7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Statistiškai Vilniuje parodų visada daug. Praktiškai – ne visada yra kur nueiti. Bet šią savaitę aplankyti yra ką. Visų pirma – trys menininkės ŠMC, iš kurių išskirčiau ilgai lauktą, nejaukiai keistų tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą. Verta dėmesio ir Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“. Šios parodos jau susilaukė „7md“ autorių dėmesio, tad aš stabtelsiu prie kitų. 

Indrė Ercmonaitė, „Kometa“. 2016 m.
Indrė Ercmonaitė, „Kometa“. 2016 m.
Klimato prognozės, iš parodos „Miesto gamta: pradedant Vilniumi„
Klimato prognozės, iš parodos „Miesto gamta: pradedant Vilniumi„
Nikolajus Rerichas, „Kuluta“. 1939 m. Latvijos nacionalinis dailės muziejus
Nikolajus Rerichas, „Kuluta“. 1939 m. Latvijos nacionalinis dailės muziejus
NMKČDM inf.

Algimanto Šlapiko paroda

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune kovo 2 d., ketvirtadienį, 17 val. parodų ciklą „Lūžio kartos vardai“ tęsia skulptoriaus Algimanto Šlapiko parodos atidarymas.

Algimantas Šlapikas (g. 1963) skulptoriaus specialybę įgijo Valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija) 1986 m., kai skulptūra, ypač monumentalioji, užėmė ypatingą vietą Lietuvos dailės ir visuomenės gyvenime.

Keičiantis politinei ir kultūrinei situacijai, skulptūrinių monumentų poreikis mažėjo, taigi keitėsi ir skulptūros funkcijos. Ji tapo meno objektu, instaliacija.

A. Šlapikas yra vienas iš tų paskutiniųjų mohikanų, kuris skulptūros specialybės mokėsi kaip minties, formos, plastikos ir estetikos harmonijos. Meistrystė yra vienas pagrindinių Šlapiko kartos skulptorių bruožų. „Galiu padaryti skulptūrą iš bet kokių medžiagų“, – sako menininkas.

Per beveik tris dešimtmečius A. Šlapikas įtvirtino ir kitus tik jam būdingus bruožus. Skulptorius daro didelio formato kūrinius. Už vieną jų – „Savaitės ekspresas“, užėmusį didžiąją Paveikslų galerijos salės dalį parodoje „Geriausias metų kūrinys“, – 2010 m. dailininkas gavo komisijos apdovanojimą.

Kitas skulptoriaus kūrinių bruožas – žaismingumas ir interaktyvumas. Pasak menotyrininkės Kotrynos Džilavjan, Šlapiko skulptūra net vizualiai tampa „priekabi“. Ją norisi ir reikia liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas.

A. Šlapiką dominančios temos susijusios su nostalgija, prisirišimu prie namų, savų daiktų. Globalias, visuomenei aktualias temas jis suasmenina.

Šioje parodoje taip pat rodoma „Geriausio metų kūrinio“ parodos 2000 m. komisijos apdovanota iš medžio ir metalo sukurta skulptūra „Klaupykla“. Vėliau ji buvo perkelta į „Lūžio karta ir jos mokytojai“ ekspoziciją. Kiti 2010–2012 m. kurti mažo formato darbai yra iš akmens. Šioje parodoje susitelkia medžiagų ir kūrinių dydžių įvairumas, skulptūrų interaktyvumas.

Paroda veiks: 2017 03 02–2017 05 14

Papildomą informaciją teikia: „Lūžio kartos vardai“ parodų ciklo kuratorė Kristina Civinskienė tel. +370 686 19 606

 

Rengėjų inf.

Paroda „Klasikos metamorfozės"

Atidarymas Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė 2017 m. vasario 22 d. 18 val.


Daugelio šalių postmodernistiniame judėjime jau pastebimas idėjų išsekimas, dvasinės krizės simptomai. Tačiau visur gyvena ir kuria daug puikių dailininkų, tęsiančių tapybos, skulptūros, konceptualizmo tradicijas. Viena tokių ‒ „Klasikos metamorfozių“ kūrybinė grupė. Pagrindinis jos narių bruožas ‒ sunkus kasdienis plušėjimas prie molberto, susikaupimas, darbo prakaite gimstantys kūriniai. Kiekviena paroda (tiesa, ši ‒ pirmoji) tai išėjimas į visuomenę, savo vizijų, idėjų patikrinimas, kad vėl užsidarytum dirbtuvėje rimčiai, darbui.


Neretai mūsų klausia, ką reiškia parodos pavadinimas „Klasikos metamorfozės“? Paprastai atsakome, kad tai tapybos, skulptūros, instaliacijos ir konceptualizmo meistrai vienoje vietoje. Tačiau labiausiai ‒ tapybos.


Mūsų darbas ‒ Jums, Žiūrovai!*


Dalyviai: Darius Bastys, Vytautas Ciplijauskas, Žilvinas Dobilas, Silvestras Džiaukštas, Antanas Gudaitis, Vladas Karatajus, Benigna Kasparavičiūtė, Vincas Kisarauskas, Stanislovas Kuzma, Vytautas Mackevičius, Augustinas Savickas, Aloyzas Stasiulevičius, Leopoldas Surgailis, Kęstutis Šapoka, Leonardas Tuleikis, Sofija Veiverytė.


*Panaudotos ir laisvai interpretuotos šio straipsnio dalys : Aloyzas Stasiulevičius. „Individualisto pamąstymai apie individualistus, vakarietiško sukirpimo socrealizmą ir kultūros politiką“/ Kultūros barai, 1999, nr. 4, p. 13-16.

Aistė Kisarauskaitė

Penkių muškietininkų nuotykiai

Viktoras Liutkus, Penketas. Tapybos anatomija, Vilnius: Nepriklausomi meno kritikai ir VDA leidykla, 2016

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

 

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Karolina Rimkutė

Nuo vieno kraštutinumo prie kito

Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“

Mobilioje jaunąją Lietuvos menininkų kartą reprezentuojančioje galerijoje „The Rooster Gallery“ atsidarė naujausios Adomo Danusevičiaus kūrybos paroda tiesmuku pavadinimu „Penis Mushroom Series“. Gal toks pavadinimas ir nustebintų, jei tai būtų kito Lietuvos tapytojo personalinė paroda, tačiau vieno pirmųjų pradėjusių tyrinėti vyriškumo tematiką ir lig šiol nuosekliai dominuojančio šiame lauke menininko parodai toks serijos vardas ne tik pritinka, bet ir atrodo gana nuspėjamas. Vis dėlto plakatui pasirinkto kūrinio nuotrauka sukelia nuostabą – linksmai nusiteikęs molinis grybas-falas konstatuoja, jog aštuntojoje personalinėje Adomo Danusevičiaus parodoje išvysime... Keramiką?

Viena atrodo iškart aišku – menininką dominanti tematika išlieka nepakitusi. Danusevičius toliau analizuoja lytiškumo konstruktus ir reflektuoja queer tapatybės santykį su visuomene. Tačiau šį kartą jis tai atlieka kitu rakursu ne tik kalbant apie kūrybinę mediją, formą, bet ir apie patį vyriškumą. Pradėjus nuo hegemoninio vyriškumo kaip kamufliažinės maskuotės pereinama prie subordinuoto vyriškumo ir kempo estetikos (camp siekia perkoduoti socialinius konstruktus, kurių kultūrinė galia ir įtaka trukdo juos demontuoti ar ignoruoti; atsiskleidžia per išgalvojimus, stilizavimą, teatralizavimą, ironiją, žaismingumą ar hiperbolizavimą), o ši esti viena iš homoseksualių vyrų raiškos alternatyvų.

Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais I“. 2016 m.  Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais I“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kaminas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kaminas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kamufliazinis vyriskumas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kamufliazinis vyriskumas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Penis mushroom series“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Penis mushroom series“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti I“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti I“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Parodos fragmentas. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Parodos fragmentas. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Algirdas Klova

„Plėtojome tai, kas užkoduota“

Pokalbis su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Vladimiru Čekasinu

Naujojo kamerinio džiazo mėgėjai dažnai prisimena GTČ trio ir jo nuopelnus Lietuvos muzikai. Džiazo muzikantams jie atvėrė vartus į pasaulį. Nors trio nekoncertuoja nuo 1987 m., visi trys muzikai ir šiandien kuria, groja, garsina Lietuvą savo darbais. Džiugi žinia mus pasiekė 2016 m. pabaigoje: už viso gyvenimo nuopelnus, „už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą“ GTČ – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas – pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Man pavyko pasikalbėti su Vladimiru Čekasinu jo išvykos į Vokietiją išvakarėse.

GTČ trio. D. Klovienės nuotr.
GTČ trio. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Vytautas Paplauskas

Eklektiškas vasaris

Trumpa parodų Kaune apžvalga

Didžiausio parodų lankytojų susidomėjimo šį mėnesį, tikėtina, sulauks „Geriausio metų kūrinio“ paroda, veikianti Paveikslų galerijoje. Nors tai ir vienas didžiausių, plačiajai masei – ir laukiamiausių reiškinių Kauno parodiniame gyvenime, tenka tik pakartoti ne kartą išsakytą mintį, kad parodos meninis lygis išties nuvilia. Dominuoja mėgėjiška, infantili, perdėm lyriška ar pseudointelektuali kūryba. Kaip įprasta, daugiausia rodoma tapyba, šiek tiek skulptūros ir truputis grafikos darbų. Tiesa, kai kurie autoriai pasitelkia koliažo ar asambliažo technikas, tačiau nei estetine, nei konceptualia prasme šie darbai nepatraukia. Išsiskiria nebent slapyvardžiu Vulovak pasivadinusio autoriaus darbelis „Susiliejimas“, man pasirodęs kaip žaisminga Lucio Fontanos ir kitų, XX a. viduryje tapybą bandžiusių dekonstruoti autorių kūrybos replika.

Parodos „Geriausias 2016 metų kūrinys“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Parodos „Geriausias 2016 metų kūrinys“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Parodos „Geriausias 2016 metų kūrinys“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Parodos „Geriausias 2016 metų kūrinys“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Parodos „Geriausias 2016 metų kūrinys“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Parodos „Geriausias 2016 metų kūrinys“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Vulovak. „Susiliejimas“. Paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“. V. Paplausko nuotr.
Vulovak. „Susiliejimas“. Paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“. V. Paplausko nuotr.
Eglė Velaniškytė. „Aš ateinu“. Paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“. V. Paplausko nuotr.
Eglė Velaniškytė. „Aš ateinu“. Paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“. V. Paplausko nuotr.
Aušros Vaitkūnienės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Aušros Vaitkūnienės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Aušros Vaitkūnienės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Aušros Vaitkūnienės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Aušros Vaitkūnienės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Aušros Vaitkūnienės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ ekspozicija. V. Paplausko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Štai taip mes virstame šaltiniais

Modernaus meno centro „Susitikimo pradžia“ kino teatro „Lietuva“ liekanose

Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.

Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar aptirpsta galūnės nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.

Juozas Laivys, „Lapė“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.
Juozas Laivys, „Lapė“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.
Vitalij Červiakov, „Einanti eilutė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Vitalij Červiakov, „Einanti eilutė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Cooltūristės ir Adomas Žudys, „Ko nesakė Zaratustra", 2017. Idėja: Coolturistės. Vaizdas: Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys (AWK). Muzika: Pijus Džiugas Meižis (Münpauzn). V. Vitaleus nuotr.
Cooltūristės ir Adomas Žudys, „Ko nesakė Zaratustra", 2017. Idėja: Coolturistės. Vaizdas: Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys (AWK). Muzika: Pijus Džiugas Meižis (Münpauzn). V. Vitaleus nuotr.
Donatas Jankauskas (Duonis), „Batas“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Donatas Jankauskas (Duonis), „Batas“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Linas Jusionis, „Cemento sodas 1“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Linas Jusionis, „Cemento sodas 1“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Marija Šnipaitė, „1 km/h“,  2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Marija Šnipaitė, „1 km/h“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Nerijus Erminas, „Inscenizacija 1. Svetainė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Nerijus Erminas, „Inscenizacija 1. Svetainė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Žlugimas. Antra dalis“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Žlugimas. Antra dalis“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
LDS inf.

Indrės Ercmonaitės kūrybos paroda „Amen. Paveikslas irgi žmogus“

Vasario 8 d. (trečiadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma tapytojos Indrės Ercmonaitės kūrybos paroda „Amen. Paveikslas irgi žmogus“.

Autorė teigia, jog savo parodoje kalba apie autoriaus ir jo kūrybos koreliaciją. „Tapyba yra labai stipri išraiškos priemonė. Joje telpa ir skausmas, ir tamsa, ir šviesa. Tikiu į tapybą ir nekuriu šiaip sau. Be to, savo tapybos darbams neleidžiu dulkėti sukrautiems kampe. Jie aktyviai dalyvauja tiek mano, tiek ir savo gyvenime. Paveikslai veikia. Esu net pasimetusi, kur baigiuosi aš, o kur prasideda paveikslas. Nes mano minties vaizdai tampa jų, paveikslų, tapatybe, bet priklauso tarsi abiem. Kas kartą tapant vyksta transformaciniai progresai (be abejo, ir regresai) vienas kito atžvilgiu (autoriaus – paveikslui, paveikslo – autoriui). Paveikslas savo nepaneigiamame stačiakampiame plote gali parodyti begalę iliuzijų autoriaus link, o štai autorius, vienas pats, sunkiai gali savo žmogišką formą sulankstyti į stačiakampį.

Paveikslo dominavimui šioje parodoje pasirinkau jo karkaso – porėmio transformacijas, pratęsiant, suteikiant naujas formas. Man amen – tai tarsi pabaigos žodis, padėka ir pritarimas naujausiai kūrybai (2016-2017 m.). Taigi ši paroda yra apie tai, kiek daug tapybos mano gyvenime ir kaip ji mane veikia ar jau paveikė.“ (Indrė Ercmonaitė)

Indrė Ercmonaitė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2010 m., tačiau Lietuvos meno pasaulyje jos pavardė ėmė ryškėti dar studijų metu. Aktyviai dalyvaudama savo kartos grupinėse parodose, Indrė išsiskyrė daugianarėmis tapybinėmis šaradomis bei dideliu dėmesiu tapybos procesui – dažo kaip fono ir dažo kaip pagrindinio paveikslo veikėjo supratimui. 2014 m. Ercmonaitė pristatė pirmąją solinę tapybos parodą Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje. 2016 m. menininkė tapo Vilniaus XVI tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai" konkurso prizininke. Dailininkų sąjungos galerijoje I. Ercmonaitė pristatys naujausius, 2016-2017 m. sukurtus tapybos ir objekto meno kūrinius.

Indrės Ercmonaitės paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki vasario 28 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Paroda yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“ dalis, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje.

Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

 

 

 

 

 

Indrė Erdmonaitė. „Kometa". 2016 m.
Indrė Erdmonaitė. „Kometa". 2016 m.
Justina Tulaitė

Paminklas paminklui, arba nepaminklinis santykis

Pokalbis su poetu ir tarpdisciplininių menų kūrėju Juliumi Žėku

Niekuomet pernelyg nesibičiuliavau su kanonizuotomis paminklinėmis skulptūromis, bet niekuomet savęs dėl to pernelyg ir negraužiau. Jeigu jos kada nors į mane kreiptųsi, prašom, bet jos, kaip visada, stovi sau, ir tiek. Žiūriu į Vilniaus skvere sėdinčią Žemaitę ir klausiu, kur ta stipri mylinti moteris, išleidusi 30 metų jaunesnį savo mylimąjį už savo dukters? O Simonas Daukantas Papilėje iškilęs tiek aukštai, kad net suabejočiau, ar tai ta pati išradingoji vargo pelė, kuri į Vilniaus universiteto biblioteką nešdavosi šiaudų sustirusioms kojoms susišildyti... Postamentai, kanoniškumas ir idealizuotų klišių teigimas, būdingi klasikiniam paminklui, anot Zigmo Vitkaus, tarsi eliminuoja kitokias jo patirtis. Įmuziejina eksponuojamą asmenybę ar įvykį po ideologiniu stiklu, suplokštindamas mano santykį su jais.

Visa laimė, jau pasitaiko ir netradicinių atvejų, skatinančių permąstyti monumentalizmą ir siūlančių savą išeitį. Vis daugiau ir dažniau. Nors iškiliomis antraštėmis spauda iki šiol nemirgėjo, bet dar 2015-aisiais menų sintezės judėjimo „Sintezija“ iniciatyva Ukmergėje iškilo „Paminklas paminklui“. Tai metro aukščio kubas iš gabro, primenantis nepretenzingą postamentą. Vieno iš paminklo autorių, poeto ir tarpdisciplininių menų kūrėjo Juliaus Žėko teigimu, „Paminklas paminklui“ rekonstruoja monumentą kaip reiškinį, klausdamas, ką mums reiškia istorinės atminties išsaugojimas, ir skatina išmokti su ja atrasti daugiau nei tik paminklinį santykį. Juliaus manymu, šiandien nebepakanka to, ką mums siūlo įprasčiausi paminklų tipai, t. y. „falocentriniai“ ir „raudų kalneliai“. Pirmieji diegia į kolektyvinę sąmonę etaloninį modelį, antrieji skirti paguosti, išsiverkti ar net pagrūmoti skriaudikams.

Paminklas paminklui. A. Kulikausko nuotr.
Paminklas paminklui. A. Kulikausko nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas