Galerija „Meno niša“ pradeda jubiliejinį, 15-ąjį sezoną ir nuo rugsėjo 8 d. lankytojus kviečia į Latvijos menininkės Tatjanos Semanės parodą „Ant arkliuko“. Tai jau antroji personalinė menininkės paroda šioje Vilniaus galerijoje – praėjusiais metais T.Semanė pristatė koliažų ekspoziciją „Catchy/Įsimintinas (-a)“, šį kartą kūrėja kviečia susipažinti su naujausiais tapybos darbais.
T.Semanės kūriniai, tai jos patirtys kupinos gilaus simbolinio turinio. Menininkės kūrybos ašimis dažnai tampa kasdieninio gyvenimo atspindžiai ir meilė. Parodos kuratorė, menotyrininkė, Sonata Baliuckaitė teigia, kad T.Semanės kūryboje svarbi spalvos ir simbolių kalba.
„Naivia, iliustratyvia tapymo maniera menininkė kalba apie būsenas: psichologines ir fizines. Jos tapyba jautri ir intelektuali, joje gausu citatų iš meno, filosofijos istorijos. Tuo pačiu T.Semanės paveikslai yra tarsi atviras ir asmeniškas dailininkės dienoraštis. Ryškių, grynų spalvų, impulsyvių potėpių kalba yra ta forma, kuri per simbolius, leidžia perskaityti, kokiais išgyvenimais, būsenomis, spalvomis vyksta gyvenimas, kasdienybė, kurio variklis – meilė. Meilė žmogui, gyvenimui, pasauliui, situacijai,“ – apie T.Semanės parodą „Ant arkliuko“ pasakoja S.Baliuckaitė.
Pasak menininkės, labai dažnai atrodo, kad gyvenimas panašus į jojimą ant medinio supamojo arkliuko. „Vis dėlto norisi, kad arklys būtų tikras ir dar baltas – nugalėtojo žirgas! Kaukšint pasagoms šuoliuok tik į priekį. Tačiau tikrovėje gyvenimas yra greičiau jojimas ant medinio supamojo arkliuko: aukštyn žemyn (arba gyvenimo šviesios ir tamsios akimirkos), pirmyn atgal, kasdien darant tą patį. Jojant ant medinio supamojo arkliuko labai sunku išsiveržti į priekį, tačiau jeigu tai pavyksta ir pasiekiama apčiuopiamų pasiekimų gyvenime – tai tu tikras didvyris“, – teigia menininkė T.Semanė. Naujausių menininkės tapybos darbų paroda „Ant arkliuko“ – tai pamąstymai apie kelionę per gyvenimą, kurią vainikuoja sėkmė, jeigu jos palydovas – meilė.
Savo kūrybinę karjerą T. Semane pradėjo 1998 m., šiuo metu ji yra aktyvi Latvijos dailininkų sąjungos narė. Personalines parodas yra surengusi ir grupinėse parodose dalyvavusi – Latvijoje, Suomijoje, Kinijoje, JAV, Lenkijoje. T. Semanes darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Austrijoje, Belgijoje, Baltarusijoje, Kinijoje, Kipre, Suomijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Airijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Meksike, Norvegijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Slovakijoje, JAV, Švedijoje.
T.Semanės paroda „Ant arkliuko“ veiks nuo rugsėjo 8 d. iki rugsėjo 25 d. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.
VDA galerijoje "Akademija" rugsėjo 4 d., pirmadienį 17 val. atsidarys Martyno Pekarsko tapybos paroda "Mėlynas kambarys".
Mėlynas kambarys
21-ojo amžiaus antrasis dešimtmetis Lietuvoje - nepaprasti gyvenimo metai kone pirmai laisvėje gimusiai kartai. Sienos atsidarė, paplito internetas, pučia rytų-vakarų skersvėjis. Masinę nepriklausomybės pradžios euforiją, laužant sovietinį inventorių, pakeitė „naujovės“, neretai peraugančios į masinę paniką. Visgi, ir tada, ir dabar mus atakuoja tie patys amžini klausimai: kokia mūsų vieta pasaulyje, ką mes turime daryti ir koks mūsų tikslas, galiausiai - kaip mums išgyventi? Strategijos kaitaliojasi, bet nei viena padoriau neįsitvirtina, ir tokiu būdu mūsų pasaulis vis labiau prasilenkia su realybe ir tampa simboliniu išgyvenimu. Mūsų laisvė, mūsų pasaulio laisvė, jau „privirė košės“, kurią mes nerangiai mėginame srėbti. Vartotojiškumas, tarša, kultūrų niveliacija; kosmosas lyg ir pasiektas, bet prarastas ryšys su dangumi. Niekur to neskaičiau: ėjau gatve ir visa tai mačiau įsirėžus į žmonių veidus. Tuščiuose, užsisklendusiuose žvilgsniuose, streso perkreiptuose veiduose, paakiuose ir lūpų kampučiuose, o taip pat, mėlynoje ekranų šviesoje. Po tokių pasivaikščiojimų aš užsidariau. „Užsivėriau“, kaip daugelis taip daro. Užsivėriau, kad ieškočiau savęs, ieškočiau tikėjimo ir prasmės šiame laike, kuris primena fotoaparato blykstę – scena sustatyta, pykšt – ir mes „įamžinti.“ „Neišeik už durų ir pažinsi pasaulį. Nedirsčiok pro langą ir praregėsi kelią“ - skelbia dao išmintis. „Kuo toliau išeisi, tuo mažiau žinosi“ - antrina Laozi, mums suprantama prasme. „Aš esu gyvenimo menininkas, o mano kūrinys yra pats gyvenimas”, - priduria Suzuki.
Taip ir kūriau nepaisydamas dienos ir nakties, darbo ar poilsio dienų ritmo. Jau trečius metus leidžiu savo kambarėlyje. Ir vėl pasikartosiu, 21-ojo amžiaus antras dešimtmetis mėlyname kambarėlyje – tai nepaprastas metas būti. Čia, fantazijos dėka „lankosi“ visos pasaulio religijos, visos meno kryptys, visi genijai ir korifėjai. Čia aš susigyvenau su savo vidiniais demonais ir sudariau su jais paliaubas. Čia juos girdžiau kava ir sukūriau jiems alternatyvią realybę. Dabar aš gyvas, čia, prieš jus galiu kalbėti ir kalbu apie kūrinius, apie veikėjus. Vėliau, amžinybėje, po manęs, po tos fotoaparato blykstės – kūriniai pasakos istoriją apie tai, kas aš buvau ar per amžius esu aš. Mėlynas kambarys, tai mano istorija, mano samprotavimų, išvedžiojimų ir tikėjimo tiesų naratyvas. Mėlynas kambarys, tai yra tiesa, kuri niekada nebus lig galo iššifruota ar atskleista. Čia susiskaidžiusi, išsidalijusi mano asmenybė rodosi keliais veidais vienu metu ir tik viena – išrinktoji - išeis pro duris į pasaulį. Tai nėra menas, tai nėra kova užimti poziciją, nišą nūdienos kontekste, tai sąmoningas atsiribojimas kuriant pirmiausia save, būnant mediatoriumi, skirtingų dimensijų vertėju. Kai bus atrastas atsakymas, kaip galiu padėti mūsų pasauliui, kai bus atrastas būdas įprasminti pasaulį. Už jūsų nugarų – vieniems aidai iš mėlyno kambario apie amžinąjį gyvenimą, kitiems - neįžengiamos erdvės ženklai. Prieš jus vartai į tokią realybę, kurią galite liesti mintimis, jausmais, savu tikėjimu. Mistinių veikėjų artefaktai. Prašau, užeikite, akimirkai: pasinerkite į tai, ir pabėkite iš čia.
Martynas Pekarskas
Paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“
Šiais metais minimos Kazio Varnelio (1917–2010) šimtosios gimimo metinės, tad nekeista, kad jo paroda pristatyta Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau kyla keli retorinio pobūdžio klausimai – viena vertus, ar būtina ir reikalinga perkraustyti žymaus menininko darbus iš vieno Neries kranto į kitą (regis, tai nesudarytų nė trijų kilometrų). Šiai abejonei tartum atsakė parodos koncepcijos kūrėjas – kuratorius, bendravardis K. Varnelio sūnus, teigdamas, jog jo tėvas „kūrė erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams“. Vis dėlto besidomintys menu ar pavartę dar 2009 m. pasirodžiusį albumą, skirtą Varnelio kūrybai, turbūt nebūtų įtikinti šiuo postulatu – optiniai K. Varnelio darbai žymiojoje „Corcoran Gallery“ Vašingtone (su jos dorėninėmis kolonomis) arba namuose – neorenesansinėje Virginijos viloje Stokbridže (tarp medinių panelių ir šachmatinių grindų) jautėsi ne ką blogiau nei Čikagos meno institute ar Milvokio meno centre. Galop užtenka užeiti į K. Varnelio namus-muziejų ir įsitikinti, jog pats menininkas, kūręs ekspoziciją, dėliojęs artefaktus vieną prie kito, tiesiog svaigo nuo beveik siurrealistinio skirtingų estetikų bei stilistikų kontrasto.








Rugsėjo 5 d., 18 val., galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės
paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“.
Skausmingi išgyvenimai ir iššūkiai neretai įkvepia pradėti viską iš naujo. Tikri, asmeniškai sutikti pabėgėliai, žiniasklaidos platinami negandų vaizdai iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos neleidžia užsisklęsti patogiame buvime ir skatina veikti. Taip randasi ne tik socialinės iniciatyvos, bet taip pat meno kūriniai su šiuolaikinėmis madonomis ir Nojaus arkomis. Per patirtį ir vaizduotę amžinosios Europos istorijos temos šiuolaikiniame kūrinyje gali įgyti savitą formą, regimą pavidalą ir pateikti žinią.
Projektas „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ – tai tapytojos Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės pastanga šiandienos įvykius parodyti meninėmis priemonėmis ir atskleisti, kaip ekranuose transliuojami vaizdai siejasi su skirtingus pavidalus įgaunančia amžina pabėgėlių tema. Suprasdama, kad parodos ir atvaizdai anaiptol nėra pakankama ir adekvatu karo košmarų išgyvenimams pristatyti; sutikdama su kritikais, teigiančiais, jog tam, kad galėtume gestus perkelti į veiksmus, reikia visiems ieškoti kitokios ikonografijos nei ta, kuria esame įpratę kliautis, tapytoja tiki, kad atvaizdas, kaip kreipinys į žiūrovą, padeda „patirti“, prisiminti, išgyventi. Tačiau kartu Sigita Maslauskaitė-Mažylienė siekia išryškinti šios patirties ambivalentiškumą: intensyvus šiuolaikinės kultūros posūkis į vizualumą, technologijos, vaizdų gamyba ir begalinis reprodukavimas ne tik atrišo rankas priartėjimo pojūčiui, bet ir užgriuvo taip, kad išvarymo, prieglobsčio prašymo, praradimų būsenos niveliavosi, nubluko, aštrią empatiją pavertė buku abejingumu. Suvokdama, kad tremties ir svetimumo jausmą galima greičiau patirti prieš tuščią apgriuvusio altoriaus plokštumą, negu dalyvaujant efektingoje vaizdo instaliacijoje, menininkė ryžosi sukurti pirmąjį savo videodarbą „Pertvara. Hidžabas“. Būtent dėl minėtos priartėjimo patirties ambivalencijos parodos lankytojui kylantys klausimai tampa integralia meninio vyksmo dalimi, reikalinga menininkės gvildenamai problematikai ir susijusiems iššūkiams.
„Pabėgėliai“ yra tema, kurios ikonografija aptinkama nuo VI a. pr. Kr. papirusų iki gotikinių katedrų portalų, nuo Rembrandto iki Käthe Kollwitz. „Pabėgėlis“ – tai ne tik dėl rasės, religijos, pilietybės ar politinių įsitikinimų persekiojamas asmuo, bet ir tas, kuris dėl baimės ar ligos negali grįžti į „normalų gyvenimą“. Tai būsena, kuri yra bendražmogiška ir nebūtinai tik politiškai ar socialiai apibrėžta. Šiandieniai geopolitiniai įvykiai gali būti svarstomi vadinamomis „tradicinėmis priemonėmis“ ir atskleisti pirmavaizdžio ir kartotės, įkvėpimo šaltinio ir replikos sąlygiškumą, nes paveikslai kuriami remiantis žiniasklaidos priemonėmis mus pasiekusių pabėgėlių iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos vaizdais. Parodos struktūra (spaudinys – tapyta replika) kuriama remiantis Hanso Beltingo teiginiu, jog „tarp gyvų kūnų ir dirbtinių laikmenų vyksta nuolatinė vaizdų ir vaizdinių apykaita“. Vaizdus drobėse lydi užrašai ant kirviu atkirstų medžio skeveldrų, kurios gali būti suvokiamos ir kaip laiškas, ir kaip laivas, ir kaip „tremties ir ilgesio psalmių“ citata.
Parodos struktūra: kairėje salėje eksponuojami „klasikiniai“ pabėgėliai ir tremtiniai: Abraomas, Kainas, Adomas ir Ieva; dešinėje salėje – „laikraštiniai“ karo Sirijoje vaizdai ir iš Šiaurės Afrikos plaukiantys laivai. Trečiojo aukšto galerijos salytėje – videoinstaliacija „Pertvara. Nikabas“.
Paroda veiks iki rugsėjo 30 d.
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Padėka: Sauliui Mažyliui, Ritai Pauliukevičiūtei, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotojams
Rugsėjo 5 d., antradienį, 17 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma šiuolaikinio meno paroda „Krepšelis ir kiti demonai“.
Vienuolika parodos „Krepšelis ir kiti demonai“ autorių – Rima Blažytė, Eglė Ganda Bogdanienė, Simonas Dūda, Greta Grendaitė, Robertas Gritėnas, Jurgita Jasinskaitė, Aušra Jasiukevičiūtė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Kristijonas Miliūnas, Tomas Vosylius, Marta Vosyliūtė – skirtingomis meninėmis formomis išreiškė savo požiūrį ir pilietinę poziciją į švietimo „krepšelių“ sistemą. Ekspozicijoje dominuoja kūrybos įvairovė, pradedant biurokratijos kritika, krepšelio kaip tūrinio objekto transformacijomis ir baigiant skaudžia asmenine patirtimi bei sugretintų aplinkybių paradoksais.
Parodą inicijavo grupės „Iš reikalo“ menininkės – Jurgita Jasinskaitė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Marta Vosyliūtė. 2009 m. susibūrusi ši grupė jau spėjo pasižymėti socialiniais meno projektais ir akcijomis, kurioms būdinga menininko santykio su sociumu problematika.
Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje ir pasidalinti siunčiama informacija!
Vandeningo festivalio programos kontekste, „Meno parko“ galerijoje vandens motyvai tyrinės privatumo ribas. Šioje parodoje rodomų kūrinių ikonografijoje - vanduo - lyg tėkmė, išnešanti sunkiai matomus, dažnai tik privačioje ar sunkiai pasiekiamoje aplinkoje matomus vaizdinius į lengvai prieinamas viešąsias erdves.
Matthew Moore (JAV) darbų serijoje „Jūros peizažai“ fiksuoja marinistinių freskų, kaip paminklų praėjusiai epochai, įsiliejimą į urbanistinį peizažą. Jūros žinduolių safarių ar vandens parkų patirtys čia perkeliamos į miestų peizažus. Suomių fotomenininkė Päivi Koskinen fotografijose vandenį pristato kaip grynumo ir tyrumo simbolį, kuris nuplauna po dienos darbų susikaupusius žmonių jausmus, tačiau tuop pat metu priverčia kasdienybės didvyrių asmeninį gyvenimą aplieti šaltu pirmadienio rutinos dušu serijoje „Pirmadienis“. Russ Flatt (Naujoji Zelandija) „Nusivesk mane prie upės“ pasakoja apie itin paradoksalų Vermonte (JAV) galiojantį įstatymą, viešoje vietoje draudžiantį pasirodyti nuogam, tačiau jei iš namų jau išėjai pasipuošęs Ievos ar Adomo kostiumu, tuomet viskas gerai, įstatymo nepažeidei. Jari Silomäki (Suomija) „Mano oro dienoraštyje“ pastebi, kad didieji pasaulio įvykiai ir pokyčiai asmeniniame gyvenime bei oro reiškiniai nuolat kartojasi, kol susijungia į vientisą nedalomą visumą, matomą iš vieno individo perspektyvos. Italo Pierfrancesco Celada darbų serijoje „#Instagramprieplauka, Honkongas“ - asmenukių, kaip neatsiejamos šiuolaikinės visuomenės dalies, fenomenas, kuriame tiek banaliausios kasdienybės akimirkos, tiek ir lemiami gyvenimo įvykiai vandens pakrantėje perkošiami per visiems atvirą socialinį tinklą.
XIV-ojo fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ pagrindiniai renginiai Kaune vyks rugsėjo pirmosiomis savaitės dienomis ir tęsis iki spalio pabaigos.
„Kaunas Photo“ – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys.
„Kaunas Photo“ didieji rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė.
Festivalio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus.
Rugsėjo 1 dieną, 18 val. GRAFO galerijoje vyks Aisčio Kavaliausko parodos „Stebėtojas“ atidarymas. Parodoje menininkas pristatys naujausius savo kūrinius – tapybos darbus, video instaliacijas, skulptūrinius objektus ir kita. Parodos kuratorė – Aistė Marija Grajauskaitė.
Aistis Kavaliauskas (1991) yra jaunosios kartos atstovas, kuriantis įvairių formų vizualinį meną. Neretai apsistojantis ties erdviniais objektais ir koliažais, šiuo metu menininkas dirba su konceptualiąja grafika, šiuolaikine skulptūra, tapyba ir instaliacijomis. Studijų metais Kavaliausko darbuose atsiradęs miesto personažas dar šiandien menininkui yra svarbus. Pastarąjį jis tyrinėja per nuolatos kintančias struktūras fiziniuose ir socialiniuose lygmenyse. Įvairūs miestuose vykstantys reiškiniai, turintys vienokias ar kitokias vizualines išraiškas yra Aistį Kavaliauską dominantys veiksniai.
Menininko kūryba tik iš pirmo žvilgsnio yra paprasta, lyg nieko neartikuliuojanti arba artikuliuojanti nieką. Štai ciklo “Šešėlių teatras” drobėse regimas paprastumo paradoksas atveria gilesnį dialogą su žiūrovu. Naudodamas šešėlių teatrą, kaip metaforą ir šešėlio atidengimo-paslėpimo momento paradoksą menininkas suteikia galimybę patirti ir pamatyti realaus ir sur-realaus pasaulių samplaikos estetiškumą. Kaip pasisako jis pats “būtent dermės tarp šešėlių teatro iliustracijų ir urbanistinės sienų estetikos sukuria naują vaizdo suvokimą, kuris kviečia interpretuoti regimą vaizdą, matant tik jo fragmentą”.
Aisčio Kavaliausko meno kūrinių stebėtojas atranda save neribotame laike ir lokacijoje. Tokį pojūtį pasiekti padeda menininką įkvepiantys ir kūriniuose naudojami modernaus, XXI a. ir street art’o kultūros įvaizdžiai, siužetai ir simboliai. Pastarieji dėl istorinio naratyvo ir vis dar kvestionuotinos vietos meno erdvėje (nuolatos kylanti diskusija apie street art’ą ar tai menas ar labiau socialinės akcijos) leidžia žiūrovui jaustis lyg nuolatos kintančioje ir dinamiškoje erdvėje arba tokią susikurti.
Pirmojoje autorinėje parodoje “Stebėtojas | The Observer” supriešindamas privačiosios (namų erdvė) ir viešosios (gatvė) erdvės interesus Aistis Kavaliauskas įsilieja ir kuria šiuolaikinę tapybos tradiciją, kurioje juntama sociumo ir meno erdvės sintezė kasdieniame žingsnyje. Parodos metu išeksponuotais kūriniais menininkas svarsto žvilgsnio galią ir jos kaitą. Kodėl kartais jaučiamės stebimi, nors esame vieni saugioje erdvėje? Kodėl vieni žvilgsniai verčia jaustis saugiai, o kiti – kelia nerimą? Aisčio Kavaliausko matomuose miškuose ne mes matome miškus, bet pastarieji stebi mus. Įžengiant į galerijos erdvę menininkas žiūrovus pasitinka savo tekstu lyg užduodamas toną, kad stebėtojas yra gyvas personažas. Mums visiems belieka pasirinkti ar liksime stebimi, ar tapsime stebinčiaisiais.
Paroda GRAFO galerijoje vyks iki 2017 10 24
Remigijaus Pačėsos (1955–2015) retrospektyvinė paroda Šiaulių Fotografijos muziejuje
Liepos 27 d. atidarytos parodos „Geltona gulbė neatplauks“ kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius padarė viską, kad tylus paribių tyrinėtojas Remigijus Pačėsa būtų sugrąžintas į Lietuvos fotografijos meno lauką kaip ryškus menininkas ir originalus kasdienybės filosofas. Vito Luckaus fotografijos centrui bendradarbiaujant, puikiai parengta, tekstais ir dokumentais papildyta paroda išskleidžia išsamų šio dramatiško menininko kūrybinių ieškojimų paveikslą. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų fotografijų jau cirkuliavo Pačėsos feisbuko paskyroje. Tik vienadieniai skaitmeninio ekrano paveikslėliai muziejaus erdvėse transformavosi į monumentalių kompozicijų paveikslus. Paskutiniais metais šis mizantropiškas, sarkastiškai kandus menininkas buvo vienu metu ir autsaideriškai užsimaskavęs, ir kasdien stebimas. Maža to, nuolat tūnodamas feisbuko apkasuose, jis sugebėjo paskatinti ne vieną imlų protą naujiems tekstams, fotografijoms ar kitokioms kasdienybės įžvalgoms.
Nuo 2011 m. veikianti AV17 galerija po šešių metų sėkmingos veiklos persikelia į miesto centrinę dalį, erdvesnes patalpas (Totorių g. 5, Vilnius), leisiančias galerijos veiklą plėtoti didesniu mastu bei pasiekti platesnę auditoriją.
AV17 galerija nuo savo veiklos pradžios dėmesį telkė į šiuolaikinę skulptūrą, instaliacijos ir objekto meną pristatančius Lietuvos ir užsienio menininkus. Naujose erdvėse (Totorių g. 5) įsikurianti galerija ir toliau vystys panašaus pobūdžio projektus taip pat pristatydama fotografijos bei video meno parodas. Veikla pasipildys įvairiais edukaciniais užsiėmimais: paskaitomis apie šiuolaikinį meną, susitikimais su menininkais, menininkų vedamomis kūrybinėmis dirbtuvėmis ir kt. Vienas svarbiausių galerijos veiklos principų – bendradarbiavimas ne tik su gerai žinomais šiuolaikiniais Lietuvos ir užsienio menininkais, bet ir su jaunais, kylančiais kūrėjais - ir toliau išliks prioritetinis. Jau šį rudenį galerija pristatys 56-ojoje Venecijos bienalėje Latviją atstovavusių Katrina Neiburga bei Andris Eglitis darbus, jaunus vokiečių kūrėjus Yasmin Alt ir Kai Franz. Taip pat tęs jau tradicija tapusius tarptautinius parodų mainų projektus, kurių metu Lietuvos menininkai pristatomi ir garsinami kitose šalyse, o užsienio autoriai turi galimybę savo kūrybą eksponuoti Lietuvoje. Galerija neapsiribos parodomis naujose ekspozicinėse erdvėse, o plės bendradarbiavimo galimybes su kitomis meno iniciatyvomis užsienyje ir Lietuvoje bei ieškos naujų įdomių būdų pristatyti kūrėjus. Savo veiklą AV17 vystys ir už galerijos ribų, pristatant šiuolaikinį meną neįprastose erdvėse bei ten, kur juntamas jo trūkumas.
AV17 naujos erdvės atidarymą pažymės su galerija nuo jos įkūrimo bendradarbiaujantis menininkas Rimantas Milkintas. Menininkas nuo 2003 m. aktyviai veikia Lietuvos ir tarptautinio meno lauke, yra ne kartą pelnęs prestižinius prizus Lietuvoje ir užsienyje. 2011 m. tarptautinėje meno mugėje ARTVILNIUS‘11 menininkas buvo įvertintas apdovanojimu „Už skulptūros objektą parodų erdvėse“. R. Milkinto kūrybai būdinga švari modernizmo tradiciją primenanti estetika, formos ir linijos grakštumas, medžiagos ir idėjos santykio vientisumas. Vadovaudamasis principu, kad menininkas yra savo laiko atspindys, R. Milkintas savo kūryboje kalba apie laikmečio aktualijas ir idėjas.
Naujos erdvės atidarymo proga lankytojai bus kviečiami apžiūrėti R. Milkinto parodą „Daugmaž vidurdienis“. Paroda konceptualiai apžvelgs kūrėjo patirtį ir vystomas kūrybines idėjas. „Daugmaž vidurdienis“ retrospektyviai pristatys menininko kūrybą naujai sukurtais darbais. AV17 galerijos naujas erdves užpildys menininko skulptūrinės instaliacijos, kurias autorius sieja su tam tikrais žodžiais, naudojamais kalbant apie laiką ir laikmetį. Šie žodžiai menininko buvo vartojami kūrybinio proceso metu bei atskleidžia šiuolaikinio laikmečio dvasią, informacijos perteklių, greitą gyvenimo ritmą, kuomet nuolatos jaučiamės skubantys, tačiau tuo pačiu ir jau vėluojantys. R. Milkintas šios parodos darbuose naudoja praeities, dabarties ir ateities kalbinius motyvus, kurie atspindi tiek jo kūrybos etapus, tiek bendražmogiškus šiuolaikinio gyvenimo diktuojamus tempus. Pristatomuose darbuose daugiausiai naudojama geležis tampa savotišku kūrybinės brandos ir stabilumo simboliu.
„Daugmaž vidurdienis“ žiūrovus simboliškai pakvies parodą apžiūrėti vidurdienį (nuo 13 val.), o oficialus parodos atidarymas vyks vakare (rugsėjo 7 d., 18 val.) Vilniaus galerijų savaitgalio metu.
Ši paroda taip pat taps ir simboline pradžia naujai erdvei, nauju AV17 galerijos laiku ir laikmečiu.Rimanto Milkinto paroda veiks iki spalio 5 dienos.
Rugpjūčio 31 d., 17.30 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) vyks Ericho Salomono ir Barbaros Klemm parodos „Šuolis laike“ atidarymas. Atidaryme dalyvaus parodos kuratorius Andreas Rostas, GOETHE-INSTITUT Litauen vadovas Detlef Gericke, LFS pirmininkas Gintaras Česonis ir LFS garbės pirmininkas Antanas Sutkus.
Erichas Salomonas yra vienas reikšmingiausių XX a. spaudos fotografų. O Barbara Klemm yra viena žinomiausių fotografių, dalyvavusi visuose svarbiuose šiuolaikinės Vokietijos istoriniuose įvykiuose.
1944 m. mirusio Ericho Salomono ir 1936 m. gimusios Barbaros Klemm spaudos/reportažinės fotografijos sudaro įdomią simbiozę. Perduodamos tam tikrą žinutę jos kartu perteikia tuometinių įvykių politinį, socialinį ir psichologinį kontekstą. Abu autoriai save laiko/-ė ne menininkais, o pirmiausia žurnalistais. Tačiau šiandien jų darbai pristatomi kaip fotografijos meno kūriniai ir vieni vertingiausių vokiškos spaudos fotografijos pavyzdžių
Erichas Salomonas – vienas iš Vokietijos fotožurnalizmo pradininkų, fotografavusių politinę ir kultūrinę aukštuomenę. Apsukrus ir žinantis kaip bendrauti džentelmenas, išsilavinęs ir mokantis daug kalbų, turintis nepaprastai gerą nuojautą ir sugebantis virtuoziškai (ir dažnai – slaptai) naudotis savo fotoaparatu. Technikai patobulėjus taip, kad nebereikėjo naudoti akinančios blykstės, autorius įžymius amžininkus galėjo fotografuoti tomis akimirkomis, kai jie nesijautė stebimi, už oficialaus protokolo ribų, kai jis buvo vienintelis juos stebintysis.
Barbaros Klemm fotografijos pasakoja naujųjų laikų istoriją. Jokia kita vokiečių fotografė nėra taip įamžinusi tokios daugybės paskutinių dešimtmečių Vokietijos ir kitų šalių įvykių bei asmenybių, kaip Barbara Klemm. Jos nuotraukos vaizduoja politikus ir demonstrantus, susitikimus Vokietijos vyriausybėje ir XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusio studentų judėjimo akimirkas. Jose galima pajusti tiek visuomenės politines nuotaikas, tiek ir asmeninius išgyvenimus.
Fotografijos atspindi maištavimą ir bejėgiškumą, tikėjimą ir pasipriešinimą, atstumą tarp valdžios ir žmogaus, tarp Rytų ir Vakarų, tarp turingųjų ir vargšų, tarp jaunų ir senų.
Kiekvienais metais Vokietijos fotografijos asociacija (DGPh) teikia Ericho Salomono premiją, kuri nuo 1971-ųjų skiriama menininkams ir organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą. Ji suteikta tokiems žymiems fotografams, kaip Martinas Parras, René Burri, Robertas Frankas, Barbara Klemm, Mary Ellen Mark bei daugėliui kitų svarbių menininkų. Šių metų Ericho Salomono premija balandžio mėnesį, pirmą kartą buvo įteikta ir lietuvių fotografui Antanui Sutkui.
Fotoparodą „Šuolis laike“ parengė Vokietijos Užsienio ryšių institutas ifa, ji eksponuojama bendradarbiaujant su Goethe‘s institutu ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga.
Paroda Prospekto fotografijos galerijoje veiks iki rugsėjo 30 d.