Iš kritiko dienoraščio
Nors mačiau apie 30 „Scanoramos“ filmų, svarbiausias šių metų įspūdis – Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“. Taivano režisieriaus filmai visada išsiskiria keista savybe – vizualinis jų grožis žadina ne tik estetinį pasigerėjimą, filmus žiūri tarsi klausytumeis muzikos ar grožėtumeis tobula filosofo fraze, įsimena tanki ir melancholiška rodomo pasaulio atmosfera. Šįkart įspūdis dar gilesnis. „Žudikė“ sukurta sekant wuxia žanru, kurį pasaulyje išpopuliarino Ango Lee filmas „Sėlinantis tigras, tykantis drakonas“, bet susižavėjimas labiau intelektualus. Hou nukelia į senovės Kiniją ir rodo merginą (Shu Qi), kuri vaikystėje buvo pagrobta iš generolo šeimos. Ją užaugino vienuolė – kovos menų meistrė. Mergina tapo tobula žudike ir įsakymų vykdytoja. Dabar ji siunčiama atgal į tėvų namus, kur turi nužudyti vis daugiau politinės įtakos įgyjantį valdytoją, kadaise buvusį merginos sužadėtiniu. Tačiau herojė neskuba vykdyti įsakymo.
Lėtas „Žudikės“ ritmas ir preciziškai sukomponuoti kadrai leidžia įsižiūrėti į dramą, vykstančią filmo herojės širdyje, nors Hou ir operatorius Ping Bee Lee ją rodo tarsi iš toli, pabrėždami distanciją. Mergina stebi rūmų gyvenimą, jų gyventojų intrigas, begalinę valdžios galią, buvusio sužadėtinio mylimas moteris ir materialųjį turtą visąlaik likdama lyg už nematomos ribos, kurią režisierius kuria užuolaidomis, drapiruotėmis, langų ir rūmų interjerų elementais. Taip filme atgyja ir senoji kultūra, jos prabanga ir spalvos, kasdienė buitis ir net garsai. Net svarbios veikėjos kovos netrikdo tokio požiūrio – jos ne pagrindinis pasakojimo ar veiksmo elementas. Kovas, kaip ir veikėjų pokalbius, dažnai užgožia muzikos garsai, paukščių čiulbėjimas ar vėjo ošimas. Hou moka įsiklausyti ir įsižiūrėti į pasaulį, kurio peizažai atrodo amžini, verti ilgos, beveik budistinės kontempliacijos, bet juose gyvenantys žmonės – trapūs. Pagrindinė veikėja vis dvejoja ir stebi. Palaipsniui supranti, kad „Žudikės“ temos – garbė ir pasirinkimas. Mergina nori išlikti lojali ir garbinga, ji nebegali būti tik įrankis svetimose rankose. Ji nori rinktis pati, bet neįvykdo pažado, išvyksta, ir filmo pabaigoje gali įžiūrėti tik tolstantį jos siluetą. Hou, regis, priartėjo prie savo mokytojo Yasujiro Ozu, kuris neskubiuose filmuose taip pat stebėjo kasdienybėje pasinėrusius, bet priverstus rinktis, aukotis ar rezignuoti savo herojus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Richardas Linklateris, kurio filmas „Vaikystė“ pernai sulaukė daug dėmesio visame pasaulyje, rengiasi ekranizuoti Marios Semple romaną „Kur dingai, Bernadete?“ („Where’d you go, Bernadette?“), išverstą į daugelį pasaulio kalbų. Romano forma gana neįprasta: jame nėra tiesioginio pasakojimo, tik romano herojės ir jos dukters laiškai, susirašinėjimas su psichoanalitiku, FTB dokumentai. Bernadetė – ekscentriška moteris. Per kelias dienas ji spėja susipykti su mokyklos tėvų komitetu, partrenkti automobiliu bjaurią kaimynę, pavesti darbus Indijoje esančiai padėjėjai. Jos vyras labai užimtas ir retai būna namuose, bet priprato prie žmonos netikėtumų. Tačiau kai likus dienai iki šeimos kelionės į Antarktidą Bernardetė dingsta, vyras kartu su dukterimi Bi pradeda jos paieškas. Pamažu duktė ima suprasti, kad jos mama kadaise buvo daug vilčių teikianti architektė, bet staiga dingo iš profesijos.
Linklateris susidomėjo šiuo projektu dar vasarį, bet netrukus jo atsisakė, nes norėjo kurti filmą „Projektas „Rouzi“ su Jennifer Lawrence. Tačiau kai aktorė atsisakė filmuotis, jis taip pat paliko filmą ir grįžo prie „Bernadetės...“, kurios vaidmuo siūlomas Cate Blanchett. Dabar aktorė baigia filmuotis naujame Terrence’o Malicko filme, kuris dar neturi pavadinimo, ir australų režisieriaus Juliano Rosefeldto filme „Manifesto“, kur jai teko 12 vaidmenų.
Gruodžio 3–13 d. tarptautinio moterų kino festivalio „Šeršėliafam“ žiūrovai galės pasižiūrėti naujausią Cristinos Comencini darbą „Meilužis iš pietų“ („Latin lover“, 2015). Filmas ne tik atiduoda duoklę auksiniam italų kino laikotarpiui, bet ir smagiai žaidžia pietiečio meilužio (latin lover) tipažo stereotipais.
Pietiečiai meilužiai, praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje pasirodę Holivudo filmuose, o vėliau ir italų kine, užburia giliu žvilgsniu ir temperamentu. Tamsiaplaukiai romantiški vyrai, atrodo, visada žino, ką ir kaip pasakyti, kad imtų lengvai linkti kojos, pilve pradėtų plazdenti drugeliai, o nevalinga šypsena kilstelėtų lūpų kampučius. Jie gali kiekvieną moterį priversti pasijusti gražiausia ir geidžiamiausia.
Pirmuoju pietiečiu meilužiu kino istorijoje tapo italų kilmės Holivudo žvaigždė Rudolphas Valentino. Jį dievino moterys ir nekentė vyrai. Ankstyva aktoriaus mirtis sukėlė visuotinę isteriją ir savižudybių bangą.
Sekmadienio vakarą įvyko 13-ojo Europos šalių kino forumo „Scanorama“ uždarymas Vilniuje. Beveik dvi savaitės sostinėje vykusi kino šventė iškilmingai baigėsi konkursinės festivalio programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatų apdovanojimais ir kerinčios Islandijos gamtos kupinu Rúnaro Rúnarssono filmu „Žvirbliai“.
Į „Scanoramos“ uždarymą susirinkusius svečius tradiciškai sveikino festivalio vadovė Gražina Arlickaitė. „Norėčiau, kad mūsų atsisveikinimą lydėtų ne lengva liūdesio gaida, o kitų susitikimų laukimo džiaugsmas – „Scanorama“ kelia sparnus ir iškeliauja į kitus miestus. Noriu tikėti, jog šios dienos jums buvo dosnios įsimintinų pažinčių, susitikimų ir asmeninių atradimų. Linkiu, kad jie tęstųsi mintyse, pokalbiuose ir tolimesniuose kultūriniuose maršrutuose“, – festivalio žiūrovams linkėjo G. Arlickaitė.
Po G. Arlickaitės sveikinimo žodžio sekė konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ apdovanojimų ceremonija. Šioje programoje renkami du nugalėtojai – geriausias Baltijos šalių filmas ir geriausias lietuvių režisieriaus darbas.
Šiemet „Naujojo Baltijos kino“ konkurse varžėsi 14 filmų – 5 lietuviški, 6 estų ir 3 trumpametražiai iš Latvijos. Konkurso laureatus rinko tarptautinis žiuri: pirmininkas – kino kritikas Neilas Youngas, rašantis kino apžvalgas „The Hollywood Reporter“, viena įtakingiausių ir svarbiausių Norvegijos kino režisierių bei scenarisčių Anja Breien ir Liubeko Šiaurės šalių kino dienų meno vadovė Linde Fröhlich.
Lapkričio 16–30 d. „Skalvijos“ kino centras kviečia į lietuviškų dokumentinių filmų ciklą „Scena“. Jį sudaro penki šiemet sukurti filmai apie teatrą ir jo kūrėjus. Pirmuosius ciklo seansus „Skalvijoje“ lydės susitikimai ir pokalbiai su filmų autoriais bei herojais.
Lapkričio 16 d. 19. 30 val. ciklą pradės Miko Žukausko filmas „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“. Filmas rodo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Thomaso Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“ stačiusio žymaus lenkų režisieriaus Krystiano Lupos repeticijas.
Nauji filmai – „007 Spectre“
Filmai apie Džeimsą Bondą – tai ritualas. Iš jų tikiesi to, kas būtinai bus: gaudynės, gražios moterys, pasaulį norintys užvaldyti piktadariai ir to pasaulio gelbėtojas agentas 007. Visa tai laukia ir naujame Samo Mendeso filme „007 Spectre“ („Spectre“, D. Britanija, JAV, 2015). Kai pagalvoji, 24 filmai apie Bondą – tai net kelios epochos: Šaltasis karas, sovietų imperijos žlugimas, naujų technologijų įsigalėjimas. Filmai apie Bondą, žinoma, į visa tai reagavo, tad dažnai net nežinodama, kada sukurtas vienas ar kitas filmas, galiu apytiksliai pasakyti metus. „007 Spectre“ po daugelio metų, be abejo, primins apie pasikeitusią įvairių pasaulio žvalgybų situaciją, atsiradus naujausioms informacinėms technologijoms, kai didžiulę grėsmę joms ėmė kelti programišiai. Tačiau šįkart pagrindinis Bondo priešas bus ne programišiai, o jų idėjomis pasinaudojęs toks Francas (Christoph Waltz), kuris nori kontroliuoti viso pasaulio informaciją ir taip jį valdyti. Jis sako: „Informacija yra viskas!“ Todėl dykumoje, meteorito krateryje įsikūręs jo centras, nors iš pirmo žvilgsnio ir primena didžiulę gamyklą, iš tikrųjų yra prigrūstas kompiuterių. Galingoji „Spektro“ organizacija valdo padirbtų vaistų platinimą, prekybą žmonėmis, bet daugiausia pelno jai žada totalus sekimas, t.y. informacinės technologijos.
Krėsle prie televizoriaus
Spike’o Jonze’o „Ji“ (TV3, 13 d., šiąnakt, 00.20) perkels į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Koks nors pesimistas režisieriaus vietoje sukurtų drastišką filmą, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie literatūriški, sentimentalūs, suteikiantys adresatui viltį ir paguodą. „Jos“ ateitis neišsižada jausmų. O čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ryšių, pernelyg priklauso nuo kompiuterių. Kas jiems trukdo atsisakyti pastarųjų, Jonze’as nesvarsto. Gal jis ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.
Neseniai išsiskyręs Teodoras ilgisi artumo, todėl suprantama, kodėl jis prisiriš prie moters balsu kalbančio, Samanta pasivadinusio kompiuterio. Užteko kelių paslaugos operatoriaus klausimų, kad Samanta tobulai atitiktų Teodoro svajones apie idealią moterį. Ji protinga, jautri, mąstanti, diskretiška, organizuota ir nesugeba nuvilti. Žiūrovams tai taip pat suprantama, nes, kitaip nei Teodoras, mes dar galime įsivaizduoti ir to balso savininkę Scarlett Johansson, nors aktorė ir nepasirodo ekrane. Teodoras ir Samanta pagreitintai pereina visus įsimylėjimo, abejonių, praradimo etapus, patiria palaimą ir skausmą. Jausmai tokie pat nematomi kaip ir Samanta, bet Jonze’as bando juos išgryninti, maksimaliai prie jų priartėti.
Andrzejus Żuławskis apie „Kosmosą“ ir save
„Kosmosas“ – vienas originaliausių ir jaunatviškiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų. Po 15 metų į kiną sugrįžęs Andrzejus Żuławskis, kuriam lapkričio 22 d. sukaks septyniasdešimt penkeri, perkėlė į ekraną paskutinį Witoldo Gombrowicziaus romaną. Gombrowicziui kine iki šiol nesisekė: jo prozos originalumo nepavyko perteikti nei „Ferdydurkę“ ekranizavusiam Jerzy Skolimowskiui, nei „Pornografiją“ į ekraną perkėlusiam Janui Jakubui Kolskiui. Pateikiame šių metų rugpjūtį savaitraštyje „Newsweek“ išspausdinto Żuławskio interviu fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Małgorzata Sadowska.
Europos šalių kino forume „Scanorama“ šiemet bus pristatytos dvi lietuviško dokumentinio kino premjeros – Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Apie Joną“ ir Akvilės Gelažiūtės debiutinis „Deminas: dvi tvirtovės“.
Jokūbo Viliaus Tūro filme „Apie Joną“ žiūrovų laukia pažintis su kino ir teatro režisieriumi Jonu Vaitkumi. Filme J. Vaitkus atvirai pasakoja apie savo kūrybinį kelią ir gyvenimą – nepraleisdamas nei kuriančio žmogaus kančios, nei trikdančių abejonių, nei saldaus pergalės džiaugsmo.
Pasak J. V. Tūro, darbas su režisieriumi nebuvo sunkus – prieš kamerą J. Vaitkus kalbėjo drąsiai, atvirai ir nuoširdžiai. „Žaviuosi Jono Vaitkaus vitališkumu, drąsa, valia ir užsispyrimu. Buvau tikras, kad, šeimai leidus Vaitkų filmuoti kasdienio gyvenimo situacijose, sukursime įdomų kino pasakojimą apie menininko požiūrį į žmogų, darbo metodus ir pasaulėžiūrą“, – sakė J. V. Tūras.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Sevilijos kino festivalyje šeštadienį paskelbti šių metų Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai. Juos išrinko daugiau nei 3 tūkstančiai balsavusių akademijos narių. Į šias nominacijas pretendavo 52 europietiški filmai, tarp jų buvo Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“ ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Laureatai paaiškės gruodžio 12 d. per iškilmingą apdovanojimų teikimo ceremoniją, kuri šiemet vyks Berlyne.
Geriausio 2015 m. Europos filmo apdovanojimui nominuoti šie filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Andersson, Švedija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija, Vokietija, Turkija), „Avinai“ („Rams“, „Hrutar“, rež. Grímur Hákonarson, Islandija, Danija), „Omaras“ („The Lobster“, rež. Yorgos Lanthimos, D. Britanija, Airija, Graikija, Prancūzija, Olandija), „Viktorija“ (rež. Sebastian Schipper, Vokietija), „Jaunystė“ (rež. Paolo Sorrentino, Italija, Prancūzija, D. Britanija, Šveicarija).
Geriausios Europos komedijos apdovanojimui nominuoti filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, „Beljė šeima“ („La Famille Belier“, rež. Eric Lartigau, Prancūzija), „Visai naujas testamentas“ („Le Tout nouveau testament“, rež. Jaco Van Dormael, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas).