Krėsle prie televizoriaus
Denis Villeneuve’o „Sikarijus: narkotikų karas“ (LRT, 22 d. 23 val.) – šokiruojantis filmas. Jis pasakoja dvi susijusias istorijas, kurių fone – amerikiečių specialiųjų tarnybų karas su meksikiečių narkotikų karteliais. Pirmąją istoriją matome iš FTB agentės Keit (Emily Blunt) perspektyvos. Ji vadovauja greitojo reagavimo būriui. Filmo pradžioje šiai grupei teks vaduoti įkaitus Arizonoje. Kai paaiškėja, kad įkaitų nėra, padėtis tampa dar sudėtingesnė, o Keit atsiduria prie Meksikos sienos. Merginos būrio vadas (Josh Brolin) akivaizdžiai kažką nutyli. Vadą lydi mažakalbis vietinis konsultantas Alechandras (Benicio Del Toro). Tai žmogus be praeities. Gal jis ir yra Sikarijus – samdomas žudikas? Apie tai, koks Alechandro vaidmuo visame šiame galvosūkyje, bus antroji filmo pusė.
Pokalbis su Daniela Vega
Nuo šio penktadienio Lietuvoje pradedamas rodyti Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ („Una mujer fantastica“, Čilė, JAV, Ispanija, Vokietija, 2017). Pernai jis buvo apdovanotas Berlyno „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų, šiemet nominuotas „Oskarui“ už geriausią filmą ne anglų kalba. Pagrindinė filmo veikėja Marina pakeitė lytį. Ji jaučiasi moterimi ir nori tapti dainininke. Netikėtai mirus Marinos draugui, jauna moteris susiduria ne tik su jo giminių neapykanta bei įtarumu. Marina kovoja už teisę gedėti mylimojo. Pateikiame pokalbių su Daniela Vega, pasirodžiusių internetinėje erdvėje, fragmentus. Su aktore kalbėjosi Marta Bałaga ir Michałas Hernesas.
Nauji filmai – „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
Įsivaizduoju, kaip Martino McDonagh filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“, JAV, 2017) turi erzinti scenarijų „gydytojus“ ir kitokius aiškaus bei suprantamo kino specialistus. McDonagh spjauna į taisykles, nors iš pradžių ir pasakoja istoriją taip, kad ji atrodo sudėliota iš stereotipų: veiksmo vieta – JAV provincijos miestelis, kuriame, regis, dar gyvi visi steigiamieji mitai, vietiniai policininkai – rasistai ir homofobai, tariamai geraširdis kunigas atspindi bendruomenės veidmainystę, o pagrindinė veikėja Mildred negali susitaikyti, kad praėjo jau septyni mėnesiai ir vis dar nerastas jos paauglės dukters žudikas. Mildred nusprendžia apie tai priminti šerifui ir užsako atokiame kelyje tris stendus, klausiančius, kada bus ištirtas nusikaltimas. Stendai sukelia atitinkamą reakciją. Iš esmės miestelis reaguoja priešiškai, mat šerifas mirtinai serga, o nusikaltimus juk ne visada pavyksta ištirti. Bet Mildred tai nesvarbu. Ji apimta begalinio įniršio.
Prasideda 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis
Ketvirtadienį bus atidarytas 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis. Atidarymo filmu pasirinkta animacinė Weso Andersono „Šunų sala“ („Isle of Dogs“). Tai pasakojimas apie dvylikametį berniuką japoną, kuris vyksta į salą – milžinišką šiukšlyną, kad išgelbėtų ten ištremtą mylimą šunį. Berniukas gyvena ateityje. Jo miesto meras nusprendė, kad mieste nebėra vietos šunims. Kartu su benamiais šunimis berniukas pradės kelionę, nulemsiančią ateitį.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Lenkų kino akademija paskelbė apdovanojimų „Auksiniai ereliai“ nominantus. Šiemet jie bus teikiami dvidešimtą kartą. Daugiausia nominacijų – net vienuolika – pelnė pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ apdovanotas debiutanto Piotro Domalewskio filmas „Tyli naktis“ („Cicha noc“). Agnieszkos Holland „Pėdsakas“ sulaukė šešių nominacijų, Dorotos Kobielos ir Hugh Welchmano „Tavo Vincentas“ – penkių. Šie trys kūriniai varžysis ir dėl geriausio metų filmo apdovanojimo.
Į „Auksinį erelį“ už geriausią vyro vaidmenį pretenduoja Dawidas Ogrodnikas („Tyli naktis“), Jakubas Gierszałas („Geriausias“, „Najlepszy“, rež. Lukasz Pałkowski) ir Bogusławas Linda („Povaizdis“, rež. Andrzej Wajda). Už geriausią moters vaidmenį nominuotos Karolina Gruszka („Marija Kiuri“, rež. Marie Noelle), Agnieszka Mandat („Pėdsakas“) ir Magdalena Boczarska („Meilės menas“, rež. Maria Sadowska).





Šiandien prasidėjo naujasis „European Film Challenge“ etapas, skirtas europietiško kino gerbėjams. Daugiausia taškų iššūkyje surinkusiam dalyviui atiteks kelionė į vieną svarbiausių kino renginių pasaulyje – tarptautinį Kanų kino festivalį.
Kino iššūkis atviras visiems, iki balandžio 15 d. pasiryžusiems peržiūrėti 10 europietiškų filmų legaliose platformose. Dalyviai turi įamžinti filmų peržiūras nuotraukose, jas įkelti į „European Film Challenge“ puslapį ir pasidalinti viename iš socialinių tinklų, pridėję žymę #europeanfilmchallenge. Už kiekvieną peržiūrėtą filmą dalyviams yra skiriami taškai, o didesnį jų skaičių galima gauti filmų peržiūroms renkantis skirtingas vietas ir platformas. Šiame etape dalyviai turimų taškų skaičių galės padidinti ir kviesdami prie iššūkio prisijungti savo draugus.
„Konkurso idėja paprasta, tačiau turinti prasmingą tikslą – populiarinti europietišką kiną tarp žiūrovų, ypač iš mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių, – teigia „European Film Challenge“ projekto vadovė Greta Akcijonaitė. – Galimybių legaliai žiūrėti filmus ne tik kino teatruose daugėja, tad 10 filmų peržiūra kinomanams neturėtų būti sudėtingas iššūkis siekiant pagrindinio prizo.“
Iššūkis kino gerbėjams organizuojamas jau ketvirtąjį kartą. Sausio gale pasibaigusiame trečiajame „European Film Challenge“ etape dalyvavo daugiau nei 220 dalyvių iš Lietuvos, o jo nugalėtoja – Edita Sabaliauskaitė – jau ruošiasi kelionei į netrukus prasidėsiantį Berlyno kino festivalį. „Esu labai laiminga laimėjus, nes šis iššūkis – vienintelė galimybė patekti į tokį kino festivalį kaip Berlinalė, – teigia Edita Sabaliauskaitė. - Mėgstantiems europietišką kiną rekomenduoju netingėti dalyvauti, nes prizas – ypatingai vertas pastangų.“
Paskutinis iššūkis, vykęs Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Serbijoje, pritraukė 627 kino mylėtojus, jie peržiūrėjo 425 filmus. Dalyviai Lietuvoje filmus dažniausiai rinkosi žiūrėti „Lietuvos kino fondo“ platformoje, kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Tarp konkurso dalyvių Lietuvoje žiūrimiausiais filmais tapo 2017 m. Berlyno kino festivalyje triumfavęs filmas „Apie kūną ir sielą", režisierės Eglės Vertelytės debiutinis filmas „Stebuklas” bei sportinė drama „Bjornas Borgas prieš Makenrojų".
Projekto įgyvendinimui Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Serbijoje, Kroatijoje ir Ispanijoje skirta ES programos „Kūrybiška Europa“ MEDIA schemos „Auditorijos plėtra“ dalinė finansinė parama. Lietuvoje projektą remia Lietuvos kultūros taryba (LKT).
Registracija ir daugiau informacijos: https://europeanfilmchallenge.eu
Nauji filmai – „Laiminga pabaiga“
Prieš keletą metų netrukus po „Oskaru“ apdovanotos „Meilės“ sėkmės Michaelis Haneke paskleidė žinią apie naują projektą – filmą apie virtualioje erdvėje bendraujančius personažus, kurie pirmą kartą gyvai susitinka flash mob akcijoje. Nors daugelis tikėjosi „Balto kaspino“ ir „Meilės“ problemų tąsos, filmas apie kompiuterinius noliferius tarsi žadėjo sugrįžimą į pradinį – technologinį Haneke’s filmų teminį lauką. Pradėjęs „Septintu kontinentu“, kuriame aktyvaus personažo teisėmis funkcionuoja televizija, pastatęs „Benio video“ ir „Paslėpta“, kuriuose dėmesys jau sutelktas į filmuotus vaizdus, Haneke sukrėtė žiūrovus austriška ir amerikietiška „Smagių žaidimėlių“ versijomis, kuriose tiek personažų, tiek žiūrovų psichika ima veikti kompiuterinio žaidimo režimu. Visa technologinė Haneke’s filmų serija atrodė kaip atvira struktūra, itin palanki vis naujų technologijų inspiruotiems tęsiniams. Todėl, susidoroję su pirmine nuostaba tokiu Haneke’s aplinkkeliu į savo kūrybos ištakas, žiūrovai vis dėlto manė galį gana gerai nuspėti, ką žada planuojamas režisieriaus kūrinys.
Krėsle prie televizoriaus
Aldouso Huxley’io romanas „Puikus naujas pasaulis“ pasirodė 1932 m., ir tai ne pirmoji antiutopija. Tačiau rašytojas bene pirmasis jame satyriškai aprašė vartotojų visuomenę. Knygos veiksmas nukelia į 2541-ųjų Londoną. Visi pasaulio žmonės gyvena vienoje valstybėje. Vartojimas čia tapo kultu, o vartojimo dievu laikomas Henry Fordas. Žmonės gimsta ne natūraliai, o auginami specialiuose fabrikuose. Jau embriono stadijos jie padalijami į penkias kastas, vaikai nuo mažens rengiami tiems darbams, kuriuos atlieka jų kastos. Tačiau didžiąją visų darbų dalį daro mašinos, todėl laisvalaikio sukeltas problemas dažniausiai sprendžia narkotikai. Jie trumpina gyvenimą ir žmonės miršta nespėję pasenti, jauni ir gražūs. Šioje visuomenėje sunaikinti visi kilnūs ir stiprūs jausmai, religija, menas ir fundamentalus mokslas. Užtat klesti įvairūs pakaitalai, pavyzdžiui, masinių pramogų industrija. Beveik visi žmonės laimingi, bet knygoje aprašomas gyvenimas tų, kurie negali pritapti prie visuomenės. Jie nesugebėjo „įsisavinti“ visuotinio kolektyvizmo, yra individualybės. Nežinau, kaip tai skamba visuotinio ir kolektyvinio FB laikais, bet Leslie Libmano ir Larry Williamso televizijai sukurtą „Naujo puikaus pasaulio“ ekranizaciją (LRT, 9 d., šįvakar, 23 val.), manau, neprošal pasižiūrėti.
(1973–2018)
Vasario 5 dieną netekome žymaus Lietuvos kino operatoriaus Audriaus Kemežio.
Audrius Kemežys gimė 1973 m. spalio 5 d. Birštone. 1998 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, Teatro ir kino fakultetą, Kino ir televizijos katedroje įgijo operatoriaus specialybės bakalauro laipsnį.
Kino operatorius Audrius Kemežys – kūrėjas, pelnęs daugybę Lietuvos ir užsienio apdovanojimų, be jo šiandieninis lietuvių (ypač dokumentinis) kinas ir jo nuolatiniai tarptautiniai pasiekimai sunkiai įsivaizduojami. A. Kemežys – operatorius, kurį kiekvienas režisierius ar prodiuseris, kviesdamas kartu dirbti, vertino pirmiausia kaip bendraautorį. Jo atsidavimas profesijai, nuolatinis ieškojimas, kaip įgyvendinti įdomiausius vizualinius uždavinius, gerai žinomas ir kino kūrėjams, ir kritikams.
„Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Pokalbiai rimtomis temomis“, „Specialistė“, „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Radviliada“ (rež. Ramunė Rakauskaitė), „Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis), „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) – tai toli gražu ne visas sąrašas pastaraisiais metais sukurtų juostų, kurių sėkmė tarptautinėje erdvėje ar savo šalies ekranuose labai priklausė nuo A. Kemežio kūrybiškumo.
A. Kemežio, bene vienintelio keturiasdešimtmečių operatorių kartos, kūryba pratęsia geriausias Lietuvos kino operatorių mokyklos tradicijas gebėjimu filmuojamą objektą, subjektą, temą apibendrinti, kartu su režisieriais suteikti visuotinumo pojūtį. Operatorius buvo labai jautrus šiuolaikinėms tendencijoms, reikalaujančioms gebėjimo paveikiai perteikti realybę. Šia prasme A. Kemežys unikalus – jo gebėjimas pamatyti, užfiksuoti, parodyti žiūrovams smulkiausias kasdienybės detales, akimirkas, smulkmenas sukurdavo ir savitą paties operatoriaus pasaulį.
Būdamas įdėmus operatorius, jis niekada nėra įžeidęs žmogaus, gyvio ar gyvenimo. A. Kemežio kantrybė (be šios savybės sunkiai galimas realybės „priartinimas“) buvo skirta sulaukti atsivėrimo, o ne šokiruojančio kadro. Tai ypač etiškas operatorius. Šis jo bruožas atsiskleidžia visuose filmuose, tačiau gal labiausiai – ypatingo jautrumo ir supratimo iš visos kūrybinės grupės reikalavusioje G. Beinoriūtės juostoje apie socialiai pažeidžiamus vaikus „Pokalbiai rimtomis temomis“.
Lietuvos kinematografininkai liūdi netekę brangaus kolegos ir nuostabaus draugo. Nuoširdžiai užjaučia A. Kemežio šeimą, artimuosius ir bendražygius.
Subjektyvus laukiamiausių filmų dešimtukas
Vieni buvo sukurti pernai, bet Lietuvoje dar nepasirodė. Kiti laukia premjerų kino festivaliuose šiemet. Treti pradėti filmuoti, o ketvirti, regis, taip niekada ir neišvys kino ekranų.