Pokalbis su filmo „Iš Šiaurės“ režisieriumi Dominicu Gagnonu
Kanadiečių režisierius ir menininkas Dominicas Gagnonas kurdamas filmus-koliažus naudoja „Youtube“ vaizdus. Filmuose kalbama apie terorą, ekonomikos nuosmukį, smurtą, chaosą, tarptautines įvaikinimo sistemas, benamius, sadomazochistus, jaunų vaikinų tapatybės krizę ir populiariosios kultūros fetišizmą. Savo filmais režisierius leidžia prabilti, atrodytų, viešo balso neturinčioms žmonių grupėms. Naujausiame filme „Iš Šiaurės“ („Of the North“), kuris bus pristatytas dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Panorama“, jis rodo Arktyje gyvenančius inuitus. Jie visai neprimena romantiškai žvejojančių ir ledo iglu gyvenančių filmo „Nanukas iš Šiaurės“ personažų.
Kinas – komandinė meno rūšis, bet Jūs dirbate vienas. Kurdamas filmus ne filmuojate, o naudojate (at)rastą medžiagą (found footage).
Kai pradėjau domėtis kinu, supratau, kad jame yra viskas, ką mėgstu, – muzika, rašymas, fotografija. Taip pat supratau, kad savo idėjas galiu įgyvendinti būtent kine. Kurti kiną šiandien paprasta, praktiška, pigu, gali tai veikti nedarydamas žalos aplinkai ir visiškai vienas. Turiu daug draugų, bet dirbti mėgstu vienas. Man patinka, kai darbas tampa beveik ritualu, kai galiu save stumti iki tokios ribos, iki kurios niekas kitas eiti kartu nesutiktų. Galiu dienų dienas neišeiti iš savo studijos. Ten turi būti nuobodu, kad nuobodulys skatintų dirbti. Man smagu būti su draugais, tad kartu su kitais tikrai nieko nesukurčiau. Kuriu filmus vienas ir naudoju (at)rastą medžiagą, nes noriu išlaikyti atstumą tarp savęs ir filmo objekto. Negalėčiau eiti, skambinti į duris ir klausti žmonių, ar jie norėtų nusifilmuoti. Darbo metodas, kurį naudoju dabar, primena žiūrėjimą pro rakto skylutę, ir aš tuo mėgaujuosi.
Kas rūpi dokumentininkams
Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.
Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Spalio 5 d. Paryžiuje mirė belgų režisierė, viena garsiausių feministinio kino kūrėjų Chantal Akerman. Ji gimė 1950 m. Briuselyje. Akerman karjera prasidėjo, kai jai buvo aštuoniolika, o Europoje griaudėjo studentų revoliucijos. Ji visus nustebino 16 mm juostoje už savo pinigus nufilmavusi trumpo metražo burleską „Saute ma ville“ (1968), kuriame pati lyg koks Charlie’s Chaplinas sėjo virtuvėje tikrą chaosą, neišvengiamai besibaigsiantį sprogimu.
Kūrybos pradžioje Akerman veikė amerikiečių Michaelo Snow, Andy Warholo, Stano Brakhage’o eksperimentai ir, žinoma, Jeano-Luco Godard’o maištingasis kinas, vėliau ją visą gyvenimą domino kino pasakojimo ribų plėtimas. Dažnai Akerman filmai buvo ties dokumentinio ir vaidybinio riba, ji eksperimentavo su žanrais ir kino išraiškos formų galimybėmis, sprogdino visas jai primetamas normas ne tik filmuose, bet ir gyvenime.
10-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio apdovanojimų ceremonijoje paskelbti tarptautinės ir nacionalinės konkursinių programų laureatai. Tarptautinę konkursinę programą sudarė 45 trumpo metro filmai iš skirtingų pasaulio šalių, o nacionalinę – 10 geriausių pastarųjų metų jaunų lietuvių režisierių darbų.
Abi konkursines programas vertino tarptautinis žiuri: žurnalistė ir kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė (Lietuva), kino režisierius Denesas Nagy (Vengrija) ir prodiuseris Oliver Chantriaux (Prancūzija). Premija už geriausią vaidybinį filmą teko filmui „Aisa“ (Aïssa, rež. Clément Tréhin-Lalanne, Prancūzija, 2014). „Šis filmas yra apie juodaodę merginą, stovinčią priešais žiaurią sistemą. Tai subtilus, minimalistinis ir provokuojantis filmas“, – įteikdamas apdovanojimą sakė Denesas Nagy.
Prasideda XV lenkų kino festivalis
Spalio 13–20 d. Vilniuje jau 15-ą kartą vyks Lenkų kino festivalis. Šių metų programoje – apdovanojimų bei žiūrovų dėmesio sulaukę devyni nauji lenkų kūrėjų filmai, filmų vaikams programa ir garsaus vilniečio – lenkų literatūros klasiko ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio – filmų retrospektyva. Jos programoje – Konwickio filmai „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“,1958), „Salto“ (1965), „Isos slėnis“ („Dolina Issy“, 1982), „Lava“ („Lawa“, 1989). Taip pat bus parodyta Andrzejaus Wajdos sukurta rašytojo knygos ekranizacija „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“, 1986), kurioje Konwickis suvaidino save, grįžtantį į jaunystės vietas ir laiką. Festivalį atidarys „Paskutinė atostogų diena“. Atidarymo viešnia – rašytojo duktė Maria Konwicka.
Łukaszo Palkowskio „Dievai“ („Bogowie“, 2014) – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ ir apdovanojimais už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą įvertintas filmas sulaukė ir milijonų žiūrovų Lenkijoje dėmesio.
Krėsle prie televizoriaus
Režisierius Derekas Cianfrance’as 2010 m. filmo „Mano liūdna meilės istorija“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) sumanymą sieja su vaikystės prisiminimais: „Kai buvau vaikas, labiausiai bijojau dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų.“ Tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvidešimt. Iš pradžių kilo įtūžis, paskui noras suprasti situaciją. Manau, iš to noro ir gimė filmas, pasakojantis apie medicinos studentę Sidnę (Michelle Williams) ir Niujorko firmoje dirbantį Diną (Ryan Gosling). Jie susitiko atsitiktinai, bet greit suvokė, kad myli vienas kitą ir susituokė sužinoję, kad Sidnė nėščia, nors vaiko tėvas – ne Dinas. Kartu jie patyrė ir didelę meilę, ir persisotinimą ja. Jausmai kartais transformuojasi, bet personažai nenori susitaikyti su šia mintimi ir vis bando susigrąžinti prarastą laimę.
Filme nuolat susipina praeitis ir dabartis. Dauguma scenų – sugrįžimai į praeitį, režisierius paradokumentiškai rodo veikėjų kasdienybę, bet kartu ir nori perprasti atminties mechanizmus: „Filmą sudaro kontrastų seka: vyras–moteris, meilė–neapykanta, šviesa–tamsa, kinas–vaizdajuostė (...). Norėjau, kad filmas funkcionuotų kaip atmintis.“
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Kultūros renginių gausa rudenį verčia jaustis, švelniai tariant, nejaukiai. Jie lipa vienas ant kito, stumdosi pasikinkę įtaigias viešųjų ryšių kampanijas ir – netiesiogiai, bet visgi – konkuruoja dėl tikslinio žiūrovo. Kuris, o tai jau organizatorių galvos skausmas, dažniausiai yra vienas – vidurinės klasės vilnietis. Pakankamai uždirbantis, smalsus ir, žinoma, besidomintis kinu, teatru, opera, daile.
Ir štai šitame kultūriniame hipodrome tau tėra trys galimybės. Pirma, bandyti spėti visur, kas, greitai supranti, fiziškai neįmanoma. Antra, pasirinkti vieną renginį (festivalį, koncertų ciklą) ir, nesidairant į kitus, savaitę jame lankytis. Trečia, spjauti į kultūrą, užsidaryti namuose ir visą vakarą žiūrėti į baltas lubas, kurios po ilgos darbo dienos, praleistos priešais kompiuterio ekraną, nėra toks jau prastas pasirinkimas: ramina ir akis, ir sąmonę.
Yra ir ketvirtoji galimybė, mažiausiai priklausanti nuo tavęs. Rudeninis peršalimas. Tuomet tūnoti tarp keturių sienų esi priverstas. Ir tau mažiausiai rūpi, koks ten festivalis ką tik baigėsi, koks įpusėjo, o koks dar tik artėja. Tu sergi – kultūra palauks.
Lapkričio 5-ąją prasidėsiančio 13-ojo Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programoje lietuvių laukia tai, kas svarbiausiuose Europos kino festivaliuose sujaudino ir visko mačiusius kino kritikus, ir reikliausius žiūrovus. Meistriškumą įrodę režisieriai ir „Scanoramos“ lankytojų jau pamėgti aktoriai – apdovanotose ir abejingų nepalikusiose dramose apie gyvenimą be pagražinimų.
13-ojoje „Scanoramoje“ žiūrovai pasimatys su viena įtakingiausių britų aktorių Charlotte Rampling – ji vaidina naujoje režisieriaus Andrew Haigh dramoje „45 metai“ („45 Years“, 2015). Už pagrindinius vaidmenis šiame filme Charlotte Rampling ir britų aktorius Tomas Courtenay’us Berlyno kino festivalyje buvo pripažinti geriausiais aktoriais ir apdovanoti „Sidabrinio lokio“ prizais. Filme rodoma santykių krizės užklupta brandi pora, kurios 45-ųjų santuokos metinių šventę aptemdo iš praeities išnirusi paslaptis.
Prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis
Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.
Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.
Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.
Kartu su rudeniu į kino teatrą „Pasaka“ grįžo Senjorų arbatėlė, įdomiems filmams ir jaukiems pašnekesiams prie arbatos suburianti vyresnio amžiaus kino mėgėjus. Bendravimą ir gerą kiną skatinanti iniciatyva šiemet žengia dar vieną žingsnį ir pristato akciją „Nupirk senjorui bilietą į kiną“. „Pasakos“ kino teatro lankytojai kviečiami padovanoti senjorams popietę su kinu.
Neribotą iniciatyvos laikotarpį į specialius seansus nupirktą bilietą galima įmesti į tam skirtą dėžutę kino teatre „Pasaka“ arba įteikti asmeniškai. Į dėžutę atkeliavę bilietai bus padovanoti nepasiturintiems senjorams.