7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Ilona Vitkauskaitė

Slystant paviršiumi

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

Pradėsiu nuo statistikos. „Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino programoje šiais metais pristatyti penki lietuvių režisierių, penki latvių ir estų filmai, tarp jų – trys animaciniai, vienas dokumentinis ir šeši vaidybiniai trumpo metražo filmai. Šių metų programa – tikriausiai viena silpniausių pastarųjų metų programų. Išryškėjęs bruožas – dažniausiai gana padori ar net kokybiška techninė filmų pusė, „raštingi“ operatorių darbai, įtikinama aktorių vaidyba. Tačiau siužetai, pasakojamos istorijos, tai, kaip jos pasakojamos, tiesiog neįdomūs, nes istorijos dažniausiai vienplanės; užsižaidžiama forma, kamera ir jos judesiu, muzika tarsi bandant „užtušuoti“ tvyrančią už siužeto tuštumą. Pasakojamos madingos, ne kartą matytos istorijos ir bandoma jas pateikti kaip savas. Žinoma, programoje būta išimčių. Manau, esminė bėda ta, kad režisieriai patys sau rašo scenarijus ir nors jų režisūra daugiau ar mažiau gali būti pakenčiama, pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Juk ne kiekvienas režisierius gali būti scenaristas.

„Jei medžiai galėtų kalbėti“
„Jei medžiai galėtų kalbėti“
„Atsivertę“
„Atsivertę“
„Paskutinė diena“
„Paskutinė diena“
„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“
„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“
Mantė Valiūnaitė

Keistas suvažiavimas

30-asis tarptautinis Amsterdamo dokumentinio kino festivalis

Kad ir kaip stengčiausi išvengti burbėjimo keliaudama po festivalius, juolab kad prieš dvejus metus jau ir taip smarkiai peikiau didžiausią ir seniausią tik dokumentiniam kinui skirtą festivalį Amsterdame (IDFA), vis dėlto šiemet ir vėl noriu paryškinti vieną neigiamą jo aspektą. Nors programoje ir buvo filmų, kurie turėtų likti autoriaus galvoje ar kompiuteryje dar bent kurį laiką, labiausiai užkliuvo ne programa, bet komunikacija. Nežinau, kiek dėmesio dauguma žiūrovų skiria festivalių sklaidos kampanijoms, bet man tai labai svarbus aspektas. Juolab kad tai dažnai kainuoja visai nemažus pinigus – reklamos biudžetai juk visai kitokie nei kultūros. IDFA šįmet nustebino savo nejautrumu. Geltoni, mėlyni, žali ir rožiniai plakatai vardijo, kas atvyksta į Amsterdamą, pavyzdžiui, „Iggy Popas atvyksta į Amsterdamą“ arba „93-ejų sekso ekspertas iš Indijos atvyksta į Amsterdamą“. Tokie šūkiai skamba nuspėjamai – taip, dokumentinis kinas geba priartinti ar atvesti susitikti su įdomiausiais ir keisčiausiais personažais visame pasaulyje. Toks ir buvo „KesselsKramer“ (Olandijoje įsikūrusi tarptautinė komunikacijos agentūra, – red. past.) sumanymas. Tačiau šalia šių plakatų atsirado ir toks: „1,5 milijono armėnų genocido aukų atvyksta į Amsterdamą“. Nejaugi neaišku, kad loginė konstrukcija ne visada pasiteisina ar yra pateisinama, kai pakeiti kintamuosius. Tiesiog keista, kaip trisdešimt metų vykstantis festivalis gali taip nebrandžiai kviesti žiūrovus analizuoti sudėtingus pasaulio fenomenus.

„Viskas apie Amal“
„Viskas apie Amal“
„Iš tėvo ir sūnų“
„Iš tėvo ir sūnų“
„Vieniša Thomaso Reido kova“
„Vieniša Thomaso Reido kova“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ateinančių metų vasarį 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis tradicinę retrospektyvą skirs Veimaro Respublikos kinui. Ji vadinsis „Weimar Cinema Revisited“. Veimaro Respublikos laikotarpis – vienas svarbiausių, įtakingiausių ir produktyviausių vokiečių kino istorijoje. Plačioji publika dažniausiai jį sieja su vokiečių kino ekspresionizmu, klasikų Fritzo Lango, W.F. Murnau, Ernsto Lubitcho ar Walterio Ruttmanno kūryba. Festivalio rengėjai pateiks milžinišką šio laikotarpio vokiečių kino įvairovę – iš viso bus parodytos dvidešimt aštuonios 1918–1933 m. sukurtų vaidybinių, dokumentinių, trumpo metražų filmų programos. Sąlygiškai jos padalytos į tris pagrindines temas – „Egzotika“, „Kasdienybė“ ir „Istorija“.

Kadras iš filmo „Pavainikiai“ („Die Unehelichen“, rež. Gerhrad Lamprecht, 1926)
Kadras iš filmo „Pavainikiai“ („Die Unehelichen“, rež. Gerhrad Lamprecht, 1926)
Čedomir Kolar
Čedomir Kolar
Danila Kozlovskis
Danila Kozlovskis
Kadras iš filmo „Baltosios vestuvės“
Kadras iš filmo „Baltosios vestuvės“
Kadras iš filmo „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“
Kadras iš filmo „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“
„Skalvijos“ inf.

Sekmadienio vakarais – makabriškoji kino klasika

Kas atsitiktų socialinei tvarkai, menui ir meilei, jeigu pasaulį valdytų kvailiausi sadistai? Tokį klausimą žiūrovams užduoda vienas žymiausių šiuolaikinio kino režisierių Peteris Greenaway’us filme „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).

 

Vienas postmodernistinio kino šedevrų „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose „Kino klasikos vakaruose“ gruodžio 3, 10, 17 ir 31 dienomis (pirmąjį seansą gruodžio 3 d. pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė), taip pat Kauno kino centre „Romuva“ gruodžio 17 ir 19 d.

 

„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ yra penktasis režisieriaus filmas, žymėjęs jo karjeros viršūnę, tačiau sutiktas kontroversiškai. Šiuolaikinės pasakos formą filme įgijusios sekso, prievartos, kanibalizmo temos buvo interpretuojamos kaip „tečerizmo“ alegorija, kurioje vagis yra Margaret Tatcher vyriausybė, virėjas – paklusnus proletariatas , žmona – Britanija, o meilužis – neefektyvi kairioji opozicija.

„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“
GPĮ inf.

Raimundo Banionio filmas „Purpurinis rūkas“

pokario metais nedideliame Lietuvos miestelyje. Populiarių filmų „Mano mažytė žmona“ (1985), „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) autorius „Purpurinio rūko“  sumanymą puoselėjo dvidešimt metų. „Purpurinio rūko“ scenarijaus pagrindas – Felikso Rozinerio apsakymas.

 

Pagrindinis veikėjas – jaunas žydas Jozefas, išvengęs tragiškos savo tėvų lemties. Išbandymai Jozefo nesugniuždo – jis nepraranda nei orumo, nei atjautos. Patyręs siaubingus išgyvenimus ir mylimosios išdavystę, Jozefas nereikalauja keršto. Sulaukęs gyvenimo saulėlydžio ir gyvendamas toli nuo Lietuvos jis labiau linkęs atleisti, prisimindamas tai, ką labiausiai mylėjo pokario metais, -  vaikystės draugę Janę ir jos sūnų Vladuką.

„Purpurinio rūko“ filmavimas. L. Juzėno nuotr.
„Purpurinio rūko“ filmavimas. L. Juzėno nuotr.
KKF inf.

Kauno kino festivalyje – Kanados kino klasika, dokumentika ir avangardo eksperimentai

Tarptautinis Kauno kino festivalis kino mėgėjams siūlo neeilinę pažintį su Kanados kinu. Specialiai festivaliui paruoštoje programoje bus rodomi tiek klasikiniai, tiek nauji, tarptautiniuose kino festivaliuose pripažinti filmai. Programos pažiba – Lokarno bei Toronto kino festivaliuose sužibėjęs filmas „88:88“ (2015), kurio pristatyti atvyks j režisierius Isiah Medina.

 

Kanados avangardinio kino ateitimi tvadinamo  režisieriaus Isiah Medinos filmas „88:88“ – tai laiko ir kino santykių kontempliacija, jautriomis spalvomis nušviečianti Vinipege gyvenančių žmonių kasdienybę. Tai – pora savo miegamajame, draugų būrys krepšinio aikštelėje, žmonės, gyvenantys skurde, tačiau besidalinantys istorijomis, juokaujantys, ir, svarbiausia, gyvenantys. Jų ateitis – tarsi pakibusi laike. 88:88 – tai laikrodyje pasirodantys skaičiai dingus elektrai, vis primenantys apie nesumokėtas sąskaitas. Šioms istorijoms papasakoti režisierius naudoja įvairiausias medijas –  nuo „iPhone“ telefonu filmuotos medžiagos iki 16 mm kino juostos.

Filmo „88:88“ kadras
Filmo „88:88“ kadras
Filmo „Aminos profilis“ kadras
Filmo „Aminos profilis“ kadras
Ilona Vitkauskaitė

Penki savaitės tekstai

Nicolas Rapoldas iš „Film Comment“ kalbasi su amerikiečių dokumentinio kino kūrėju Errolu Morrisu apie naujausią režisieriaus projektą – 4 valandų, 6 serijų televizijos miniserialą „Wormwood“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 d. „Netflix“ internetinėje televizijos platformoje. Morrisas vėl gręžiasi į Šaltojo karo epochą. Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas peržengiantis serialas pasakoja apie Ericą Olsoną ir jo tėvą karo mokslininką Franką Olsoną, kuris paslaptingomis aplinkybėmis 1953 m. žuvo iškritęs pro Manhatano viešbučio langą.

Errol Morris
Errol Morris
Park Chan-wook
Park Chan-wook
Amy Adams filme „Atvykimas“ (rež. Denis Villeneuve, 2016)
Amy Adams filme „Atvykimas“ (rež. Denis Villeneuve, 2016)
Kadras iš filmo „motina!“
Kadras iš filmo „motina!“
Jonas Ūbis

Patirties neišmesi

Krėsle prie televizoriaus

Internete aptikau priimti siūlomo patriotizmo įstatymo apmatus. Juose štai tokie rengėjų pasiūlymai: „Motyvuoti piliečius tarnauti armijoje. Žiniasklaida privalo nušviesti įvykius patriotiškiau. Formuoti poreikį gyventi šeimyninį gyvenimą ir auklėti kuo didesnį vaikų skaičių. Padaryti patriotizmo pagrindus prioritetinėmis dvasinėmis, moralinėmis ir socialinėmis vertybėmis. Formuoti poreikį pilnavertiškai realizuoti save tėvynės labui.“ Pagalvojote, jog tokį įstatymo projektą siūlo Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Povilionis ar naujasis liaudies masių tribūnas Andrius Tapinas? Turiu nuvilti, projekto autoriai – keturiasdešimt aštuoni Rusijos Dūmos deputatai. Tačiau Lietuvoje dar liko daug bolševikiško raugo, visai nenustebčiau, jei kažkas panašaus atsirastų ir Seime. Juolab kad ir lietuviškame internete bolševikiškos neapykantos kitaip mąstantiems tik daugėja. Kita vertus, dabar madingų pokolonijinių teorijų kontekste tai visai suprantama: buvimo didžiulės imperijos dalimi patirties neatsikratysi lyg pamojus stebuklinga lazdele.

„Dypanas“
„Dypanas“
„Apsnigti kedrai“
„Apsnigti kedrai“
„Kapitonas Filipsas“
„Kapitonas Filipsas“
„Pi gyvenimas“
„Pi gyvenimas“
Ilona Vitkauskaitė

Teisė būti išgirstiems

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros – „Drugelio miestas“

Olga Černovaitė debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Drugelio miestas“ (Airija, Belgija, Danija, 2017) gręžiasi į Visaginą ir jo gyventojus, kurie viešojoje erdvėje jau ne vienus metus dažniausiai minimi dėl savo (ne)ištikimybės ar simpatijų vienai kaimyninei valstybei. Kaip teigia rusų kilmės režisierė, į šį jauniausią Lietuvos miestą, įkurtą Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams iš visos Sovietų Sąjungos apgyvendinti, ir suprojektuotą drugelio sparnų formos (dalis miesto taip ir nebuvo pastatyta), ją atvedė asmeninės patirtys, susijusios su tapatybės paieškomis, ir noras sukurti filmą apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje. Černovaitę sudominęs visaginiečių, kurių daugumą sudaro rusai (taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, o rusų kalba išlieka lingua franca), tapatumo klausimas. Kaip Visagino gyventojai suvokia save ir santykį su savo kilme ir gyvenamąja vieta? Kaip jie geba tai suderinti? Klausimai intriguojantys ir verti dokumentininko kameros. Jei manęs neapgauna atmintis, jie nekelti nei dokumentiniame, nei vaidybiniame lietuvių kine (turiu omenyje filmus apie tautines mažumas ir jų tapatybinius klausimus).

„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
Gediminas Kukta

„Scanorama 2017“: vienu sakiniu (II)

Trumpos kino recenzijos

Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame  dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.

Fantastiška moteris“
Fantastiška moteris“
„Svetimas Rojuje“
„Svetimas Rojuje“
  < PUSLAPIS IŠ 432  >>> Archyvas