7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jaunieji lietuviai

„Kino pavasario“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 13 (1207), 2017-03-31
Kinas
„Šventasis“
„Šventasis“

Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“ sukeltos masinės psichozės pradėjau daug atsargiau vertinti lietuvių žiūrovų sugebėjimą suprasti kiną. Todėl ir po Andriaus Blaževičiaus „Šventojo“ lietuviškosios premjeros pasigailėjau, kad minios nešturmuos salių, kuriose filmas bus rodomas. Gaila, nes tai kol kas bene vienintelė galimybė (išskyrus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“, tik šio filmo personažas – kitos kartos ir socialinės padėties žmogus) pasižiūrėti į save. Blaževičiaus ir jo scenarijaus bendraautorių Teklės ir Marijos Kavtaradzių siūlomas veidrodis protingas. Jis nesako, kas yra gražiausias, patriotiškiausias ar kilniausias. „Šventasis“ priverčia pabandyti suprasti, kas yra nematomi žmonės. Nesvarbu, ar jie gyvena provincijoje, ar sostinėje, bet jų nepastebi nei valdžia, nei menininkai. Gal todėl ir jie patys nesijaučia gerai nei iš televizorių ekranų sklindančioje permanentiškoje tuštybės mugėje, nei savo ankštuose namuose. Nors filmo veiksmo laikas nurodytas tiksliai – 2008-ieji, kai pasaulį ištiko ekonominė krizė, „Šventasis“ diagnozuoja šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardija tų nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą.

 

Filmas prasideda, kai vienas iš jų – trisdešimtmetis Mariaus Repšio Vytas – praranda darbą. Mažame provincijos miestelyje kitą elektromechanikui susirasti bus sunku. Tačiau išmestas iš kasdienio ritmo Vytas, kuris, regis, iki tol nesusimąstė apie problemas ir labiausiai vertino patogų šeimos gyvenimą, palaipsniui pradės suprasti jį supančią tuštumą. „Šventojo“ kūrėjai sėkmingai išvengė daugelio panašios temos debiutinių filmų klišių: Vytas nepatirs stebuklingų permainų, bet gal pirmąkart taip aiškiai pajus gyvenimo skausmą, kuris randasi iš neišsipildžiusios meilės ar nerealizuotų svajonių. Jos, matyt, ir skatina Vytą kartu su draugu Petru ieškoti keistuolio, kuris Youtube prisipažino matęs Kristų jų miestelyje prie namo sienos.

 

Kita filmo tema – Vyto ryšys su atsitiktinai sutikta jaunute kirpėja Marija (Gelminė Glemžaitė) – taip pat išvengė paviršutiniškumo ar banalybių. Pustoniais, žvilgsniais, beveik vaikiškais gestais pasakojama jų istorija kupina poezijos, ji įtikina labiau už bet kokius melodramatiškus akcentus. Nekalbus Vytas filme atsiskleidžia reaguodamas į situacijas, kuriose atsiduria. Kai kurios jų filme pateiktos atvirai sarkastiškai, ypač scena, kur biržos pasamdyta psichologė „aiškina“ bedarbiams, kur jų sėkmės paslaptis, ar Vyto pokalbis su darbdaviu – Paulo Coelho gerbėju ir atviru niekšu. Taip pateiktos tikrovės lietuvių kine dar neteko matyti, nors trumpametražiuose Blaževičiaus filmuose jau galėjai įžvelgti panašių akcentų, ypač kiekviename kadre juntamą televizoriaus „buvimą“. „Šventajame“ televizorius ir lietuviškas „popsas“ tampa pagrindiniu Vyto dukrelių auklėtoju.

 

Prie filmo grįžti dar bus progų (juolab kad jis pasirodys ekranuose tik rudenį), bet, man regis, svarbu suprasti, kad lietuvių kine atsirado jauni kūrėjai, norintys ir mokantys prakalbinti dabartį, turintys humoro jausmą, sugebantys rašyti dialogus ir kalbėti vaizdais (ko verta kad ir scena, kai Marija svetimame kieme šokinėja ant batuto, o Vytas sulaukia potencialaus darbdavio skambučio), įvardijančiais vidines personažų būsenas, o ne tik kuriančiais didžiausią pastarųjų metų lietuvių kino banalybę – atmosferą.

 

Vis dėlto „Šventasis“ atrodo išimtis, o ne taisyklė, ypač pasižiūrėjus trumpo metražo lietuvių filmų premjeras. Jauni kūrėjai turi daug pretenzijų, bet mažai profesinių įgūdžių. Todėl, tarkime, Tomo Ramanausko animaciniame filme „Po mirties, prieš pragarą“ ar Karolio Kaupinio vaidybiniame „Budėjime“ žodžiai, vaizdas ir pasakojama istorija egzistuoja atskirai, nesulipdami į vieną – filmo visumą. Apie apleistą gamyklą pasakojantis dokumentinis Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno filmas „Atmink, iš molio esi“ sėkmingai „išvengė“ kadre kalbančių žmonių, bet kaip tik todėl įgijo pseudofilosofinio kičo atspalvį. Gerdos Paliušytės filme „Troškimas, kad pavyktų“ žmonių taip pat nėra, bet yra daug kelių dešimtmečių senumo avangardo nostalgijos ir bent jau ta nostalgija yra tikra. Animaciniai Gedimino Šiaulio „Kaukai“ sužavėjo originaliais personažais, bet akivaizdu, kad režisierius užsižaidė kartu su personažais ir net tokia naivi istorija tapo chaotiška. Savitu vizualiniu stiliumi iškart išsiskiriančios Kamilės Milašiūtės vaidybinė „Motinos diena“ pabandė kalbėti apie paauglių atskirtį, tik filmui pristigo antrojo dugno, todėl jis, deja, konstatuoja vien socialiai angažuotą tikrovę.

„Šventasis“
„Šventasis“
„Motinos diena“
„Motinos diena“
„Budėjimas“
„Budėjimas“
 „Po mirties, prieš pragarą“
„Po mirties, prieš pragarą“
 „Kaukai“
„Kaukai“