7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

LTMKS inf.

Linos Albrikienės ir Idos Divinzenz paroda „Pasirodymas ir atsitraukimas“

Vasario mėnesį projektų erdvėje „Sodų 4“ pristatomas bendras dviejų menininkių Linos Albrikienės ir Idos Divinzenz projektas „Pasirodymas ir atsitraukimas“. Menininkės susipažino rezidencijos metu Vienoje 2016 m. Skirtingais aspektais nagrinėdamos istorijos ir dabarties sujungimo temą jos abi pasitelkia archyvinę medžiagą, iškeldamos informacijos trapumo, laikinumo ir saugojimo klausimus.

Linos Albrikienės projektas „SIGHT“ pagrįstas tyrinėjimo metodu. Tyrimo centre – Antrojo Pasaulinio karo architektūros monumentas – zenitinės artilerijos bokštai (vok. – Hochbunker). Pirminė jų funkcija yra anti-aviacinė gynyba. Antrojo Pasaulinio karo bombardavimo metu masyvūs betono statiniai taip pat tarnavo kaip prieglobstis tūkstančiui civilių. Tyrinėjama vėlesnė bunkerių paskirties kaita atskleidžia mėginimus nuslopinti nejauką, kylančią iš kolektyvinės tragedijos atminties reprezentacijos.

Idos Divinzenz fotografijos yra jos rezidencijos Paryžiuje Cité internationale des arts metu (2016 m.) atlikto kolonializmo istorijos ir jos pristatymo Paryžiaus „nacionaliniuose muziejuose“ tyrimo rezultatas. Penkių dalių nuotraukų serija buvo sukurta vėliausių Paryžiaus įvykių įtakoje. Ši serija ieško sąsajų tarp kolonializmo liekanų ir šiuolaikinės propagandos. Penkios dalys žymi atskiras prasmių sankaupas – laukimas/frontas, incidentas/stovėjimas, bevardis/atskiras nuo grupės, susidūrimas/susimaišymas, utopija/anti-visuomenė (kultūra?).       

Lina Albrikienė (g. 1984) gyvena ir kuria Vilniuje bei Jūrmaloje. Baigė Fotografijos ir medijos meno bakalauro bei magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2011–aisiais menininkė laimėjo didijį prizą Jaunųjų Europos kūrėjų konkurse Paryžiuje bei jaunojo metų debiuto prizą Lietuvoje. Nuo 2004–ųjų dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje. Taip pat dalyvavo rezidencijų programose Paryžiuje, Kremse, o nuo 2017–ųjų pavasario dalyvaus rezidencijoje Vienoje (Kultur Kontakt Austria), kur toliau atliks tyrimą projektui „SIGHT“.

Ida Divinzenz studijavo vaizduojamąjį meną/skulptūrą Berlyne ir Vienoje, šiuo metu gyvena ir kuria Vienoje. Menininkė dalyvavo rezidencijose Paryžiuje bei Nidoje, taip pat parodose įvairiose meno erdvėse Hamburge, Berlyne, Vienoje, Niujorke. Jos darbų yra įsigiję tokios kolekcijos kaip Austrian Federal Chancellery Photo Collection, Artothek lower Austria bei privačios kolekcijos.


Atidarymas
2017/02/08 18:00

Paroda veikia
2017/02/09–18
III–V 16:00–20:00, arba susitarus tel. +37062689230

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Atidarymo rėmėjas: Baltic craft cider Obelą.
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Archyvinės medžiagos šaltiniai: British Film Institute, Ullstein Bild foto archyvas.


Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4

 

ŠMC inf.

Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“

2017.02.03–03.08
Pokalbis su menininke: vasario 1 d., trečiadienį, 18 val.
Parodos atidarymas: vasario 3 d., penktadienį, 18 val.


Parodoje „Patyrimo nebuvimas“ pristatomas kūrinys „2 spalvos sekundės“ prasidėjo nuo žodžių ISIS beheadings (ISIS galvos nukirtimai), kuriuos įvedusi Google sistemoje menininkė ieškojo Islamo valstybės įvykdytų egzekucijų fotografijų ir videomedžiagos, cirkuliavusios žiniasklaidoje nuo 2014 m. Paieškos metu nevisiškai atversti atvaizdai ekrane sudarė vienspalvių stačiakampių konfigūraciją. Google parodė tik tos spalvos pikselį, kuri vyravo atvaizde: juodas budelio apdaras, oranžinis aukos kombinezonas, geltonas dykumos smėlis. Kūrinyje „2 spalvos sekundės“ šios spalvos tampa monolitinių kubų kompozicijomis, kurias parodoje lydi garso takelyje balsu atpasakojama kūriniui panaudota egzekucijų medžiaga.

Kontrastas tarp kūriniui pradžią davusio smurtinio turinio ir didingos, abstrakčios skulptūros neleidžia nei vujaristiškai mėgautis smurto atvaizdais, nei pasibaisėjus nusisukti nuo jų. Neatskleisdamas savo turinio vienu ypu, lengvai, kūrinys palieka žiūrovui laiko ir erdvės prisiminti ir kritiškai apmąstyti prievartą. „2 spalvos sekundės“ yra it memorialas, kuriam abstrakcija – tai priemonė reprezentuoti, suvokti ir tirti smurtą. Dar daugiau – trikdančiai ryškūs kubų paviršiai, dėl kurių jie yra panašūs ir į reklamos stendus, ir – į minimalistinius kūrinius, pabrėžia ir pačios reprezentacijos prievartą. Iš egzekucijų atvaizdų (kuriuos ISIS, kaip žinia, kruopščiai komponuodavo) sukūrusi estetinius objektus Šerpytytė ne tik ištraukia aikštėn ISIS prievartos estetizavimo politiką, bet ir parodo, kad kūrinys tapogi yra savotiškas prievartos veiksmas, nes šiuos atvaizdus estetizuoja toliau.

Žiūrovai su šiais klausimais galynėjasi ne vien žvilgsniu ir protu, bet ir kūnais – jiems tenka apeiti, sustoti priešais kubus. Taip nelieka bekūnio lengvumo ir greičio, kuriuo mes vartojame prievartos atvaizdus šiandienos žiniasklaidoje. Jeigu „Patyrimo nebuvimas“ yra it memorialas, jis primena ne tik apie žiaurų įvykį, bet ir apie kančią patyrusį kūną, nors ir aiškiai nematomą. Toks memorialas niekada negali būti baigtas: jis įamžina ne tik neatšaukiamai prarastą auką, bet ir tai, kaip nepakeliamai sunku atvaizduoti ir prisiminti smurtą, traumą bei praradimą. Šerpytytė pabrėžia, kad traumos ir smurto reprezentacijos bei memorialai niekada nesukels pabaigos ir pilnatvės įspūdžio: reprezentacijose visuomet vaidensis trūkumas.


Indrė Šerpytytė (g. 1983, Palanga) yra lietuvių menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone. Baigė Londono Karališkąjį menų koledžą. Jos personalinės parodos rodytos galerijoje „Parafin“ Londone (2016), agentūros „Ffotogallery“ galerijoje „Turner House“ Penarte, JK (2013), Fotografų asociacijoje Londone (2011), Vilniaus fotografijos galerijoje (2011) ir kitur. Dalyvavo grupinėse parodose: „Ocean of Images: New photography 2015“, MoMA, Niujorkas (2015), „Conflict, Time and Photography“, Tate Modern, Londonas (2014), „Poetic Documents“, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūrinė programa 2013, Rotes Rathaus, Berlynas, Grancės muziejuje, Italija, „Street Level Photoworks“, Glazgas, Lietuvos kultūros centre, galerijoje ZPAF, Varšuva, Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilnius, ir kitur.

Su galerijos „Parafin“ sutikimu

Indrė Šerpytytė, „4“, iš serijos „2 spalvos sekundės“, 2015 m.
Indrė Šerpytytė, „4“, iš serijos „2 spalvos sekundės“, 2015 m.
ŠMC inf.

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“

Šiuolaikinio meno centre

Kuratorė: Asta Vaičiulytė
2017.02.03–03.08
Parodos atidarymas: vasario 3 d., penktadienį, 18 val.

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ – tai 12 jaunų moterų portretų serija. Šių modelių tapatybė nuslėpta, asmenybės individualumas – „ištrintas“, jų atvaizdus skiria tik anatomija, o vienija atmosfera – renesansinės tapybos estetika ir uždarumas bei neprieinamumas, radęsi tapant šias moteris, žvelgiančias į save veidrodyje. Sunaikinusi ryšį tarp portreto ir žiūrovo, Jurkšaitytė išardo ir reprezentacijos iliuziją – gražias merginas portretuose galime tik apžiūrėti, bet jos nei savęs, nei mūsų neatliepia.

Šioje 2015–2017 m. sukurtoje ir pirmąkart pristatomoje portretų serijoje atpažįstami Jurkšaitytės kūrybai būdingi bruožai – parodyti tai, kas nematoma, parodyti per trūkumą, parodyti nesamą. Ankstesniuose savo tapybos cikluose, pašalindama veikėjus ir siužetams reikšmingus atributus iš klasikinių paveikslų („Peizažai ir interjerai“, nuo 2005 m.), ji atverdavo marginalias, periferines zonas ir sukurdavo naujo siužeto galimybę, arba, mažųjų olandų stiliumi įamžindama antikvariatų interjerus („Olandiškos istorijos“, nuo 2013 m.), sutrikdydavo ir laiko, ir erdvės atpažinimą. „Nacionalinėje portretų galerijoje“ šį trikdančio (ne)atpažinimo, prasmės pakitimo ir ryšio trūkumo jausmą sužadina nebe tuščios erdvės ar daiktai, bet veidai, žvelgiantys pro mus, į save.


Patricija Jurkšaitytė (g. 1968 m. Vilniuje) 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi dailininko Kęstučio Zapkaus kurse. Nuo 1992 m. jos darbai pristatomi grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje. Jurkšaitytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Architektūra: Marija Olšauskaitė
Garsas: Vytas Rasimavičius
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius

 

Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“, 2015–2017, aliejus ant drobės, 77x53cm. V. Ilčiuko nuotr.
Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“, 2015–2017, aliejus ant drobės, 77x53cm. V. Ilčiuko nuotr.
VGMC inf.

Grafikos ir piešinių paroda iš Povilo Ričardo Vaitiekūno kolekcijos

2017 m. vasario 7 – kovo 4 dienomis Vilniaus grafikos meno centre veiks grafikos ir piešinių paroda iš Povilo Ričardo Vaitiekūno kolekcijos.


Atidarymas 2017 m. vasario 7 d., 18 val. VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas turi sukaupęs solidų XX a. tapybos, grafikos, piešinių, objektų, skulptūrų ir periodinės spaudos rinkinį. Dailininko iniciatyva praskleisti šį archyvą suteikia žiūrovams unikalią galimybę patyrinėti intriguojančią medžiagą, kuri aprėpia platų XX a. lietuvių dailės spektrą. Kolekcijos pagrindą sudaro ryškių dailės istorijos asmenybių bei šiandien aktyviai tebekuriančių klasikų kūriniai. Rinkinyje taip pat esama menkai žinomų ir savamokslių marginalų bei pavienių užsienio menininkų darbų. Šioje parodoje pristatomi piešiniai, estampai, knygų iliustracijos, smulkieji spaudiniai (ekslibrisai, naujametiniai sveikinimai etc.), parodoma žanrų, stilių, išraiškos priemonių, technikų įvairovė.

Iki šiol niekur nerodyta asmeninė Vaitiekūno kolekcija aktuali ne tik dėl meninės savo vertės. Ji vaizdžiai liudija ir tradicijas, kurias XX a. puoselėjo Lietuvos kūrėjų bendruomenė – kultūros renginius, diskusijas, kūrinių mainus ir pan. Oficialaus dailės gyvenimo užkulisius praskleidžia pluoštas darbų, sukurtų per privačius menininkų susibūrimus. Tokie eksperimentiniai kūriniai, atsiradę laimingo atsitiktinumo dėka, nes po ranka laiku pasitaikė pieštukas, yra sklidini akimirkos polėkio ir dažnu atveju netikėtai atsiveria visai kitokia gerai žinomo autoriaus pusė.

Ši paroda – tai pragmatizmo nesukaustytas menininko-kolekcininko žvilgsnis į kolegų kūrybą, raginantis ją vertinti ir deramai saugoti. Tik ypatingas Vaitiekūno akylumas ir atida lėmė, kad kai kurių dailininkų kūriniai išliko iki šių dienų, nes jų nesaugo muziejai, o ir patys autoriai nebeturi.

Autoriai:
Jüri Arrak (1936) / Stephen Raul Anaya (1946) / Alfonsas Andriuškevičius (1940) / Valentinas Antanavičius (1936) / Arūnas Baltėnas (1956) / Konstantinas Bogdanas (1926–2011) / Konstantinas Bogdanas (jaun.) (1961) / Gerardas Bagdonavičius (1901–1986) / Juozas Brusokas (1931) / Saulius Bučas (1937–2007) / Mečislovas Bulaka (1907–1994) / Eugenijus Antanas Cukermanas (1935) / Jonas Čepas / Kostas Dereškevičius (1937) / Gražina Didelytė (1938–2007) / Chaimas Mejeris Fainšteinas (1911–1944) / Paulius Galaunė (1890–1988) / Adomas Galdikas (1893–1969) / Nicholas Garland (1935) / Rimtautas Gibavičius (1935–1995) / Stanislovas Giedraitis (1953) / Kęstutis Grigaliūnas (1957) / Leonardas Gutauskas (1938) / Antanas Gudaitis (1904–1989) / Linas Jablonskis (1959) / Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) / Danutė Jonkaitytė (1951) / Witold Jurkowski / Vytautas Kairiūkštis (1890–1961) / Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006) / Vytautas Kalinauskas (1929–2001) / Gediminas Karosas (1936–2000) / Dalia Kasčiūnaitė (1947) / Marcė Katiliūtė (1912–1937) / Leonas Linas Katinas (1941) / Gražina Kazakevičiūtė (1936) / Arvydas Stanislavas Každailis (1939) / Vincas Kisarauskas (1934–1988) / Antanas Kmieliauskas (1932) / Henrikas Kulšys (1944–1991) / Romualdas Kunčius (1943–2014) / Algimantas Jonas Kuras (1940) / Stanislovas Kuzma (1947–2012) / Jonas Kuzminskis (1906–1985) / Tosio Kojima (1957) / Gintaras Makarevičius (1965) / Antanas Martinaitis (1939–1986) / Ignas Adakris Martinaitis (1937–1993) / Jonas Martinaitis (1898–1947) / Žibuntas Mikšys (1923–2013) / Rainer Gottlieb Mordmüller (1941) / Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius (1910–1990) / Algirdas Pakeliūnas (1938–2003) / Kęstutis Paliokas (1933–1978) / Vygantas Paukštė (1957) / Stasys Petrauskas (1950–2010) / Viktoras Petravičius (1906–1989) / Algirdas Petrulis (1915–2010) / Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910–1973) / Petras Repšys (1940) / Algis Skačkauskas (1955–2009) / Edmundas Saladžius (1950) / Augustinas Savickas (1919–2012) / Mindaugas Skudutis (1948) / Jūratė Stauskaitė (1947) / Petras Stauskas (1919–2003) / Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus (1933–2002) / Arvydas Šaltenis (1944) / Aleksandras Šepetys (1910–1982) / Vytautas Šerys (1931–2006) / Šarūnas Šimulynas (1939–1999) / Rimantas Šulskis (1943–1995) / Algimantas Švažas (1933–2003) / Algimantas Švėgžda (1941–1996) / Vladas Vaitėkūnas (1906–2002) / Rytis Valantinas (1961) / Jonas Vilutis (1907–1978) / Mikalojus Povilas Vilutis (1944) / Viktoras Vizgirda (1904–1993)

Parodą inicijavo ir kūrinius skolino
Povilas Ričardas Vaitiekūnas
Kuratorės
Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė
Organizatorius
Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai
LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Vytauto Kairiūkščio reprodukcijų aplankas, Algio Skačkausko medinis kareivėlis, rintė ir Babelio bokštas, Viktoro Vizgirdos sąsiuvinis, Jono Vilučio dažų dėžutė, Antano Gudaičio teptukas, Vytauto Kairiūkščio lazdelė, dažų dėžutė ir pjūklelis, Algimanto Švėgždos įrankių laikiklis ir raižymo adata.
P. R. Vaitiekūno nuos., A. Baltėno nuotr.
Vytauto Kairiūkščio reprodukcijų aplankas, Algio Skačkausko medinis kareivėlis, rintė ir Babelio bokštas, Viktoro Vizgirdos sąsiuvinis, Jono Vilučio dažų dėžutė, Antano Gudaičio teptukas, Vytauto Kairiūkščio lazdelė, dažų dėžutė ir pjūklelis, Algimanto Švėgždos įrankių laikiklis ir raižymo adata. P. R. Vaitiekūno nuos., A. Baltėno nuotr.
Meno nišos inf.

Paulius Šliaupos paroda „Objektyvaus matymo mitas“

Vasario 8 d. 17 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma vieno įdomiausių jaunosios kartos tapytojo Pauliaus Šliaupos paroda „Objektyvaus matymo mitas“, kuri yra parodų ciklo „Meno erdvė jauniems menininkams“ dalis.


P. Šliaupa aktyviai kuria ir stebina savitais tapybinės raiškos eksperimentais. Jis fotografuoja, piešia sausomis pastelėmis bei kuria video. Parodai „Objektyvaus matymo mitas“ P. Šliaupa ruošėsi beveik du metus, nors aktyviai dalyvavo užsienio meno mugėse.


„Parodoje bus rodomas videodarbas, norint pristatyti pradinį kūrinio sukūrimo etapą, fiksuojant miesto ir gamtos vaizdus, kaip vyksta kūrinio išgryninimo procesas ir kaip realus vaizdas išgryninamas iki abstrakcijos. P. Šliaupa fotografuodamas ir filmuodamas fiksuoja aplinką ir išdidina ją iki abstraktaus vaizdo, kuris perteikiamas tapant tirštais, faktūriniais aliejinių dažų sluoksniais. Parodoje atskleisime ir daugiau kūrybos proceso etapų, todėl į galeriją  bus perkelta dalis menininko studijos bei objektai, kurie svarbūs kuriant ir kurių dažniausiai negali įžvelgti galutiniame rezultate“, – intriguoja parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė.


P. Šliaupos parodoje „Objektyvaus matymo mitas“ bus atsakyta tiems, kurie nuolatos klausia, kas pavaizduota abstrakčioje drobėje, nes ras konkrečius, paties menininko pasiūlytus matymo būdus ir tie, kurie norės istoriją susikurti patys ar tiesiog mėgautis tapyba.


„Kiekviename abstrakčiame P. Šliaupos kūrinyje slepiasi konkreti istorija ar pasakojimas, tačiau menininkas vienas istorijas aprašo nuosekliai, konkrečiai, o kitus savo kūrinius dažnai palieka be pavadinimo, taip leisdamas suprasti, kad objektyvus kūrinio matymas neegzistuoja. Objektyviu gali būti konkretus žiūrovas-stebėtojas“, – teigia parodos kuratorė S. Baliuckaitė.


P. Šliaupa (gimė 1990 m.) šiuo metu Vilniaus dailės akademijos studijuoja magistratūroje. 2015 m. P. Šliaupos personalinė paroda buvo pristatyta galerijoje „Meno niša“ ir meno mugėje „ArtVilnius“. Po to sekė  pristatymai tarptautinėse meno mugėse Paryžiuje, Budapešte, Kelne, Berlyne, kur Paulius Šliaupos  tapyba ant drobės, medžio sulaukė daugybės teigiamų profesionalų įvertinimų. Tapytojo kūrybą jau pamėgo Vokietijos ir  Prancūzijos meno kolekcionieriai, kurie yra įsigiję dešimtis P. Šliaupos drobių. Praėjusiais metais menininko kūrinys „Pilka diena“ buvo sėkmingai parduotas Berlyno „Rotary“ klubo organizuotame aukcione, o meno mugės „Positions Berlin“ vadovas iš visų mugės darbų nusipirko būtent P. Šliaupos šviesos ritualus. Šiemet menininkas su galerija vėl ruošiasi pasirodymams Paryžiaus ir Berlyno meno mugėse.


Pauliaus Šliaupos paroda „Objektyvaus matymo mitas“ veiks vasario 9 d.–kovo 4 d. galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius). Parodos atidarymas vasario 8  d. 17 val. Galerija dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.


Parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

AV17 inf.

Vitalio Čepkausko ir Povilo Čepkausko paroda „Pokalbis”


Vasario 9 d. 18 val. (AV17) galerijoje atidaroma Vitalio Čepkausko ir Povilo Čepkausko paroda „Pokalbis”.


Šis menininkų duetas jau buvo kartu surengęs parodą 2015 m., tačiau šį kartą jie pristatomi kaip du profesionalūs ir nepriklausomi autoriai, atstovaujantys savo subjektyvius požiūrius ir pasaulius, kuriuos jungia vienas parodos pavadinimas – „Pokalbis”. Tai rezultatas ištęstinio nepretenzingo tėvo ir sūnaus dialogo, apie šiuolaikinį meną, kultūrą, moralę bei egzistencinius samprotavimus. Parodos erdvėse susitinka du subjektyvūs skirtingų kartų meniniai pasauliai, kurie tarpusavyje vienas kitą inspiruoja, kritikuoja, atitolsta ir vėl suartėja. Pokalbio, diskusijos būdu vystoma ir palaikoma nuolatinė kaita bei dinamika, kuri, pasak autorių, yra būtina meninei evoliucijai ir kismui.


Autorių kūriniai parodoje pateikti šmaikščiu žaidimo principu, su lengva ironija prieštaraujantys meno idėjai, kuri tarnauja šiuolaikinėms socialinėms problematikoms ar įvairioms ideologijoms išreikšti. Atskleisdami menininkų vidinius pasaulius ir personalias patirtis, parodos kūriniai tapo individualios kūrybinės energijos ir materijos įsikūnijimu laike išraiška. Šiame kūrybiniame žaidime autoriai siekia transformuoti pačio meninio objekto suvokimą, laužomi nusistovėjusių darbų pateikimo normatyvai, naudojama grafikos technika tūryje, perkonstruojami buityje atpažįstami daiktai virsta netikėtais meniniais objektais bei asambliažais. Galerijos erdvė išlaisvinama iš “nustatytų formų” parodos pateikimo ir sukuriama aplinka, kurioje žiūrovas įtraukiamas į nuolat vykstantį meninį dialogą. Paroda tampa plotme, kurioje menininkai revoliucingai atsisako bet kokių išankstinių lūkesčių ir siūlo pažvelgti į meną iš kitos perspektyvos.


Vitalis Čepkauskas – įvairiapusis šiuolaikinis menininkas, originalių skulptūrų, instaliacijų autorius bei eksperimentinės mados kūrėjas. Išskirtiniu poparto, dada ir aukštojo meno gretinimo braižu pasižymi kūrėjo koliažų, tapybos darbai bei originalūs, ironiški, siurrealistiniai žaislai. Menininko kuriamų darbų siužetuose atsispindi būties, egzistencialistiniai samprotavimai, tyrinėjamos atminties, laikinumo, gyvenimo – mirties ciklo, kūrybiškumo temos. Autorius yra surengęs daugiau nei trisdešimt personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje bei JAV, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose bei mados festivaliuose tiek Lietuvoje tiek užsienyje.


Jaunasis menininkas Povilas Čepkauskas 2016 m. baigė grafinių komunikacijų dizaino studijas, Vilniaus dizaino kolegijoje. Savo kūryboje derina skirtingų meno sričių kalbas bei gilinasi į jų kuriamas tarpusavio prasmes. Kūriniuose persipina autoriui artimos kūrybinės sritys: grafikos dizainas, tatuiruočių menas, objektas, fotografija bei muzika. Povilas kūrybai įkvėpimo semiasi filosofijoje, psichoanalizėje bei muzikos mene. 2016 m. Lietuvos spaudos pramonės apdovanojimuose Povilas Čepkauskas pripažintas sumaniausiu jaunuoju leidybos specialistu.
Paroda (AV17) galerijoje veiks vasario 9 – kovo 5 dienomis.

 

Vitalis Čepkauskas, kolekcija „Atsivertimai”
Vitalis Čepkauskas, kolekcija „Atsivertimai”
VDA inf.

Birutės Stulgaitės metalo meno paroda „Iš radinių”

2017 m. vasario 4–25 d. Vilniaus dailės akademijos  galerijoje „ARgenTum" atidaroma Birutės Stulgaitės metalo meno paroda „Iš radinių”, Latako g. 2, Vilnius
 
 
 „Paroda „Iš radinių'', žinoma, metalinių, rasti pačios ar mano draugų. Daiktai atsiradę dirbtuvėje  skirtingu metu ir vietų .Vieni ilgiau užsibūna kol paaiškėja kaip pratęst jų buvimą („Rūdys ir magnetas''). Kitas – neduoda ramybės tik pakliuvęs („Torsas''). Nors istorija ir kelias ilgas.
 
Prieš daugoka metų Vytautas Šerys dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir ji kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man.Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Rusijos carizmo laikmečiu bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis.
 
Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia  norėjosi nuimt žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplaut paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, priknėdijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.
 
Nors ir suniokotas sakralinės paskirties daiktas, nebe atliekantis funkcijos – lieka jame pirminis poveikis." Birutė Stulgaitė
 
 

Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Parodos, kuri galėtų tapti platesnės publikos numylėtine, Vilniuje šiuo metu lyg ir nesimato. Tačiau dėmesį atkreipti verta net į kelias.

Maria Loboda, ekspozicijos fragmentas. A.Vasilenko nuotr.
Maria Loboda, ekspozicijos fragmentas. A.Vasilenko nuotr.
Feliksas Jakubauskas, „Žalias nakties šešėlis“. 2015 m.
Feliksas Jakubauskas, „Žalias nakties šešėlis“. 2015 m.
Bronzinė pabaisa. Pavasario ir rudens periodas (770-476 m. per. Kr)
Bronzinė pabaisa. Pavasario ir rudens periodas (770-476 m. per. Kr)
Antanas Mončys, „Bučinys“. 1975 m. LDM nuotr.
Antanas Mončys, „Bučinys“. 1975 m. LDM nuotr.
NDG inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje – svetingas savaitgalis

Vasario 3–5 d. Nacionalinė dailės galerija kviečia lankytojus į svetingą savaitgalį, skirtą parodos „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ uždarymui. Galerijos bilietas kainuos tik 20 centų, vyks nemokamos ekskursijos, edukacinė programa ir filmų rodymai.

 

Svetingo savaitgalio lankytojai NDG galės apžiūrėti ne tik kompozitoriui Juliaus Juzeliūno šimtmečiui skirtą parodą, bet ir naują, vasario 3 d. atidaromą parodą „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ bei pratęstą parodą „Jurgio Baltrušaičio rankraščiai: visiems ir niekam“.

Parodos „Juzeliūno kabinetas“ ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos „Juzeliūno kabinetas“ ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Šapoka

Apie ikonoklastus ir ikonodulus

Keletas pastabų apie konkursą Jono Basanavičiaus asmenybei įamžinti

Viešųjų erdvių situacija Vilniuje ‒ tipiška posovietinėms šalims. Įpaminklinimo strategijos su įvairiomis paviršinėmis variacijomis nekinta nuo nepriklausomybės atgavimo. Niekinis paminklo Jonui Basanavičiui konkursas ‒ niekuo neišsiskiriantis iš kitų panašių.

 

Pranešime, kurį pasirašė Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID), Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) ir Modernaus meno centras (MMC), teigiama, kad konkursui pristatyti darbai yra „nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinkamai neįprasmina patriarcho asmenybės bei veiklos“ („7 meno dienos“ nr. 3 (1197), 2017-01-20).

 

Žiūrint iš elitinės profesinės pozicijos, visus konkursui pateiktus kūrinius drąsiai galima vadinti kiču, pseudointelektualiomis chaltūromis, atspindinčiomis dalyvavusiųjų profesinės vaizduotės skurdą, mąstymą nuvalkiotomis klišėmis, negrabų konjunktūrizmą, neišskiriant nė kelių „modernių“ konkursui pateiktų variantų. Prie absurdiškos situacijos prisideda ir brežnevinio mentaliteto biurokratai, kurie į visa tai žiūri grynai per „procedūras“ ‒ konkursas paskelbtas, kūriniai pateikti, jie atspindi temą, yra vertinami, išrinktas kūrinys privalo stovėti numatytoje vietoje iki tam tikros datos.

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas