Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
Lietuvos Respublikos Kultūros ministrei
Vilniaus miesto Merui
Už laisvą Lukiškių aikštę!
Lietuvai nereikia stabų, esame prieš skubotą isterišką paminklizmą. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį.
Atmename, kai tūkstantinės minios akivaizdoje tuometinėje Lenino aikštėje buvo demontuotas paminklas sovietinės imperijos stabui Leninui. Tuomet aikštės centre atsivėrė švari erdvė – tikras laisvės ženklas, kurį kiekvienas pripildėme savo gyvenimo turiniu ir tikėjimu Lietuva, bendro gėrio kūrimu. Švari erdvė iki dabar buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas.
Nūnai ne paminklų statymo metas, o naujų idėjų, kurios mus atnaujintų, laikas. Lietuvai, įžengusiai į valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus metus, labiausiai reikia vilties turinio, o ne sustabarėjusių konstruktų.
Indrės Ercmonaitės paroda „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ Dailininkų sąjungos galerijoje
Ruošdamasi rašyti apie Indrės Ercmonaitės parodą nekviečiau autorės kavos, neskambinau ir net nesiunčiau elektroninio laiško su klausimų punktais. Vietoje viso to – atsiverčiau jos „Facebook“ paskyrą. Lietuvių menininkų kontekste Ercmonaitės asmeninis profilis – vienas įdomesnių. Ji ne tik dalinasi paveikslais, kvietimais į parodas ir straipsniais apie save, visus šiuos neišvengiamus įrašus papildo smagios asmenukės su paveikslais, pastarųjų kelionės iš studijos į parodas ar naujus namus, kartais – kadrai iš kūrybos proceso. Todėl parodos pavadinimui pasirinkta frazė „paveikslas irgi žmogus“ nenustebino. Skaitmeninimo eroje, kai daugiausia tapybos žmonės pamato ekranuose, Ercmonaitė kalba apie tapybą kaip nesuskaitmeninamus dalykus: dažą, veiksmą ir abipusį ryšį. Šią jos nuostatą užtvirtina devizas „paveikslas irgi žmogus“, kuris, spėju, reiškia: taip, paveikslas gali būti tik nuotrauka socialiame tinkle, tačiau iš tiesų jis yra kažkas daug daugiau, kaip ir kiekvienas iš mūsų.


2017 m. vasario 23 d. (ketvirtadienį) 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre atsidaro Andriaus Kviliūno personalinė paroda ,,Apverstas pasaulis arba naivumas, puikybė, atgaila ir nušvitimas”
Teminis parodos leitmotyvas sukasi aplink (ne)tikėjimą (religiją), gyvenimą ir mirtį – sudarydami egzistencinį trikampį. Gyvenimas visada glaudžiai susijęs su mirtimi, jie vienas į kitą pereina natūraliais ar brutaliais būdais, o į šį ryšį dažnai būda įsipainiojęs (ne)tikėjimas, vienaip ar kitaip aiškinantis ar neigiantis gyvenimą, mirtį, jų (ne)sąryšingumą. Visi šie trys leitmotyvai susiję, pereinantys vienas į kitą, kartu juose įvairiai sąveikauja naivumas, puikybė, atgaila ir nušvitimas, tikrovė ir iliuzija. Tiesa, Kviliūno parodos egzistencinis trikampis apverstas ‒ jo centrine ašimi tampa videofilmas, nufilmuotas mobiliuoju telefonu vieno Lenkijos miesto parke, kuriame esančiame apleistame bunkeryje maniakas žudydavo vaikus. Būtent aplink šią makabrišką teminę ašį spirale sukasi ir kiti Kviliūno filmai, kuriuose skleidžiasi gyvenimo, mirties, (ne)tikėjimo leitmotyvai.
Parodos struktūra atliepia koncepciją ‒ ašinis ekspozicijos elementas yra filmas apie maniaką „Apverstas pasaulis“. Aplink jį audžiama parodos architektonika ‒ tiek instaliaciniai/objektiniai elementai, tiek kitų videofilmų pinamas bendras naratyvas. Vieną grupę filmų sudaro tie, kuriuose sąlygiškai galima įžiūrėti gyvenimo ir/ar mirties leitmotyvus. Kitą filmų grupę sudaro Kviliūno sukurtas ciklas, skirtas krikščioniškųjų šventųjų/prakeiktųjų temai.
Andrius Kviliūnas ‒ ko gero, yra vienas pagrindinių lietuvių grynojo videomeno atstovų, nuosekliai dirbantis šioje srityje nuo XX a. 10-jo dešimtmečio antros pusės. Menininko kūryba visada renčiama ant autobiografinio pagrindo, persisunkusi subjektyvaus erdvėlaikio syvais, tam tikra prasme, netgi modernistinė ‒ radikaliai asmeniška, dienoraštinė, kartu susieta su bendrakultūrine simbolika. Dėl ryškių autobiografinių motyvų, artimiausios aplinkos, buities dalyvavimo filmuose, Kviliūno kūryba daug kam gali pasirodyti perdėm „sunki“, „slegianti“. Tačiau ši kūryba nėra formali. Kviliūno kūryba giliai išjausta ‒ tarsi atplėšta, išplėšta iš paties Kviliūno krūtinės kraujuojanti, bet vis dar plakanti, pulsuojanti širdis.
Paroda veikia 2017 m. vasario 23 ‒ balandžio 8 d.
JMVMC atidarytas antradieniais-penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12-16 val.
Birutės Stulgaitės paroda „Iš radinių“ VDA galerijoje „ARgenTum“
Tai keturių labai skirtingų išore, bet kurtų tuo pačiu principu kūrinių paroda. Visiems gerai žinoma metalo dailininkės Birutės Stulgaitės nuostata kalbant apie darbą su gintaru – reikia pabrėžti tai, kas jau yra, – jaučiama ir čia, ekspozicijoje, kurios kūriniai yra radiniai su dailininkės prisilietimu, pamatymu, perpasakojimu. Iš jų sklinda išmintis, nes tokį pagarbų santykį su aplinka pavyksta sukurti gal tik su laiku. Juk šiandienos „koučinimo“ pasaulis siūlo viską formuoti, programuoti, daryti proveržius... O Stulgaitės strategija – pastebėti, išžiūrėti, suteikti prasmę.
Pagrindinis ir svarbiausias parodos objektas – „Torsas“ (1752–2016 m.). Anot dailininkės: „Prieš daugokai metų Vytautas Šerys, dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir kuri kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man. Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Carinės Rusijos laiku bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis. Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia norėjosi nuimti žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplauti paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, prikniedijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.“ Tokia gera istorija, kad kūrinio beveik ir nebereikia. O vis dėlto po pasakojimo „Torsas“ atrodo mažytis, nes galvoje jau spėjo išsiskleisti kupolas. Jis liko kaip kebli istorijos atplaiša, bet vis dar su riestu stotu – pasipūtęs. Toks ir turėtų būti, juk papuolė pačiai Stulgaitei į rankas. Juk buvo Šerio studijoje, tiek gero meno prisižiūrėjo, o prieš tai dairėsi po senamiestį iš aukštai, atspindėjo debesis ir saulę, spindėjo praeiviams. Pagaliau juos vėl gali sutikti. Tai filmo vertas personažas, kurio kaita įvyksta mūsų galvose. Todėl Stulgaitės darbams priskiriamas kinetiškumas atsiskleidžia ir čia.
2017 02 24 – 03 26
Atidarymas – vasario 24 d., penktadienį, 18 val.
Fotografijos galerija, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose, II aukšte (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda).
Parodą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
photoklaipeda.lt
Į šiandieninę tikrovę V. Pletkus žvelgia tarsi iš kažkada išgyventos, bet dabar jau tik menamos praeities. Todėl dabartis V. Pletkaus kūryboje įgyja subjektyvų vaizdinį, nusėtą praeities reliktais, susijusiais su įvairiais istorijos laikotarpiais ir kontekstais. V. Pletkaus fotografijose galima išvysti buvusių tarybinių fermų griuvėsius, apleistą raketinės bazės starto aikštelę, tarybinių laikų paminklą ar ant sienos išpieštą svastiką. Praradę savo pirminę paskirtį bei funkcionalumą, buvę galios simboliai apnuogina tik šiurkščią materiją ir savo egzistavimo beprasmybę. Tą patį išduoda ir nusidėvėję kasdienybės objektai: senas autobusas, yrančios sūpynės ar parduodami namai.
Kita vertus, V. Pletkaus kritika nėra nukreipta tik į konkretų istorinį laikotarpį, jo ideologiją ar kasdienybę. Šio autoriaus darbuose šiuolaikinės, nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos projektai atrodo tokie pat neperspektyvūs, kaip ir didieji komunizmo užmojai. Fotografas pastebi, kaip neadekvačiai į šiandienos kontekstą įsiterpia pasibaigusį sovietmetį pakeitusio kapitalizmo ženklai ar jau nauja ideologija pagrįsto militarizmo apraiškos.
Vis dėlto, istorinių laikotarpių ženklai apibrėžia tik akivaizdųjį V. Pletkaus fotografijų turinį, bet neriboja jų prasmės. Fotografui, regis, ne tiek svarbu demaskuoti atskiro laikotarpio ar ideologijos beprasmybę, kiek provokuoti abejones pačiais racionalaus pasaulėvaizdžio pagrindais. Autoriaus darbai nepalieka galimybės vienus istorijos tarpsnius bei ideologijas pasmerkti ir nesuteikia vilties kitose atrasti „teisingą“ visuomenės modelį ir prasmingos žmogaus egzistencijos pavyzdžius. Vietoje to, fotografas verčia užduoti nepatogius klausimus: ar neperspektyvi yra konkreti socialinė santvarka, ar pati (san)tvarkos idėja? O gal ir individualaus žmogaus egzistencija iš esmės neturi perspektyvos? Galbūt, žmonija apskritai yra „neperspektyvus projektas“?
V. Pletkaus fotografijose praeitis atrodo dar nepraėjusi, nes jos paliktos tuštumos neužpildė nei prasminga dabartis, nei ateities lūkesčiai. Materialaus, betikslio buvimo, kurį žymi tik nuolatinio nykimo ženklai, akivaizdoje laiko tėkmės neįmanoma nužymėti reikšmingais įvykiais, todėl prasmę praranda ir mums įprasta linijinė laiko samprata. Leisdamas fotoaparatui fiksuoti aplinkinę realybę tokiame būvyje, kurio negalima artikuliuoti nei vien dokumentinėje vaizdo plotmėje, nei metaforiškai perteikta konkretaus laikotarpio kritika, V. Pletkus atskleidžia ne tik žmonių apleistų vietovių, bet ir prasmės netekusios egzistencijos tuštumą.
Tomas Pabedinskas
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. vasario 24 d., penktadienį, 17 val. atidaroma tapybos paroda „Tradicijų ir pokyčių karta“. Ekspozicijoje – XX amžiaus 10 dešimtmečio Tapybos katedros studentų darbai iš VDA muziejaus fondų, parodos kuratorius – Vidas Poškus.
Klaipėdos parodų rūmuose eksponuojami Vilniaus dailės akademijos vienos seniausių – Tapybos katedros 10 dešimtmečio studentų darbai iš akademijos muziejaus rinkinių. 1990–2000 metai VDA, kaip ir visos valstybės, istorijoje buvo kupini pokyčių, pasikeitimų ir vertybių perkainojimo. Viena vertus, tai buvo susiję su politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės situacijos kaita, iš kitos pusės – akademija, kaip ir bet kuri žmonių bendruomenė, turi ir net priversta keistis – tam, kad derintųsi prie pakitusių sąlygų, dėl to, jog vidinės transformacijos lemia progresą, kitokios kokybės kūrimą.
1989 metais įvykus savotiškai revoliucijai tuometiniame Dailės institute, besimokantieji tapybos buvo vieni iš to „perversmo“ katalizatorių. Studentų iniciatyva dalis senosios kartos dėstytojų buvo priversti palikti VDA (nors tokie autoritetai, kaip Augustinas Savickas, dirbo ir toliau, iki 1993 m.). Katedros vedėju tapo Arvydas Šaltenis, 1994 m. šiam tapus rektoriumi, jį pakeitė Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Čia darbuojantis Leonardui Gutauskui, Linui Katinui, Mindaugui Skudučiui, Leopoldui Surgailiui ir kitiems, netrukus pradėjo dėstyti jaunesnės kartos menininkai – Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Ričardas Nemeikšis. Didelį postūmį ne tik instituciniams, bet gilesniems pokyčiams suteikė 1992 metais vizitavęs profesorius Kęstutis Zapkus. Jis tiesiogiai paveikė konceptualia raiška Lietuvos meno scenoje tiesiog sprogusią studentų tapytojų grupuotę „Geros blogybės“ (parodoje dviem darbais, dedikuotais van Goghui, atstovaujamas Julius Ludavičius yra būtent iš jos). Dešimtmečio viduryje analogišką impulsą teikė studentų stažuotės užsienyje, antai Irma Leščinskaitė, Solomonas Teitelbaumas 1996 metais studijavo Zalcburgo vasaros dailės akademijoje pas Leoną Golubą, Nancy Spero.
Parodoje eksponuojami įvairiausių metų, skirtingų kursų studentų kursiniai ir diplominiai darbai, siekiant atskleisti tiek tuo metu dirbusių dėstytojų įvairovę bei jų dėstymo specifiką, tiek studentų (daugelis jų yra tapę ryškiomis meno pasaulio asmenybėmis) meninius charakterius. Specialiai Klaipėdos publikai į kolekciją yra įtraukti uostamiestyje gyvenančių tapytojų – tokių, kaip Virginijus Viningas ar Irma Leščinskaitė, studijų laikotarpio darbai.
Paroda veiks iki 2017 m. kovo 19 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.
Kovo 3 d. ( penktadienį ) 18 val. Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name–muziejuje ( Pilies g. 40 ) atidaroma grafikės ir fotografės Daivos Kairevičiūtės piešinių paroda „Judesys–Šnabždesys“
Apie savo kūrinius autorė kalba, - tai galėtų būti trumpi pasakojimai apie ją, jos akimirkas, žvilgsnį, judesį. Kiekvienas piešinys – sustingęs judesys, turintis gelmę juodos formos inde. Juoda – simboliškas vandenynas, sugėręs į save visą egzistencinę patirtį, kurioje užsimezga ir tarpsta nauja ir tuo pačiu sena forma... Judesys išduoda ją, o raudona, žalia ar mėlyna spalvos kaip gaivališka upė nudažo šią akimirkos emociją.
Daiva Kairevičiūtė grafikos magistro studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje 1996 m., nuo 2002 metų yra dailininkų sąjungos narė. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje dailininkė pristatys 2016 – 2017 m. sukurtus kūrinius.
Paroda vyks iki kovo 26 dienos. Muziejaus darbo laikas: trečiadieniais–šeštadieniais 11–17 val., sekmadieniais 11–16 val. Parodos lankymas – nemokamas.
Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba.
Kovo 2 d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks olandų fotografo Bas Losekoot parodos „In Company of Strangers” („Kartu su nepažįstamaisiais“) atidarymas, renginyje dalyvaus parodos autorius. Nuotraukose fiksuojami Niujorko, San Paulo, Seulo, Mumbajaus, Honkongo, Londono, Lagoso, Stambulo bei Meksiko gyventojai.
Šiuo metu žmonija išgyvena didžiausią urbanizacijos bangą, kokią tik yra regėjusi. Tad kaip šis neįtikėtina sparta augančios populiacijos tankumas paveikia individus, kurie pratę keliauti iš savo gyvenamųjų rajonų į mega-miesto centrą dirbti ar leisti laisvalaikio?
Projektas „Kartu su nepažįstamaisiais“ yra tarsi menininko Bas Losekoot fotografinė esė, sutelkta jo paties įžvalgų kupinoje psichologinėje kelionėje, į kurią beveik kasdien išsiruošia šiuolaikinių metropolių gyventojai. Fotokamera tiria ribines miesto vietas, kur autorius tikisi įamžinti modernios, urbanistinės gyvensenos „tarpinę būseną“ – beesmę erdvę keliaujant.
Intuityvi Losekoot akis leidžia jam gana tiksliai perteikti žmonių prezentacines kaukes bei tuos mikro-susitikimus, kuriuos kiekvienas metropolio nepažįstamasis puikiai supranta. Menininkas, naudodamas kinematografišką aparatą, iš šūsnies banalybių sėkmingai ištraukia išskirtines akimirkas, tuo pačiu vaizduodamas pakankamai intymų ir daug minčių sukeliantį privatų gyvenimą viešose erdvėse.
Paroda veiks iki balandžio 2 dienos.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Vasario 23 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (I aukštas) atidaroma grupinė menininkų paroda „Padori paroda“.
Parodoje pristatomi daiktai, kūnai ir vaizdiniai – veiksmų atpasakotojai ir istorijų saugotojai, išeinantys už savo fizinės apimties. Juos vienija lengva manijos forma, impulsyvus poreikis atlikti vieną ar kitą veiksmą. Tokie veiksmai neveda į rezultatą ar bent jau į jį nesifokusuoja, o daugiau yra savitiksliai, sekantys savo pačių pramintais pėdsakais. Kūriniuose glūdintys pasikartojimai, apsėdimai išduoda tam tikrus prasilenkimus su norma, išėjimą už vidinės simetrijos, tačiau fizinė kūrinių išraiška paradoksaliai lieka labai simetriška ir padori.
Parodos ašis – tam tikras nervinis tikas menininkų kasdienybėje. Vienas priglobia ir taiso sulūžusius nereikalingus daiktus, kitas apsėstas iššūkio vienodai sudaužyti dvi plyteles, dar kitas kuria sąlygas pasiekti savo pulso rekordą, o kai kam tie patys 30 kg parafino išsilydo vis kitu kūriniu.
Dalyviai: Beatričė Mockevičiūtė, Vitalijus Strigunkovas, Rytis Urbanskas, Kęstutis Montvidas, Kazimieras Sližys, Gintautė Skvernytė, Valdas Jucius, Gabrielė Vetkinaitė ir Austėja Vilkaitytė.
Idėjos autorės: Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė
Paroda veiks iki kovo 12 d.
Parodos atidarymo metu vyks Austėjos Vilkaitytės performansas.
Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ Šiuolaikinio meno centre
Patricijos Jurkšaitytės tapyba visada yra rebusas. Gerai žinomi jos pertapyti pripažintų meistrų kūrinių interjerai be veikėjų, tušti kurortai, sendaikčių krautuvės, primenančios prasmę ir herojus praradusius olandiškus portretus. Jurkšaitytė mus verčia atlikti atminties pratimus ir aptikti tuštumą, kuri atsiveria praradus prasmę. Bet koks grožis ir bet kokia klasika, bet koks žymumas ir bet kokio realumo tapyba tampa tik vidinės tuštumos išklotine.
Šį kartą pritemdytoje ŠMC salėje raudonomis sienomis rodomi dvylika jaunų moterų portretų. Jau eksponavimo paslaptingumas, lyg buvimo kokio nors kūno viduje (nes raudona čia kraujo spalvos), duoda užuominas, kad esame kviečiami į šešėlinę zoną, psichologijos žodžiais kalbant – į pasąmonės sferą. Paveikslų rodymo scenografija kinematografiška. Dėl grėsmės nuojautos ir merginų stebeilijimosi mintimis perbėga „Tvin Pykso“ miestelio šmėklos. Tačiau atvaizdų siauro diapazono koloritas, centrinė minimalistinė kompozicija ir, svarbiausia, nutapyta, bet kaip tikra atrodanti marmuro briauna kiekvieno portreto apačioje veda mus į kitą laiką. Autorė anotacijoje sako – Renesansą. Tačiau galima sakyti – ir į visus paveikslus, kurie rodo vaizdavimo sąmoningumą, patys sako „aš esu paveikslas“.







