Martyno Pekarsko tapybos paroda

VDA galerijoje "Akademija" rugsėjo 4 d., pirmadienį 17 val. atsidarys Martyno Pekarsko tapybos paroda "Mėlynas kambarys".

Mėlynas kambarys
21-ojo amžiaus antrasis dešimtmetis Lietuvoje -  nepaprasti gyvenimo metai kone pirmai laisvėje gimusiai kartai.  Sienos atsidarė, paplito internetas, pučia rytų-vakarų skersvėjis. Masinę nepriklausomybės pradžios euforiją, laužant sovietinį inventorių, pakeitė „naujovės“, neretai  peraugančios į masinę paniką. Visgi, ir tada, ir dabar mus atakuoja tie patys amžini klausimai: kokia mūsų vieta pasaulyje, ką mes turime daryti ir koks mūsų tikslas, galiausiai - kaip mums išgyventi? Strategijos kaitaliojasi, bet nei viena padoriau neįsitvirtina, ir tokiu būdu mūsų pasaulis vis labiau prasilenkia su realybe ir tampa simboliniu išgyvenimu. Mūsų laisvė, mūsų pasaulio laisvė, jau „privirė košės“, kurią mes  nerangiai mėginame srėbti. Vartotojiškumas, tarša, kultūrų niveliacija; kosmosas lyg ir pasiektas, bet  prarastas ryšys su dangumi. Niekur to neskaičiau: ėjau gatve ir visa tai mačiau įsirėžus į žmonių veidus. Tuščiuose, užsisklendusiuose žvilgsniuose, streso perkreiptuose veiduose, paakiuose ir lūpų kampučiuose, o taip pat,  mėlynoje ekranų šviesoje. Po tokių pasivaikščiojimų aš užsidariau. „Užsivėriau“, kaip daugelis taip daro. Užsivėriau, kad ieškočiau savęs, ieškočiau tikėjimo ir prasmės šiame laike, kuris primena fotoaparato blykstę – scena sustatyta, pykšt – ir mes „įamžinti.“ „Neišeik už durų ir pažinsi pasaulį. Nedirsčiok pro langą ir praregėsi kelią“ - skelbia dao išmintis. „Kuo toliau išeisi, tuo mažiau žinosi“ - antrina Laozi, mums suprantama prasme. „Aš esu gyvenimo menininkas, o mano kūrinys yra pats gyvenimas”,  - priduria Suzuki.

Taip ir kūriau nepaisydamas dienos ir nakties, darbo ar poilsio dienų ritmo. Jau trečius metus leidžiu savo kambarėlyje. Ir vėl pasikartosiu, 21-ojo amžiaus antras dešimtmetis mėlyname kambarėlyje – tai nepaprastas metas būti. Čia, fantazijos dėka „lankosi“ visos pasaulio religijos, visos meno kryptys, visi genijai ir korifėjai. Čia aš susigyvenau su savo vidiniais demonais ir sudariau su jais paliaubas. Čia juos girdžiau kava ir sukūriau jiems alternatyvią realybę. Dabar aš gyvas, čia, prieš jus galiu kalbėti ir kalbu apie kūrinius, apie veikėjus. Vėliau, amžinybėje, po manęs, po tos fotoaparato blykstės – kūriniai pasakos istoriją apie tai, kas aš buvau ar per amžius esu aš. Mėlynas kambarys, tai mano istorija, mano samprotavimų, išvedžiojimų  ir tikėjimo tiesų naratyvas. Mėlynas kambarys, tai yra tiesa, kuri niekada nebus lig galo iššifruota ar atskleista. Čia susiskaidžiusi, išsidalijusi mano asmenybė rodosi keliais veidais vienu metu ir tik viena – išrinktoji -  išeis pro duris į pasaulį. Tai nėra menas, tai nėra kova užimti poziciją, nišą nūdienos kontekste, tai sąmoningas atsiribojimas kuriant pirmiausia save, būnant mediatoriumi, skirtingų dimensijų vertėju. Kai bus atrastas atsakymas, kaip galiu padėti mūsų pasauliui, kai bus atrastas būdas įprasminti pasaulį. Už jūsų nugarų – vieniems aidai iš mėlyno kambario apie amžinąjį gyvenimą, kitiems -  neįžengiamos erdvės ženklai. Prieš jus vartai į tokią realybę, kurią galite liesti mintimis, jausmais, savu tikėjimu. Mistinių veikėjų artefaktai. Prašau, užeikite, akimirkai: pasinerkite į tai, ir pabėkite iš čia.

Martynas Pekarskas