Lapkričio 30 d. 18 val. Čiurlionio namuose Vilniuje (Savičiaus g. 11) bus atidaryta Rūtos Katiliūtės kūrybos paroda „Mažoji tapyba“. Atidarymo vakare dalyvaus galerijos „Meno niša“ atstovės, Rūtos Katiliūtės poeziją skaitys aktorė Neringa Bulotaitė, fortepijonu skambins Rokas Zubovas.
Parodoje „Rūta Katiliūtė. Mažoji tapyba“ eksponuojami dailininkės kūrybiniai ieškojimai – mažaformatė tapyba ant popieriaus, drobės, atlikta aliejiniais dažais, pastele ir mišria technika. Dalis ekspozicijos – tai minimalistinių abstrakcijų, tapytų ant popieriaus, drobės, visai mažų drobelių dėlionė ir net ištapytos vėduoklės. Darbuose dominuoja subtilus žiemiškas koloritas, persipinantis su šiltais rusvais tonais, o akcentuojantys mėlynos spalvos motyvai yra tarytum menininkės vizitinė kortelė. Spalvų gama atkartoja žiemos spalvines žaismes ir organiškai susilieja su ekspozicine erdve. Darbų apimtys nedidelės, tačiau jos reikalauja erdvės. R. Katiliūtės darbų monumentalumas išlieka net ir minimalistiniuose kūriniuose.
Julijos Pociūtės paroda „Linija“ galerijoje „AV17“
Šiuolaikinių vizualiųjų menų atstovė Julija Pociūtė galerijoje „(AV)17“, Vilniuje, pristato 9-ąją personalinę parodą „Linija“. Operuodama įvairiomis medijomis – objektais, piešimu, šviesa, atspindžiais, fotografija, videomenu – J. Pociūtė pasitelkia savo šeimos istoriją ir sukuria instaliatyvią meninę sceną, skirtą atminties ir laiko sampratai apmąstyti. Autorė supina asmeninės patirties ir kolektyvinės atminties turinius, paversdama juos fikcijos ir realybės santykį permąstančiais vizualiais ekranais.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose gruodžio 2 d., šeštadienį, 14 val. atidaroma jubiliejinė Prano Gailiaus (Prancūzija) paroda „Lietuviška siuita“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms ir artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.
P. Gailius (1928–2015) – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, gyvenusių ir kūrusių Paryžiuje. Tai menininkas, dirbęs tapybos, grafikos ir skulptūros srityse. Abstrakčios pasaulėjautos kūrėjo spontaniškumas jungiasi su turtinga faktūra ir spalva, jautrumas ir poetinio žodžio jėga įprasminti grafikos lakštuose.
M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus parodinėse erdvėse lankytojams pristatomi autoriniai Prano Gailiaus grafikos knygų „Lietuviška siuita“ (1967–1968) ir „Antroji lietuviška siuita“ (1986) atspaudai. Tai dailininko išeivio periodiniai grįžimai prie savo kilmės ištakų. Grafikos kūriniai pasižymi kontūro ekspresija, dinamiška linija, logiška kompozicija, savita grafikos technika ir virtuozišku jos valdymu.
P. Gailius gimė 1928 m. sausio 28 d. Mažeikiuose. Atsidūręs Vakaruose, glaudėsi lietuvių bendruomenėje Strasbūre, bandė mokytis aktorystės, architektūros, kol galiausiai nusprendė lankyti paskaitas Strasbūro dekoratyvinės dailės mokykloje (Ecole des Arts Decoratifs). 1950 m. išvyko į Paryžių ir buvo priimtas į Fernand Leger studiją Monmartre. Apie 1953 m. P. Gailius Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts) mokėsi litografijos. Svarbiausia mokykla menininkui tapo Luvras ir Moderniojo meno muziejus. Jis žavėjosi V. Kandinskio, H. Matisse‘o, F. Leger‘o kūryba, laikė juos geriausiais tos kartos modernistais, turėjusiais įtakos jo kūrybai. Iš savo mokytojo F. Leger‘o perimtą kontrastų pomėgį ir piešinio svarbos supratimą vienu ar kitu pavidalu aptinkame visų laikotarpių Prano Gailiaus darbuose.
Po pripažinimo ir didelio atgarsio sulaukusios pirmosios personalinės parodos, surengtos 1955 m. Paryžiuje, Galerie du Haut Pave, dailininko parodos pasipylė viena po kitos. Neilgai trukus jos peržengė Prancūzijos ribas ir buvo surengtos Berlyne, Miunchene, Štutgarte (1960), Čikagoje (1963), Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge (1966), Geteburge (1967) ir t. t. Lietuvos meno mylėtojai turėjo progos žavėtis Prano Gailiaus kūryba, eksponuota Vilniaus ir Kauno dailės galerijose, Kazio Varnelio namuose muziejuje, Radvilų rūmuose bei Lietuvos dailės muziejuje.
Paroda veiks: 2017 12 02–2018 03 01
Adomas Danusevičius (1984) – šiuolaikinis tapytojas, nuo 2017 meno daktaras (Vilniausdailės akademija, Danijos Karališkoji menų akademija). Parodose dalyvauja nuo 2008 m., sėkmingai debiutavęs kaip vienas iš nedaugelio queer tema dirbančių menininkų Lietuvoje. Tarptautinio konkurso „Jauno tapytojo prizas’12” II vietos laimėtojas.
Tomas Daukša (g. 1988) – šiuolaikinio meno kūrėjas, konceptualių objektų autorius, tyrinėjantis įvairių sistemų veikimo ribines būsenas. Šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 2009 metų. [Tekstas: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė]
Adomas Danusevičius ir Tomas Daukša laikomi vienais ryškiausių jaunosios kartos lietuvių menininkų. Savo kūryboje įprastai jie vysto gana skirtingas temas, tačiau gruodžio 5 d. galerijoje „The Rooster Gallery“ atidaromoje parodoje „Viską išgerk ir leiskis žemyn“ („Drink full and descend“) menininkai pristatys netikėtą ir paslaptingą savo kūrinių junginį.
Menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė teigia, kad paroda „Viską išgerk ir leiskis žemyn“ – tai kvietimas alchemiškam vaizduotės šokiui su materija, kuriame nėra aišku, kas yra vedančiojo rolėje, kurioje pusėje gyvybė, o kurioje mirtis, tvarka ir chaosas. „Drink full and descend. Ši eilutė nuskamba vienoje žymiojo Davido Lyncho serialo „Twin Peaks“ scenoje kaip užmigdantis burtažodis, padedantis antgamtiniam padarui įsitvirtinti nekaltos merginos kūne. Parodoje konstruojamas jusliškas patyrimas irgi primena užkalbėjimą, o galbūt – tik raginimą peržengti nepažįstamą ribą, primenančią Herakleitišką tiesą – „Viskas teka“ (Panta rei), viskas yra tapsme“, – pasakoja J.Marcišauskytė-Jurašienė.
Parodos ekspozicijoje lankytojai išvys naujausius menininkų kūrinius – tapybą, keramiką ir šviesos instaliacijas. Įsikišus šviesai, tamsus A.Danusevičiaus tapybos paviršius šiaušiasi ir pulsuoja, rodosi, kad trumpam pavirs į kažką apčiuopiamo. Švieselės T. Daukšos objektuose virsta garsu, o garsas šviesa, įkalinti nesibaigiančiame virsmo cikle. Daugiau apie parodą ir jos kūrybos procesą pasakoja menininkai.
– Iš pirmo žvilgsnio jūsų kūryba yra labai skirtinga. Kaip gimė ši kūrybinis duetas ir kodėl nusprendėte daryti bendra parodą?
A. Danusevičius: Su Tomu geriau susipažinome pavasario pradžioje. Nuo to laiko pradėjome intensyviau bendrauti ir diskutuoti apie meną ir ne tik. Man pasirodė vaisingas mūsų bendravimas, kadangi susitikimai ir diskusijos su Tomu inspiruodavo naujoms paieškoms. Tad rugsėjo pradžioje pagalvojau, kad gal būtų visai šaunu bendradarbiauti kartu. Tomui paskambinau ir pasiūliau surengti parodą, nuo to viskas ir prasidėjo. Mums vėl susitikus, pasirodė, kad mes ne tokie jau ir skirtingi. Manau bendraujant vienas kitam padarėme įtaką ir dėl to man atrodo, kad ši paroda atskleidžia mūsų bendravimą. Susisiekiau su „The Rooster Gallery“ vadove Jurgita Juospaityte-Bitiniene ir jai pasiūliau mūsų idėją, vėliau menotyrininkė J.Marcišauskytė-Jurašienė sutiko kuruoti šią parodą. Susiklosčius palankioms aplinkybėms paroda buvo sėkmingai pristatyta Bratislavoje, „Soda“ galerijoje. Vilniuje pristatysime jau kiek kitokią ekspoziciją, pritaikytą specialiai šioms erdvėms.
T. Daukša: Pamenu buvau Palangoje ir ruošiausi kitai parodai. Sekėsi šiaip sau, darbas tarsi priešinosi būti sukurtas. Paskambino Adomas ir pasiūlė kartu surengti parodą. Iškart sutikau, o tada jau viskas klojosi savaime, dėliojosi iš atsitiktinumų ir sutapimų. Didžiausias sutapimas buvo tai, kad mums abiems parūpo neapčiuopiami, neįvardijami bei nepavaizduojami dalykai. Siekis apčiuopti neapčiuopiamą ir pavaizduoti nepavaizduojamą matyt ir būtų tai, kas sieja parodoje esančius darbus. Parodos koncepcija, manau, taip pat užsimezgė per sutapimus, o vėliau menotyrininkė ją kristalizavo ir papildė. Ši paroda, nors prasidėjo nuo mūsų su Adomu pokalbio taip pat yra ir J. Marcišauskytė-Jurašienės bei galerijos „The Rooster Gallery“ bendradarbiavimo rezultatas. Taigi, iš dueto virtome kvartetu.
– Kas jūsų kūrybą sieja šioje parodoje ir apie ką kalbate ekspozicijoje?
A. Danusevičius: Apskritai ir idėjiškai darbai yra susiję, tik atlikti skirtingomis medijomis, dėl ko atsiskleidžia dar ir nauji žiūros kampai. Man paroda siejasi su tamsa, pasąmone, sistemomis, materija ir jos įkrovimu, kosmosu, šviesa. Tomo darbas „Liucerna“ siejamas su elektros lauku, energija, garso virtimu šviesa, o mano suodžių juoda spalva tapyti abstraktūs paveikslai sąveikoje su elektros lauku ir šviesos blyksniais gali žiūrovą nukelti į mūsų priešistorę, į tą laiką kuomet vyko intensyvūs virsmai ir gimė kažkas naujo.
T. Daukša: Nežinau ar galima sakyti, kad parodoje apie ką nors kalbame, gal teisingiau būtų sakyti, kad parodoje žiūrima į tai, kas ne visai matoma (arba į tai, kas neturėtų būti pamatyta). Tai žiūrėjimas į šiltą drėgną tamsą, kuri kartais gali būti maloni, o kartais sukelti pirmykštę (nepaaiškinamą) baimę. Į tamsą, kuri yra atspari gėrio ir blogio sampratoms ir yra tokia, kokia tuo metu yra nepriklausomai nuo to, kokią ją norėtų pamatyti žiūrintysis.
– Parodos pavadinimas skamba intriguojančiais, tarsi iššūkis, kam turi nusiteikti žiūrovas?
A. Danusevičius: Pats pavadinimas gimė po ilgų diskusija su Jolanta ir Tomu. Ji galiausiai ir pasiūlė šį pavadinimą. Įdomu, kad galvojant apie pavadinimą, sakiau Tomui, kad kažkas turi būti susiję su vabzdžiu. Kai Jolanta sugalvojo šį variantą ir aš „Twin Peaks“ seriale pamačiau jo priešistorę (kartojamas burtažodis tiesiogiai susijęs su vabzdžiu), kažkaip intuityviai tapo aišku, kad taip ir turėtų vadintis ši paroda. Manau žiūrovas gali ruoštis susitikimui su kažkuo nauju ir neįprastu.
T. Daukša: Dažniausiai parodų pavadinimuose naudoju abreviatūras arba formules, kurios nurodytų į parodoje rodomus darbus. Nors Jolantos pasiūlytas pavadinimas daug literatūriškesnis, jis taip pat koduoja parodos turinį. Jis nukreipia į ritualinę praktiką, kurios metu yra peržengiami įprasti logikos dėsniai. Pavadinimas, kaip ir pati paroda, yra kvietimas sudalyvauti alchemiškame eksperimente, kurio rezultatas yra ne visai žinomas, o procesai bei reakcijos tik iš dalies kontroliuojami, kur mokslo tiesas pakeičia nuojauta, o žinias tikėjimas.
Adomo Danusevičiaus ir Tomas Daukša paroda „Viską išgerk ir leiskis žemyn/ Drink full and descend“ galerijoje „The Rooster Gallery“ (Gynėjų g. 14, Vilnius) atidaroma gruodžio 5 d. 19 val. ir veiks iki gruodžio 19 d. Galerija dirba II–V 14–18 val. VI 14–17 val.
Kontaktai žiniasklaidai:
Jurgita Juospaitytė-Bitinienė | „The Rooster Gallery“ vadovė
[email protected]
Tel.: +370 675 30087
Parodos atidarymas gruodžio 5 d. 19 val.
Galerijos darbo valandos: antr. - penkt. nuo 14 iki 18 val., šešt. nuo 14 iki 17 val.
Vizitą kitu pageidaujamu laiku reikėtų suderinti el. paštu: [email protected]
Vilniaus senamiestyje įsikūrusi galerija „Meno niša“ mini savo 15 metų veiklos sukaktį ir ta proga pristato specialų projektą. Nuo gruodžio 2 d. galerijos lankytojai kviečiami į žinomo lietuvių menininko Kęstučio Svirnelio parodą „Šerstis“. Kinetinius objektus, instaliacijas kuriantis menininkas savo kūryboje analizuoja kapitalizmo, vartotojiškumo, liberalizmo, demokratijos, žmogaus ir jo vaidmens sistemoje temas.
Kęstutis Svirnelis (g. 1976) gyvena ir kuria Vokietijoje, po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje, magistro laipsnį įgijo Valstybinėje meno ir dizaino akademijoje Štutgarte. Menininkas jau yra surengęs septynias personalines parodas ir dirba visame pasaulyje: savo kūrybą eksponuoja ne tik Vokietijoje ir Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Austrijoje, Turkijoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje ir JAV. K.Svirnelio kūrinus galerija „Meno niša“ taip pat sėkmingai yra pristačiusi meno mugėse „ArtVilnius“, „Positions Berlin“ ir prestižinėje „Vienna Contemporary“.
Galerijos „Meno niša“ vadovė Diana Stomienė džiaugiasi, kad per 15 galerijos veiklos metų pavyko sėkmingai įsitvirtinti tarptautinėje meno scenoje bei ten pristatė ne tik K.Svirnelį, bet ir kitus žinomus Lietuvos kūrėjus. „Mūsų galerija yra subūrusi įvairių sričių ir medijų menininkų ratą, sėkmingai organizuoja jų parodas ir atstovauja meno mugėse pasaulyje: Vienoje, Berlyne, Briuselyje, Londone, Paryžiuje ir kitur. O nuo 2009 m. mūsų inicijuota meno mugė „ArtVilnius“ taip pat prisideda ne tik prie Lietuvos menininkų žinomumo didinimo tarptautinėje rinkoje, bet ir prie Vilniaus kaip kultūros ir šiuolaikinio meno sostinės vardo garsinimo“, – pasakoja D.Stomienė.
Personalinėje parodoje „Šerstis“ menininkas ir toliau plėtoja globalias ir bendražmogiškas temas, tačiau kalba paprastai, suprantamai, ir šį kartą dzūkiškai. Nuolat pabrėždamas dzūkišką kilmę (K.Svirnelis kilęs iš Zervynų k.,Varėnos raj.) ir neneigdamas švabiškos vokiečių kultūros, kurioje gyvena jau 15 metų, įtakos. Abi skirtingai mažos kultūros, tačiau išskirtinės, atpažįstamos, turinčios savo dialektą, tradicijas ir identitetą. Paroda vyks Lietuvoje, todėl parodos pavadinimas tarmiškas „Šerstis“ (kailis), o dar tiksliau dzūkiškai „Šerscis“.
„Kaip ir visos K.Svirnelio kūrybos, taip ir šios parodos svarbus elementas bus medžiaga, tiksliau kailis: dirbtinis, natūralus, pirktas ar rastas patiltėje, labai švelniais ir šiurkščiais šeriais. Taip pat plastikinės figūros ir motorai. Judantys, kinetiniai objektai trikdys, sukeldami dviprasmiškų minčių. Toks ir yra menininko tikslas – pastatyti žiūrovą į nepatogią ir dviprasmišką situaciją. Provokuoti mintį, emociją per judesį, medžiagą ir formą. Aktyvinti mintis apie vertybių sistemą: degeneraciją, deseksualizaciją ir demokratiją“, – teigia parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė.
K.Svirnelio paroda kuriama specialiai galerijos „Meno niša“ erdvėms. Nors joje bus naujų ir ankščiau sukurtų objektų, menininkas mato parodą, kaip vientisą instaliaciją sudarytą iš daugybės objektų ir itin aktualią šių dienų kontekste. Pasak K.Svirnelio slenkantis Gedimino pilies kalnas, tai ne tik skūra, paviršius. Kai slenka, tai viskas griūna iš vidaus iš esmės, o visuomenės situacija, demografinė, ekonominė, kuri vyksta šiuo metu paverčia Gedimino kalną tarsi Lietuvos simboliu, įvaizdina situaciją – sistemos, vertybių ir pan. Giluminės problemos pasireiškia išorinėmis nuošliaužomis. Savo kūrinius jis taip pat įvardija kaip vaizdinius ir teigia kuriantis absurdišką meną absurdiškam pasauliui.
Kęstučio Svirnelio paroda „Šerstis“ veiks nuo gruodžio 2 d. iki gruodžio 16 d.. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.
2017 m. lapkričio 28 – gruodžio 16 dienomis Vilniaus grafikos meno centre veiks Jono Valatkevičiaus kūrybos paroda Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas / Terrible Days. Wonderful Life.
Atidarymas 2017 m. lapkričio 28 d., 18 val., VGMC (Latako g. 3, Vilnius)
Labiausiai žavi Jono Valatkevičiaus gebėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai. Vien dėl parodos pavadinimo tikslumo galima supykti iš pavydo. Šitas menininkas neatitinka standartų, nes yra mišrus lyg koks metropolis, kuriame tarpsta daugybė įvairaus plauko gyventojų: rašytojas ir menotyrininkas su geba kinkyti kalbą, reklamos kūrėjas, mokantis tekstą sutraukti iki kulkos, vaizdo kultūroje išprusęs žiūrovas su patirtimi atpažinti „kabinantį“ vaizdą, buvęs pankas, apsėstas sveikuoliško nihilizmo, metalistas su poreikiu iškratyti galvą, dviejų dukterų tėvas, atsakingas už tai, kad tvyrotų saugumo ir prasmės jausmas, kai tų visai nėra, flirtuotojas su popkultūra tik dėl to, kad ji to reikalauja, inteligentas, kuris nemaloniose situacijose norėtų būti mandagus ir galiausiai menininkas, kuriam būtina susitvarkyti su visu tuo jovalu, paverčiant jį vaizdu.
Valatkevičiaus kuriami pavidalai turi rituališkumo žymių. Jie ne tik panašūs į hipersušiuolaikintą genčių ar liaudies kūrybą, bet ir atlieka išsivalymo funkciją, kaip koks dvasinis skalbiklis. Tik be kondicionieriaus, nes tiesa yra grubi.
Parodos kuratorė Monika Krikštopaitytė
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt
2017 m. gruodžio 5 d., –2018 sausio 5 d.
Galerija „Vartai“ pristato menininkės Eglės Jauncems kūrinių parodą „Pavojinga mityba“. Joje menininkė žaismingai tyrinėja profesionalios virtuvės potraukius aukštoms kepurėms, reitingų žvaigždutėms ir šefams. E. Jauncems taip tęsia savo vyriškosios lyties galios, tapybos istorijos ir santykio tarp tiesos bei regimybės tyrinėjimus.
Pavojinga mityba
Per daug arba per mažai. Pernelyg didelio ar nepakankamo maistinių medžiagų vartojimo rezultatai.
Įeidama į konditerijos parduotuvę aš matau jį, kočiojantį tešlos gabalą ant miltais apibarstyto stalo. Mus skiria stiklinė pertvara, tačiau aš galiu užuosti jo kakta bėgančio prakaito kvapą. Jis pakelia ranką, kad nusivalytų prakaito lašus nuo surauktos kaktos, ir aš nusišypsau. Stebiu ilgus ir stiprius jo pirštus, judančius aukštyn ir žemyn stalu, miltais, tešla ir kočėlu. Jaučiu jo pulsuojančias kraujagysles, jo akys dega azartu ir ambicija. Jis pasirodo esąs atkaklus ir darbštus, kūrybingas ir rūpestingas, nuoseklus ir žvelgiantis į priekį.
Tolygiai ant stalo paskleista tešla dabar pjaustoma į apskritimus su vyriška precizika ir tikslumu. Greitis ir patirtis leidžia juos tuoj pat įdėti ir iškepus ištraukti iš orkaitės. Atvėsęs 10 minučių, biskvitas yra traškus ir trapus. Jis dar kartą patikrina, kad įsitikintų, kad jis tikrai traškus ir trapus.
Suplakti grietinėlę dar niekuomet nebuvo taip lengva. Maišymo dubenyje aš jau galiu matyti, kaip kiaušinio baltymas virsta į šlovę ir jėgą. Vyras užtikrina savo sėkmę įdėdamas dar, ir dar daugiau cukraus. Šaukštas po šaukšto, jis tampa organiškas, sodraus ir tiršto skonio maisto gaminys. Darbinė temperatūra pakyla, ir jo buvimas šioje erdvėje tampa šiek tiek grėsmingas ir bauginamas. Nepaisant to, aš suprantu, kad tokia reakcija tik perkelia jo esybę į kitą dimensiją. Pavojus jį daro tik dar šlapesnį ir patrauklesnį. Nedorėliams nėra laiko ilsėtis.
Jis pradeda spausti grietinėlę ant biskvito. Sukdamas ratu, jis kuria kreminį bokštą su aštriomis briaunomis ir pasididžiavimo verta viršūne. Kompoziciją užbaigia pridėdamas keletą meistriškai sukurtų dekoracijų.
Išeinu iš parduotuvės.
Lietuvoje gimusi menininkė Eglė Jauncems (1984 m.) gyvena ir kuria Londone. Prieš pradėdama sinologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, ji buvo aktyviai įsitraukusi į alternatyviosios muzikos veiklą Vilniuje kaip atlikėja. 4 metus praleidusi Tolimuosiuose Rytuose, Eglė sugrįžo į Europą ir 2013 m. baigė antrąsias bakalauro studijas Chelsea menų koledže. Šiais metais menininkė baigė tapybos magistro studijas Londono karališkajame menų koledže. Menininkės kūriniai buvo eksponuojami personalinėse ir grupinėse parodose, tokiose kaip „Dausuva“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius), „Cybernetic Meadow“ Averard viešbutyje (Londonas), „Demimonde“ Amerwood House (Londonas) ir „Khobz“ Marakešo bienalėje. 2015 m. Eglei buvo suteikta prestižinė David Hockney meno fondo stipendija.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Rolandas Valiūnas
Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ Meno fondas, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“
2017 m. gruodžio 5 d., –2018 m. sausui 5 d.
Galerija „Vartai“ džiaugiasi pristatydama Latvijos menininko Indrikio Gelzio parodą „Rest and Vest“. Tai bus jau antroji jauno ir ambicingo kūrėjo personalinė paroda galerijoje, kurioje jis pristatys naujausias savo sienines skulptūras.
I. Gelzio sieninės skulptūros tarsi flirtuoja su XX a. pradžios futuristų ir konstruktyvistų ateities vizijomis bei skulptūrinėmis kompozicijomis. Tačiau ateičiai tapus šiandiena, gyvenant didžiosios akceleracijos laikotarpiu, šio menininko naudojami kūrybos principai ir jų reikšmių laukas atrodo aktualesnis nei galėjo būti prieš šimtmetį. Mobilumas, mechaniškumas ir skaitmeniškumas nėra tik techninių parametrų aprašuose ar futuristinės ateities spekuliacijose – tai žodžiai, perkopę technikos ribas ir tapę įprastais kasdienybės atributais. Ne atsitiktinai šios skulptūros primena grafinę statistiką ir siejasi su vyraujančia algoritminio mąstymo logika, kurioje skaitmenizuoti kalnų ir prarajų vaizdai yra dažnesni ir tikresni už realius.
I. Gelzio kūriniai iš esmės yra stabilios struktūros, tačiau jų forma tarsi prieštarauja medžiagiškajam stabilumui ir sufleruoja dinamiškumą, sustabdyto gesto, judesio, vyksmo akimirką. Galbūt tai – įstrižainių ir lenktų formų ritmai, ar tai, kad metalines skulptūrinių kompozicijų linijas sunku apibūdinti kitaip nei kylančias ir krintančias, kažkur tarp mechaniškumo ir organiško judesio, laisvo kryčio ir preciziškai apskaičiuotų judėjimo trajektorijų.
Paprastos, bet kompleksiškos I. Gelzio erdvinės kompozicijos nesiekia atkartoti jokių realaus pasaulio figūrų ar objektų. Galbūt net priešingai – kūriniai yra labiau linkę į vizualinį daugiareikšmiškumą, o ne į konkretaus vaizdinio ar temos perdirbimą, jį suabstraktinant ar konkretizuojant. Kaip ir kūrinių pavadinimai, kurie jų reikšmių nė kiek nesusiaurina, o veikiau kuria tam tikrą intelektualinę ar jausminę kūrinio nuotaiką bei dažniausiai nurodo į dar keletą kūrinio perskaitymo galimybių. Paradoksalu, tačiau būtent tuštuma užima didžiausią kūrinio dalį. Pats kūrinys funkcionuoja kaip negatyvus atvaizdas, tiek pat priklausomas nuo savęs, kiek ir nuo pagrindo, ant kurio yra eksponuojamas.
Indrikis Gelzis (g. 1988) baigė Vizualiųjų komunikacijų studijas Latvijos dailės akademijoje ir Hoger dailės institute Gente, Belgijoje. Menininkas yra surengęs personalines parodas Latvijos nacionalinėje meno muziejuje, šiuolaikinio meno centre kim? (Latvija), Cinnamon galerijoje (Nyderlandai), Hole of the Fox (Belgija) ir kt. Jis taip pat aktyviai dalyvauja ir grupinėse parodose. Jo kūriniai buvo eksponuojami Stedelijk Museum Amsterdam (Nyderlandai), Lundgren galerijoje (Ispanija), The Stable galerijoje (Belgija), ERA VI VII VI erdvėje Niujorke ir kitose erdvėse Europoje bei JAV.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Rolandas Valiūnas
Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ Meno fondas, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“
Keiptaune atsidarė didžiausias šiuolaikinio Afrikos meno muziejus
Siloso bokštas yra įprastas lietuviško gamtovaizdžio objektas. Ypač – apgriuvęs. Tačiau, deja, nė vienas iš jų nėra prikeltas naujam gyvenimui kaip Pietų Afrikoje, kur siloso bokšte įkurtas šiuolaikinio Afrikos meno muziejus.
Zeitzo šiuolaikinio Afrikos meno muziejus, arba „Zeitz MOCAA“, atsidarė rugsėjo 22 d. Keiptaune ir dabar yra didžiausias šalies meno muziejus. Iš buvusio, 1920 m. statyto kukurūzų siloso bokšto atsiveria vaizdai į Atlanto vandenyną ir prašmatnią Keiptauno Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinę, kur prieš tris dešimtmečius suklestėjo mažmeninė prekyba, nekilnojamasis turtas ir turizmas. Tai viena iš labiausiai lankomų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vietų, pasak statistikos, sezono įkarštyje pritraukiančių iki 100 000 žmonių per dieną.








Trys autoriai trimis požiūriais
Ką menininkas norėjo padaryti, sužinome iš projektų aprašymų ir pokalbių su autoriais. Tai viena. Antra – srities žinovai įtikina, jog yra galybė objektyvių aplinkybių, kurias būtina žinoti, kad galėtume kūrinius patirti giliau, tame irgi yra tiesos. Na, o trečia, kartais visai priešinga, bet irgi tiesa yra tai, kad kūriniai ir parodos elgiasi kaip nori, nes ateina žiūrovas ir suvokia pasiremdamas savo pirma, antra, trečia ir keturiolikta aplinkybe. Veikia žiūrinčiojo nusiteikimas, nuotaika, esminiai ir dienos poreikiai, gyvenimo etapas, išsilavinimas, požiūris į išsilavinimą, atėjimo priežastis ir t.t. W.J.T. Mitchellas klausė, „ko nori atvaizdai?“, man rūpi sužinoti, ką parodos daro neprašytos, koks jų pašalinis, nenumatytas poveikis. Patikrinsiu tris iš dabar veikiančių.







