7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žvaigždėtas dangus

Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“

Živilė Pipinytė
Nr. 14 (1208), 2017-04-07
Kinas
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“

Audriaus Stonio filmai atrodo labai asmeniški, nors režisierius tiesiogiai ir nekalba apie save. Matyt, todėl, kad jie skamba kaip dialogas su savimi ar vidinis monologas, tik Stonys vengia žodžių ir dažniausiai kalba vaizdais. Į režisieriaus filmus įeiti paprasta – iš pradžių jie atrodo minimalistiški, kad ir pilni paslapties, bet atviri žvilgsniui. Juose dažnai gali pasijusti kaip literatūros kūrinyje – herojaus vietoje. Bet pilnaverčiais Stonio filmų veikėjais gali tapti debesis, vėjas, lėktuvo sparnas, po vaiko rogutėmis gurgždantis sniegas ar po žydinčiu bijūno krūmu besikapstanti višta. Nors Stonio filmuose ir veikėjai, ir tikrovė atsiveria palaipsniui, režisieriui visada rūpi įvardyti pasaulį, kuris antraip, matyt, ir neegzistuotų, būtų tik blausus moralinio įstatymo mūsų viduje atspindys. Šio įstatymo nuojauta Stonio filmuose yra visada, kaip ir žvaigždėtas dangus. Naujausias režisieriaus filmas „Moteris ir ledynas“, kurio lietuvišką premjerą surengė „Kino pavasaris“, regis, dar labiau priartėjo prie Karaliaučiaus filosofo apmąstymų apie nesuinteresuotą grožį, Dievą ar protą, kuris yra regimybės buveinė, apie klausimus, kuriuos vis dar užduodame gamtai ir sau. Panašūs klausimai nuolat skamba Stonio filmuose.

 

Pagrindiniai filmo „Moteris ir ledynas“ veikėjai yra mokslininkė glaciologė Aušra Revutaitė ir Tian Šanio kalnai, kur trijų su puse tūkstančio metrų aukštyje ji viena gyveno trisdešimt dvejus metus, didžiąją laiko dalį visiškai atskirta nuo pasaulio. Stonys nepasakoja Revutaitės istorijos. Tiksliau, pasakoja ją kitaip nei dauguma šiuolaikinių dokumentinių filmų, kurie įpratino, kad filmo herojus būtinai turi apsinuoginti visomis prasmėmis, net tapti ekshibicionistu. Stonys bando suprasti, kaip ir kodėl kalnai tampa vienintele įmanoma gyvenimo erdve, kodėl tokia prasminga yra moterį supanti tyla, kaip atsiranda nematomas, bet gyvas ryšys tarp žmogaus ir kalnų. Jis nori įsižiūrėti į savo herojės kasdienius ritualus, net rodo, kaip Revutaitė rūsyje perrenka bulves, ilgai stebi ją kalno viršūnėje matuojančią lietaus vandens kiekį, bet vis tiek keliskart fiksuoja skaidrų nakties dangų ir Mėnulį virš jos menko būsto.

 

Mokslininkė nekalba apie save – net vienintelė filme nuskambėjusi jos frazė yra apie bulvinius blynus, nustebinusius atsitiktinai užklydusius lietuvių alpinistus. Todėl apie ją kalba kalnai, kuriuos Audrius Kemežys ir Mindaugas Survila nufilmavo taip, kad, regis, matai atspindėtas moters nuotaikas, mintis ir jos dvasios stiprybę. Keliuose stambiuose planuose užfiksuotas mokslininkės žvilgsnis tiksliai rimuojasi su mįslinga kalnų rimtimi. Augančią filmo įtampą gerai nusako keli kadrai, kuriuose Revutaitė užfiksuota prie rašomojo stalo. Vėliausiajame jos veido nebematyti – tik virpantys pečiai. Paskui bus tik Revutaitės kelionė prišnerkštame autobusiuke, stoiškas jos žvilgsnis tiesiai priešais save ir ore tvyrantis klausimas apie kelionės tikslą.

 

Kartais pavojingai link poetinio patoso artėjančius kalnų, jų viršūnių ar vidaus labirintų kadrus Stonys gretina su nesibaigiančiais Revutaitės gyvūnų žaidimais. Šuo Atas ir bevardė katė neleidžia filmui sustingti didingų apmąstymų erdvėje. Gyvūnai Stonio filmuose dažnai tampa gyvenimo išminties ar prasmės nešėjais. Filme „Moteris ir ledynas“ jie suteikia šiltų spalvų begalinei herojės vienatvei, o kartu pabrėžia Stoniui svarbią laiko temą. Ją papildo dar 6-ajame dešimtmetyje nufilmuoti nespalvoti, beveik mėgėjiški kadrai, kuriuose matyti, kaip statoma mokslininkų stotis, kaip dar ne Revutaitė, o kita moteris ima iš kažkokio prietaiso tokias pat popieriaus juosteles ir taip pat pešasi katė su visai jaunu šuniuku. Po pusšimčio metų Stonys fiksuos tuos pačius ir savo herojės, ir jos augintinių „ritualus“. Todėl laikas filme įgyja magišką atspalvį, o kalnai atrodo lyg amžinybės pažadas. Amžinybę, regis, reiškia ir muzikinis filmo leitmotyvas: pagyvenęs kazachas puošniu chalatu dombra groja seną melodiją. Tačiau vieta, kur jis groja, jau pilna degradacijos ženklų – aplink muzikantą viskas atrodo apšnerkšta, apgriuvę, laikina. Tik melodija – amžina, paryškinanti kalnų tylą.

 

Netrukus ir Revutaitės kalnuose pasirodys tos kitos kasdienybės ženklas – sraigtasparnis, po kuriuo ore kyburiuoja lyg vagonas, lyg didelis krovinys. Kalnų griūtį, kuri filmo pradžioje nuskambėjo itin metaforiškai, „Moters ir ledyno“ pabaigoje keičia tikrovės griūties ženklai. Revutaitė išvyksta, kalnų keliuose siautėja kažkoks dėdė Roma – vietinės turizmo „industrijos“ asas. Jis šūkauja, šokinėja, fotografuojasi (matyt, kazachų žmonių žurnalui), jaučiasi nepakartojamas ir žavus. Vieną akimirką net pagalvojau, kad gamta nuo jo traukiasi, bėga. Moteris išvyko, jos niekas nebepakeis, ledynas tirpsta, medituoti dėdės Romos susižavėjimą sukėlusių vaizdų nepavyks, taip filmas fiksuoja būsimos tuštumos pradžią. Tai gana simboliška, bet, mano galva, pernelyg paprasta pabaiga. Laimė, ji nenubraukia svarbiausios „Moters ir ledyno“ patirties, liudijančios apie tai, ką reiškia ir kaip sunku būti savimi. Kalnuose ir gyvenime.

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“