7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

LKC inf.

Lietuvos moksleiviai dalyvaus Europos jaunimo filmų apdovanojimuose

Lygiai po mėnesio Lietuvoje pirmą kartą vyks tarptautinis renginys „Jaunojo žiūrovo kino diena“. Tai – Europos kino akademijos renginys, prie kurio organizavimo prisideda Lietuvos kino centras. Vaikai iš 31 Europos šalies kviečiami žiūrėti ir išrinkti labiausiai jiems patikusį filmą, kuriam Europos vaikų vardu bus įteiktas apdovanojimas.

 

Renginys skirtas 12–14 amžiaus vaikams. Po filmų peržiūrų ir balsavimo dalyviai stebės tiesioginę visų šalių balsavimo rezultatų skelbimo apdovanojimų ceremoniją Erfurte (Vokietija). „Džiaugiamės, kad bendradarbiaudami su Europos kino akademija galime pasiūlyti Lietuvos moksleiviams dalyvauti Europos kino apdovanojimuose. „Jaunojo žiūrovo kino diena“ suteikia galimybę pažinti Europos kiną, skatina diskutuoti ir keistis nuomonėmis apie naujausius kino kūrėjų darbus. Tai bus prasmingas žingsnis Lietuvos kino centrui prisidedant prie Europos kino auditorijos ugdymo,“ – sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

„Moliūgėlio gyvenimas“
„Moliūgėlio gyvenimas“
Živilė Pipinytė

Žvaigždėtas dangus

Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“

Audriaus Stonio filmai atrodo labai asmeniški, nors režisierius tiesiogiai ir nekalba apie save. Matyt, todėl, kad jie skamba kaip dialogas su savimi ar vidinis monologas, tik Stonys vengia žodžių ir dažniausiai kalba vaizdais. Į režisieriaus filmus įeiti paprasta – iš pradžių jie atrodo minimalistiški, kad ir pilni paslapties, bet atviri žvilgsniui. Juose dažnai gali pasijusti kaip literatūros kūrinyje – herojaus vietoje. Bet pilnaverčiais Stonio filmų veikėjais gali tapti debesis, vėjas, lėktuvo sparnas, po vaiko rogutėmis gurgždantis sniegas ar po žydinčiu bijūno krūmu besikapstanti višta. Nors Stonio filmuose ir veikėjai, ir tikrovė atsiveria palaipsniui, režisieriui visada rūpi įvardyti pasaulį, kuris antraip, matyt, ir neegzistuotų, būtų tik blausus moralinio įstatymo mūsų viduje atspindys. Šio įstatymo nuojauta Stonio filmuose yra visada, kaip ir žvaigždėtas dangus. Naujausias režisieriaus filmas „Moteris ir ledynas“, kurio lietuvišką premjerą surengė „Kino pavasaris“, regis, dar labiau priartėjo prie Karaliaučiaus filosofo apmąstymų apie nesuinteresuotą grožį, Dievą ar protą, kuris yra regimybės buveinė, apie klausimus, kuriuos vis dar užduodame gamtai ir sau. Panašūs klausimai nuolat skamba Stonio filmuose.

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Jonas Ūbis

Laiko idealai

Krėsle prie televizoriaus

Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Andrejus Gorčakovas (Olegas Jankovskis) atvyksta į Italiją ieškoti kadaise čia gyvenusio XVIII a. rusų kompozitoriaus pėdsakų. Gorčakovui padedanti vertėja Judženija bando suprasti jo nuotaikas. Gorčakovas jaučiasi svetimas Italijoje, bet ir grįžti namo negali. Jis susidraugauja su kelionėje sutiktu Domeniku, kurį visi laiko bepročiu. Šis sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik pasiaukojimas, o rašytoją vis labiau užvaldo tėvynės ilgesys...

Taip trumpai galima nusakyti pirmąjį savanoriškoje tremtyje kurtą Andrejaus Tarkovskio filmą „Nostalgija“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Gorčiakovas filme – lyg režisieriaus alter ego. 1984 m. kalbėdamasis su Gideonu Bachmanu apie „Nostalgijos“ kūrimą, Tarkovskis sakė: „Man svarbiausia – nebūti suprastam visų. Jei filmas yra meno forma (esu įsitikinęs, kad galime tam pritarti), tada reikia nepamiršti, kad meno kūrinys nėra vartojimo prekė. Jis greičiau yra kūrybos maksimumas, išreiškiantis savo epochos idealus. Meno kūrinį kuria laiko, kuriame gyvename, idealai. Jie niekad netaps prieinami visiems. Tam, kad bent kiek prie idealų priartėtų, žmogus turi augti ir tobulėti dvasiškai.“

„Nostalgija“
„Nostalgija“
„Pabandom iš naujo“
„Pabandom iš naujo“
„Dangoraižio apiplėšimas“
„Dangoraižio apiplėšimas“
„Tuštybės mugė“
„Tuštybės mugė“

Esu kuklus – noriu tik pakeisti pasaulį

Aki Kaurismäki apie filmą „Kita vilties pusė“

Naujas suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“, Suomija, Vokietija, 2017) šiemet Berlinalėje pelnė prizą už geriausią režisūrą. Filmas rodomas „Kino pavasario“ programoje, netrukus jis pateks ir į kino teatrų repertuarą. Pateikiame Tatjanos Rozenštain pokalbio su režisieriumi Berlyne, vasarį išspausdinto savaitiniame žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kino pavasario“ inf.

Populiariausi „Kino pavasario“ filmai ekranuose iki balandžio 20 dienos

Liko dvi intensyvios „Kino pavasario“ dienos – ne tik bus rodomi filmai, bet ir vyks konferencija „Meeting Point – Vilnius“ bei „Europos kino forumas“. Oficialiai festivalis baigsis balandžio 6 d., tačiau geriausiai žiūrovų įvertinti filmai iš Kauno ekranų pasitrauks balandžio 13-ąją, o Vilniuje jie bus rodomi net iki balandžio 20 dienos. Vilniuje „Kino pavasario“ papildomi seansai vyks dviejuose kino teatruose: „Forum Cinemas Akropolis“ (balandžio 7–13 d.) ir „Forum Cinemas Vingis“ (balandžio 7–20 d.). „Forum Cinemas Kaunas“ „Kino pavasario“ filmus rodys balandžio 7–13 dienomis.

„Mėnesiena“
„Mėnesiena“
Gediminas Kukta

Vienu sakiniu: „Kino pavasaris“ (II)

Trumpos kino recenzijos

Kad katės yra mieli gyvūnai, į kuriuos gali žiūrėti valandų valandas, aišku ir taip (pakanka kasdieninio „Facebook“ vaizdų srauto, kad tuo įsitikintum), todėl didžioji filmo dalis, kurioje tiesiog rodomos murkiančios, kniaukiančios, besimarkstančios, lakstančios, besikarstančios ir medžiojančios Stambulo katės, atrodo kiek spekuliatyviai, kitaip nei scenos su miestiečiais, kurie pasakodami apie kates prabyla ir apie nykstančią miesto dvasią, kadaise imperijos centru buvusį, o dabar kasdien besikeičiantį Stambulą („Erdo-Gone!“, iškalbingai skelbia vienas grafitis), kurio skausmingus virsmus poetiškai aprašė dar Orhanas Pamukas ir kurių tiesiog neįmanoma nepajusti pačiam ten nuvykus.

„Nocturama“
„Nocturama“
„Šeimyniškas gyvenimas“
„Šeimyniškas gyvenimas“
„Stambulo katės“
„Stambulo katės“
„Baigiamieji egzaminai“
„Baigiamieji egzaminai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 1 d. mirė rusų poetas ir viena ryškiausių sovietų „atlydžio“ asmenybių Jevgenijus Jevtušenka. Jis gimė 1932 m. Zimoje (Irkutsko sritis). Pirmieji Jevtušenkos eilėraščiai spaudoje pasirodė 1949 metais. 1952 m. jis įstojo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, bet 1957 m. buvo išmestas už tai, kad viešai palaikė Stalino nusikaltimus kritikuojantį Michailo Dudincevo romaną „Ne tik duona“ („Ne chlebom jedinym“), ir už disciplinos pažeidimus. Sovietmečiu Jevtušenka sukėlė ne vieną politinį skandalą, papiktinusį komunistų valdžią: daug atgarsio sulaukė jo pasisakymas neeilinėje JT sesijoje Niujorke 1968-ųjų rugpjūtį, kai Varšuvos pakto kariuomenė okupavo Čekoslovakiją, SSSR buvo draudžiama jo poema „Babij Jar“, skirta Holokausto aukoms.

Jevgenijus Jevtušenka filme „Skrydis“
Jevgenijus Jevtušenka filme „Skrydis“
2017 m. Kanų kino festivalio plakatas
2017 m. Kanų kino festivalio plakatas
Kadras iš filmo „Rojus“
Kadras iš filmo „Rojus“
Kadras iš filmo „Smolenskas“
Kadras iš filmo „Smolenskas“

Išsilaisvinti iš vyro žvilgsnio nelaisvės

Park Chan-wook apie „Tarnaitę“

Tęsiame „Kino pavasario“ filmų kūrėjų pristatymą. Šiemet festivalis rodo daug kontroversijų sulaukusį korėjiečio Park Chan-wook filmą „Tarnaitė“. Pateikiame režisieriaus pokalbio su Pawełu T. Felisu fragmentus.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Jonas Ūbis

Pabaisos rūke

Krėsle prie televizoriaus

Mažą miestuką, kuris ką tik išgyveno siaubingą audrą, apgaubia keistas rūkas. Jis atkerta žmones nuo išorinio pasaulio. Rūke gyvena pabaisos, su kuriomis teks susikauti didelėje parduotuvėje įstrigusiems žmonėms. Pabaisoms patinka žmonių mėsa ir jie nesiskundžia apetitu. Populiarių filmų „Pabėgimas iš Šoušenko“ ir „Žalioji mylia“ režisieriaus Franko Darabonto „Pražūtingas rūkas“ (BTV, balandžio 1 d. 23.50) sukurtas pagal Stepheno Kingo apsakymą, todėl vargu ar metafora apie vartotojų visuomenę ir rašytojui, ir filmo kūrėjams buvo aktuali. Nors jis privers prisiminti vieno restorano reklamą, rodomą prieš kiekvieną „Kino pavasario“ seansą. Sakyčiau, tai kanibalizmą propaguojanti reklama, juk antraip niekas nesiūlytų paragauti kepsnio „Martinas Landau“ ir kitų žvaigždžių užkandžių. Vis dėlto „Pražūtingas rūkas“ greičiau antireliginis filmas, kuriame parodytos ateistų ir racionaliai mąstančių asmenų baimės, juolab kad filmo veikėjai skirtingai įsivaizduoja išsigelbėjimo galimybes. Vieni mano, kad reikia atsiversti ir išpažinti savo kaltes. Tačiau už krikščioniškos šių personažų retorikos slypi tipiškas pagoniškas mąstymas ir žmogaus aukos poreikis. Kai kas apokalipsę skelbiančią Marcios Gay Harden veikėją net mato kaip islamo fanatikę. Kiti yra pragmatikai. Jiems vadovauja pagrindinis filmo personažas (deja, labai silpnas Thomas Jane’as), kurio tikslas – išgelbėti sūnų. Jis nesistengia suprasti, kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip, bet ieško praktiškų sprendimų ir bando veikti.

„Pražūtingas rūkas“
„Pražūtingas rūkas“
„Įtūžis“
„Įtūžis“
„Vaikštant tarp antkapių“
„Vaikštant tarp antkapių“
Živilė Pipinytė

Jaunieji lietuviai

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“ sukeltos masinės psichozės pradėjau daug atsargiau vertinti lietuvių žiūrovų sugebėjimą suprasti kiną. Todėl ir po Andriaus Blaževičiaus „Šventojo“ lietuviškosios premjeros pasigailėjau, kad minios nešturmuos salių, kuriose filmas bus rodomas. Gaila, nes tai kol kas bene vienintelė galimybė (išskyrus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“, tik šio filmo personažas – kitos kartos ir socialinės padėties žmogus) pasižiūrėti į save. Blaževičiaus ir jo scenarijaus bendraautorių Teklės ir Marijos Kavtaradzių siūlomas veidrodis protingas. Jis nesako, kas yra gražiausias, patriotiškiausias ar kilniausias. „Šventasis“ priverčia pabandyti suprasti, kas yra nematomi žmonės. Nesvarbu, ar jie gyvena provincijoje, ar sostinėje, bet jų nepastebi nei valdžia, nei menininkai. Gal todėl ir jie patys nesijaučia gerai nei iš televizorių ekranų sklindančioje permanentiškoje tuštybės mugėje, nei savo ankštuose namuose. Nors filmo veiksmo laikas nurodytas tiksliai – 2008-ieji, kai pasaulį ištiko ekonominė krizė, „Šventasis“ diagnozuoja šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardija tų nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą.

„Šventasis“
„Šventasis“
„Motinos diena“
„Motinos diena“
„Budėjimas“
„Budėjimas“
 „Po mirties, prieš pragarą“
„Po mirties, prieš pragarą“
 „Kaukai“
„Kaukai“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas