7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dedikacija vietoj recenzijos

Skiriama Konstantino Bogdano parodai „Išvestiniai ir pirminiai“

Eglė Mikalajūnė
Nr. 38 (1232), 2017-11-17
Dailė
Konstantinas Bogdanas, „Move movie I“ – pakartotas ir papildytas studentų (Eglės Butkutės, Tado Kanapinsko, Žymanto Katino, Sauliaus Kmieliausko, Donatos Minderytės) videodarbas „Move movie“. 2014 m.
Konstantinas Bogdanas, „Move movie I“ – pakartotas ir papildytas studentų (Eglės Butkutės, Tado Kanapinsko, Žymanto Katino, Sauliaus Kmieliausko, Donatos Minderytės) videodarbas „Move movie“. 2014 m.

Spalio 26 – lapkričio 11 d. „Artifex“ galerijoje veikė Konstantino Bogdano (jaunesniojo) personalinė paroda „Išvestiniai ir pirminiai“, dedikuota tęstinumui kūryboje. Joje pristatyti  kūriniai, komentuojantys ar pratęsiantys paties menininko ankstesnius darbus bei keletas jo darbų, susijusių su kitų menininkų kūryba.

 

Vienas iš kūrinių – „Exile“ (2005) – buvo skirtas vienu metu gimstančioms idėjoms. Kūrinyje dokumentuojama Konstantino Bogdano pastanga susisiekti su menininku Adeliu Abdessemedu, siūlant kartu aptarti mintis, lėmusias dviejų beveik identiškų kūrinių, Bogdano „Nuorodos“ ir Abdessemedo „Exil“, atsiradimą. Šis kūrinys sudomino mane, kaip kuratorę, kad savo ruožtu dubliavo mano pačios realybe niekados nepaverstą kuratorinę idėją parodai, kurioje būtų rodomi vienodi ar labai panašūs skirtingų menininkų sukurti kūriniai. (Rašydama tekstą, patikrinau kompiuterį ir radau 2010 m. failą su keletu pavardžių: Gintaras Didžiapetris vs Daniel Knorr, Laura Garbštienė vs Adriana Garcia Galan, Tomas Martišauskis vs Yury Vasiliev ir t.t.) Pamenu, svarstydama apie parodą abejojau, ar man pavyktų įtikinti menininkus joje dalyvauti. Dėl šios priežasties buvo labai smalsu skaityti nevaisingą susirašinėjimą su Abdeliu Adessemedu (Konstantinui Bogdanui gauti atsakymo iš menininko taip ir nepavyko).

 

Šis sutapimas mane paskatino vietoje įprastos recenzijos Konstantino Bogdano parodai dedikuoti iki šiol nepublikuotą savo „straipsnį dvynį“. Prieš penkerius metus, atsidarius galerijai „The Gardens“, nutariau sukurti performatyvų veiksmą: parašyti artnews.lt redaktorei (savo buvusiai grupiokei) Neringai Černiauskaitei laišką apie „The Gardens“ atidarymo parodą, kuris savo stiliumi galėtų būti palaikytas tiesiog laišku (pažįstamai), tačiau sykiu galėtų funkcionuoti ir kaip straipsnis. Stilistine prasme tai buvo gana įdomus iššūkis, kuris pasiteisino: viena vertus, iš Neringos gavau atsakymą, kuriame ji pavadino laišką „beveik straipsniu“, kita vertus, ji vis dėlto iš karto nesuprato, kad tai ir buvo mano galutinis siūlomas straipsnis (laiško forma). Konstantino Bogdano parodos kontekste šį straipsnį prisiminiau todėl, kad, kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu, kai aš rašiau laišką-recenziją apie parodą Neringai Černiauskaitei, ji pati rašė tos pačios parodos laišką-recenziją menininkui Markui Geffriaud. Situacija susiklostė taip, kad mano laiškas taip ir nebuvo publikuotas, kol šiemet galiausiai nusprendžiau jį pasiūlyti „7 meno dienoms“ kaip dedikaciją Konstantino Bogdano parodai. Įdomu, kad yra ir tam tikrų sąsajų tarp to, kas rašoma mano 2012 m. tekste, ir 2017 m. Konstantino Bogdano parodos: abiem atvejais svarbu jau egzistuojančių kontekstų pratęsimas ir komentavimas.

 

Kalba netaisyta, nenorminiai vartojimai – sąmoningi, siekiant recenziją padaryti kuo artimesnę (27 m. asmens) draugui adresuojamam laiškui.

 

Labas, Neringa,

kadangi neparašiau apie Fotofinišą, ir likau skolinga straipsnį (o dar ir prieš tai buvau atsisakiusi rašyti apie aną parodą), pamaniau, kad dabar būtų pati ta proga parašyti tekstą apie „The Gardens“ atidarymą, tuo labiau, kad jis man iš tikrųjų patiko.

Juokinga, kad „The Gardens“ pavadinimas kaip ir pratęsė „Tulips&Roses“ – taip pat, kaip pati galerijos programa tęsia tai, ką darė Tulipsai. Nepaisant to (čia tikrai galima būtų įsivaizduoti blogą pratęsimą:), tas iš „Tulips&Roses“ paveldėtas bagažas atidaryme, man atrodo, išsiskleidė labai gražiai (kelios tulpės ir rožės virto sodais).

„Artnews“ esu rašiusi tekstą apie Didžiapetrio parodą „Tulips&Roses“ – neatsimenu, ar tame tekste  minėjau (berods, minėjau), jog jis yra sakęs, kad siekia kurti „ekologišką“ meną – kaip dabar interpretuočiau, tokį, kurį kuriant maksimaliai išnaudojama esamą situaciją, pridedant tik minimalius štrichus.

„The Opening“ paroda tikrai buvo tokia – einant nuo pavadinimo link visų atidarymo įvykių. Marko Geffriaud sukurtas kūrinys atidavė visą pagarbą atidarymo fenomenui, planetariumui ir parodos kūrimo procesui.

Pats planetariumo kontekstas, superkeista galerijos erdvė (keli kvadratiniai metrai su langu, įrėminančiu plyšį sienoje), visiškai netikėta konferencijų salė jau savaime buvo labai stiprus užtaisas kreipiantis į šiuolaikinio meno publiką. Todėl manau, kad Marko Geffriaud taktika – tik truputį paryškinti šviežius dviejų kontekstų (planetariumo iš šiuolaikinio meno pasaulio) susidūrimo kontūrus – buvo labai teisinga. Inesos ir Gerdos skaitomas Marko dienoraštis planetariumo kontekste suskambėjo, kaip nebūtų galėjęs suskambėti baltame kube, ir, atvirkščiai, planetariumo programa, išsimušusi iš jau smegenis rėžiančios formos, iš naujo tapo malonia patirtimi. Realiai tiesioginio ryšio tarp vaizdo ir teksto, sakyčiau, buvo tik hipnotinis lengvumas, bet tas beveik neapgrįstas ryšys, sukurtas tiesiog pasiduodant kontekstui, gal kaip tik ir tapo visiško malonumo šaltiniu. (Ieškant ryšio tarp vaizdo ir teksto, aišku, būtų galima gretinti kūrybos procesą su „kosminiais procesais“, bet čia jau darosi neskanu, ir, tiesą sakant, nemanau, kad ir pats menininkas to siekė).

Fotografuojant į atidarymą atėjusius žmones prie išimtų galerijos durų ir planetariumo kupolo buvo naudojama truputį pereikvota strategija (dalyvavimas ir atvirumas, netikėtai :), bet planetariumo kontekste ji sugebėjo pasiteisinti – planetariumo erdvėse šiuolaikinio meno bendruomenė atrodė jaukiau ir natūraliau, nei ji atrodo oficialiose institucijose. „Mokyklinė“ fotosesija, nors turbūt nedaug kas apie tai galvojo sąmoningai, turėjo suveikti kaip flashbackas į mokyklos laikus (kai vaikščiojom į planetariumą). Gerda Paliušytė sakė, kad prieš fotografuojantis ji panikavo, ar sugebės surinkti žmones nuotraukai. Nežinau, ar šiuolaikinio meno bendruomenę turėtų būti lengva pritraukti tokiam masiniam „aviniškui“ veiksmui, bet manau, kad flashbackas į vaikystę ir paauglystę bet kuriuo atveju turėjo padėti. (Bent jau aš, būdama salėje, prisiminiau kaip vow paauglystėje žiūrėjau planetariumo programą gulėdama ant grindų ir mane tai įkvėpė.)

Dar nemačiau, kaip atrodo kambarys, kai fotografija jau yra pakabinta (šiandien planavau nueiti), bet turėtų atrodyti tikrai neblogai, ypač žinant priešistorę. Superkeistas (t.y. šiuolaikiniam menui praktiškai savas) kambarys su langu, įrėminančiu trūkį, tapęs klasikine erdve – visiems atvira (bedure) koplyčia su centriniu altoriniu kūriniu :). (Nežinau, ar pamatyti altoriuje save yra arčiau klasikos, ar šiuolaikybės).

Grįžtant prie atidarymo: finalinis epizodas – Molly Nilson koncertas – atrodė kaip teisinga pabaiga, bet akivaizdžiai lynčiškas dainininkės ir scenos derinys... Vis bandau rasti kokį švelnesnį išsireiškimą, bet Lyncho garbinimas jau tikrai rėžia smegenis. Nors, pati muzika buvo gera, Molly elgesys ir fonas iš CD (nors tai irgi lynčiška) atrodė familiariai, ir iš tikrųjų nebloga buvo ta pabaiga.

Tik po tokio sėkmingo atidarymo lieka klausimas – kiek jie sugebės sėkmingai funkcionuoti vėliau, kai sunkiasvoris kontekstas nebeatrodys kaip šviežia ir dėkinga medžiaga, bet vis dėlto akivaizdžiai egzistuos šalia. Aišku, kliūtys skatina kūrybingumą. 

 

P.S. Tik parašiusi apsižiūrėjau, kad Artnews straipsnį jau buvo parašęs Zabarauskas. Šiaip mūsų tekstuose praktiškai niekas nesikartoja (ir daug kas priešinga), bet, jei ką, galiu pasiūlyti tekstą ir kam nors kitam.

 

lauksiu žinių,

Eglė

Konstantinas Bogdanas, „Move movie I“ – pakartotas ir papildytas studentų (Eglės Butkutės, Tado Kanapinsko, Žymanto Katino, Sauliaus Kmieliausko, Donatos Minderytės) videodarbas „Move movie“. 2014 m.
Konstantinas Bogdanas, „Move movie I“ – pakartotas ir papildytas studentų (Eglės Butkutės, Tado Kanapinsko, Žymanto Katino, Sauliaus Kmieliausko, Donatos Minderytės) videodarbas „Move movie“. 2014 m.
Videodarbų „Move movie“ ir  „Move movie I“ ekspozicijos fragmentas
Videodarbų „Move movie“ ir „Move movie I“ ekspozicijos fragmentas
Pjūklas „Lietuva“. 2007–2017 m.
Pjūklas „Lietuva“. 2007–2017 m.
Pjūklas „Lietuva“. 2007–2017 m. ir trys juo nupjautos malkos
Pjūklas „Lietuva“. 2007–2017 m. ir trys juo nupjautos malkos
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotraukos
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotraukos
Konstantinas Bogdanas, „Išėjimas / Exile“ (pakeistas saugos ženklas). 2005 m.
Konstantinas Bogdanas, „Išėjimas / Exile“ (pakeistas saugos ženklas). 2005 m.