Vilnius. Istorijų pradžia

2017 m. rudens parodų sezonas Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo multikultūrinio Vilniaus istorijos momentus ir miesto vaizdinijos kaitą pristatančiomis apžvalgomis. Didžiojoje salėje eksponuojama paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“, skirta paminėti 150-ąsias šios institucijos įkūrimo metines. Parodos kuratorė menotyrininkė Jolanta Širkaitė siūlo mums akistatą su mokyklos, žymiųjų dailininkų litvakų atsiminimuose įrašytos Académie de Vilna vardu, istorijos fragmentais, su jos pedagogų ir auklėtinių kūrybos įvairove.

Ką mes (su)žinome apie piešimo mokyklos įsteigimo aplinkybes Vilniuje – Rusijos provincijos mieste, nuo 1832 m. likusiame be universiteto, taigi ir be dailininkus rengiančios įstaigos? Tuo metu profesionalioji Lietuvos dailė buvo nustumta į oficialaus meninio gyvenimo užribį. Turtingesnieji dailės įgūdžius galėjo tobulinti privačiai, o siekiantieji dailininko diplomo vyko svetur. Vienas iš oficialių šios mokyklos įsteigimo tikslų buvo ruošti ikonų, skirtų iš katalikų bažnyčių perdaromoms ir naujai statomoms stačiatikių cerkvėms, tapytojams, ir kartu – Šiaurės Vakarų krašto rusinimo programos dalis. Neatsitiktinai mokyklai organizuoti ir jai vadovauti buvo pakviestas Sankt Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Ivanas Trutnevas, „tikras Rusijos patriotas ir doras krikščionis“.

1866 m. pabaigoje duris lankytojams atvėrusios Vilniaus piešimo mokyklos (pavadinimas ne kartą keitėsi) programa iš pradžių buvo orientuota į amatų skatinimą ir techninio piešimo mokymą, palaipsniui vis svarbesnis darėsi akademinių dailės žinių gilinimas. Mokyklą lankyti galėjo jaunimas, nepriklausomai nuo tautybės, tikėjimo, socialinės padėties ir lyties. Kone penkis dešimtmečius vietiniai ir iš kitų gubernijų atvykę mokiniai čia lavino profesinius įgūdžius, o ambicingieji ruošėsi tolesnėms studijoms Sankt Peterburgo, Maskvos ar Vakarų Europos dailės akademijose. Jolantai Širkaitei, daugiau nei du dešimtmečius tyrinėjančiai Vilniaus piešimo mokyklą ir jos aplinką, pavyko nustatyti apie 700 buvusių mokinių pavardžių, maždaug 80-ies kūryba yra daugiau ar mažiau žinoma.

Parodos eksponatų skaičius įspūdingas – per pusketvirto šimto darbų, sukurtų 69 dailininkų. Ekspozicija pradedama Vilniaus piešimo mokyklos programą atspindinčiais kūriniais – gipsinių atliejų, pozuotojų galvų ar atskirų kūno dalių studijomis, žmonių figūrų piešiniais, pleneriniais etiudais. Ant pirmosios sienos rikiuojasi Vilniaus piešimo mokyklos pedagogų: Ivano Rybakovo, Sergejus Južanino, Nikolajaus Sergejevo-Korobovo ir, žinoma, jos įkūrėjo bei ilgamečio vadovo Trutnevo darbai. Kiek atokiau eksponuojama jo drobė „Vandens šventinimo procesija“ – puikus akademistinės dailės pavyzdys, paskolintas parodai iš Baltarusijos Respublikos nacionalinio dailės muziejaus saugyklų.

Tolesnę judėjimo po didžiąją salę trajektoriją diktuoja parodos architektų Justino Dūdėno ir Jurgio Dagelio sumanytas metalinių tinklų labirintas. Dėmesį išsyk patraukia neįprastas paveikslų eksponavimo būdas – darbai sukabinti ant penkiomis eilėmis nuo lubų nusidriekiančių ažūrinių perdangų. Vien jau ko vertas vizualinis efektas ir intriga! Stebint ekspoziciją iš toliau galima spėlioti, kas slypi už „amžių glūdumos rūko“, „rudeninių ūkanų“ ar „muziejaus saugyklą primenančio filtro“ (skolinuosi kolegų epitetus), paskandinusio salę?

Toks architektūrinis sprendimas leido gana kompaktiškai išeksponuoti didžiulį kiekį Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių darbų. Pro tinklą galime apžiūrėti ir antrąsias paveikslų puses, kurios parodų lankytojams įprastai lieka nematomos. Jose – ne tik mažai ką sakantys muziejų inventoriniai numeriai, bet ir aukcionų ar ankstesnių savininkų paliktos žymės, kartais net savarankiški kūriniai. Taip nutiko su Bezalelio žydų dailės mokyklos Jeruzalėje įkūrėjo ir Izraelio dailės tėvu tituluojamo Boriso Šaco paveikslu, kurio kitoje pusėje nutapytas gėlių natiurmortas atvertas žiūrovams.

Iš abiejų tinklų pusių sukabinti paveikslai nekelia „tirštoms“ ekspozicijoms būdingo slogumo. Lankytojai gali nuosekliai slinkti palei širmas arba pro paliktus tarpus žingsniuoti sudominusių eksponatų link, kelyje sutikdami ir prie paveikslų, ir prie dailininkų biografijų stabtelėjusius meno gerbėjus. Taigi ekspozicijos naratyvas čia sekamas per Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių istorijas, jų kūrinių įvairovė liudija skirtingus dailininkų meninę pasaulėjautą nulėmusius kontekstus, laiko ir geografiniu atžvilgiu dažnai nutolusius nuo mokymosi Vilniuje metų.

Kad ir kokiu maršrutu judėsime pro tinklo uždangas, galiausiai atsidursime skulptūrų erdvėje, kurią įrėmina avangardistinės Vytauto Kairiūkščio kompozicijos, kosminės Jazepo Drazdovičiaus vizijos ir būrio į Paryžiaus meninį gyvenimą įsiliejusių dailininkų paveikslai. Ant galinės sienos ekspresyvia tapyba mus pasitinka Paryžiaus mokyklos atstovai.

Ar skulptūros išdėstytos ant tokių žemų postamentų todėl, kad neužgožtų kelionę po ekspoziciją „vainikuojančios“, pasaulinę karjerą toli nuo Vilniaus padariusių litvakų tapybos? Rapolo Jakimavičiaus, Nachumo Aronsono ir Boleslovo Balzukevičiaus skulptūriniai biustai bei figūros, atrodo, nusilenkia centre ant sienos pagarbiu nuo kitų atstumu išeksponuotai Chaimo Soutino drobei „Berniukas mėlynais drabužiais“ (1924), atvežtai iš Izraelio muziejaus Jeruzalėje. Taip, Soutino kūrinius sunku įpirkti ir kolekcininkams, ką jau kalbėti apie Lietuvos muziejus. Bet apsižvalgius po parodą matyti, kad turime nemažai kokybiško litvakiškojo kūrybos palikimo (jam nedrįsčiau priskirti kai kurių Pinkaus Kremenio ir Michelio Kikoino paveikslų). Akivaizdu, kad L’École de Paris atstovų darbai irgi domina mūsų kolekcininkus. Beje, Vilniaus piešimo mokyklos populiarumą tarp judėjų tikėjimo mokinių paaiškina faktas, kad 1882 m., suvaržius žydų sėslumo zonas, jie nebegalėjo studijuoti Rusijos imperijos aukštosiose mokyklose, taigi mokytis dailės pagrindų vyko į Vilnių. Iš čia kai kurie patraukė į Vakarų Europos miestus.

Liberalios mokinių priėmimo sąlygos nulėmė ir pakankamai didelį Piešimo mokyklos lankytojų moterų skaičių (tiesa, joms užsiėmimai vykdavo porinėmis savaitės dienomis, neporinėmis mokėsi vaikinai). Jolantos Širkaitės tyrimai rodo, kad 1893 m. net trečdalį Vilniaus piešimo mokyklos lankytojų sudarė merginos ir moterys. Dalis jų neapsiribojo diplomais, suteikiančiais teisę dėstyti dailės dalykus mokyklose, ir vyko tobulintis svetur. Taip pasielgė ir parodoje pristatomos autorės: Liucija Balzukevičiūtė, Vaclava Fleury, Vanda Hartung, Eugenia Senkevičiūtė-Przyałgowska, Elena Römerytė ir Sofija Romerienė. Būsimųjų dailininkų, pasimokiusių Vilniuje, judėjimo kryptys į kitas šalis sužymėtos žemėlapyje, kuris gali bent iš dalies paaiškinti kai kurių autorių išdėstymo parodos erdvėje logiką.

Vis dėlto tinklų labirintas nesuardė linijinio parodos naratyvo. Net jeigu šalia atsidūrusių dailininkų studijų metai prasilenkė dešimtmečiu, čia jie savo biografijomis ir darbais pildo Académie de Vilna metraščio puslapius. Kad tas rinkinys būtų objektyvesnis, norėtųsi matyti ir visų eksponatų sukūrimo datas. Bent apytiksliai – dešimtmečiais, ketvirčiais ar amžiaus pusėmis. Jeigu man, meno tyrėjai, ne kartą teko ilgėliau pasukti galvą, mėginant nustatyti nedatuotų darbų sukūrimo laiką, tai ar ne per sudėtinga ši užduotis eiliniam parodos lankytojui? 

Kitaip nei ekspozicijoje, parodos kataloge piešimo mokyklos istorija papasakota per jos pedagogų asmenybes, ypač įkūrėjo ir iki pat mirties įstaigai vadovavusio Trutnevo. Jolantai Širkaitei pavyko pristatyti Trutnevo, kaip puikaus pedagogo, portretą – politiškai nuosaikaus ir, atrodo, nuoširdžiai susirūpinusio mokinių profesinio rengimo gerove.

Parašyta ir vaizdais papasakota Vilniaus piešimo mokyklos istorija jau nebeatrodo „gerokai primiršta ir iki galo neįvertinta“. Kad vilniškės mokyklos reikšmė nėra lokali, patvirtino ir spalio 6 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios konferencijos „Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915) ir jos tarptautiniai atgarsiai“ dalyvių pranešimai.

Iš Lietuvos, Baltarusijos, Izraelio muziejų ir privačių rinkinių paskolinti Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių kūriniai dar porą savaičių eksponuojami mieste, kuriame jų autoriai įgijo dailės pradmenis. Vilniuje prasidėjo jų istorija, nusidriekusi toli už geografinės Lietuvos, peržengusi carinės Rusijos imperijos ribas.

Beje, po poros metų švęsime Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto, o po penkerių – Kauno meno mokyklos įkūrimo šimtmetį. Reikia tikėtis, kad šie jubiliejai taip pat bus paminėti parodomis, konferencijomis, leidiniais.

Paroda veikia iki lapkričio 26 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.