Lapkričio 22 d., trečiadienį, 19 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojos Rosandos Sorakaitės kūrybos paroda „Privatus pokalbis“. Paroda vyks iki gruodžio 12 d.
Jauna dailininkė tapybos lauke buvo pastebėta dar pirmaisiais studijų metais, o po jų baigimo įspūdingai įsiliejo į labiausiai vertinamų jaunųjų Lietuvos tapytojų gretas: surengė septynias asmenines parodas, dalyvavo dešimtyse kuruojamų parodų ir meno mugių, pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Jaunojo tapytojo prizą (2016).
R. Sorakaitė tapyboje domisi kasdienybės estetika, nukreipdama žvilgsnį į pabrėžtinai paprastus, tipinius gyvenamosios aplinkos objektus. Minimalus, fragmentiškas vaizdavimo būdas, miglotumas ir prieblanda R. Sorakaitės paveiksluose kuria blyksnio naratyvą, leidžia kalbėti apie praeities ir atminties lakoniškumą. Būtis menininkės kūryboje atskleidžiama per tarsi nereikšmingus ar atsitiktinius momentus, kurie geba perkelti žiūrovą į metafizinę, emocinio intelekto reikalaujančią patyrimo erdvę.
Pasak autorės, kūriniai atsiranda iš artimiausios aplinkos stebėjimo, praeities permąstymo: „Kartais motyvas pasirodo atsitiktinai, kartais stebiu jį ilgesnį laiką, bet abiem atvejais įvyksta lyg trumpas blyksnis, kuris leidžia suprasti, jog šis momentas sutampa su vidine mintimi, gal dar net neužčiuopiama, o tik nujaučiama. Pats tapybos procesas panardina į nebeesantį laiką, ir esi vienas, sau. Tapymas – lyg kalbėjimasis su artimu žmogumi, kai esi atviras ir tikresnis“.
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Elska Coffee. Parodos laikas: 2017 11 22 – 2017 12 12. Atidarymas: lapkričio 22 d., 19 val. Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16. Lankymas – nemokamas.
Lapkričio 27 d. (pirmadienį) 17 val. VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) vyks menininko Eimučio Markūno personalinės parodos „Miesto spalvinis kodas“ atidarymas.
Naujausi Eimučio Markūno tapybos kūriniai pavadinimu „Miesto spalvinis kodas“ gali šiek tiek nustebinti. Jei bandytume prisiminti kada menininko kūryboje matėme tiek spalvų ir jų derinių, reiktų gerokai pasukti galvą. Pats E. Markūnas sako, kad serija „Miesto spalvinis kodas“ jam leido iš naujo prisiliesti prie spalvos, jos materijos ir metafizikos, tačiau vis dėlto ne spalva ir ne miestas yra svarbiausi šios serijos kūriniuose, bet transformacija, perdirbinys (remake‘as), kodas.
Netikėtumu ir ekspresija grįstos didelio formato tapybos plokštumos yra skirtos skirtingų, unikalių Kauno miesto rajonų atmosferai ir nuotaikai perteikti, tačiau konkrečių referencijų į realybėje egzistuojančias erdves ar objektus kūriniuose nerasime. Nors paties miesto motyvas yra beveik visiškai abstrahuotas ir veikia tik kaip atpsirties taškas, pagrindas improvizacijai ar įkvėpimo šaltinis, miesto įvaizdis ir dvasia vis dėlto skleidžiasi kiek kitokiu, materialiu rakursu. Menininkas kūrybos priemones renkasi ne iš dailės srities, bet dažnai buityje sutinkamas medžiagas. Vietoje įprastos tapybos drobės jis nauodoja sunkias OSB (drožlių) plokštes, kurias dengia įvairiais – aerozoliniais, emaliniais, akriliniais dažais.
Galbūt šiek tiek keista, kad turtingo kolorito, kelių sluoksnių sunkaus dažo plokštumos dar gali priminti visai ne energija trykštantį ir šimtais balsų bei pagundų viliojantį miestą, bet beribius smėlynus, išdžiūvusias plynes, ištroškusią žemę. Vietomis suskeldėjęs dažas verčia prisiminti Dykumos tėvų fenomeną. Konkrečių Kauno vietų vizualų turinį neatpažįstamai perdirbęs menininkas jį užkoduoja ir pateikdamas tai kaip alternatyvią realybę tarsi sukuria terpę simboliniam, dvasiniam pabėgimui nuo miesto triukšmo, vizualios taršos. Tik kur ne kur išnyrantys ženklai – batų pėdsakai, automobilio kėbulas ar praskrendantis paukščių pulkas – dar primena apie civilizaciją ir mus supančią tikrovę.
Menotyrininkė Dovilė Stirbytė
E. Markūnas baigė monumentaliosios dailės studijas ir aktyviai dirbo šioje srityje daugiau nei dvidešimt metų, tačiau jis niekada savęs vien tik su ja netapatino. Menininkas, tarsi alchemikas, visada mėgo maišyti įvairias medžiagas ir technikas. Kūrybiniuose ieškojimuose jis išbandė fotografiją, instaliaciją, objekto bei vaizdo meno priemones, kuriomis įgyvendino ne vieną šiuolaikinio meno kūrinį, kalbantį emigracijos, globalizacijos, tapatybės, laikinumo ir kt. temomis.
Menininkas yra pristatęs kelias dešimtis personalinių parodų bei projektų Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1991 m. yra tapytojų grupės „Angis“ narys. Daugiau nei trisdešimt metų E. Markūnas dirba pedagoginį darbą.
Parodą remia Kauno miesto savivaldybė ir LDS galerija „Meno parkas“
Paroda veiks iki gruodžio 9 d. Galerijos darbo laikas: I-VI 12-18
Daugiau apie menininką: www.eimutismarkunas.eu
Paroda „Miesto studijos“ Lietuvos dailininkų sąjungos „Pamėnkalnio“ galerijoje
Į „Pamėnkalnio“ galeriją nebeinu pro paradines duris, ir ne dėl socialinio nerimo ar šiaip kokio konceptualaus įsitikinimo, o dėl priklausomybės nuo kavos. Kava – neatsiejama miesto bendruomenės ritualo dalis, o su galerija sujungtoje kavinėje belaukdamas gėrimo akies kampu jau žvelgiu į menininkų Adomas Žudys ir Dalios Mikonytės parodą „Miesto studijos“, kuruojamą Laimos Kreivytės.
Lapkričio 26 d. baigiamos rodyti didelio populiarumo sulaukusios NDG rudens sezono parodos: „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“ ir „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos“. Parodose pristatomos meno kūrinių kolekcijos pasakoja apie Vilniaus miestą kaip neišsenkantį vizualinių inspiracijų šaltinį ir kaip unikalų meninio švietimo centrą, XIX a. pabaigoje traukusį viso regiono jaunuolius studijuoti dailės pradmenų. Vilniaus piešimo mokyklos 150-ąsias įkūrimo metines mininčioje parodoje galima išvysti tokių pasaulinio garso menininkų, kaip Chaïmas Soutine’as, Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, Schraga Zarfinas ir kitų autorių darbus. Kitoje Vilniaus ikonografiją apžvelgiančioje ekspozicijoje – reti Lietuvos ir užsienio dailininkų sukurti Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ rinkinio.
Kviesdami suskubti apsilankyti parodose, lapkričio 24–26 d. skelbiame svetingą savaitgalį su edukacine programa, 20 centų kainuosiančiu bilietu ir dovanomis NDG paskyros sekėjams Instagrame. Svetingo savaitgalio programoje numatytos nemokamos ekskursijos po parodas ir edukaciniai užsiėmimai.
Svetingo savaitgalio renginių programa:
Lapkričio 25 d., šeštadienį:
12 val. kūrybinės dirbtuvės vyresnių klasių moksleiviams ir suaugusiems parodoje „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915).“
14 val. nemokama ekskursija po parodą „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos ” su kuratore Laima Laučkaite.
Lapkričio 26 d., sekmadienį:
11 val. nemokama ekskursija po parodą „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ su NDG gidu.
14 val. nemokama ekskursija po parodą „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“ su NDG gidu.
Kūrybinės dirbtuvės yra nemokamos, tačiau reikalinga registracija el. paštu: [email protected]. Registracija vyksta iki lapkričio 24 d., 18 val.
Ekskursijos yra nemokamos, tereikia nusipirkti galerijos lankytojo bilietą, tačiau būtina registracija el. paštu: [email protected] (laiške įrašant dalyvio vardą, pavardę ir telefono numerį) arba tel. (8 5) 219 59 61.
Daugiau informacijos tel. (8 5) 212 29 97, www.ndg.lt
Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
Viena iš projekto, skirto pažymėti LTMKS dvidešimtmečiui, dalių
Atidarymas lapkričio 22 d. 18.30 val.
Kas? Yra saugomas nuotraukų, tekstų, skrajučių, cv, idėjų projektams, prašymų priimti į sąjungą, visokių cd, skaidrių ir t. t. archyvas. Tai archyvas, kurio nedidelė dalis pateko į (Ne)priklausomo tarpdisciplininio meno istorijų pirmąjį tomą, bet didžioji dalis liko neidentifikuota. Tai archyvas apimantis apytikriai 1997‒2013 metus ir ne visada tiesiogiai susijęs su LTMKS. Dalis šio archyvo tiesiog bus išeksponuota nedarant atrankos ir neformuojant rišlaus pasakojimo.
Kur? Justino Vienožinskio dailės mokyklos patalpose (S. Konarskio g. 37-2)
Kodėl? Sovietmečiu vakarinė K. Konarskio (dab. Justino Vienožinskio) suaugusiųjų dailės mokykla buvo kiek laisvesnė ir liberalesnė nei, sakykime, tuometinis Dailės institutas ir oficiali parodinė sistema. Vakarinėje dailės mokykloje buvo susibūrę tuometiniai labiau progresyviai nusiteikę „tylieji modernistai“. Tam tikra prasme panaši situacija susiklosčiusi ir šiandien ‒ liberalesnėje Justino Vienožinskio dailės mokykloje dėsto daug tarpdisciplinininkų. Logiška (ne)identifikuotą archyvą eksponuoti būtent čia.
Tai vis dėlto kodėl? Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga buvo kurta kaip pasipriešinimo ir išlikimo simbolis reakcionieriško konservatyvumo fone. Praėjus dvidešimčiai metų tarpdisciplininiam menui, ko gero, nebegresia išnykimas. Kita vertus, tarpdisciplininio meno sąvoka nebetenka anuometinio aštrumo ir pasipriešinimo prieskonio, devalvuojasi. Keičiasi tiek tarpdisciplininio meno, tiek ir pačios LTMKS samprata ir statusas. Todėl ir atitinkami projektai vis dažniau primena „tarpdiscipliniškumo kapinynus“ ‒ nebetenka išskirtinumo auros, tampa panašūs į visų kitų sąjungų proginius projektus. Todėl kiekvieną kartą iš naujo kyla klausimas ‒ kodėl reikia ir ar apskritai reikia tokių parodų?
(Ne)identifikuotas archyvas šiuo atveju ‒ dar vienas bandymas atsakyti į šį, ko gero, retorinį klausimą, grįžtant į (ne)struktūruotą, (ne)identifikuotą istoriją.
Vis dėlto viltis lieka ‒ tiek iki atidarymo, tiek ir parodos metu LTMKS nariai ar visi norintys pakomentuoti, patvirtinti ar sukritikuoti „tarpdiscipliniškumą“, galės papildyti parodą, įsiterpti į ją senais ar naujais kūriniais, nuotraukomis, dokumentais ir t. t. Bus kaupiamas (ne)identifikuotas parodos archyvas, kuris galbūt bus panaudotas LTMKS keturiasdešimtmečio parodoje.
Kuratorius: Kęstutis Šapoka
Norintys įsiterpti į parodą gali kreiptis [email protected]
Parodos papildymą po lapkričio 22 d. reikėtų derinti su Kristina Stančiene [email protected]
864644872
Parodos lankymas darbo dienomis nuo 10 iki 21 val.
Šeštadieniais nuo 10 iki 16 val.
Parodą bus galima aplankyti iki gruodžio 18 d.
Daiva Kairevičiūtė „Rumunijos dulkės“
Paroda atidaroma š.m. lapkričio 21 d., antradienį, 19 val. Šv. Jono gatvės galerijoje, adresu Šv. Jono gatvė 11, Vilnius
Autobusas, kairėn dešinėn kirsdamas baltas punktyrines linijas, priveža iki stoties. Pro langą nesimato nieko, kas primintų Pietus – neauga nei palmės, nei kaktusai... tačiau atsidaro durys ir tvoskia nežmoniškas karštis - +39°C. Tempiam bagažą, aš ir M.Šnipas, kūrybinio simpoziumo Garanoje dalyviai. Judam Šiaurės stoties (Gara du Nord) rūmų link. Fasadas įspūdingas, apsišarvavęs lyg iš tamsios uolienos iškaltomis atrodytų tūkstantmetėmis kolonomis, viduje - plačios apleistos erdvės, išklotos per laiką suskilusiomis neaiškios spalvos plytelėmis, kur visąlaik budi karšti skersvėjai...žmonės čia gyvena savo įprastą gyvenimą, dauguma jų - lyg praskrendantys paukščiai bet nemažai ir vietinių slankiojančių bedalių. Stotis... Daug tokių ir visos jos labai panašios.
Neatrodo, kad kam nors būtų karšta, nesimato žliaugiančio prakaito ar vėduoklių rankose. Tik mums pamažu vaizdai pradeda mirguliuoti, lietis, virsdami ekspresionistiškais paveikslais. Supermarketas tikra atgaiva - parduotuvėse ir kavinėse veikia kondicionieriai bet fotografuoti griežtai draudžiama, tuoj prisistato apsauga ir kapotais žodžiais įspėja. Pamažu iriamės per stoties erdves, į akis krenta skurdas, nuovargis, abejingumas, nesimušama dėl išgyvenimo bet noro, kad kažkas keistųsi taip pat nematyti. Laikas tarsi užkonservuotas ar padėtas vitrinoje kaip prekė, kurią ryt nusipirksi tokią, kokia ji buvo vakar. Lyg visi, bedaliai ar uniformuoti, žinotų, jog po 5 ar 10 metų diena bus lygiai tokia pati kaip šioji... Traukinys lėtai pajuda ir soties prieangiai su aptrupėjusiomis laiptų pakopomis pasilieka ten būti. Vaizdai pro langą suvienodėja, kukurūzų lauką keičia saulėgrąžos, Išstypsta kalvos, apaugusios krūmokšniais, agrokultūrinėse properšose ganosi avių bandos. Kur ne kur pasirodo apleistos sodybos ar nedideli miesteliai, kurių bene kiekvienas prasideda ir baigiasi sąvartynu, ganosi karvės ar stovi vienišas pririštas asiliukas... 9 valandos kelio, kol monotoniškas peizažas panyra į vakaro tamsą.
Daiva Kairevičiūtė
Paroda veiks iki gruodžio 9 d., šeštadienio
Lapkričio 23 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda „Siuvinėtas dangus. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“. Joje pristatomas Lietuvos siuvinėtų liturginių drabužių lobynas nuo seniausių artefaktų iki šiuolaikinių kūrinių. 12 val. vyks parodos ir katalogo pristatymui skirta spaudos konferencija.
Prieš ketverius metus vykusioje parodoje „Šilkas ir auksas“ Bažnytinio paveldo muziejus rodė įspūdingą liturginės tekstilės rinkinį, skirtą drabužiams, pasiūtiems iš prabangių audinių, austų XV–XVIII a. Europoje veikusiose šilko audimo manufaktūrose. Naujoji paroda tęsia tuomet pradėtą istoriją ir pateikia naują, savitą, daugiasluoksnį pasakojimą. Kiekvienas siuvinėtas drabužis yra unikalus kūrinys, jame vaizduojami ornamentai ir figūrinės kompozicijos yra neatsitiktiniai, jie susiję su drabužio paskirtimi, funkcija, simbolinėmis prasmėmis. Liturginiai drabužiai įamžina istorinių asmenybių – žymių fundatorių, vyskupų, dvasininkų – atminimą ir padeda neužmiršti kuklių siuvinėtojų, pamaldžių aukotojų istorijų. Pristatoma nuosekli meno stilių kaitos istorija, skirtingų epochų žmogaus minties eiga, atskleidžiami teologų akcentuojami tikėjimo tiesų aspektai, rodomi pamaldumo šventiesiems ženklai.





Danieliaus Rusio paroda VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“
Sigitas Geda yra parašęs eilėraštį „Angelas, krentantis Palangoj“ – turbūt kaip ir daugelis šio poeto kūrinių, šis man asmeniškai regisi tartum sudurstytas iš skirtingų formų, įvairių pavidalų, visokiausių, kartais net priešingų ar tarpusavyje prieštaraujančių elementų. Galbūt tokia išvada yra profaniška, nesiginčysiu (bent jau su savimi). Analogiška ar gimininga Danieliaus Rusio kūryba. Angelas čia egzistuoja kaip menininko įteisinta metafora, simbolis, motyvas. Jo paveikslai (kuriuos kartais sudėtinga ir įvardyti, suvokti klasikinių formatų kategorijomis, ir tai rodo, kad šis menininkas labai puikiai išmoko postmodernistines stačiakampių ir kvadratų siluetų laužymo taisykles) yra sudurstyti, sudėlioti, sukonstruoti tartum mozaika (menininkas yra studijavęs monumentaliosios tapybos mokslus) ar „lego“ struktūra. Esmė ir panašumas su Geda tas, kad kiekvienas segmentas gali gyventi ir savo nepriklausomą gyvenimą.
Skiriama Konstantino Bogdano parodai „Išvestiniai ir pirminiai“
Spalio 26 – lapkričio 11 d. „Artifex“ galerijoje veikė Konstantino Bogdano (jaunesniojo) personalinė paroda „Išvestiniai ir pirminiai“, dedikuota tęstinumui kūryboje. Joje pristatyti kūriniai, komentuojantys ar pratęsiantys paties menininko ankstesnius darbus bei keletas jo darbų, susijusių su kitų menininkų kūryba.






Paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“ Nacionalinėje galerijoje
2017 m. rudens parodų sezonas Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo multikultūrinio Vilniaus istorijos momentus ir miesto vaizdinijos kaitą pristatančiomis apžvalgomis. Didžiojoje salėje eksponuojama paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“, skirta paminėti 150-ąsias šios institucijos įkūrimo metines. Parodos kuratorė menotyrininkė Jolanta Širkaitė siūlo mums akistatą su mokyklos, žymiųjų dailininkų litvakų atsiminimuose įrašytos Académie de Vilna vardu, istorijos fragmentais, su jos pedagogų ir auklėtinių kūrybos įvairove.