7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

VDA inf.

Jacek J. Kolasiński paroda „Lapidariumas“

Maloniai kviečiame į Majamyje (Floridos valstijoje) gyvenančio, kuriančio ir dėstančio (Florida International University) menininko Jacek J. Kolasiński parodos „Lapidariumas“ atidarymą, kuris vyks rugpjūčio 31d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius).  Parodos laikas rugpjūčio 30 - rugsėjo 16d.
Galerijos darbo laikas: II – V 12-18 val. VI – 12-17 val.                    
Apie parodą
Lapidariumas (lot. lapis - akmuo) – tai vieta, kur saugomi bei eksponuojami paminklų ir architektūrinių statinių fragmentai. Tai mūsų tolimos istorijos griuvėsių nuotrupų rinkiniai. Parodoje „Lapidariumas“ eksponuojami sudaužyti frontonai, aptrupėjusios kolonos, ornamentais puoštų fasadų detalės. Tačiau jie pagaminti ne iš marmuro ar kitų autentiškai naudotų medžiagų, bet iš plastiko.
     Pasinaudodamas trimačio spausdintuvo programomis autorius rekonstruoja savo vaikystės prisiminimus, atkurinėdamas viduramžius žyminčių pastatų rinkinį – pastatų, papuoštų arkiniais kontraforsais, skliautuotomis lubomis, arkiniais langais. Tačiau tai toli gražu nėra realistinis mėgdžiojimas ar kopijavimas. Čia žaidžiama su netikėtomis klaidomis ir iš to išplaukiančiomis formų „mutacijomis“. Pastarosios – tai tarsi portalai į nepilnai, ne iki galo atgamintus prisiminimus.
  Žvelgiant iš platesnės laiko perspektyvos tik atsitiktinumo dėka lapidariumų objektai buvo apsaugoti nuo visiško sunykimo ir staiga vėl įgavo istorinio reikšmingumo. Panašiai ir parodos autoriaus išmestų skaitmeninių klaidų pagrindu kuriamoje kolekcijoje tarsi siekiama sužadinti bei stabilizuoti atmintį, tariamai beformius plastiko pavidalus sutvirtinant izoliaciniu putplasčiu ir apvelkant tinklinėmis matricomis.

Apie autorių
     Majamyje (Floridos valstija) gyvenantis, kuriantis ir dėstytojaujantis menininkas Jacek J. Kolasiński savo kūryboje išbandė sudėtingas vaizdo instaliacijas, vieno ir kelių vaizdų projekcijas, taip pat konkrečiai vietai pritaikytus projektus  viešame architektūros kontekste. Menininko darbai gausiai pristatyti tarptautinei auditorijai, eksponuoti daugelyje pasaulio vietų, pavyzdžiui: „Teatro Colon“ (Buenos Airės, Argentina), „Festival Internacional Cervantino“ (Guanajuato, Meksika), 61-ajame Kanų festivalyje (Trumpametražių filmų kampelyje), „Cinema Politic“ (Barselona, Ispanija), „Digital Fringe“ (Melburnas, Australija).

     Jacek J. Kolasiński kūrybos pagrindas – tarptautinis dialogas, vykstantis tarp dviejų pasaulių: Europos „Senojo pasaulio“ Krokuvoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų „Naujojo pasaulio“ įvairių kultūrų katile Majamyje. Šie suartėjantys pasauliai sukuria leitmotyvą, kuris atsispindi daugelyje Kolasinskio darbų: identiškumo paieškos kultūrinių poslinkių sūkuryje.   

 

Galerijos „Vartai“ inf.

Tomo van Houtryve paroda „Žydro dangaus dienos“

2017 m. rugsėjo 8 d. – spalio13 d.


2017 m. rugsėjo 7 d. galerija „Vartai“ kviečia į Tomo van Houtryve parodos „Žydro dangaus dienos“ atidarymą. Menininkas pristatys bepiločiais orlaiviais vykdomus karinius veiksmus dokumentuojančius vaizdus, užfiksuotus iš oro ir supinančius metaforiškumą bei reportažiškumą vaisingoje meno ir dokumentikos sankirtoje.

2012 m. spalį bepiločio orlaivio atakos metu Šiaurės Pakistane žuvo 67 m. moteris, skynusi ybiškės vaisius prie savo namų. Po metų JAV Kongreso komisijos svarstyme Vašingtone šios moters trylikametis anūkas Zubairas Rehmanas davė parodymus įstatymų leidėjų grupei. Per sprogimą skeveldrų sužeistas berniukas pareiškė: „Nebemėgstu žydro dangaus. Tiesą sakant, dabar man patinka pilkas dangus. Sparnuotosios raketos neskraido, kai dangus pilkas.“

Anot bepiločių orlaivių antskrydžių atvejus tiriančių žurnalistų, Zubairo Rehmano močiutė yra viena iš kelių tūkstančių žmonių, nužudytų per JAV surengtas slaptas bepiločių orlaivių atakas nuo 2004 m. Nors gyvename labiausiai informacijos sklaidos priemonių susaistytame amžiuje žmonijos istorijoje, visuomenės beveik nepasiekia bepiločių orlaivių karo ir jo aukų vaizdai.

Reaguodamas į tai, menininkas nusprendė pritaisyti fotoaparatą prie mažos skraidyklės ir keliauti per Ameriką fotografuodamas tokius pat susibūrimus, kokie vyko per sparnuotų raketų sprogimus Pakistane ar Jemene – vestuves, laidotuves, grupines maldas arba mankštas. Jis sudarė iš dangaus stebimų „taikinių“ sąrašus skaitydamas šimtus pranešimų apie bepiločių orlaivių atakas. Jis taip pat skraidino savo kamerą virš vietų, kuriose skraidyklės naudojamos Amerikoje mažiau mirtinais tikslais – kalėjimų, naftos telkinių bei JAV ir Meksikos sienos.

Pats menininkas sako: „Kurdamas šiuos atvaizdus siekiu atkreipti dėmesį į besikeičiančią asmeninio privatumo, sekimo ir šiuolaikinio karo prigimtį. Anot Albert’o Camus, valdžia neturi sąžinės – kartais ji turi politinį kursą, bet tik tiek. Daugeliu prasmių, bepiločiai orlaiviai, ypač naudojami kariuomenės, geriausiai iliustruoja politiką be sąžinės ir empatijos. Kai dangus užsipildo skraidyklėmis, mes turėtume pasvarstyti, kaip ši technologija bus naudojama ir patiriama. Ar kada nors jų vaizdas virš mūsų galvų taps toks pat įprastas, kaip lėktuvo ar paukščio? Ar, priešingai, žmonės pradės trokšti pilko dangaus, kaip Zubairas Rehmanas?”

Tomas van Houtryve yra menininkas, fotografas ir rašytojas, kritiškai nagrinėjantis šiuolaikinio pasaulio problemas. Jis pristatė savo kūrybą personalinėse parodose Paryžiuje, Niujorke, Barselonoje ir Italijoje. Jo darbų yra daugelyje privačių kolekcijų Europoje, Azijoje ir JAV, taip pat Tarptautinio fotografijos centro muziejaus (ICP), Nelsono-Atkinso meno muziejaus, Čikagos šiuolaikinės fotografijos muziejaus (MoCP) bei Atviros visuomenės fondų rinkiniuose.


Mecenatas Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas Rolandas Valiūnas

Parodos rėmėjai Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, Vilma Dagilienė, Romas Kinka,
„Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“.

Tomas van Houtryve, School Yard, 2013
Tomas van Houtryve, School Yard, 2013
Galerijos „Vartai“ inf.

Mindaugo Lukošaičio paroda „Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas“

2017 m. rugsėjo 8 d. – spalio13 d.


2017 m. rugsėjo 8 d. galerija „Vartai“ kviečia į Mindaugo Lukošaičio parodą „Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas“, kurioje menininkas pristatys piešinius iš naujausių savo piešinių serijų „Sapnavau Japoniją“ ir „Kompozicijos“.

Menininko piešimo pojūtį formavo ir aiškią įtaką darė tušo liejimo tradicija, kuri Rytuose buvo stipri ir savita. Todėl laisva linija piešti didesnio formato piešiniai yra tarsi duoklė šiai tradicijai; tai tamsa ir linija, atsitiktinumas, vaizdo neapibrėžtumas. Piešinių serijoje „Sapnavau Japoniją“ M. Lukošaitis sau neįprastu formatu duoda valią laisvam rankos judesiui, iš kurio ir atsiranda susapnuotos Japonijos vaizdiniai. Nepaisant sodrumo, kaip ir kiti parodos piešiniai, jie artikuliuoja ne kylantį triukšmą, bet, priešingai, – spengiančią tylą.

Seriją „Kompozicijos“ sudaro 20 tušu pieštų darbų, kuriuose M. Lukošaitis nesustodamas piešia architektonines nyksmo arabeskas ir pieštuku išlandžioja kiekvieno sunaikinto namo, užverstos gatvės, mirusio miesto landas, plyšius, ertmes ir juodumas. Grafitu menininkas aštrina nuolaužų ašmenis ir matuoja jų dydžius. Piešimas jam tampa nuolatinio būdravimo būsena, nužmogėjimo liudijimu ir kaltinimo aktu. Dar daugiau – atsiribojimo, stebėjimo ir blogio meditacijos forma. Tai yra žvilgsnis iš anapusybės, iš ateities, kuri taip pat jau užversta griuvėsiais.

Tai universalios griuvėsių metaforos. Ši serija stebina savo tyla, ledėjančių kaulų stinguliu bei formų nebylumu. Griuvėsiai yra estetinė modernių laikų kategorija. Tai – mūsų praradimų, palaidotų vilčių ir nepagydomos melancholijos išraiška. Griuvėsių kontempliavimas tampa savotiška paralyžiaus būsena, psichinė užsitęsusio gedulo drama.

Mindaugas Lukošaitis (g. 1980 m.) baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, Skulptūros katedroje. Menininkas dalyvauja tarptautinėse grupinėse parodose bei rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jis atstovavo Lietuvai 26-oje San Paulo bienalėje, dalyvavo Nicolaus Schafhauseno kuruotoje parodoje „Populism“ Frankfurter Kunstverein Frankfurte. M. Lukošaičio darbai buvo eksponuojami tokiose institucijose kaip VOLTA NY Niujorke, Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, Galerie Fons Welters Amsterdame ir kt. Menininko kūriniai taip pat buvo įtraukti į „Phaidon“ knygą-enciklopediją „Vitamin D: New Perspective in Drawing“. M. Lukošaičio darbų yra Louisianos modernaus meno muziejaus (Danija), „Lewben Art Foundation“ (Lietuva), MO muziejaus (Lietuva) bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

 

Mecenatas Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas Rolandas Valiūnas

Parodos rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Vilma Dagilienė, Romas Kinka,
„Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“.

 

Rengėjų inf.

Arvydo Baltrūno paroda „Netyrinėju. Tapau”

2017 m. rugpjūčio  24 d., ketvirtadienį,  18.00 val. „Klaipėdos galerijos“ filiale mados ir verslo centre „Herkaus galerijoje“,  Herkaus Manto g. 22, vyks Arvydo Baltrūno personalinės tapybos parodos „Netyrinėju. Tapau” atidarymas.
 
Jubiliejinėje Arvydo Baltrūno tapybos parodoje „Klaipėdos galerijos“ filiale mados ir verslo centre „Herkaus“ galerijoje eksponuojami natiurmortai ir sakralinio žanro kūriniai, sukurti 1989 -2017 metais, atskleidžiantys dailininko kelią tarp realybės ir mito (sakralinės) idėjų. Tapybos priemonėmis sintetindamas  ir abstrahuodamas realybę tapytojas nepaliaujamai  ieško plastinių tikrovės  ir dvasinio pasaulio prasminių sąlyčio taškų. Nuolat naikindamas ribas tarp abstrakcijos ir realybės  peizažo, natiurmorto, figūrinės kompozicijas žanruose, ieško ir meninės kalbos pokyčių. Visai kūrybai būdinga ne tik modernistiniai bet ir avangardistinės postmodernizmo, fluxus idėjos, realizuotos įvairiuose hepeningų, plenerų festivaliuose ir parodose. Molbertinėje  tapyboje Baltrūnas koncentruojasi į šviesą ir kolorito dermes, kurios keitėsi nuo subtiliai blankių sidabriškų tonų iki aštrių kontrastų, o formų santūriai statiška plastika virto dinamiškai kontroversiškomis kompozicijomis. A. Baltrūno kūrybos  amplitudė nepaliaujamai švytravo priešpriešas, kurios tarsi kelio diagramos ženklino ieškojimų kontrastus  ir inspiravo nuolatinę kaitą.


Beveik tris dešimtmečius puoselėjantis ekspresionistinę tapybos raišką, Baltrūnas  į pasaulį žvelgia pirmiausia vertybiniu aspektu. Šioje parodoje šios dinamiškos idėjos reiškė dailininko nuostatą vengti pasikartojimų. Dailininkas yra sakęs, kad  tapyti vien abstrakcijas jam atsibosta, tad jis nuolat  ieško priešingų kelių.  


Arvydas Baltrūnas gimė 1957 metais Vilniuje. 1981 – 1987 metais studijavo Vilniaus dailės akademijoje  tapybos specialybę. Jo mokytojais buvo tapytojai Vladas  Karatajus, Jonas Čeponis, Kostas Dereškevičius. 1997-2016 metais Baltrūnas dėstė  Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, nuo  2000 m. dirba Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 metų. Įkūrė grupę „Ė“ ir yra jos narys nuo 1994 metų. Yra gavęs aukščiausio laipsnio valstybines stipendijas 2001 ir 2008 metais. Tapytojas surengė apie 30 asmeninių parodų, dalyvavo arti 100 bendrų parodų ir plenerų Lietuvoje ir užsienyje.
Paroda vyks iki rugsėjo 20 d.

 

 

 

Apaštalas, 2015 m.
Apaštalas, 2015 m.
LDS inf.

Paroda „Imaginarium: Kitapus regimybės“

Nuo rugpjūčio 17 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia šiuolaikinio meno paroda „Imaginarium: Kitapus regimybės“. Parodos koncepciją įkvėpė filosofų Vilémo Flusserio, Maurice Merleau-Ponty ir Jacques Lacano idėjos atspindžio mene tema.
Parodos dalyviai: Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas, Gintarė Stašaitytė, Lukas Šiupšinskas, Dainius Trumpis, Neringa Vasiliauskaitė.


Parodos kuratorė Evelina Januškaitė-Krupavičė: „Meno kūrinio prasmė glaudžiai siejasi su kūrėjo pasąmonės ir kolektyvinės atminties raiška. Vizualų kūrinį įvardijame ekranu – terpe, kurioje pateikiamas turinys. Atminties turiniai gali būti transliuojami tik išoriškai juos fiksuojant – verbalizuojant, užrašant, medijuojant, perteikiant įvairiomis meno formomis. Kitaip tariant, išorėje juos atspindime, reflektuojame.


Kasdienis atspindžio matymas yra įprastas reiškinys, o savo paties atvaizdo reprezentacija meno kūrinyje įgauna estetinio patyrimo pamatą ir kvestionuoja „aš-kitas-aš“, „aš-ne-aš“ sampratą. Šios parodos kūriniai konceptualizuojami pasitelkiant reflektuojančius paviršius ir šviesą: taip sukuriami vizualūs atminties transliavimo ekranai, kuriuose (ne)tiesiogiai dalyvauja ir žiūrovas. Pasąmoniniai kūrėjo ir suvokėjo procesai tampa kūrybiniu katalizatoriumi, o atmintis veikia kaip talpykla, kurioje glūdintys ir nuolat besikeičiantys turiniai formuoja meno kūrinio suvokimą.


Šiandieninėje ekraninėje visuomenėje, kurioje dominuoja atvaizdas, laiko ir erdvės sąvokos tampa pernelyg reliatyvios. Lokacija nebėra konkreti horizonto riba, o veikiau tinklinė terpė įvairioms jungtims ir sąveikoms rastis. Atspindys egzistuoja ties riba, jungiančia ekrano paviršių ir tai, kas yra už matomo. Kadangi negalime pažvelgti anapus atspindžio / regimybės, ta numanoma plotmė virsta mistifikuota atminties ir įsivaizdavimo erdve - imaginariumu, kurią savo kūriniais autoriai mėgina priartinti prie žiūrovo.“


Paroda yra yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis.


Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Parodos laikas: 2017 08 18 – 2017 09 09. Atidarymas - rugpjūčio 17 d. 18 val., uždarymo renginys – rugsėjo 8 d. 18 val. Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16. Parodos lankymas – nemokamas.

The Rooster gallery

Paroda „Pabėgimo maršrutas (Šiuolaikinis slovakų menas)“

EXIT IS NOT ESCAPE Paroda „Pabėgimo maršrutas (Šiuolaikinis slovakų menas)“ ne tik pristato šiuolaikinį Slovakijos vaizduojamąjį meną, bet ir atskleidžia dinamišką poslinkį, įvykusį meno scenoje ir santykiuose su tarptautiniu meno kontekstu per du pastaruosius dešimtmečius. Šalia valstybinių muziejų ir galerijų tinklo Slovakijoje buvo įkurtos trys naujos Kunsthalle tipo institucijos, pristatančios ir populiarinančios šiuolaikinį meną (Hala umenia Košicėje 2013 m., Kunsthalle/ Dom umenia Bratislavoje 2014 m. ir Kunsthalle – Naujoji sinagoga Žilinoje 2014 m.). Svarbų vaidmenį šiame procese vaidina daugybė privačių galerijų ir jų veikla tarptautinėje meno rinkoje. 2009 m. Bratislavoje įkurta SODA galerija turi tikslą pristatyti šiuolaikinį slovakų meną užsienyje ir nutiesti natūralius komunikacijos kanalus bei užmegzti meninius dialogus platesniame Europos kontekste.


Parodoje Vilniuje yra pristatoma vienuolikos atrinktų autorių kūrinių kolekcija. Be stiprių individualių meninių programų, visi kūrėjai remiasi tais pačiais postkonceptualiais principais ir, pasitelkdami platų išraiškos priemonių bei požiūrių spektrą, kritiškai apmąsto dabartį, atiduodami pirmenybę analitiniams mąstymo būdams ir inversyvioms situacijoms. Paroda taip pat reprezentuoja dialogą tarp skirtingų kartų ir atskleidžia Slovakijos meninio mąstymo vaizdą bei tęstinumą per pastaruosius keturis dešimtmečius.  Parodoje pristatomi du slovakų konceptualaus meno pionieriai, kurie vystė šią kryptį nuo pat praeito amžiaus septinto dešimtmečio, radikaliai pereidami nuo iliuzorinio vaizduotės režimo prie „mentalinio“ vizualinių duomenų ir idėjų perkėlimo. Stano Filko (1939 - 2007) ir Julius Kolleris (1939 - 2007) yra konceptualaus, tekstinio meno arba antimeno pradininkai. Filko mėgo kosminį filosofinį pagrindą ir čakrų, sferų bei elementų sistemas, tuo tarpu Kolleriui labiau rūpėjo intymios sąsajos ir nedideli pranešimai apie „UFO-nautus“ su simboliniu klaustuko ženklu pabaigoje.  Jaunesnių kartų menininkų kūryboje taip pat esama nemažai sumaišties ir neaiškumo, žongliravimo stereotipais – visa tai yra užkoduota jų vizualiniuose pranešimuose. Tai geriausiai atskleidžia erdvinių kūrinių serija – objektai ir instaliacijos, kurios sukuria galingus įvaizdžius ir susieja juos su aplinka.

Objektai konstruoja kultūrines situacijas, kuriose metaforiškai atsispindi objektų ir prasmių „desakralizacija“ (Ilonos Németh iš įsivaizduojamo baldų kompanijos katalogo, Németh politinio ir geografinio Europos „centro“ paieškos, Mareko Kvetano šventų knygų ir kėdžių rinkinys, Viktoro Frešo aureolė aplink prezidento Vaclavo Havelo galvą ir kt.). Kituose kūriniuose atsiskleidžia intelektualios kūrybos apmąstymas, ironiškas ir saviironiškas individualios meninės praktikos suvokimas (Frešo lazda, kyšanti iš paveikslo rėmo, arba ištempta gitara su medinėmis prizmėmis, modernizmo pamokų refleksija Milano Vagáčeko reljefiniuose objektuose, Jano Vasiliko tapyti architektūros brėžiniai neegzistuojančiam Šiuolaikinio meno muziejui ir kt.). Menininkų darbuose taip pat iškyla teksto ir vaizdo konfrontacija, knygos, prisiminimai, asmeniniai duomenų ir prisiminimų archyvai (Martino Dernerio intervencijos į knygas, jo autorinės knygos, Jaro Vargos „prarastos“ bibliotekos arba Lucie Tallovos sentimentali nuotraukų, piešinių ir įrašų mikroskopija). Konceptualūs kūrybos aspektai taip pat pastebimi šiuolaikinėje tapyboje, ar tai būtų ryški tarpinė minimalizmo, geometrijos ir postmodernių motyvų pozicija Jano Vasilko ir Milano Vagáčeko tapybos darbuose, ar iliuzorinis įprastų objektų ir formų vaizdavimas Adamo Šakový kūryboje.  Paroda „Pabėgimo maršrutas“ pristato lietuvių publikai vieną slovakų šiuolaikinio meno vystymosi kryptį ir aktualios vizualinės kalbos pagalba siekia prisidėti prie geresnės partnerystės ir bendradarbiavimo bendroje Europos erdvėje.

 

Kauno bienalės inf.

Garsi prancūzų šiuolaikinio meno maištininkė Sophie Calle šių metų Kauno bienalėje

Ekscentriška, išradinga, nenustygstanti vietoje, subtili ir metaforiška, kalbanti asmeniškai, bet visiems – tokia yra Sophie Calle ir jos kūryba. Jau keturis dešimtmečius ši išskirtinė prancūzų menininkė drebina šiuolaikinio meno pasaulį viena už kitą beprotiškesnėmis idėjomis. Savo darbuose derindama fotografijos, teksto, instaliacijos meno teikiamas galimybes, menininkė atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, tiria identiteto ir intymumo sąvokas, svarsto laisvę ir kontrolę, pasirinkimus ir prievartą, intymumą ir atstumą.

Iš Paryžiaus gatvių – tiesiai į meno galerijas
Žavesio nestokojanti prancūzė teigia, kad menininke ji tapo atsitiktinai, nes norėjo sužavėti savo tėvą, didelį meno mėgėją ir kolekcionierių, ir neturėjo ką daugiau veikti. Savo kūrybinį kelią ji pradėjo Paryžiaus gatvėse sekdama nepažįstamuosius. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmety, po septynerių klajonių po pasaulį metų, Sophie grįžo į gimtąjį Paryžių tikėdamasi atrasti save. Tuo metu jauna 25 metų mergina jautėsi sutrikusi, nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Sekti nepažįstamuosius, vaikštančius Paryžiaus gatvėmis, fotografija bepradedančiai domėtis Sophie tuo metu atrodė geriausias sprendimas – juk nebereikės galvoti, kur eiti ir ką veikti, žmonės visus sprendimus padarys už ją, jai tereikės juos sekti. Vieną iš persekiojamųjų Sophie nusekė net iki Venecijos, o jos sekimo dokumentacijos, nuotraukos ir užrašai neilgai trukus pažįstamo įžvalgaus meno kritiko dėka peržengė pirmuosius meno galerijų slenksčius. Menininkė juokauja, kad šiuolaikinio meno galerijoje pirmąkart apsilankė ne žiūrėti darbų, o juos eksponuoti.

Menas, trinantis ribas tarp viešumo ir privatumo
Sophie Calle kuriamas menas – tai nesibaigiantis žaidimas, kuriame išnyksta ribos tarp realaus gyvenimo ir pramano, viešumo ir privatumo. Menininkė visapusiškai pasineria į kuriamus projektus. Dėl savo meninių eksperimentų ji yra dirbusi sekle, viešbučio kambarine, striptizo šokėja. Panašu, kad nėra nieko, ko menininkė negalėtų padaryti dėl įdomios idėjos. Kartą ji pasiūlė rašytojui Pauliui Austeriui, kuris jos gyvenimo faktus buvo panaudojęs kuriant vieną iš savo knygos „Leviatanas“ („Leviathan“, 1992) herojų, „atiduoti“ vienus savo gyvenimo metus, per kuriuos ji būtų dariusi viską, ką šis būtų apie ją užrašęs. Šis, pabijojęs atsakomybės už tokio eksperimento pasekmes, atsisakė drąsaus menininkės pasiūlymo. Tačiau Sophie Calle baimių neturi, žaismingai menininkė žvelgia kone į viską. Buvusio vaikino išsiskyrimo laišką ji pavertė meno kūriniu, atiduodama jį interpretuoti įvairioms savo srities specialistėms, apie kitą išsiskyrimą ji parašė knygą, nuotraukomis ir užrašais įamžindama kiekvieną dieną nuo išsiskyrimo iki susitaikymo su praradimu. Neseniai menininkė parašė knygą, įkvėptą jos mamos, tėvo ir katės mirčių, ir jau dabar yra suplanavusi savo laidotuves, kurios bus nemažiau išskirtinės nei visas menininkės gyvenimas. Sophie prisipažįsta, kad netektys ir skaudžios patirtys ją domina, o ne atgraso, tačiau pagrindinė jos kūrinių ašis – gyvenimas ir gyvenantieji. Galbūt kaip tik tai daro menininkės kūrybą įdomią kiekvienam, net ir tiems, kuriems šiuolaikinis menas tolimas ir nesuprantamas. Žaisminga, bet intelektuali, konceptuali, bet suprantama kiekvienam, ji žavi, šokiruoja ir verčia susimąstyti.

Lietuvoje su Sophie Calle projektu bus galima susipažinti jau šį rudenį per 11-ąją Kauno bienalę. Bendradarbiaujant su kolekcionieriumi iš Frankfurto Walter Kuna ir Berlyno modernaus meno muziejumi, vienoje iš bienalės parodų Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamas 1996 m. Berlyne įgyvendintas fotografijos projektas „Atsitraukimas“ (angl. „Detachment“). Šiame kūrinyje menininkė, pasinaudodama vietinių žmonių prisiminimais, permąsto nugriautų paminklų ir jų po savęs paliktos tuštumos reikšmę.  

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas
2017 09 15 – 2017 11 30
Parodų ATEINI AR IŠEINI?, IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI ir Sophie Calle DETACHMENT atidarymas: 2017 m. rugsėjo 16 d. 18 val. \ Kauno paveikslų galerija, (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)
www.bienale.lt

 

MJŠM inf.

Astos Baltijos Petrauskaitės tapybos paroda „Intymūs laiškai“

Kviečiame rugpjūčio 3 d., 18 val. į Astos Baltijos Petrauskaitės tapybos parodos „Intymūs laiškai“ atidarymą, kuris vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje (Pilies g. 40).
Paroda vyks iki rugpjūčio 31 d.
 

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus administracija
Pilies g. 40, LT-01123 Vilnius
Tel. ir faksas 2610 771
[email protected]


Astos Baltijos Petrauskaitės tapybos darbų paroda „Intymūs laiškai“
 
Populiarioji intymumo sąvoka formuluojama kaip visiškas dvasinis ir fizinis susiliejimas su KITU. Tik vargu ar įmanomas tikrasis intymumo potyris pirmiausia nepernėrus per savąjį unikalumą, kurio, beje, taip pat neįmanoma apibūdinti jokiu griežtu apibrėžimu, nes tai ne mažesnė lygtis su begale kintamųjų kaip pats pasaulis, kaip pats gyvenimas.


Intymiam atsivėrimui pagrindinė prielaida yra drąsa pasitikėti. Savimi ir KITU. Drąsa prisiliesti iki tų vidinių turinių, kurie dažniausiai nėra nei labai estetiški, nei labai sterilūs ar atitinkantys griežtus moralinius stereotipus.


Neabejotinai kiekvienam dailininkui stojant prieš dar tuščią plokštumos paviršių intymumo patyrimas yra neatsiejama ir esminė kūrybinio proceso dalis. Kūrybai visada reikalingas tam tikras nuolankumas: savojo pažeidžiamumo, silpnybių ir ribotumo pripažinimas, kuris nelabai patogus, bet yra pirminė žaliava, šiuo atveju tapybai. Tas jausmas dažnai primena merginą iš „Mėlynbarzdžio“, rankoje laikančią užgintojo kambario raktą.


Šis darbų ciklas labiausiai ir perteikia sutelktumą į būtent tokį intymumo jausmo potyrį, kuris kūrybos procese virsta savotiškais alcheminiais eksperimentais, o kartais ir metafiziniais savęs išbandymais. Pastangomis peržengti savisaugos slenksčius ir parnešti žinią vizualiuoju pavidalu.
Savita tapybos technika, simbolinių pavidalų gausa, pasirinktas koloritas ir yra pagrindinės priemonės, kurios drobėje aktyvuoja tas jausenas, jog riba tarp didžiųjų priešybių – gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, meilės ir išdavystės, rimties ir žaismo, moralės ir nuopuolio – išties labai trapi.


Taigi „Intymūs laiškai“ yra tam tikras vidinio ir išorinio pasaulių lydinys, tarsi bandymas jam suteikti vaizdinį aprašą, o stebėtojui kvietimas įsiklausyti-įsižiūrėti, patirti ar tiesiog pabūti subtiliame nuojautos lygmenyje.
 
Asta Baltija Petrauskaitė
 

 

Tuščiomis rankomis
Tuščiomis rankomis
Europos parkas

Europos parke – milžiniška Sasono Soferio skulptūra

Šių metų liepos 30 d. 12 val. netoli Vilniaus esančiame Europos centro muziejuje Europos parke pristatyta milžiniška visuomenei žymaus menininko Sasono Soferio (Sasson Soffer, 1925–2009) skulptūra „Midmien“.


Talentingas tapytojas ir skulptorius gimė Bagdade (Irakas), o pripažinimo sulaukė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pirmąsias piešimo pamokas jis gavo iš savo tėvo jo studijoje, vėliau, paaštrėjus arabų konfliktui su Izraeliu, pasitraukė į Iraną, o dar vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas. 1950–1954 m. Soferis studijavo meną Niujorke, Bruklino koledže, kur tuo metu dėstė Adas Reinhardas (Ad Reinhardt), Burgoinas Dileris (Burgoine Diller) ir Markas Rotko (Mark Rothko). Pastarasis tapo jo gyvenimo draugu ir mentoriumi, rėmusiu Soferį per visą jo karjerą.


Soferio kūrybą įkvėpė Polio Klė (Paul Klee) ir Choano Miro (Joan Miro) kūryba. 1958 m. Niujorke jis surengė pirmąją personalinę parodą, o 1962 m. žurnale „Art in America“ („Amerikos menas“) buvo pristatytas kaip naujasis talentas. Nuo 1963 m. Soferis pradėjo kurti trimačius meno kūrinius ir tapo plačiai žinomas kaip viešų erdvių menininkas, kuriantis konceptualias ir abstrakčias skulptūras. Kiek vėliau menininkas savo trimačiams sumanymams pradėjo naudoti nerūdijančio plieno vamzdžius ir stiklą.


Menininkas surengė daug parodų JAV, o Niujorko miesto Vitnio (Whitney) Amerikos meno, Olbraito-Nokso (Albright-Knox), Indianapolio muziejuose ir kitose viešose erdvėse jo darbai tapo pastovių ekspozicijų dalimi. Paskutinės penkios ekspozicijos, dar jam gyvam esant, buvo surengtos Grendstrito (Grandstreet) galerijoje Niujorke.


1998 m. buvo įsteigtas Sasono Soferio fondas (Sasson Soffer Foundation). 2006 m. Ist Hamptono miestui (East Hampton, Niujorkas) fondas perleido 5 akrus žemės Soferio skulptūrų parkui įkurti.
Sasono Soferio fondas padovanojo Europos parko muziejui skulptūrą „Midmien“, kuri buvo sukurta aštuntojo dešimtmečio pradžioje . Ši įdomi nerūdijančio plieno skulptūra tarsi sujungia muziką ir vizualųjį meną, taip pat tai – ypač būdingas šio menininko darbas, jo kūrybos „vizitinė kortelė“.
Europos parko muziejus ypač dėkingas Sasono Soferio fondui, jo sielai menininko žmonai Stelai (Stella), idėjos sumanytojai ir organizatorei menininkei Brigitai Krasauskaitei, dirbusiai fonde, už įspūdingą indėlį į Europos pastovią meno kūrinių ekspoziciją.


Europos parko įkūrėjo nuomone, Sasono Soferio kūrinys Europos parke – tai tikro modernaus meno skulptūra, kokių dabar retai bepasitaiko. „Džiugu, kad nuo šiol Europos parko lankytojai galės mėgautis puikiu ekspresionistiniu bei virtuoziškai meistriškai atliktu, milžinišku ir visai netrikdančiu gamtinės aplinkos talentingo menininko darbu,“ – sako Gintaras Karosas.


Europos parkas – yra pirmasis nevyriausybinės organizacijos muziejus Lietuvoje. 55 hektarų meniniame kraštovaizdyje eksponuojama daugiau kaip 100 įvairių pasaulio šalių menininkų sukurtų skulptūrų. Europos parkas laikomas vienu įspūdingiausių šiuolaikinio meno muziejų po atviru dangumi. Muziejaus kolekcijoje – žymiausių šiuolaikinio meno kūrėjų darbai. Kasmet Europos parką aplanko dešimtys tūkstančių Lietuvos ir užsienio lankytojų.

Daugiau informacijos: www.europosparkas.lt, www.soffer.org
Europos parko tel. 8 52377 077, 8 698 309 25, [email protected]
 

LDS inf.

Gražinos Vitartaitės kūrybos paroda „Peizažo metamorfozės“

Liepos 25 d., antradienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma tapytojos Gražinos Vitartaitės kūrybos paroda „Peizažo metamorfozės“. Paroda, papildanti dailininkės jubiliejinių parodų ciklą, vyks iki rugpjūčio 9 d.


Gražina Vitartaitė: „Man peizažas – tai noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Beribį. Neaprėpiamą. Neperžvelgiamą. Visuomet nenutrūkstamai vykstantį. Vykstantį praeityje, dabar ir amžinai. Vykstantį gelmėje ir ore. Atsinaujinantį nuolat. Virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau. Tas stiprus gamtos metamorfozės jausmas smelkia iki panagių ir stimuliuoja visą mano gyvenimo darbą. Peizažas, kurį pasirinkau gamtos ir paties gyvenimo reginiui nusakyti, - tai tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kur praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Visas mane supantis kraštovaizdis yra pilnas  – gelmė ir oras yra pripildyti nykstančių formų ir virstančių naujomis formomis, nauja kokybe. Burbuliavimo, kitimo, virsmo procesas vyksta be pradžios ir be pabaigos amžinybėje.“


Parodos architektė Audronė Ercmonaitė teigia, kad G. Vitartaitė savo kūryboje vis labiau linksta į spalvą ir potėpį kaip pagrindinę tapybos meninę kalbą. „Ankstyvuosiuose darbuose prisistačiusi kaip figūrinės kompozicijos meistrė, gerai įvaldžiusi formos piešinį, ji kuo toliau, tuo labiau atsisako objekto formos konstravimo, jos piešinio, idant tapybos kalboje dominuotų spalva ir potėpis. G. Vitartaitės tapybos objektais tampa judėjimas, pasaulis, jo komponenčių visuma, begalybė, laikas ir panašūs sunkiai apibrėžiami kalbos struktūromis objektai. Jos tapyba nesiekia vaizduoti, aiškinti, akcentuoti, bet leidžia pajausti pilnatvę, harmoniją.


Dailininkė savo kūryboje nesistengia teikti per didelės reikšmės atskiriems kūrybos etapams ar darbams. Jos tapyboje dominuoja laisvas, artistiškas žaidimas, priešingas reguliavimui, vangiam dėsningumui. Tame akimirkos žavesyje, kurį dailininkė lengva ranka užfiksuoja paveiksluose, slypi atsikartojantis nepaliaujamai judančios ir pulsuojančios visumos dėsnis.“
Gražinos Vitartaitės paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki rugpjūčio 9 d. Parodos lankymas – nemokamas.


Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

 

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas