Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas įvyks Vilniaus grafikos meno centre 2017 m. rugsėjo 15 d., 17 val.
Tai leidinys, kuriame pirmą kartą išsamiai pristatoma Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybinė biografija. Albumas parengta remiantis 2014 m. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ įvykusia retrospektyvine dailininko paroda. Knygoje pateikiama nuosekli Vilučio kūrybos apžvalga, išskiriant svarbiausias kryptis – lakštinę grafiką, piešinius, tapybą, objektus ir taikomąją grafiką.
Sudarytojos Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė
Dizainerė Laura Varžgalytė
Leidėjas Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Partneris Lietuvos dailės muziejus
Vilniaus grafikos meno centras
Latako g. 3, LT-01126 Vilnius
Tel./Faks.: +370 5 2611995
E-mail: [email protected]
www.graphic.lt
Rudens sezonas projektų erdvėje „Sodų 4“ prasideda menininko, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nario Donato Jankausko (Duonio) personaline paroda „Guotika“ – ji bus atidaryta vėlyvą rugsėjo 8–osios vakarą Vilniaus galerijų savaitgalio metu.
1932 metais rugsėjo 8 dieną buvo rasta akmens skulptūra. Šis radinys vaizduoja gyvūną, labai panašų į medžiuose gyvenančią ir žaluma mintančią būtybę. Guotikinė vaizdavimo maniera prilygsta vėlyvosios Guotikos pavyzdžiams.
Paprastai lietuvių liaudies skulptūra buvo kuriama išsimokslinusių liaudies menininkų sunkiomis feodalinio ir kapitalistinio laikotarpio sąlygomis. Liaudies meistrai įvairaus dydžio ir charakterio statulėles, žmonių vadinamas „dievukais“, dirbdavo iš medžio, o išimtiniais atvejais iškaldavo jas iš akmens. Primityviais darbo įrankiais – peiliu, kirviu, skaptuku – buvo sukuriami vertingi meno kūriniai.
Donatas Jankauskas (Duonis) (gimė 1968 m. Sedoje, gyvena ir kuria Vilniuje) – skulptorius, instaliacijų, video kūrinių autorius, aktyviai kuriantis ir dalyvaujantis parodose Lietuvoje ir svetur nuo 1992–ųjų. Pirmąją personalinę parodą „Brievikiai“ rodė Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ (1992), naujausia jo paroda „Dar kartą“ pristatyta „Vilnius Tech Park“ erdvėje Sapiegų parke (2017).
Atidarymas 2017 m. rugsėjo 8 d. nuo 20 val., Vilniaus galerijų savaitgalio vakarą
Paroda veikia 2017 m. rugsėjo 9–22 d.
Trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062689230
Vilniaus galerijų savaitgalio metu (rugsėjo 9–10 d.) paroda veiks šeštadienį ir sekmadienį 12–16 val.
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, baras „Dėvėti“.
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
Tapyba ir muzika Paliesiaus plenere
Kažin ar galima rugpjūčio mėnesį Paliesiaus tapybos plenerą vadinti pleneru tradicine, šiek tiek nuvalkiota šio žodžio prasme – t. y. turint omenyje, kad tai yra tapymas lauke, bandant fiksuoti praeinamuosius gamtos procesus. Tokių plenerų Lietuvoje (kaip ir kaimyniniuose kraštuose) šiltuoju metų laiku pridygsta it grybų po lietaus. Ir „senoviškai“ – iš natūros – ten jau tapo mažai kas (galop tam kartais pritrūksta net elementarių profesinių gebėjimų, taip pat daug ką keičia mada, nenoras tapyti žvelgiant į kokį vaizdelį ar jo fragmentą).
2017 09 08 - 2017 09 23
Atidarymas 2017 09 08 18.00 val.
„Šešėliai # 2“ ir vėl kviečia atrasti netikėtas vietas daugiamatėje erdvėje, kur atrodo, kad ir taip yra viskas aišku.
Pirmoji paroda, vykusi prieš metus pateikė daug atradimų, kurie pavirto klausimais, jie nagrinėjami šioje parodoje ir neduoda vieno aiškaus atsakymo.
Nepaisant nepatogumų, kylančių naudojantis savo galva, galima pasinaudoti menininkų atradimais netelpančiais įprastoje pakuotėje.
Autorių nuomonė apie šią parodą nėra tinkama priemonė palengvinanti žiūrovui rasti jam patinkančius ar aiškius atsakymus.
Po apsilankymo šioje parodoje žiūrovams rekomenduojama likusį laiką praleisti ramioje ir jaukioje aplinkoje.
IŠ ŠEŠĖLIŲ STEBĖTOJO UŽRAŠŲ.
Mūsų daugiametėje šešėlio studijavimo veikloje išsiskiria dalykai, kuriais norėtųsi pasidalinti su tais, kuriems ir taip viskas aišku.
Pirmiausia reiktų konstatuoti tą faktą, kad šešėlis neturi nei bangų nei dalelių savybių. Viena, kas tikrai apie jį žinoma – tai, kad jis yra.
Nepaisant viso to, menininkai šią savybę sugebėjo pritaikyti verslo reikalams. Plati veikla aprėpia nuo siluetų karpymo iš juodo popieriaus iki dėmių ant sienų, purkštų aerozoliniais dažais. Netgi meninio išsilavinimo bei praktinių įgūdžių stoka šitiems procesams visiškai neturi jokios reikšmės.
Dar vienas šešėlio pritaikymo atvejis užfiksuotas veikloje artimoje ateities spėjimams, būrimams ir prognozėmis apie dangaus kūnus. Mokslininkai šiems tikslams sėkmingai pritaikė žinomas šešėlio savybes. Pagal šešėlius esančius kosminėje erdvėje galima nuspėti ten galimai esančius nežemiškų civilizacijų pėdsakus.
Mūsų laboratorinėmis sąlygomis atlikti bandymai leidžia teigti, kad šešėlis yra šviesos ir objekto sąveikos šalutinis efektas. Beje, jis neturi nieko bendra su dulkėmis ir elektros srove. Atskleista, kad išjungus šviesą nesimato nei šešėlio nei dulkių-viskas ištirpsta vienalytėje tamsios spalvos substancijoje. Mes ją pavadinome prieblanda.(Prie blanda galimai nuo žodžio blunka arba blūda - prieblūda).
Tokie faktai leidžia daryti išvadas, kad prieblanda yra labiausiai subalansuotas šešėlio egzistavimo būsena.
Ją pasiekus, nesimato nei šviesos nei tamsos, nei šešėlio. Galima pajausti tobulo subalansavimo būseną, pusiausvyrą, kurios nefiksuoja Echoskopijos įranga.
Tik nereikia apsigauti, nes pašvietus telefono ekranui, greitai viskas pasikeičia ir tavo mintis pasiima nematomas abonentas. Tai reiškia, jog su šešėliu yra viskas tvarkoje, o problemas sukelia smegenų atkuriamų vaizdų projekcijos sąmonėje, dėl ko vienu metu kyla daugybiniai nesutarimai tarp interpretacijų įvairovės.
Tokiu atveju dažniausiai manoma, kad visa kas vyksta tavo sąmonėje , ir vyksta iš tikrųjų aplinkui.
Mes galime patarti, kad šiuos ir kitus nesusitarimus patogiausia spręsti dvimatėje erdvėje, išjungus dirbtinį intelektą.
Parodos dalyviai
Artūras Makštutis -skulptūra, objektas
Marius Skudžinskas-objektas, instaliacija
Laima Milkintė-fotografija
Laura Valiukevičiūtė -fotografija
Rimantas Milkintas-objektas
Artūras Rožkovas-grafika
Juozas Budzinauskas- skulptūra, objektas
Parodos rėmėjai ir partneriai: Lietuvos Kultūros Taryba,Lietuvos dailininkų sąjunga, Ubikvistas, Klubas „penktadienis 13“.
Parodos kuratoriai
Marius Skudžinskas m.t. +37060420953
Artūras Makštutis m.t. +37068893939
Parodos organizatoriai
Šv. Jono gatvės galerija
Šv. Jono g. 11, LT-01123, Vilnius
Tel.: 85 212 41 54, +370 610 748 69
[email protected] / www.svjonogatvesgalerija.com / https://www.facebook.com/jonugalerija
Galerijos darbo laikas: II – V nuo 12 iki 19 val.; VI nuo 12 iki 16 val.
Kas įsiminė italų kuratorei iš Vilniaus architektūros ir susitikimų su menininkais
Paskutinė diena Vilniuje. Einu grįstomis senamiesčio gatvėmis iki tilto, kurį perėjęs atsiduri šiuolaikiškoje miesto dalyje – didieji prekybos centrai, dangoraižiai su milžinišku vieno Švedijos banko logotipu. Einu link Nacionalinės dailės galerijos, įspūdingo pastato, pastatyto kryžminant baltus lygiagretainius. Šioje erdvėje tądien buvo rengiama konferencija apie urbanistines erdves. Dalyvauja pranešėjai lietuviai, o tarp svečių – žymi sociologė Saskia Sassen. Vieną atvejo analizę pristato keturi pranešėjai – du vyrai ir dvi moterys, jie pasakoja apie kino teatro „Lietuva“ (vienas iš keliasdešimties kino teatrų, buvusių mieste sovietiniu laikotarpiu, po Sąjungos žlugimo tapusių privačių interesų konflikto objektu) užėmimą. Pranešėjai nuotraukose apkirpti tipišku dešimtojo dešimtmečio stiliumi, tuomet, kai organizavo protestus.
Čekijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos Čekijos draugija maloniai kviečia Jus į XIX-XX a. čekų dailės parodos banko "ČESKÁ SPOŘITELNA" KOLEKCIJOS ŠEDEVRAI atidarymą 2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienį, 16.00 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius).
„Česká spořitelna“ – seniausias bankas Čekijoje, įsteigtas 1825 m. Tai buvo antrasis bankas tuometinėje Austrijos imperijoje, kuriai priklausė ir Čekija. Šalyje gausu gamtos išteklių, geografinė jos padėtis – pats Europos centras, per kurį ėjo visi prekybos keliai, todėl XIX a. Čekijoje ėmė sparčiai vystytis bankininkystė.
XIX a. pabaigoje Čekijoje finansines paslaugas teikė keli šimtai bankų, kurių reprezentatyvūs pastatai buvo statomi pagrindinėse didmiesčių aikštėse, o jiems puošti – perkami meno kūriniai: paveikslai, skulptūros, grafikos darbai. Ši veikla tęsėsi ir XX a. pradžioje. Susijungus Čekijos teritorijoje veikusiems bankams, „Česká spořitelna“ paveldėjo tūkstantinę dailės kūrinių kolekciją. Dominuojanti paveikslų rinkinio tema – peizažai. Tuo metu šis vaizduojamosios dailės žanras buvo labai mėgstamas tiek dailininkų, tiek žiūrovų. Peizažinę tapybą dėstė ir Prahos dailės akademijoje, ir įvairiose privačiose dailės mokyklose. Domėjimasis peizažais neatslūgo beveik šimtmetį, prie to prisidėjo ir bankai, pirkę vietinių dailininkų paveikslus ir taip rėmę šią dailės sritį.
Parodoje pristatoma XIX a. pab.–XX a. pr. čekų dailė. Ankstyviausi iš eksponuojamų kūrinių yra tapytojo peizažisto Augusto Bedřicho Piepenhageno, Čekijoje gyvenusio vokiečių dailininko, darbai. Jo kūryboje ryškūs ankstyvojo romantizmo bruožai.
Čekijoje nuo XIX a. pr. meninio išsilavinimo centras buvo Prahos dailės akademija. Joje savo studiją turėjo vokiečių dailininkas Maximilianas Haushoferis, išugdęs itin stiprių tapytojų. Parodoje rodomi jo mokinių – Aloiso Bubáko, Adolfo Kosáreko, Hugo Ulliko ir Antoníno Waldhauserio – paveikslai yra išties aukšto meninio lygio, išskirtiniai dailės šedevrai.
M. Haushoferiui mirus, studija buvo panaikinta, o peizažinė tapyba nebedėstoma. Po trylikos metų, 1879-aisiais, į Paryžių, kuris tuo metu buvo Europos meno centras, išvyko Antonínas Chittussi. Tuo metu Prancūzijos metropolyje vyko pirmosios impresionistų parodos, Chittussi’o kūrybą ypač paveikė Barbizono mokyklos atstovai (Theodore’as Rousseau, Charles’is-François Daubigny ir Camille’is Corot). Bendras šios mokyklos atstovų bruožas – atsisakyti idealaus peizažo kompozicijos. Buvo stengiamasi pagauti akimirką, tapyti po atviru dangumi (en plein air), ištrinti ribą tarp akademinių žinių ir galutinio rezultato. A. Chittussi greitai įsisavino šiuos principus ir tokiu būdu padėjo moderniojo peizažo žanro pagrindus Čekijoje. Jo pomirtinė paroda, įvykusi 1892 m., padarė didelę įtaką jaunajai kūrėjų kartai.
1887 m. Prahos meniniame gyvenime įvyko didelių pokyčių. Kad atgaivintų peizažinę tapybą, į Prahos dailės akademiją buvo pakviestas dėstyti peizažistas Julius Mařákas. Jo drobėse ir dideliuose paveiksluose pastebimas perėjimas nuo romantizmo prie realizmo. Ryškius pėdsakus čekų dailėje paliko ir jo pedagoginė veikla. Dvylika metų gyvavusi J. Mařáko studija išaugino stiprią peizažistų kartą, daugelio šių tapytojų darbai yra saugomi banko kolekcijoje. Tai Ferdinandas Engelmülleris, Otakaras Lebeda, Janas Honsa, Jaroslavas Panuška, Ota Bubeníček, Aloisas Kalvoda, Františekas Kavánas, Karelas Langeris, Stanislavas Lolekas, Františekas Pečinka ir Josefas Ullmannas. Į plenerus atvykdavo ir Antonínas Hudečekas.
XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje į Čekijos meno sceną įžengė jaunieji menininkai, siekę išlaisvinti dailę iš izoliacijos, priartinti ją prie moderniojo meno. Tai buvo nelengva užduotis, nes finansinės jaunų dailininkų galimybės neleido ilgiau pasilikti Paryžiuje ar ten studijuoti. Į Čekiją žinios apie naujausias meno tendencijas ir sroves ateidavo pavėluotai. Garsesni pokalbiai apie impresionizmą Prahoje prasidėjo tik 1899 m., įvykus Václavo Radimský parodai. V. Radimský tuo metu gyveno Prancūzijoje, netoli Claude’o Monet namų. Tačiau plačiojoje visuomenėje labiau buvo vertinami Karlo Liebschero ir Václavo Jansos darbai, atstovaujantys konservatyviajai peizažinės tapybos srovei.
Čekijoje impresionizmas pripažinta meno srove tapo tik XX a. pradžioje. J. Mařáko mokiniai tęsė peizažinės tapybos tradicijas, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Aloisas Kalvoda ir Ferdinandas Engelmülleris, įkūrė savo dailės mokyklas, kuriose buvo ugdomos naujos peizažistų kartos.
Pamažu radosi kita stiprių menininkų generacija. Baigę studijas Prahos dailės akademijoje ar Meno ir pramonės mokykloje, jie išvažiuodavo į užsienį. Pabuvę kitose šalyse, grįždavo įgiję naujų žinių. Šalia stiprios Antoníno Slavíčeko peizažinės tapybos tradicijos, jų kūrybą vis labiau veikė impresionizmas ir postimpresionizmas. Šioje parodoje tokios kūrybos pavyzdžiai galėtų būti Ludvíko Kubos, Františeko Cínos Jelíneko, Gustavo Poršo, Gustavo Macouno ir Oldřicho Blažíčeko darbai.
Emilio Arturo Pittermanno-Longeno, Václavo Špálos, Jindřicho Pruchos, Jano Trampoto ir Otakaro Nejedlý darbuose jau matoma naujausių srovių – ekspresionizmo, fovizmo, kubizmo, taip pat ir – Paulio Cézanne’o įtaka. Saviti Vlastimilo Rados ir Karlo Holano miestą ir miesto periferijas vaizduojantys paveikslai.
Šalia žinomų autorių eksponuojamoje kolekcijoje esama dailininkų darbų, kurių kūryba glaudžiai susijusi su jų gimtuoju kraštu. Pietinėje Čekijoje tapė Richardas Lauda, Adolfas Trägeris, Jiří Probošta, Josefas Krejsa, Viktoras Klena, Šumavos regione – Bedřichas Andrle, Zdeňekas Nemastilis, Jindřichas Šimka, Čekijos kalnų peizažai atsispindi Karelo Jano Sigmundo paveiksluose, šiaurinė Čekija – Richardo Fleissnerio drobėse. Reikšmingas meno centras XX a. pr. buvo įsteigtas ir Moravijoje. Slovakijoje išsiskyrė šie dailininkai – Antošas Frolka, Ludvíkas Evženas Ehrenhaftas, Josefas Koudelka, Františekas Hlavica ir Emilis Josefas Nečasas.
Šioje parodoje mažiau figūrinės tapybos atstovų darbų, bet ir čia netrūksta žinomų vardų: Václavas Brožíkas, Vojtěchas Hynaisas, Emanuelis Krescencas Liška, Františekas Ženíšekas. Taip pat unikalūs ir išskirtiniai yra Jakubo Schikanederio paveikslai. XIX a. visi šie autoriai dėstė Prahos dailės akademijoje, o jų studijos išaugino ne vieną žinomą dailininką, kurie vėliau susibūrė į draugiją, pasivadinusią Josefo Máneso vardu. Šios draugijos atstovai – Maxas Švabinský, Janas Preisleris bei Viktoras Stretti – dailininkai, padarę didelę įtaką moderniajam čekų menui.
Paskutinieji XIX a. dešimtmečiai – laikotarpis, kai dailėje susipina daug stilių ir tendencijų, srovių. Kasmet, per metines darbų peržiūras, kurias organizuodavo meno draugija „Krasoumná jednota“, gražiausiame banko „Česká spořitelna“ pastate Rudolfinume, šalia jaunųjų menininkų, tokių kaip Luděkas Maroldas, kabėdavo ir tradicinės akademinės tapybos mokyklos darbų pavyzdžių – Benešo Knüpferio ir Františeko Dvořáko darbai. Konservatyvųjį finansinių institucijų skonį pakeitė Františeko Jakubo kūriniai. Jo paveiksluose dėmesį patraukia akademinė tapyba ir secesinis dekoratyvumas, kuris išliko iki pat XX a. trečio dešimtmečio.
Kuratorė Dr. Duňa Panenková
2017 09 07 – 10 21
Atidarymas rugsėjo 7 d. 19 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma menininko Jay Gard paroda „It’s the Frame Not the Painting“. Parodoje pristatoma nauja Jay Gard skulptūrinių objektų serija. Dėmesio centre atsiduria ne pats meno kūrinys, bet jo pagalbinė dalis – paveikslo rėmai. Parduotuvėje nupirkti paveikslo rėmai atskiria kūrinį nuo jį supančio pasaulio. J. Gard išpjauna vieną dalį, išdidina ją iki penkių metrų ilgio ir tokiu būdu sukuria naują rėmo buvimo būdą. Parodoje „It’s the Frame Not the Painting“ transformuojamas požiūris į daiktus bei meno gamybos ir sklaidos reikšmę.
Jay Gard (gimė 1984 m. Halėje, Vokietija) studijavo Leipcigo vizualiųjų menų akademijoje bei Halės menų ir dizaino universitete. Pastaruoju metu menininkas savo parodas pristatė Berlyne, Kopenhagoje ir Niujorke. J. Gard savo darbuose nuolat balansuoja tarp meno ir dizaino disciplinų, svarsto estetinės formos pamatų klausimus, tyrinėja jau tūkstančius metų gaminamus daiktus ir objektus. Pastarąjį dešimtmetį J. Gard nuolatos kuria skulptūras, daiktus ir objektus. Šių objektų formos primena kompiuterinės grafikos vektorinius principus. Menininko kuriami objektai žaidžia su funkcija: mėgdžioja arba slepia ją. Jay Gard neprogramuoja, o tiesiog kuria pasaulį pjūklu, kampiniu šlifuokliu ir elektriniu suktuvu.
Kuratorė Giedrė Malūkaitė
Rėmėjas Goethe’s institutas Lietuvoje
Parodos bičiuliai: Jono Meko vizualiųjų menų centras, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija
Paroda dalyvauja Vilniaus galerijų savaitgalio programoje. Galerija savaitgalį dirbs nuo 12 iki 19 val.
Daugiau informacijos: www.mekas.lt
Slavs and Tatars Iš lūpų į lūpas
2017.09.08–10.18
Spaudos konferencija: rugsėjo 8 d., penktadienį, 14 val. Parodos atidarymas: rugsėjo 8 d., penktadienį, 18 val.
Savo pirmąja solo paroda Baltijos regione menininkų kolektyvas „Slavs and Tatars“ meta iššūkį teorinių tyrimų hierarchijos sampratai ir švenčia kūniškąjį bei emocinį pažinimą ir šių žinių mainus. Parodos pavadinimas nurodo į istorijos ištakas – žodinį tradicijų perdavimą pasakojimais, maldomis, šnabždesiais, sąmojais ar gandais. „Slavs and Tatars“ savo kūriniuose pasitelkia, jų žodžiais tariant, „gaivinimo burna į burną“ metodą, tačiau vadovaujasi ne skubos ir tikslingumo, bet sąjungos ir prekybos principais. Juk, kaip bebūtų, burna yra organas ir maistui, ir meilei, ja galima ir kąsti, ir išgelbėti.
Kūno gebėjimas kaupti ir keistis informacija bei taip formuoti tapatybę buvo marginalizuotas dar Apšvietos amžiuje. Ar per kalbą, organus, maistą ar amatus įgytos žinios gali būti pritaikytos valdymo sistemų srityje? „Slavs and Tatars“ teigimu, geriausias būdas kovoti su tapatybės politika yra sukaupti kuo daugiau prieštaringų tapatybių, o drauge – ir pasakojimų. Savo parodomis, leidiniais ir paskaitomis menininkai tyrinėja šiuos ir panašius sinkretizmus, leisdamiesi į regionus, plytinčius nuo Berlyno sienos rytų iki Didžiosios kinų sienos vakarų.
„Slavs and Tatars“ parodos Vilniuje pagrindas – naujas kūrinių ciklas „Rauginta politika“, kurį įkvėpė XIX a. Vilniuje veikusi „Šubravcų“ (nenaudėlių) draugija, kurios veikloje dalyvavo ir Vilniaus universiteto bendruomenė. Menininkų skulptūrose, instaliacijose ir tekstilės kūriniuose sujungiamos Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikotarpio ir šiandieninėje Lietuvos, Lenkijos ir Krymo teritorijoje gyvenančių vietinių bendruomenių, tokių kaip karaimai, tiurkų grupės tauta, išpažįstanti tarpinę judaizmo atšaką, istorijos. Ir nors žymiojo Trakų rauginto agurko receptas seniai prarastas, pro fermentacijos filtrą puikiai galima stebėti ir politiką.
Vietinį regiono kontekstą parodoje „Iš lūpų į lūpas“ įkūnija įsivaizduojamos geografijos, vis dar menkai pripažįstamos baltiškoje tapatybėje, išgyvenančioje nuolatinius pokyčius, o šiuo metu keičiančios Rytų Europos žymę Šiaurės Europos priedanga. Parodoje skamba musulmoniškas kvietimas maldai turkų kalba – kontraversiškasis azanas tampa fonu „Suaugusių antakių manifestui“ ir Artimųjų Rytų išminčiaus-kvailio Molos Nasredino figūrai. Tokiu būdu paroda „Iš lūpų į lūpas“ siūlo į praeitį pažvelgti iš nuolat kintančios perspektyvos, o ateitį išvysti ir kaip pažadą, ir kaip kartotę.
„Slavs and Tatars“ kolektyvo veiklos dešimtmetį žyminčioje keliaujančioje parodoje (pristatomoje Šiuolaikinio meno centre „Zamek Ujazdowski” Varšuvoje, parodų erdvėje „SALT Galata“ Stambule, „Pejman“ fundacijoje Teherane, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir Šiuolaikinio meno muziejuje Belgrade) menas tampa vertimo platforma, kur vienas organas virsta kitu, širdis – protu, skrandis – galva, – o tai yra neatsiejama viso abraomiškojo (krikščioniškojo, musulmoniškojo ir judaistinio) svetingumo dalis.
Kuratorė: Monika Lipšic Parodą „Iš lūpų į lūpas“ lydintys renginiai:
Rugsėjo 8 d., penktadienį 14 val. Spaudos konferencija 18 val. Parodos atidarymas 19 val. „Slavs and Tatars“ paskaita-performansas „79.89.09“
Rugsėjo 9 d., šeštadienį 12 val. Ekskursija po parodą su „Slavs and Tatars“
Rugsėjo 21d. ir 29 d., spalio 4 d. Ekskursijos po parodą su parodos kuratore Monika Lipšic
Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ifa: Vokietijos užsienio ryšių institutas Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje
Paroda "Atskiras ir susiję" vyks koncertų salėje COMPENSA (Kernavės g.84, Vilnius).
Parodos atidarymas rugsėjo 14 d. (ketvirtadienį) 19 val.
Apie atskirus ir susijusius Ievos Skauronės tapyboje
Regis, kad vienas svarbiausių dalykų Ievos Skauronės tapyboje yra pats procesas. O kas vyksmas arba eiga tapyboje? Visų pirma – tai mintis ir idėja, po to – įrankio (teptuko, mentelės, volelio) pamirkymas daže, tuomet – pats aliejinės ar akrilinės spalvos tepimas ant paviršiaus, paskui – iš viso to įvykstantis alcheminis nuotykis. Tai gali būti paprastu darbiniu rezultatu, kurio pabaiga, galutinis tikslas yra nuspėjamas arba stebuklu, kuomet nuščiūva ne tik žiūrovas, bet ir amo netenka ir pats atlikėjas – t. y. menininkas. Manau, jog šiam potyriui bando atsiduoti (ir jai tai sekasi!) I. Skauronė. Tos sėkmės priežastį galima paaiškinti. Tapytoja besąlygiškai atsiduota spalvos magijai. Ji pasitikinčiai renkasi ryškias ir grynas – mėlynas, geltonas, raudonas, žalias. Tada lygiai taip pat drąsiai jas jungia, kloja ir dengia ant paveikslo plokštumų, leisdama joms bendrauti, komunikuoti, žaisti, kontaktuoti tarpusavyje. Taigi – menininkė pasitiki spalvomis ir prigimtinėmis (fizinėmis) dažų ypatybėmis, o šie vienu metu materialūs ir neverbalizuojami, netgi iracionalūs dalykai atsimoka „akis už akį“ principu. Jie ir leidžia įvykti tai spalvinei alchemijai, kuri dažnai vadinama tiesiog paveikslu (konkrečiai) arba tapyba (apibendrintai ir iš esmės).
Pati autorė šią savo naujausių tapybos darbų kolekciją yra pavadinusi (apibendrinusi ir charakterizavusi) sąvokų junginiu – „Atskiras ir susijęs“. Tokiu būdu menininkė yra nusakiusi pagrindinį struktūrinį savo paveikslų principą – jie yra sudaryti iš atskirų, autonomiškų segmentų, tačiau tuo metu tie suverenūs elementai paklūsta vienai visumai. Efektas kažkuo primena taifūną ar viesulą, kurio metu į gigantišką sūkurį sukasi oro molekulės, dulkės, stambesni fiziniai objektai. Tie dariniai pakeri ne tik žiūrovo akį, bet ir sielą, nes priverčia patikėti nematomų, tačiau iš tiesų egzistuojančių reiškinių (kad ir vėjo ar atmosferos) buvimu. Panašiai spalvos ir potėpių dėka I. Skauronė mus įtikina egzistuojant praeinantį laiką ir sustingusią amžinybę, asmenines patirtis ir kultūrinę atmintį. Nes iš tiesų tomis spalvinėmis formomis, tais koloristiniais pavidalais yra užfiksuoti ir užšifruoti tokie dalykai. Skvarbiai akiai ir jautriai sielai tereikia įžvelgti ir pajausti, kas egzistuoja ten – tarp potėpių ir už jų, begaliniuose, beribes dykumas (kartais net dykvietes) primenančiuose formatuose, kuo tikriausiuose tapybiniuose uraganuose, priverčiančiuose patikėti nerealiais dalykais. Šioje vietoje kaip niekada tinka Rainerio M. Rilkės eilutės iš „Valandų knygos“ (Das Stunden-Buch): „Dar nebaigta niekas, bet šviečias pro nuojautą,/ kas įkūnytą bus./ Ir mano žvilgsniui atvertam – kaip nuotaka/ kiekvienas daiktas paklus./ Man nieko nėr mažo: myliu ir tapau/ aukso fone jį ištisai. Iškėlęs laikau ir kažkam – nežinau – išlaisvina sielą jisai...“... Tame turbūt ir slypi atskirų ir susijusių, nutapytų ir tapomų (juk kalbame apie procesą!) esmė.
Vidas Poškus
Galerija AIDAS
www.aidasgalerija.lt
Pokalbis su rašytoja, menininke ir Kauno bienalės kuratore Paulina Pukyte
Rugsėjo 15 d. bus atidaryta 11-oji Kauno bienalė, pavadinta „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas“, kurios pagrindinę parodą kuruoja menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė. Kaip teigiama pranešime spaudai, bienalė kels klausimus apie tai, kas yra paminklas, koks, kada, kodėl jis galėtų būti ar nebūti. Oponuodama populistinei griovimo–statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems įamžinant kolektyvinę atmintį Lietuvoje, bienalė skatins kitokias, šiuolaikiškas, konceptualias paminklinimo idėjas ir strategijas. Bienalėje dalyvaujantys menininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Olandijos, Pietų Afrikos ir Lenkijos kurs darbus specialiai Kauno miestui. Mieste esančią ekspoziciją lydės trys parodos Kauno Paveikslų galerijoje ir viešos paskaitos paminklo tema.