Romano Polanskio filmų retrospektyva

Romanas Polanskis – sudėtinga ir kontroversiška asmenybė. Ryškus talentas ir atkaklumas padėjo jam užkopti į kino Olimpą ir pelnyti beveik visus kino apdovanojimus – Venecijos „Auksinį liūtą“, Kanų „Auksinę palmės šakelę“, „Oskarą“ ir gausybę prancūzų „Cezarių“.

Tačiau asmeninį režisieriaus gyvenimą nuolat lydi skausmingi, dažnai tragiški įvykiai. Jie taip persipynę su filmais, kad dažnai sunku atskirti, kur realybė, o kur kūrėjo vaizduotė. Beje, pats režisierius niekada ir nesiekė ieškoti tos ribos. Greičiau atvirkščiai.

Gruodžio 4–13 d. „Skalvijos“ kino centras kartu su Lenkijos kultūros institutu Vilniuje pristatys išsamią Polanskio ankstyvųjų filmų retrospektyvą. Bus parodyti 8 vaidybiniai filmai ir Lodzės kino mokykloje sukurtų trumpametražių programa.

Dauguma Polanskio filmų persmelkti mistinės, sunkiai paaiškinamos grėsmės, baimės. Tai nebestebina prisiminus menininko gyvenimą. Kino kritikas Jamesas Greenbergas, prieš porą metų parašęs knygą apie režisierių, filmų aptarimus palydi prisiminimais apie svarbius Polanskio gyvenimo momentus: vaikystę Krokuvos gete, motinos žūtį Aušvico dujų kameroje, žiaurų žmonos Sharon Tate nužudymą, seksualinį skandalą.

Polanskis dar vaikystėje atsidavė fantazijai ir kūrybai. Meno pasaulis jam atrodė tikresnis. „Nuo mažens supratau, kad esu kitoks nei aplinkiniai: gyvenau atskirą gyvenimą savo susikurtame pasaulyje“, – prisimena režisierius.

1933 m. Paryžiuje gimęs Romanas Polanskis (tikroji pavardė Lieblingas) kiną atrado vaikystėje slapstydamasis nuo vokiečių. Jis slapta lankėsi kino teatruose, nes be filmų neištverdavo ir dienos. Po karo, jau mokykloje, Polanskis tapo „žvaigžde“ – jo buvo pilna visur: mokyklos spektakliuose, poezijos skaitymuose, turistiniuose žygiuose, radijo teatre. Polanskio gyvenimas pasikeitė, kai į debiutinį filmą „Karta“ jį pakvietė jaunas režisierius Andrzejus Wajda.

Padrąsintas sėkmės Polanskis įstojo į garsiąją Lodzės kino mokyklą ir netrukus buvo įvertintas pirmaisiais prizais už trumpametražius filmus (labiausiai vertinama parabolė „Du žmonės su spinta“). Po jų sekė pirmasis pilnametražis filmas „Peilis vandenyje“ („Nóz w wodzie“, 1962) – slepiamo priešiškumo, bauginimo ir seksualinės įtampos studija. Psichologiniai žaidimai tarp atsitiktinio keleivio autostopu, turtingo vyro ir jo žmonos tapo aštria visuomenės prisitaikėliškumo kritika. Tarptautinio pripažinimo sulaukęs filmas atvėrė Polanskiui kelius į Europą, o vėliau ir į Holivudą.

Retrospektyvoje taip bus parodyta garsioji „buto trilogija“: „Pasibjaurėjimas“ („Repulsion“, 1965) „Rozmari kūdikis“ („Rosemary Baby“, 1968) ir „Nuomininkas“ („The Tenant“, 1976). Filmams būdinga klaustrofobiška atmosfera, vidinė įtampa, personažus nuolat kaustanti baimė, tapatybės krizė.

Bus parodytas ir filmas, kuriuo režisierius prisipažino besididžiuojąs labiausiai, – „Akligatvis“ („Cul-de-sac“, 1966). Niūrių makabriškų tonų filmas kupinas absurdo – pabėgęs kalinys terorizuoja jį gelbstinčius žmones. Aktualiai nuskambės 1988-aisiais Prancūzijoje sukurtas psichologinis trileris „Klaikus išbandymas“ („Frantic“).

Retrospektyvą vainikuos film noir klasika laikomas „Kinų kvartalas“ („Chinatown“, 1974), kur pagrindinį vaidmenį atlieka Jackas Nicholsonas, ir Thomaso Hardy romano ekranizacija „Tesė“ („Tess“, 1979), kurią Polanskis skyrė savo žuvusiai žmonai. Tesę filme suvaidino Nastassja Kinski.

Gruodžio 4 d. R. Polanskio filmų retrospektyvą atidarys trumpametražių filmų programa – Lodzės kino mokykloje sukurti etiudai: „Dantinga šypsena“ („Uśmiech zębiczny“, 1957), „Sugadinsime vakarėlį“ („Rozbijemy zabawę“, 1957), „Du žmonės su spinta“ („Dwaj ludzie z szafą“, 1958), „Kai krenta angelai“ („Gdy spadają anioły“, 1959), „Lempa“ („Lampa“, 1959).