2017.11.18–2018.01.14
Parodos atidarymas: lapkričio 17 d., penktadienį, 18 val.
Kuratorius: Audrius Pocius
Šiuolaikinio meno centras su džiaugsmu pristato kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino garso instaliaciją „Ēcheîa“. Tai menininko pirmoji personalinė paroda institucijoje, kurioje 2002 m. prasidėjo svarbus jo karjeros etapas, besitęsiantis iki šių dienų. Galima sakyti, kad nuo to laiko jo kūryba įsitvirtino tarp šiuolaikinio meno ir muzikos sferų – dažniausiai apie Bumšteino kūrinius parodose kalbama kaip apie muzikinius, tačiau jis naudoja gryną garsą, komponuodamas jį pagal konceptualaus meno principus. Taip ir šioje parodoje keliami specifiniai klausimai, pavyzdžiui: „Kokiu būdu garsas gali veikti kaip skulptūra?“; arba „Ar garso kūrinių likimas neišvengiamai baigiasi dėžėje, vadinamoje „kolonėle“?“; arba „Kaip žiūrovą, įpratusį pasikliauti akimis, pasitikti garso kūriniu, kuris negali būti suvoktas iš karto? Jeigu laikas – pinigai, ar tokios išlaidos pateisinamos?“; arba „Kaip papasakoti daugialypę ir nevienareikšmę istoriją, jei laikas yra nepertraukiamas ir teka tik viena kryptimi? Ir kokia gi ta kryptis?“
Į šią parodą Arturas Bumšteinas pakvietė penkis garso entuziastus ir audiofilus – Gitį Bertulį, Antaną Dombrovskį, Ričardą Dubaką, Rytį Urbanską ir „KALA Soundsystem“ – paprašydamas kiekvieno iš jų suprojektuoti po unikalų garsiakalbį. Šie garsiakalbiai yra ne uždari kūriniai, o veikiau didesnės, nors ir hipotetinės, garso sistemos dalis: vienas čirpsi be jokio pagrindo, kitas dūzgia kaip šokančios bitės, trečio bosas duslus kaip Balzako skruostai, o ketvirtasis – tarpininkas, tikras klerkas, žinantis, ką kiti turi ir kaip tai pakrapštyti; apie penktą pamiršau, bet jaučiu, kaip jis veria mano kaulus.
Menininkas šiuos garsiakalbius suvokia kaip inkilus, kuriuose dar turi apsigyventi garsas, bet gali tilpti ir daug daugiau. Kiekvienas inžinierius menininkui perdavė savo įrašytus ar surinktus garso fragmentus, pritaikytus tam tikrai kolonėlei. Iš tokių semplų Arturas Bumšteinas sukomponavo atskirus garso takelius, girdimus tik per jiems skirtas kolonėles ir transformuojančius jas į garso skulptūras. Šios skulptūros, atsiradusios bendro darbo metu, kartu tampa choru, kuriame jos viena kitą papildo ir užginčija, kambarį paversdamos plintančio ir ataidinčio garso indu: echeia.
Taip garso kolonėlės parodoje tampa ne tik burnomis, bet ir ausimis, leidžiančiomis klausytojui atsidurti ir dalyvauti kruopščiai sukonstruotoje akustinėje patirtyje, tarpininkaujant jau minėtiems garso meistrams, menininkui ir pačiam klausytojui.
Arturas Bumšteinas yra kompozitorius ir garso menininkas, aktyviai dirbantis elektro-akustinės ir instrumentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos ir eksperimentinės elektroninės muzikos srityse (pastarojoje pasivadinęs Refusenik slapyvardžiu). Jis yra ansamblių „Quartet Twentytwentyone“, „Works & Days“, „Zarasai ir Wolumen“ įkūrėjas, nuo 2000 m. aktyviai bendradarbiaujantis su menininkais ir muzikantais visame pasaulyje. Jo tarpdisciplininiai projektai pristatyti daugybėje renginių Europoje, tarp jų festivaliuose „The Holland Festival“, „Sensoralia/Romaeuropa“, „Angelica“, „Vilnius Jazz“, „Kody“, „Skanumezs“, „Cut&Splice“ ir daugelyje kitų. Jo įrašus yra išleidusios kompanijos „Bolt“, „Cronica“, „Unsounds“, „Con-v“, „Sangoplasmo“ ir daugelis kitų. 2013 m. Bumšteinas apdovanotas „Palma Ars Acustica“ radiofoninių menų prizu, o 2017 m. yra „DAAD Kuenstlerprogramm“ menininkų rezidencijų programos dalyvis.
Renginių programa „Estonia“
Parodos atidarymo proga taip pat vyks menininko kuruota renginių programa „Estonia“, pavadinta pagal fortepijono, kuris nuo pat institucijos įkūrimo laikomas ŠMC patalpose, gamintoją.
Lapkričio 17 d., penktadienį, 19 val. Maya Dunietz (Izraelis)
Maya Dunietz yra kompozitorė, atlikėja ir garso menininkė, pastaruosius 20 metų aktyviai pasirodanti visame pasaulyje. Ji tiria jungtis tarp muzikos, vizualaus meno, performanso, technologinių tyrimų ir filosofijos. Jos kūrinius užsako žinomi atlikėjai ir ansambliai, o savo įvietintus garso performansus ji yra pristačiusi tokiose institucijose kaip Paryžiaus „Palais de Tokyo“, Bristolio „Arnolfini“ galerija, Reikjaviko menų festivalis ir daugelis kitų. 2015 m. ji buvo kviestinė Los Andželo „CALArts“ profesorė Schusterman rezidencijų programoje ir gavo Ministro pirmininko kompozitorių apdovanojimą (Prime Minister Composers award)
Lapkričio 18 d., šeštadienį, 20 val. Rie Nakajima (Japonija)
Rie Nakajima yra japonų menininkė, dirbanti su garso instaliacijomis ir performansais. Jos kūriniai dažniausiai komponuojami permąstant unikalias architektūrines erdves, pasitelkiant kinetinius prietaisus bei rastus objektus. Ji yra eksponavusi kūrinius ir atlikusi performansus Jungtinėje Karalystėje ir už jos ribų, ir nuo 2013 m. kartu su Davidu Toopu prodiusuoja projektą „Sculpture“. Ji bendradarbiauja su Keiko Yamamoto muzikiniame projekte „O YAMA O“, kuriame tyrinėjama žanro neturinti muzika, ir su Pierru Berthetu kūrinyje „Dead Plants/Living Objects“.
Lapkričio 19 d., sekmadienį, 12–17 val. Gailė Griciūtė (Lietuva)
Gailė Griciūtė yra kompozitorė, garso menininkė ir improvizuotoja. 2011 m. ji baigė Sibelijaus muzikos akademiją Helsinkyje, o 2015 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, taip pat 2014 m. buvo Douglaso Gordono videomeno kurso „Frankfurto Staedelschule“ kviestinė studentė. Griciūtė yra menininkų kolektyvo „Technologies of Non|Self“, pristačiusio kūrinius Frankfurte, Čikagoje ir Hanojuje, narė. Ji yra pristačiusi savo muziką, meninius projektus ir performansus festivaliuose bei koncertų cikluose „Ahead“, „Jauna muzika“, „Soundscape“, „Counterflows“, „Sound Art Festival“, „Unsound ir Labor Sonor“.
Lapkričio 19 d., sekmadienį, 20 val. Sven-Åke Johansson ir Theresa Iten (Vokietija)
Svenas-Åke Johanssonas yra kompozitorius, muzikantas, poetas, vizualiųjų menų kūrėjas, rašytojas ir įvairių muzikos bei performanso meno projektų, parodų bei publikacijų iniciatorius. Improvizacinės muzikos novatorius Johannsenas 7-ajame XX a. dešimtmetyje sukūrė europietišką freejazz žanro formą ir kartu su Norbertu Eisbreneriu bei Werneriu Goetzu 1969 m. įkūrė „M.N.D“ (Moderne Nordeuropäische Dorfmusik). Johanssonas taip pat užsiima aktorine veikla Vienos „Burgtheater“ ir pasirodo kaip dainininkas bei pasakotojas.
Theresa Iten studijavo Ciuricho dizaino mokykloje ir Miuncheno dailės akademijoje. Ji gyvena Berlyne ir dirba fotografijos, grafinio dizaino bei videomeno srityse.
Kasdienį „apšildymą“ atliks Ivanas Chengas (Australija)
Ivanas Chengas yra australų kuratorius ir menininkas, kuris savo praktikoje gilinasi į skaitymo metodus, dažnai nurodydamas į galios ir reprodukcijos sistemas. Jis taip pat pasirodo įvairiuose kontekstuose kaip atlikėjas, klarnetininkas ir dramaturgas su šiuolaikinės kompozicijos specializacija. Jis neseniai baigė Kritinių studijų magistro programą Sandbergo institute, prieš tai studijavo Karališkoje muzikos akademijoje Londone ir Sidnėjaus muzikos konservatorijoje. Jo tekstiniai performansai pristatyti Sidnėjuje, Londone, Amsterdame, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke. Neseniai jis bendradarbiavo su Arturu Bumšteinu kuriant projektą „Bad Weather“ Krokuvos „Cricotekoje“ ir inicijavo projektą „space bologna.cc“ Amsterdame.
2017.11.18–2018.01.14
Parodos atidarymas: lapkričio 17 d., penktadienį, 18 val.
Kuratorė: Neringa Bumblienė
Tai buvo perdirbimas skirtas ne naujiems daiktams gaminti, bet sugrąžinti į žemę. Ši atvirkštinė gamyba buvo lėta, priešinga radikaliai ankstyvojo kapitalizmo dinamikai.*
Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją garsaus britų menininko Liamo Gillicko personalinę parodą Baltijos šalyse.
Šioje parodoje menininkas toliau plėtoja temas, kuriomis domisi nuo pat 1990-ųjų pradžios, ir tuo pačiu kviečia žiūrovus susipažinti su naujausiais jo kūriniais. Personalinė paroda „Šviesos nėra ryškesnės centre“ yra sukurta specialiai Šiuolaikinio meno centrui ir susideda iš daugybės skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių elementų. Čia menininkas toliau tyrinėja kapitalizmui būdingas gamybos formas ir kompleksišką galios santykių cirkuliaciją neoliberaliame pasaulyje.
Nauja Gillicko instaliacija užima 1000 kv. m. ŠMC Didžiosios salės ploto ir primena industrines teritorijas, kurios dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje kūrėsi didžiųjų pasaulio miestų pašonėse – tai vietos, kuriose galima suremontuoti motorolerį, nusipirkti statybos medžiagų ar užsisakyti specifinį, pagal užsakymą pagamintą įrankį. Iš dalies dėl didelių patalpų žemomis nuomos kainomis, o iš dalies dėl savo geografinės padėties toliau nuo gyvenamųjų rajonų, šios pusiau apleistos, pusiau eksperimentinės teritorijos išvystė savitą privalumą – puikius naktinius klubus. Nurodydamas į tokias specifines vietas ir tuo pačiu turėdamas mintyje Vilniaus lokaciją, menininkas atkreipia dėmesį, kad žiūrint iš centro į pakraščius, kai kurios vietos gali atrodyti nuošalios ir nereikšmingos. Bet šviesos pakraščiuose nėra blankesnės, kai stovi šalia jų; galiausiai tai yra tik žiūros taško klausimas.
Žaisdamas masteliais Liamas Gillickas parodoje atkuria šias marginalias vietas pasitelkdamas architektūrinius modelius ir sudėtingą garso bei apšvietimo sistemą. Svarbus parodos elementas yra pjuvenos, kurios dengia salės grindis. Pjuvenos čia yra žvyro pakaitalas, jo modelis, bet jos svarbios ir kaip gamybinio proceso atlieka. Nuo 1990-ųjų menininkas savo darbuose dažnai naudoja įvairias grindų dangas, tokias kaip blizgučiai arba degtinė. Pjuvenas Gillickas pirmą kartą panaudojo prieš dvidešimt metų, nurodydamas į anglų įprotį jomis išbarstyti aludžių grindis, kad susigertų išlaistytas alus, spjaudalai ar muštynėse pralietas kraujas.
Kartu su paroda pristatomas leidinys „Darbo estetikos gali nepakakti“. Tekstas buvo parašytas „e-flux architektūra“ projektui „Superžmogiškumas“ 3-iojoje Stambulo dizaino bienalėje. Šiame distopiniame pasakojime, kuris kažkuo primena XIX ir XX amžiaus mokslinės fantastikos rašytojų darbus, plačiau kalbama apie pusiau apleistas, pusiau eksperimentines vietas, apie trapią ribą tarp darbo ir poilsio laiko, tarp produktyvių ir bergždžių vėlyvojo kapitalizmo gamybos formų. Tam tikrais aspektais pasakojimas toliau rezonuoja su parodoje eksponuojamo filmo „Vieno konstrukcija“ (Construction of One, 2016 m.) keliamais klausimais.
Parodos „Šviesos nėra ryškesnės centre” estetikoje ir turinyje atsiskleidžia Liamo Gillicko kūrybai būdingas specifinis derinys tarp rimtumo ir humoro, blaivaus proto ir džiaugsmo, rafinuotumo ir paprastumo. Čia susijungia jam būdingos, kelius dešimtmečius analizuojamos temos su naujausiais darbais, tokiais kaip su britų roko grupe „New Order" sukurtas bendras projektas Tarptautiniame Manchesterio festivalyje 2017 m.
Jie skaičiavo visus produkcijos ryšius šaltyje, tamsoje, apleistame fabrike, sniege.**
Parodos uždarymo savaitgalį 2018 m. sausio 11–14 dienomis ŠMC kino salėje bus rodoma specialiai sudaryta Liamo Gillicko sukurtų filmų programa.
Liamas Gillickas (g. 1964, gyvena ir dirba Niujorke) naudoja įvairias menines formas siekdamas demaskuoti naujas ideologinės kontrolės sistemas, atsiradusias 1990-ųjų pradžioje. Jis išplėtojo keletą besikartojančių naratyvų, kurie yra jo kūrybos variklis: „McNamara" (nuo 1992 m.), „Erasmus vėluoja ir Ibuka!” (Erasmus is Late & Ibuka!, nuo 1995), „Diskusijų sala/Didelių konferencijų centras” (Discussion Island/Big Conference Center, nuo 1997 m.) ir „Vieno konstrukcija" (Construction of One, nuo 2005 m.). Gillicko darbuose atskleidžiami modernistinio palikimo, atsispindinčio abstrakcijoje ir architektūroje, disfunkciniai aspektai globalizacijos ir neoliberalizmo kontekste. Jo kūriniuose struktūriškai permąstoma paroda kaip forma. Nuo praeito dešimtmečio pabaigos jis yra sukūręs nemažai trumpametražių filmų, kuriuose nagrinėjama, kaip konstruojama kūrybinė asmenybė nuolat keičiantis šiuolaikinio menininko kaip kultūros veikėjo suvokimui: „Ribinis laikas” (Margin Time, 2012), „Rojaus lagūna” (The Heavenly Lagoon, 2013) ir „Hamiltonas: Liamo Gillicko filmas” (Hamilton: A Film by Liam Gillick, 2014). 2016 m. kovą „Columbia University Press” išleido jo knygą „Industrija ir intelektas: šiuolaikinis menas nuo 1820 m.” (Industry and Intelligence: Contemporary Art Since 1820).
Gillicko darbai rodyti daugelyje svarbių tarptautinių parodų, tokių kaip „Documenta” ar Venecijos, Berlyno bei Stambulo bienalės. 2009 m. Venecijos bienalėje jis atstovavo Vokietiją. Iš svarbiausių personalinių parodų minėtinos parodos Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, Modernaus meno muziejuje (MoMa) Niujorke ir Tate muziejuje Londone. Gillicko darbai įtraukti į daugelį svarbių muziejinių meno kolekcijų, tokių kaip Pompidou centro Paryžiuje, Guggenheimo muziejaus Niujorke bei Bilbao ir Modernaus meno muziejaus Niujorke. Pastaruosius dvidešimt penkerius kūrybos metus Gillickas yra ir produktyvus rašytojas bei šiuolaikinio meno kritikas, kurio straipsniai publikuojami „Artforum”, „October”, „Frieze” ir „e-flux” žurnaluose. Jis yra daugelio knygų autorius, tarp kurių – ir jo kritikos straipsnių rinktinė. Iš Gillicko kūrinių viešojoje erdvėje reikėtų paminėti darbus Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos pastate Londone ir „Lufthansos” būstinėje Frankfurte. Jo meninė praktika išsiplėtė ir į eksperimentines erdves bei kolaboracinius projektus su tokiais menininkais kaip Philippe Parreno, Lawrence Weiner ir Louise Lawler.
Dėkojame Renatai Dubinskaitei, Matthew Lee, Gemmai Lloyd ir Simui Sirutavičiui.
* Liam Gillick, „Darbo estetikos gali nepakakti”, 2017, p. 3.
** Ibid. p. 3.
Lapkričio 16d. 19 val. SHCH/ŠČ galerija kviečia į parodos atidarymą. Paroda veiks lapkričio 16–gruodžio 1 d.
Mąstydami apie tapybą, ją galime suvokti kaip dezorganizuotą kūną, Gillez Deliozo ir Felix‘o Guattari postuluotą kūną be organų, koncistencijos plokštumą, prie kurios jungiasi daugialypiai tapybiniai asambliažai, geismo (libido) srautai, kurie nepasiduoda meno istorijos organizacijai. Tapybiniame asambliaže egzistuoja ne vien meno lauko referencinės jungtys, tapyba kartu nėra izoliuota savo pačios medijos imanentiškumo, nėra apribota vidine savo pačios produkavimo gramatika. Geismas veikia kaip mašininis asambliažas. Geismo mašinos neatsiejamos nuo socialinių, ekonominių ir politinių mašinų, kurių gamybos produktai jungiasi į tarpusavio jungimų sintezę kartu su tapybos mašinų produktais. Geismas čia veikia ne kaip individualios vaizduotės darinys, o yra kolektyvinis kelių žmonių, masių ar molekulinis reikalas. Anot Deliozo, ir geismo mašinos, ir jų daliniai produktai, ir asambliažai, ir kūnas be organų yra asubjektiški. Subjektas atsiranda kaip tam tikra mistinė duotis poto, kai geismo mašinų kuriami produkavimo srautai susijungia su kūno be organų paviršiumi ir yra jo sustabdomi, dezorganizuojami. Taip organizmas paruošiamas kitiems galimiems jungimams.
Iš čia atrodo jog subjektas yra geismo mašinų produkavimo priežastis, tarsi kapitalas yra darbo produktų ir darbo jėgos priežastis, o meno diskursas, institucija, paroda, manifestas postuluojantys meno subjektą, - meninės praktikos - tapybos priežastis.
Iš parodos tapybos kūno emanuoja pareiškimo subjektas, veikiau daugialypė abstrakti pareiškimo diagrama, galinti aktualizuotis įvairiomis kryptimis.
Ir kaip parodos autorių išreišktas noras, nepasitenkinimas, reikalavimas paimant PASAULĮ ir juos supančią aplinką, kaip instituciją. Pareiškėjais, parodos dalyviais, tampa jauni kūrėjai (iki 35 m.), kurie per pastaruosius du metus buvo priimti į Lietuvos Dailininkų Sąjungos tapybos sekciją Vilniuje. Šie kūrėjai tapę meno institucijos dalimi savo pareiškimą adresuoja ir pastarajai. Įsiliedami į didelio institucinio aparato gretas pareiškėjai siekia išlaikyti savo individualumą ir savo pareiškimais kvestionuoti kitus pareiškimus socialinėje ir meninėje erdvėse. „Pareiškimas“- jauno balso noras kalbėti garsiai, mums nejučia įžiebia naujųjų laukinių „Neue Wilde“ parodos Aachene 1980 m Neue Galerie – Sammlung Ludwig subjekto viltį, kaip ir bet kuri kolektyvinė paroda arba bienalė po ekspresionistinės tapybos “sugrįžimo”.
Parodos kuratoriai: Goda Lukaitė, Andrius Makarevičius. Menotyrininkas: Darius Jaruševičius. Parodos dalyviai: Goda Lukaitė Andrius Makarevičius Adelė Liepa Kaunaitė Kristina Mažeikaitė Mykolė Ganusauskaitė Simona Merijauskaitė Petras Lincevičius Dovydas Alčauskis Simona Žilėnaitė
Parodos atidarymas: Lapkričio 16 d. 18:30, Teatro g. 7A
Parodos atidaryme gros Saulius Spindi
Bolševikų revoliucijos 100-mečiui ir Redo Diržio 50-mečiui skirtas projektas Alytaus kraštotyros muziejuje
Atsisakiau dalyvauti prestižinėje diskusijoje, vykusioje Nacionalinėje galerijoje apie turbūt irgi prestižinę Kauno bienalę, nes važiavau į svarbesnį – Redo Diržio 50-mečio minėjimo renginį. Todėl būtina jį aprašyti.








Maloniai kviečiame Jus į Andriaus Zakarausko personalinę parodą „Bodybuilding“, kuri Vilniaus dailės akademijos Tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks nuo lapkričio 14 d. iki gruodžio 2 d. Parodos atidarymas lapkričio 14 d. 18 val.
Autorius apie parodą
“Tapybos darbų ciklas Bodybuilding. Pats pavadinimas yra nuoroda į kūno statymo idėją. Pats šis anglų kalbos žodis jau yra tapęs tarptautine sąvoka, kurios tiesioginė prasmė yra kūno statymas, kaip pastovus kūno gražinimas ir stiprinimas. Šia kūno kultūros idėja ir perkeliama tapybos darbuose. Šis procesas ir inspiravo sukurti tapybos darbų ciklą, kurio metu dažais sukuriamos situacijos susijusios su nuolatiniu žmogaus “bodybuildinim’u.”. Naudoju potėpį sukuriant erdvę figūratyvu drobėje ir piešinyje. Tapybos darbus papildys piešinių ciklas, kurie taip pat atspindės “bodybuilding” idėją. Tiek tapybos darbai, tiek piešiniai atspindės tapybiškai ekspresyvų kūno statymą drobėje. Kiekvienoje drobėje sluoksniais atsiskleis keli kūno statymo pasakojimo lygmenys. Šia tapybos išraiška teigiu meno kūrinio atvirumą, daugiaprasiškumą ir skatinu į paveikslo pasakojimo statymą įsitraukti ir žiūrovams, papildant, kas matoma, savo interpretacijomis, prisiminimais ir patirtimis. Tokia dialogiška, diskusine kūrybine strategija pabrėžiamas meninės kūrybos proceso ir rezultato komunikacinis aspektas. Meno kūrinys čia – erdvė komunikacijai. Ir labai tiesiogiai, fiziškai apčiuopiamai per dalijimąsi drobe, ir metaforiškai per apsikeitimą mintimis, idėjomis.”
Andrius Zakarauskas
Parodos laikas: 2017 lapkričio 14 – gruodžio 2 d.
Galerijos adresas: Gaono g. 1, Vilnius
Galerijos darbo laikas: II - V 12 - 18 val., VI 12 - 17 val.
„ETNO / ETHNO“
LDS galerijoje ARKA, Aušros Vartų g. 7, Vilnius 2017 m. lapkričio 14 d. – gruodžio 9 d.
Parodos atidarymas lapkričio 14 d., antradienį, 18 val.
Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba
Galerijoje „Arka“ Vilniuje atidaroma jubiliejinė 10-oji tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Etno“, skirta artėjančiam Lietuvos valstybingumo 100-mečiui ir 2017-iesiems – tautinio kostiumo metams pažymėti. Joje dalyvauja 110 menininkų iš 24-ių pasaulio šalių, neabejingų etninio išskirtinumo problematikai, įsitikinusių, kad tautinio tapatumo manifestacijos tampa dar aktualesnės globalizacijos, kosmopolitizmo ir meno formų supanašėjimo sąlygomis. Jiems rūpi pabrėžti savo kūrybos etninį savitumą, įvilkti jį į tokį modernybės rūbą, kuris būtų atpažįstamas ir intriguotų kitų šalių žiūrovus. Parodos kuratorė – Žydrė Ridulytė.
Įvairių valstybių atstovai suteikia tapatybės tematikai etninį, istorinį ir socialinį pjūvius. Savastį jie atskleidžia tiek tradicinėmis, tiek inovatyviomis formomis. Vieniems imponuoja archajinė technika, ornamentika, kitiems – tautiniai ir archetipiniai ženklai, atpažįstami urbanistiniai motyvai. Menininkai atveria jų atstovaujamų šalių meninį ir istorinį išskirtinumą, tradicijas, šių dienų aktualijas, taip žadindami susidomėjimą savo regionu ir stiprindami draugystę ir toleranciją, kas ypač svarbu pasaulį drebinačių karinių konfliktų ir terorizmo grėsmės akivaizdoje, sprendžiant Europą užplūdusių pabėgėlių integravimo ir tapatybės išsaugojimo problemas. Dinamiškai besikeičiantis pasaulis pateikia menininkams įvairių iššūkių, tačiau ir suteikia daug galimybių bendrauti, pažinti ir įsisavinti kitų šalių patirtį, gilintis į savo / svetimo santykį, atvirai kalbėti apie iš to kylančias socialines ir psichologines baimes.
„Arkos“ galerijoje kartu atidaroma ir bienalę papildanti Japonijos menininkų nedidelio formato pluoštinio meno kūrinių paroda iš Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos Kėdainiuose fondų. Per 40 kūrinių kolekcija, sukaupta kėdainiečių bendradarbiaujant su japonų menininkais, atskleidžia Japonijos tekstilės meno tradicijas, jų nepralenkiamą gebėjimą iškalbingai prabilti taupiomis meninėmis formomis. Atidaryme dalyvaus kolekcijos kuratorė menininkė Kakuko Ishii.
Į bendrą tekstilės meno šventę įsilies ir tekstilininkių dueto – Džinos Jasiūnienės ir Linos Zavadskės paroda „rAŠtas“, demonstruojanti dviejų autorių bendrą siekį individualizuoti tekstilės ornamentiką, skirtingos kilmės raštais reikšti savo estetizmo sampratą, santykį su istoriniu ir etniniu paveldu.
Nuo 1992 m. Vilniuje rengiamos tekstilės miniatiūrų bienalės padėjo lietuviams įsilieti į tarptautinę menininkų bendriją, užmegzti ryšius, surasti bendraminčių, patvirtino, koks svarbus politinių pokyčių akivaizdoje skirtingų tautų bendradarbiavimas.
Dailėtyrininkė Lijana Natalevičienė
Galerija ARKA
Aušros Vartų g. 7, LT-01304 Vilnius
tel. 8 5 2121319, e-mail: [email protected]
www.arkagalerija.lt; www.facebook.com/arkagalerija/
Š. m. lapkričio 15 d. 18 val. (AV17) galerijoje atidaroma Julijos Pociūtės paroda „Linija“. Tai jau devintoji menininkės personalinė paroda, kuria autorė tęsia realybės ir fikcijos tyrinėjimus, šį kartą juos konstruodama iš asmeninės ir politinės istorijos fragmentų. Parodos inspiracijos šaltinis – archyvinė fotografija, vaizduojanti menininkės šeimos prisiminimus apleistuose Palangos bunkeriuose, Antrojo pasaulinio karo metais žymėjusius Molotovo liniją. Ši linija – istorinis faktas, tampantis atspirties tašku apmąstymams apie saugumo, atsitvėrimo, atsiribojimo bei uždarumo reikšmes.
J. Pociūtė parodoje „Linija“ pristato naujai sukurtus darbus: piešinius, instaliaciją, fotografiją ir video kūrinius. Pasitelkdama prancūzų filosofo ir semiotiko Roland Barthes apmąstymus apie vaizdo ir atminties ryšius, menininkė skaido vaizdą detalėmis, atskirdama jas nuo aplinkos, ištrindama jų kontekstą svarsto prisiminimų prigimtį. Bunkeris, karo palikimas ir asmeninių prisiminimų vieta, bei miškas tampa vyraujančiais motyvais, kurie iš naujo konstruojami, analizuojant praeities įvykių įtaką savęs ir kitų suvokimui. Parodoje menininkė taip pat paliečia problematišką mūsų santykį su praeitimi, norą ją ištrinti, tarsi ji niekada neegzistavo. Šis santykis su istorija ir praeitimi susipina su savotišku saugumo troškimu, uždarumu ar atsiskyrimu, kurie stagnuoja ir riboja, neleisdami iki galo jų priimti. Linijos simbolika permąstomas visuotinis bei asmeninis saugumo reiškinys. Tai siekis apsisaugoti, vengiant agresoriaus, tačiau taip pat ir baimė, slapstymasis ar abejingumas, kurių pasekmes galime įžvelgti nūdienos aktualijose.
Julijos Pociūtės kūrybai būdingas žmogaus ir jį supančios aplinkos dualumo ir laikinumo vaizdavimas. Menininkė domisi tarpinėmis būsenomis tarp tikrovės ir įsivaizdavimo. Viena iš atminties fiksavimo priemonių – fotografija tampa filosofinių apmąstymų lauku, kuri autorės kūryboje dažnai įgauna kitas raiškos formas, tokias kaip instaliacija ar video kūriniai.
Julija Pociūtė baigusi Vilniaus dailės akademiją. Nuo 2006 m. aktyviai veikia meno lauke, nuolatos dalyvauja grupinėse parodose bei meno festivaliuose, yra surengusi ne vieną personalinę parodą Lietuvoje ir užsienyje. Menininkės darbus įsigiję svarbiausi Europos stiklo meno centrai: šiuolaikinis stiklo meno muziejus Glasmuseet Ebeltoft Danijoje ir Karališkas La Granjos stiklo muziejus Ispanijoje.
Paroda „Linija“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, Vilniuje, veiks iki gruodžio 9 d.
Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma menininko Beno Šarkos paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose“.
2017 11 08 – 12 16
Parodoje pristatoma labiau „apčiuopiama“ ar netgi objektinė, nors ir nedidelė, Beno Šarkos kūrybos dalis ‒ (akcijų) fotografijos, piešiniai, objektai, videokūryba. Tai ‒ glausta retrospektyva, apimanti paskutinius 20 (ne)kūrybinės veiklos metų. Visi kūriniai yra „ištraukos“ iš Šarkos performansų, spektaklių ‒ performatyvumo apskritai dokumentai. Kai kurie eksponuojami pirmą kartą. Kai kurie „teatrališki“ kūriniai suformuoti iš pajūryje surinktų į krantą išmestų įvairių objektų. Viskas parodoje yra veikiau dvasinės visumos elementai, pabaigos ir pradžios neturintis procesas.
„Rojus smegenų žievės peizažuose“ ‒ pavadinimas, padiktuotas XX a. pradžios Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės ligonių (anonimiškų) smegenų žievės rentgeno nuotraukų ciklo. Šios nuotraukos stebėtinai primena peizažus. Anot Šarkos, šiose nuotraukose gali būti užfiksuoti potencialiai bet kurio ano meto Vilniaus intelektualo, menininko ir netgi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio smegenų žievės „vidiniai peizažai“.
Benas Šarka (g. 1963 metais). 1988 m. baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą. „Gliukų“ teatras neturi pastovios trupės, galima sakyti, kad šį teatrą sudaro vienas žmogus – pats Šarka. Todėl Šarka šią vieno žmogaus trupę vadina teatro „trupu[1]“. Šarka vien savo buvimu kvestionuoja meno sistemos konvencijas, kitaip sakant ‒ jų dirbtinumą. Šarkos veikla dažnai pavadinama ir „mėgėjiška“, ir „provincialia“. Tačiau Šarkai nelabai rūpi „aukštasis“ ar „žemasis“ stiliai.
Apskritai, Šarką pristatinėti kaip „režisierių“, „aktorių“ ar „performanso menininką“ būtų netikslu, kadangi Šarka ‒ vienas autentiškiausių ne tik Klaipėdos, tačiau ir Lietuvos avangardistų, nuosekliai nepaisantis žanrų, meno rūšių, komercijos ir avangardo, meno ir dvasinių/magijos praktikų, sapnų ir tikrovės, ribų. Visa tai Šarkai yra viena ir viename. Šarkos (ne)meninę veiklą, taip pat ir objektinius kūrinius, galima vadinti tiesiog performatyvumu per se.
Šarka ‒ fluxus menininkas iš prigimties, o ne stiliaus ir kanono požiūriu. Kažkuria prasme netgi Jurgio Mačiūno sielos brolis. Šarkai svarbi dar ir specifinė teatralizuota tikrovės estetika.
Kuratoriai: Kęstutis Šapoka, Gintaras Sodeika Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
[1] Rusų kalba „trup“ (труп) reiškia lavoną.
Pokalbis su latvių menininkais Andriu Eglīčiu ir Katrīna Neiburga
Andris Eglītis ir Katrīna Neiburga, vieni žinomiausių šiuolaikinio meno kūrėjų Latvijoje, šiuo metu „AV17“ galerijoje (Totorių g. 5, Vilniuje) pristato parodą „Ilgi marinuoti agurkai“ („Pickled Long Cucumbers“). Su menininkais kalbamės apie jų kūrybą, agurkų simboliką bei vieną iš seniausių temų meno lauke – kultūrą ir gamtą.








Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune lapkričio 11 d., šeštadienį, 13 val. Bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ kviečia į specialią perklausą ir ekskursiją „Molinės gerklės“.
Garso instaliaciją „Molinės gerklės“ parodai „Didžioji pramonė“ sukūrė kompozitorius Artūras Bumšteinas. Kūrinys įkvėptas „Didžiosios medicinos enciklopedijos“ – 1960 m. Maskvoje išleisto plokštelių rinkinio. Įrašuose užfiksuoti aritmiški širdies tonai, kvėpavimo sutrikimai, kalbos defektai ir psichiatro pokalbiai su ligoniais. Kaip tik šiuos oficialiam to meto naratyvui nepriklausančius „pasisakymus“ transliuoja garsiakalbiai, įtaisyti dekoratyvinėse vazose. Lietuvos keramikų ankstyvuoju sovietmečiu sukurtos vazos iškalbingais pavadinimais – „Bulviakasis“, „Pionieriai iškylauja“, „Gyvulininkystės ūkis“, „Kauno HE statyba“, „Penkiolika respublikų“ – parodoje tampa iškalbingos tiesiogine prasme. Neartikuliuotos verbalinio srauto improvizacijos ir kalbos defektų girliandos pakimba virš „Molinių gerklių“ ir apraizgo parodos erdvę.
Šis susitikimas bus panašus į sambūrį prie laužo – tik spragsės ne žarijos, bet 1960-ųjų plokštelės, o asmenines istorijas pasakos anuomet neišgirsti ir visuomenės atstumti balsai.
Instaliaciją ir parodą pristatys bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ kuratorė Auksė Petrulienė.
Ši perklausa ir ekskursija yra tarptautinio muzikos festivalio „Iš arti“ programos dalis.
Renginys nemokamas.
Papildomą informaciją teikia: Auksė Petrulienė tel. 8 612 44 272.