Šiemet į prestižinį Europos Parlamento LUX kino apdovanojimą pretendavo trys filmai: „Pamoka“ („Urok“, rež. Kristina Grozeva, Petar Valchanov), „Mustangės“ („Mustang“, rež. Deniz Gamze Ergüven) ir „Viduržemio jūra“ („Mediterranea“, rež. Jonas Carpignano). Šiandien paaiškėjo, kad prizas atiteko dramai „Mustangės“. Ją bus galima pamatyti 21-ajame „Kino pavasaryje“, kuris vyks 2016 m. kovo 31–balandžio 14 d.
Antradienį Vilniuje pristatytas 9-asis tarptautinis moterų kino festivalis „Šeršėliafam“. Gruodžio 3 d. prasidedančio festivalio programoje – 10 filmų, diskusijos, seminarai ir įkvepiančios moterų sėkmės istorijos. Pradėtas prieš dešimtmetį „Šeršėliafam“ – pirmasis festivalis Lietuvoje, paskatinęs atsigręžti į moterų režisierių filmus.
Šių metų „Šeršėliafam“ programoje – net trys filmai apie paauglius. Festivalį pradės psichologinė režisierės Emmanuelle Bercot drama „Aukštai pakelta galva“, atidariusi ir šių metų Kanų kino festivalį. Abejingų nepaliks ispanų režisierės Gracia Querejeta filmas „15 metų ir viena diena“, o Sandanso kino festivalyje sužibėjusi Marielle Heller drama „Paauglės dienoraštis“ rodys pirmuosius žingsnius meno pasaulyje žengiančios seksualios paauglės istoriją. Italų šeimą Cristina Comencini komedijoje „Meilužis iš Pietų“ rodys Cristina Comencini. Šiemet plečiasi ir festivalio geografija – bus rodomas Kanų kino festivalio senbuvės japonės Naomi Kawase filmas „Kaip žydėjimas vyšnios“. Vienintelis režisieriaus vyro Pano Nalino filmas „Piktosios indų deivės“ pažvelgs į sudėtingą moters padėtį šiuolaikinėje Indijoje. Kroatų režisierės Ivonos Jukos filme „Tu mane nešioji“ persipynė trijų skirtingų moterų istorijos.
Lietuviškų filmų programoje bus priminti Giedrės Žickytės „Meistras ir Tatjana“ bei Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Bus ir lietuviška premjera – jaunos režisierės Godos Gajauskaitės filmas „Sinistra Manus“, žaidžiantis fantastinės dokumentikos elementais.
Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros
Lietuviai – teatro tauta. Lyg patvirtinant šį jau folkloru tapusį teiginį, pastaruoju metu galima (pa) stebėti susidomėjimą teatru lietuvių filmuose: per „Sirenų“ festivalį žiūrovams pristatyti Miko Žukausko „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę“, Juozo Javaičio ir Audronio Liugos „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. Dvi „Scanoramos“ lietuviškos premjeros – taip pat apie teatrą. Tai Akvilės Gelažiūtės „Deminas: dvi tvirtovės“ ir Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Apie Joną“. Kas lietuvių kino kūrėjams yra teatras ir ko jame ieškoma?
„Apie Joną“ – antrasis pilnametražis dokumentinis J. V. Tūro filmas „Scanoramoje“. Pokalbyje su žiūrovais Tūras sakė, kad kurti filmą apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų jį paskatino vadinamoji režisieriaus legenda ir spalvinga asmenybė, jo vitališkumas. Filmu jis bandė įminti Vaitkaus mįslę. Pavadinimas iškart nurodo familiarų santykį su filmo protagonistu. Tūras filmuoja režisieriaus kasdienybę: Vaitkus vairuoja automobilį, geria kavą, klausosi radijo – Lietuvos bei regiono aktualijų ir rusiško „popso“, pjauna žolę, bendrauja su žmona. Žinoma, rodo ir profesinę erdvę – teatrą, paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais Vaitkus pasisako vienu ar kitu aktualiu klausimu: švietimo sistemos, aktoriaus pašaukimo, dvasinio gyvenimo, kalba apie savo „tremtį“ Rusų dramos teatre ir tautinius supriešinimus. Taip tarsi siūloma pažinti kitokį, „nelegendinį“ Vaitkų.
Romanas Polanskis – sudėtinga ir kontroversiška asmenybė. Ryškus talentas ir atkaklumas padėjo jam užkopti į kino Olimpą ir pelnyti beveik visus kino apdovanojimus – Venecijos „Auksinį liūtą“, Kanų „Auksinę palmės šakelę“, „Oskarą“ ir gausybę prancūzų „Cezarių“.
Tačiau asmeninį režisieriaus gyvenimą nuolat lydi skausmingi, dažnai tragiški įvykiai. Jie taip persipynę su filmais, kad dažnai sunku atskirti, kur realybė, o kur kūrėjo vaizduotė. Beje, pats režisierius niekada ir nesiekė ieškoti tos ribos. Greičiau atvirkščiai.
Gruodžio 4–13 d. „Skalvijos“ kino centras kartu su Lenkijos kultūros institutu Vilniuje pristatys išsamią Polanskio ankstyvųjų filmų retrospektyvą. Bus parodyti 8 vaidybiniai filmai ir Lodzės kino mokykloje sukurtų trumpametražių programa.
Gruodžio 3–13 d. vyksiančio tarptautinio moterų filmų festivalio žiūrovai galės pamatyti naujausią režisieriaus Pano Nalino filmą „Piktosios indų deivės“ („Angry Indian Goddesses“, 2015). Daugelį Indijoje ypač aktualių ir skaudžių moterų problemų paliečiantis filmas pristatytas ir šiltai sutiktas Toronto ir Romos kino festivaliuose. Pastarajame „Piktosios indų deivės“ buvo apdovanotos publikos prizu. Tai bus vienintelis „Šeršėliafam“ filmas, sukurtas režisieriaus vyro.
Filme pasakojama sėkmingos mados fotografės Fridos istorija. Mergina pakviečia šešias geriausias savo drauges į Goa, kur visas apstulbina netikėtomis žiniomis. Frida išteka, tačiau neatskleidžia, kas jos išrinktasis. Atostogos virsta pašėlusiu mergvakariu.
Magiškas didysis ekranas, į kino sales kasdien pritraukiantis šimtus žiūrovų, prieš kalėdines šventes nepamirš ir tų, kurie kine apsilanko itin retai arba niekada nėra buvę. Tęsdami kasmetinę tradiciją, kino centrai „Forum Cinemas“ gruodžio mėnesį surengs Gerumo seansus. Į juos kviečiami beglobiai, vaikų namuose ar internatuose augantys vaikai, taip pat vaikai su negalia, svajojantys didelėje salėje pamatyti mėgstamą filmą.
Nemokami filmų seansai šiemet vyks gruodžio 7–20 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino centruose „Forum Cinemas“. Gerumo seansai bus rengiami rytais, apie 10–13 val., kad visi vaikai galėtų pamatyti išsirinktą filmą. Bus parodyti 8 filmai: „Dėžinukai“, „Išvirkščias pasaulis“, „Bjaurusis Aš 2“, „Pakalikai“, „Didysis skrydis“, „Namai“, „Septintasis nykštukas“, „Galingasis 6“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio, kuris prasidės ateinančių metų vasario 11 dieną, retrospektyva „Germany 1966 – Redefining Cinema“ bus skirta vokiečių kino lūžiui, kuris įvyko 1966-aisiais. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tais metais ir Vakarų, ir Rytų Vokietijose buvo sukurti ypatingi filmai, padėję pagrindus naujam kinui. Retrospektyvoje bus parodyta apie 20 pilnametražių vaidybinių, dokumentinių ir televizijos bei apie 30 trumpo metražo filmų.1966 m., praėjus ketveriems metams po garsiojo Oberhauzeno kino festivalio manifesto, kuriame buvo pasakyta: „Senasis kinas mirė. Mes tikime naujuoju“, Naujosios vokiečių kino bangos kūrėjai Peteris Schamonis, Volkeris Schlöndorffas, Alexandras Kluge pirmąkart sulaukė tarptautinės kritikos dėmesio bei svarbių kino festivalių apdovanojimų. Rytų Vokietijoje tada buvo uždrausti du čia sukurti filmai, kuriuose buvo abejojama vadinamuoju realiuoju socializmu. Hermanno Zschoche’s „Karla“ („Carla“, 1965–1990) ir Jürgeno Böttcherio „Gimę 1945-aisiais“ ( „Jahrgang 45“, 1966–1990) taip pat bus parodyti retrospektyvos programoje.
Tradiciškai rengiamas išsamus retrospektyvos katalogas, kuriame bus išspausdinti ne tik pripažintų autorių tekstai, bet ir istoriniai dokumentai bei nuotraukos. Pirmąkart kino muziejuje bus surengta speciali retrospektyvai skirta ekspozicija, čia taip pat bus rodomos 1966 m. sukurtos televizijos laidos, vyks daug susitikimų. 2016 m. balandį retrospektyva bus pakartota Niujorko modernaus meno muziejuje (MOMA), kuris yra Berlinalės retrospektyvų partneris nuo 2011 metų.






Lapkričio 24 d., antradienį, 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) pristatoma Juozo Budraičio ir Margaritos Matulytės knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“. Knygos pristatymas rengiamas pažymint Lietuvos aktoriaus, fotografo, diplomato Juozo Budraičio 75 metų jubiliejinę sukaktį. Knygą, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Mokslo tarybos rekomenduotą publikuoti kaip kultūros šaltinį, išleido R. Paknio leidykla. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.
Renginyje dalyvaus aktorius Juozas Budraitis, filosofas prof. dr. Leonidas Donskis, vizualinės kultūros tyrinėtoja dr. Margarita Matulytė. Pokalbį moderuos kino istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Antonythasanas Jesuthasanas apie „Dypaną“
„Scanoramoje“ lankėsi Antonythasanas Jesuthasanas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanotame Jacques’o Audiard’o filme „Dypanas“. Jesuthasanas – ne profesionalus aktorius, o rašytojas. Iš Šri Lankos kilęs tamilas dabar gyvena Prancūzijoje. Jesuthasano knygos – ne tik grožinė literatūra, bet ir eseistika, pagrindinės kūrybos temos – Šri Lankos situacija, politika, imigrantų problemos, LGBT teisės, kastų sistemos kritika. Jesuthasanas rašo gimtąja tamilų kalba, jo knygos išverstos į kitas kalbas.
Krėsle prie televizoriaus
Jaunas rusų žurnalistas Ilja Klišinas parašė straipsnį „Kodėl internetas veda mus į naujuosius viduramžius?“ Kad Apšvietos amžius baigėsi, autorius, matyt, neabejoja. Aš taip pat – tai akivaizdu vos įsijungus televizorių. Iš televizijų studijų ir internetinių tinklalapių, regis, nebeišlenda įvairios būrėjos, astrologės ir kitos panašių paslaugų teikėjos, o jų įdėmiai klausosi bent jau vidurines mokyklas baigę XXI a. pradžios Lietuvos piliečiai ir net Seimo nariai. Beje, ar pastebėjote, kad panašiose laidose pastarieji jaučiasi daug geriau nei savo darbo vietoje? Atsidūrę joje, jie dažnai taip pat jaučiasi lyg šou. Jei netikite, įsijunkite Seimo televiziją. Ji nepakartojama. Už darnią lietuvišką šeimą kovojantis Gražulis – tikrai ne pats groteskiškiausias šio viešojo absurdo teatro personažas.
Šeštadienį nusipirkęs vieną dienraštį kaskart pagalvoju, kad lietuviai tapo idiotų, kuriems pataikauja visos medijos, tauta, antraip laikraščio tiražas būtų kitoks. Vienas internetinis tinklalapis kasdien pateikia daug informacijos apie seksualinį lietuviškų žvaigždžių gyvenimą. Iš visko sprendžiant, kitokio jos ir neturi. Neskiriu Bunkės nuo Zvonkės ir naujųjų pupyčių nuo senųjų, bet apie jas sužinojau ne iš panašių tinklalapių ar kičinių koncertų, o iš kriminalinių naujienų, kurios, beje, taip pat tapo svarbia naujojo lietuviško šou dalimi. Toks lietuviškas Holivudas: seksas, gangsteriai ir pinigai.