7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Monika Krikštopaitytė

Tobulos formos paslaptis

Dainius Liškevičius, Labyrinthus, Vilnius: „Lapas", 2018, 271 p.

Kai gauni Dainiaus Liškevičiaus knygą, sunku suprasti, kas tai. Ar tai dovana, nes supakuota į margintą popierių, ar užrašų knygelė, nes turi gaubiančią gumelę kaip „Moleskine“ ir yra įprasto užrašinei dydžio, ar tai meno kūrinys, ar gudresnės formos albumas, ar naujo formato paroda, ar kolektyvinis dienoraštis, o gal vis dėlto knyga? Knyga, kokia? Galėčiau varginti dar vienu ilgu sakiniu apie tai, kad ir teksto žanras neaiškus. Bet kadangi pagrindinis šio paslaptingo objekto žodis, nulemiantis visą struktūrą ir logiką, yra labirintas, visi painumai tėra privalumai. Visos jėgos buvo skirtos tam, kad skaitytojas / žiūrėtojas jaustųsi pasukęs apgaulingu, viliojančiu keliu.

Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius. R. Daskevičiaus nuotr.
Dainius Liškevičius. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
JMVMC inf.

Gegužės 23 d. – liepos 9 d.: paroda „Fluxus“ avilys“

„Fluxus“ – XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje susikūręs tarptautinis avangardinio meno judėjimas, kuriame svarbų vaidmenį atliko ir lietuvis išeivis Jurgis Mačiūnas (George Maciunas). Šio judėjimo atstovai siekė ne tik iš esmės reformuoti išsisėmusį ir komercinį tapusį anuometinį meną, bet ir apskritai sudrebinti kultūros pagrindus.


Vienas didžiausių tokios revoliucijos akstinų buvo tikrovės įsiveržimas į kūrybą, ištrinant ribas tarp vadinamojo elitinio ir masinio, vaizduojamojo ir taikomojo menų. „Fluxus“ atstovų veiklai buvo būdinga antielitinė, „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself), paprastumo, kasdienybės, pokšto, tiražavimo, performatyvi, procesuali estetika. Ir, žinoma, vienas esminių bruožų ‒ kūrybinės veiklos kolektyviškumas.


Parodoje „Fluxus“ avilys“ pristatoma Jono Meko vizualiųjų meno centrui priklausanti „Fluxus“ kolekcijos dalis, atspindinti šį judėjimą kaip kolektyvinę veiklą. Žinoma, „Fluxus“ buvo išimtinai performatyvus, nesibaigiantis eksperimentavimas, todėl šiandien įmanoma pristatyti tik tą daugialypį procesą atspindinčius dokumentus ir artefaktus, paprastai tariant ‒ archyvą.


Parodoje Nacionalinėje bibliotekoje „Fluxus“ pristatomas būtent per kolektyviškumo prizmę, be to, ne tik kaip avangardinio meno judėjimas siaurąja prasme, bet ir kaip pasaulėžiūros principas apskritai, kaip banga, kuri auga, plečiasi ir ilgainiui netikėtais būdais paveikia vis platesnius kultūrinius arealus.  
Ekspozicijoje „Fluxus“ kolektyviškumo principas atspindimas keliomis kryptimis: a) įvairių kolektyvinių „Fluxus“ akcijų, hepeningų, festivalių plakatai; b) keletas kolektyviai sukurtų (kartais be autorystės) artefaktų; c) objektai, skirti kontaktui su žiūrovu; d) galų gale, fragmentiškai, asociatyviai užkabinamas aprėpiantis tris pirmuosius, menininkų bendruomenės SoHo kvartale Niujorke kūrimosi, aspektas. Taigi „Fluxus“ kolektyviškumas ‒ tarsi avilio metafora ‒ atsiskleidžia keliomis (archyvinėmis) briaunomis.


Paroda atidaroma gegužės 23 d. 17 val., veiks iki liepos 9 d. Parodos kuratorius dr. Kęstutis Šapoka.
„Fluxus“ kolekcijos paroda „Avilys“ yra didesnio projekto dalis. Kita dalis ‒ „Fluxus & Mačiūnas’92“ – atidaryta gegužės 9 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Malūnų g. 8, Vilniuje. Joje eksponuojamas rekonstruotas 1992 m. Vilniaus moksleivių rūmuose vykęs vienas pirmųjų „Fluxus“ projektų Lietuvoje. Šame projekte kolektyviškumas taip pat buvo svarbus.

 

Rengėjų inf.

Galerijoje 555 (T. Ševčenkos g. 16F, Vilnius) atidaroma paroda „Žaidžiame klases

2018 05 21 – 06 16
Gegužės 21 d., pirmadienį, 18 val. Galerijoje 555 (T. Ševčenkos g. 16F, Vilnius) atidaroma paroda „Žaidžiame klases“.


„Žaidžiame klases“ – grupinė skirtingų kartų tapybos atstovų paroda, kviečianti panirti į paveikslų ekosistemas ir pamiršti aplinkinį kontekstą. Parodoje vadovaujamasi semiotine teksto samprata, kad bet koks objektas, šiuo atveju paroda, gali būti laikomas vientisu tekstu, uždara reikšmių sistema. Tad parodą „Žaidžiame klases“ siūlome skaityti kaip asociatyvia vaizdų kalba parašytą tekstą.
Šis tekstas pasakoja pasaulio ir žmonijos istoriją. Iš Ramūno Čeponio tamsos užgimusios Žemės aušroje gyvena Jono Jurciko priešistoriniai žmonės. Skirtingose civilizacijose klesti Kristinos Kurilionok, Eglės Norkutės, Lauros Slavinskaitės ir Rūtos Matulevičiūtės sukurtų kultūrų atstovai, supami neapibrėžtų Ievos Skauronės, Dalios Kasčiūnaitės, Eugenijaus Cukermano gamtos stichijų. Technologiniai ir architektūriniai Vakarų civilizacijos pasiekimai ir jų padariniai išryškėja Lino Liandzbergio darbuose, o Jolantos Gegelevičiūtės paveiksluose iš nestruktūruoto chaoso gimsta nauja pradžia.


Visgi tai tėra vienas iš galimų parodos-teksto suvokimo būdų. Savo knygoje „Žaidžiame klases“, kuri ir įkvėpė šios parodos struktūrą bei paskolino pavadinimą, Julio Cortazaras skaitytojams pasiūlė keletą pasakojimo eigos variantų. Tas pats tekstas, priklausomai nuo knygos fragmentų eilės tvarkos, gali virsti nauja istorija, atveriančia naujas prasmes. Kaip ir Cortazaro knyga, ši paroda gali būti skaitoma ne vienu būdu. Ar tai bus optimistinė, ar pesimistinė žmonijos vystymosi, augimo versija, priklauso nuo žiūrovo pasaulėžiūros. Be to, iš parodoje eksponuojamų kūrinių galima sukonstruoti begalę trumpų skirtingų istorijų. Menininkų darbai yra atviri interpretacijoms ir sugretinimams, kuriuos galima kurti ne vien mintyse, bet ir asmeninėje kolekcijoje.

Paroda „Žaidžiame klases“ galerijoje 555 vyks iki birželio 16 d. Galerijos darbo laikas: II, III 12–19 val., VI 12–16 val. Parodos lankymas – nemokamas.


Parodoje dalyvauja: Eugenijus Cukermanas, Ramūnas Čeponis, Krista Feigelovitz (Kristina Kurilionok), Jolanta Gegelevičiūtė, Jonas Jurcikas, Dalia Kasčiūnaitė, Linas Liandzbergis, Rūta Matulevičiūtė, Eglė Norkutė, Ieva Skauronė ir Laura Slavinskaitė
Parodos kuratorė: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Agnė Narušytė

Informacija, šviesa, žodžiai

Arba optimistiškai apie distopiją

Praeitą savaitgalį niekur nevažiavau – dvi saulėtas pavasario dienas praleidau namie skaitydama studentų diplominius darbus. Taip būna kiekvieną gegužę, nes toks yra mokslo metų ciklas: rudenį daugiau susitikimų ir aptarimų, pavasarį daugiau skaitymo. Visiems artėja tas pats darbų atidavimo terminas, visi laukia tavo patarimo, bet kelių darbų vienu metu skaityti negali, tad laikas išsitęsia. Dėstytojams įprastas toks darbų persiklojimas. Įprasta tuo ir pasiskųsti, nes tuo metu kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, bet iki šiol tai neatrodė neteisinga.

Gintaras Zinkevičius, iš serijos „Atsitrenkimai“. 2016 m.
Gintaras Zinkevičius, iš serijos „Atsitrenkimai“. 2016 m.
LDS inf.

Grafikos paroda „Kartų ryšys. Prof. Leonas Lagauskas (1928-2010) ir jo mokiniai“

2018 m. gegužės 22 – birželio 16 d.
LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius
Parodos atidarymas gegužės 22 d., antradienį, 17 val.
2018 metai – mūsų tautos laisvės atgavimo šimtmečio metai. Metai, atskleidžiantys Lietuvai nusipelniusių žmonių gyvenimo puslapius, kartu suteikiantys galimybę dar kartą peržvelgti ir padėkoti išskirtinėms asmenybėms už jų nuveiktus darbus, išugdytus mokinius, pratęstas ir įprasmintas geriausias dailės tradicijas.


Profesorius Leonas Lagauskas   (1928-2010) – dailininkas, pedagogas, išskirtinio talento piešėjas ir estampo meistras, sudėtingos grafikos technikos – oforto tradicijų puoselėtojas. Dailininkas, be galo mylėjęs Vilnių ir sugebėjęs įamžinti jo grožį daugiaplanių miesto panoramų cikluose. Virtuoziškuose jo piešiniuose rikiuojasi ir įsimenanti amžininkų portretų galerija. Tai Menininkas iš didžiosios raidės – realistas, romantikas, klasikinio piešinio puoselėtojas. Aplinka buvo jo kūrybos šaltinis ir įkvėpėja. Su dideliu atsidavimu ir meile dailininkas piešė sudėtingiausias Vilniaus miesto architektūrines kompozicijas, portretus, gamtos motyvus su medžiais ir vėjo blaškomais debesimis, žydinčias gėles ar lėtai šliaužiančias sraiges pievoje.


Menininkas buvo išskirtinio talento ir stipraus charakterio asmenybė. Daugiau nei 40 metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje estampo pradmenis pirmųjų kursų studentams, vadovavo grafikos katedros studentų vasaros praktikoms. Būtent praktikų metu daugelis jaunųjų grafikų atsiskleisdavo kaip menininkai, profesorius sugebėdavo jiems atverti gamtos motyvų grožį, išlavinti pastabumą, išmokyti pamatyti stebuklus kasdieniniuose dalykuose, piešinio linija perteikti žmogaus charakterį ar gamtos stichiją, jos jėgą ir dramatizmą. Per prof. Leono Lagausko rankas perėjo visi tuo metų VDA baigę žinomi Lietuvos grafikai. Profesorius buvo reiklus, kartais griežtas, bet visada – labai geranoriškas, gerbiantis studento asmenybę ir besistengiantis užčiuopti ir atskleisti geriausias būsimų dailininkų talento puses. Jis mokė studentus grafikos išraiškos priemonių, technikų įvairovės, amato meistrystės, diegė studentams darbštumo, atsakomybės ir atsidavimo pasirinktam keliui jausmus. Visa plejada žinomų Lietuvos menininkų yra dėkingi prof. Leonui Lagauskui už suteiktas žinias ir impulsą eiti nelengvu dailininko grafiko keliu.


Profesorius L. Lagauskas buvo itin kuklus ir labai reiklus savo paties darbų atžvilgiu. Nors dirbo daug ir tikrai turėjo ką parodyti, jis nedažnai eksponuodavo savo darbus parodose, daugiausia kūrė sau ir tik artimiausi profesoriaus mokiniai galėjo pamatyti jo kūrybos virtuvę, nedaugelį jis įsileisdavo į savo skliautuotą dirbtuvę Pilies gatvėje. Didelės apimties L. Lagausko darbų paroda vyko Lietuvos dailės muziejuje 2011 metais, jau po menininko mirties. Šiais jubiliejiniais metais profesoriui Leonui Lagauskui vasario 4 dieną būtų sukakę 90 metų. Ta proga dailininkai, buvę profesoriaus mokiniai, pagerbdami jo kūrybą ir pedagoginį darbą, nusprendė „Arkos“ galerijoje surengti parodą “Kartų ryšys. Profesorius Leonas Lagauskas ir jo mokiniai“.


Parodos tikslas – priminti visuomenei talentingo grafiko ir pedagogo Leono Lagausko kūrybą – estampus, piešinius, kartu parodyti profesoriaus vadovaujamų, tada dar jaunųjų dailininkų studijų metais ir vasaros praktikų metu sukurtus darbus bei vėlesnę, jau brandžių menininkų kūrybą, padėkoti Mokytojui už pagalbą ir didelį atsidavimą, atskleidžiant profesionalaus meno paslaptis bei jas įgyvendinant grafikos lakštuose.


Parodoje bus galima stebėti, kas sieja buvusius L. Lagausko studentus jų meniniame kelyje, ar jaučiama profesoriaus įtaka, koks jų kūrybos atspirties taškas, kaip toli jie pažengė nuo savo jaunatviškų darbų, kaip atrado individualų braižą.


Parodoje dalyvauja įvairių kartų profesoriaus Leono Lagausko mokiniai: Olegas Ablažiejus, Aušrinė Bareikytė, Jūragis Burkšaitis, Vaclovas Butrimas, Matas Dūda, Irena Dumšaitė, Aistė Ramūnaitė, Kęstutis Grigaliūnas, Antanas Jokubaitis, Giedrius Jonaitis, Daiva Kairevičiūtė, Daiva Lagauskaitė, Šarūnas Leonavičius, Gediminas Leonavičius, Vladas Liatukas, Vaclovas Liatukas, Marius Liugaila, Živilė Liugailaitė, Eugenijus Lugovojus, Kazimieras Paškauskas, Audrius Puipa, Algirdas Repšys, Egidijus Rudinskas, Birutė Stančikaitė, Daiva Staškevičienė, Edita Suchockytė, Dovilė Tomkutė, Roberta Vaigeltaitė.


Projekto iniciatorius: Vladas Liatukas, dailininkas-grafikas, VDA VF meno ir dizaino laboratorijos grafikos specialistas praktiniam studentų mokymui.
Projekto organizatorius: Arkos dailės galerija.
Projekto partneriai: Vilniaus dailės akademija, VDA grafikos katedra, VDA VF meno ir dizaino laboratorija, VDA muziejus.

LDS Galerija ARKA,
Aušros Vartų g. 7, LT-01304 Vilnius
tel. 8 5 2121319, e-mail: [email protected]
www.arkagalerija.lt; www.facebook.com/arkagalerija/

Italų grafikos paroda galerijoje Arka

„Alea Contemporary Art“ kultūros asociacija (Roma, Italija)
2018 m. gegužės 22 – birželio 16 d.
LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius
Parodos atidarymas gegužės 22 d., antradienį, 17 val.


Italijos menininkų kultūros asociacija „Alea Contemporary Art“ buvo įkurta 2016 m. Romoje. Tai keturių kartų ir skirtingų profesijų menininkų - Stefano Franchi, Frank Martinangeli, Andrea Pacini ir Usama Saad kūrybinio ir organizacinio darbo rezultatas. Ši galerija suteikė galimybę įvairių sričių menininkams susipažinti su tradicinėmis ir eksperimentinės grafikos technikomis, spausdinimo technologijomis, netikėtų ir neįprastų medžiagų panaudojimu šiuolaikinėje grafinėje raiškoje. Asociacijos menininkai – tarptautiniu mastu pripažinti kūrėjai, įvairių Italijos dailės akademijų dėstytojai, knygų iliustratoriai. Ne vienas jų, studijų metais pasisėmė žinių ir įkvėpimo svarbiuose pasaulio meno centruose – Italijoje, Prancūzijoje (garsiojoje „Ateljė 17“ Paryžiuje, įsteigtoje žymaus anglų tapytojo ir grafiko Stanley William Hayter). Menininkų kūryboje atsispindi abstrakčiojo ekspresionizmo, siurrealizmo įtakos.


„Alea Contemporary Art“ galerijoje veikia spausdinimo laboratorija, atvira fotografijai, tapybai, komiksų kūrimui, skulptūrai, keramikai, brangiųjų akmenų meniniam apdirbimui. Eksperimentavimas ir sintezavimas yra pagrindiniai žodžiai, geriausiai nusakantys asociacijos veiklą. Neatsitiktinai, galerija įkurta Garbatella regiono centre, kur steigiasi naujos įmonės ir vyksta kūrybinių koorporacijų bendradarbiavimas. „Alea Contemporary Art“ pasiruošusi dialogui su kiekviena nauja menine tendencija ar stiliumi, tačiau stengiasi ne tik sukurti vietą susitikimams ir mainams tarp menininkų, kritikų ir institucijų, bet ir būti visiems atvira kūrybos erdve: čia organizuojami grafikos meno kursai, erdvė pritaikyta neįgaliesiems, taip pat performatyvaus meno renginiams ir parodoms.


LDS galerijoje „Arka“ rengiama „Alea Contemporary Art“ menininkų paroda yra tarptautinio mainų projekto „Crossroads / Incroci / Kryžkelės“ dalis. Projekto tikslas – populiarinti Lietuvos ir Italijos grafikos meną, paskatinti gilintis į šios vizualios meno raiškos ypatybes ir naujoves, pristatyti originalius ir skirtingus įvairiomis grafikos technikomis kuriančius menininkus.


2018 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos grafikos paroda „Kryžkelės LT-100“ bus atidaryta Romoje.
Parodoje Vilniuje savo darbus eksponuoja vienuolika Italijos dailininkų: Arianna Angelini, Marina Bindella, Stefano Franchi, Frank Martinangeli, Giovanna Martinelli, Elena Molena, Andrea Pacini, Cristina Piciacchia, Anna Romanello, Usama Saad, Pasquale Santoro.
Projekto organizatoriai: LDS galerija „Arka“ ir „Alea Contemporary Art“ kultūros asociacija
Parodos globėjas - Italijos Respublikos ambasadorius J. E. Francesco Fransoni
Projekto kuratoriai: Frank Martinangeli, Dovilė Tomkutė

 

LDS inf.

Kristinos Mažeikaitės kūrybos paroda „Degančios saulės namai“

Gegužės 23 d., trečiadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojos Kristinos Mažeikaitės kūrybos paroda „Degančios saulės namai“. Paroda vyks iki birželio 19 d., jos lankymas – nemokamas.

Parodos pavadinimas „Degančios saulės namai“ – daugiaprasmis ir kontroversiškas. Saulė – dangaus kūnas. Tuo tarpu parodoje pristatomi peizažai, kuriuose dominuoja žemės kategorija. Čia saulė įkūnijama žemėje. Ir žemė tampa jos namais. Žemė, kuri tarsi pripildyta saulės šilumos. Kita vertus, visoje autorės kūryboje šviesos kategorija atsikartoja, ir, galima sakyti, yra esminė – tai visa kuriantis ir transformuojantis veiksnys (ankstesnių ciklų paveikslai: „Naktis irgi šviesa“, „Geltonas vakaras / Waiting for the Sun“ ir kt.). Todėl parodos pavadinimas gali būti traktuojamas ir kaip tapytojos motto. Šviesa svarbi ne tik kaip tapytojo siekinys – nutapyti šviesą, bet ir teikia nuorodą į vertybinį matą – kūrėjas per savo kūrybą tampa „tos saulės namais“.

Parodoje pristatoma paskutinių metų kūryba, kurioje fiksuojamos peizažo variacijos: nuo autorės ankstesniuose cikluose vyravusių kameriškesnių sodo motyvų pereinama prie „tolių tapymo“, redukuojant struktūras iki žemės ir dangaus santykio. Tačiau autorei nepakankamas tik žemės ir dangaus spalvinio santykio užfiksavimas. Peizažo motyvas – tik priemonė žengti giliau. Per pasirinktą peizažo motyvą siekiama atskleisti skirtingas tapytojos būsenas, asmenines patirtis, individualų požiūrį į supančią aplinką, santykį su pasauliu. Artimas prancūzų filosofo G. Deleuze pastebėjimas, kad P. Cezanne tapo peizažo šilumą ar V. van Gogh – grūdo augimo jėgą. Tad esmine paveikslų ašimi tampa peizažo kuriamos taktilinės patirtys. Paveikslas-peizažas traukia, apgaubia, primena, leidžia patirti. Papildomos nuorodos fiksuojamos bei asociacijos kuriamos per paveikslų pavadinimus: „Degančios saulės namai“, „Ten mes susitiksim“, „Tapytojas – tai žemė“.

Per paprastą, redukuotą motyvą žiūrovai kviečiami susitikti su didelio užmojo tapyba, su požiūriu, kai tikima žmogaus kūrybinėmis galimybėmis ir galiomis. Peizažas čia ne pertapomas pagal motyvą. Peizažas čia kuriamas.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos laikas: 2018 05 23 – 06 19. Atidarymas: gegužės 23 d. 18 val.
Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16. Lankymas – nemokamas.

 

 

Monika Valatkaitė

Paliekant postresinę būseną

Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“

Prancūzų filosofo René Descartes’o visiems žinomas teiginys – „Mąstau, vadinasi, esu“ išreiškia, kad mąstymo procesas padaro žmones gyvus. Tačiau ši frazė yra sulaukusi daug ją polemizuojančių, inversiškų modifikacijų. Viena – „mąstau, vadinasi, negyvenu“ oponuoja tuo, kad egzistenciniai klausimai dėl baimės (išlikti) neretai sukausto žmogų, priverstą užsidaryti galvoje ir nebefunkcionuoti įgyjant patirtį per sąveiką su fiziniu pasauliu. Apie kūną paralyžiuojančią būseną, kai norisi susisukti į embriono pozą destruktyvioje realybėje, pasakoja jaunosios kartos skulptorius Vytautas Viržbickas parodoje „Mirtinose mintyse“.

Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A.Anskaičio nuotr.

Remigijaus Pačėsos retrospektyvinės paroda „Geltona gulbė neatplauks“ Vilniuje

Nuo gegužės 10 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“ (Gedimino pr. 43, Vilnius) veikia Remigijaus Pačėsos retrospektyvinė paroda „Geltona gulbė neatplauks“. Parodos kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius.

Fotografą Remigijų Pačėsą (1955–2015) kolegos prisimena kaip „matytoją“. Jo pastebėti kasdieniški objektai tapdavo begalybės įžvalgomis. Parodoje pirmą kartą pristatomi visi Pačėsos kūrybos etapai – ne tik ankstyvieji sidabro atspaudai, bet ir montažai, koliažai, monotipijos, autoportretai, spalvota fotografija.

„Geltona gulbė neatplauks“ Pačėsa užrašė ant upės nuotraukos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltoni topinambai. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau“, „Antradienis – darbo diena“, „Pilka diena – pilka žuvėdra“, „Pas poeto kapą“. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai“. Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą“.

Kartu su bendraminčiais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesio, šaipėsi iš įkyraus kultūros rimtumo. Apie 1991 m. susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas. 2004 m. vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Bežiūrint į tuos mažyčius nekintančios geometrijos skirtumus, išryškėja laiko upė, kurioje tobulai žvejojo Pačėsa.

Paroda „Geltona gulbė neatplauks“ pirmą kartą buvo surengta 2017 m. liepą Fotografijos muziejuje Šiauliuose, 2018 m. vasarį – Kauno fotografijos galerijoje. Vilniuje paroda skyla į dvi dalis: ankstyvieji Pačėsos darbai eksponuojami Vilniaus fotografijos galerijoje, o marijampolietiškas laikotarpis – „Prospekto galerijoje“.

Kuratoriai: Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius
Organizatoriai: Fotografijos muziejaus Vito Luckaus fotografijos centras

Partneriai: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Eglė Mikalajūnė

Apie galimybę pažvelgti menininkui į akis

Arba kodėl muzikinis dangus turi daugiau žvaigždžių

Parodoje „Kolekcionuojant hitus: kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorės siekia apmąstyti populiarumo temą ir kartu įvaldyti pačias populiarumo strategijas, kurių kartais trūksta Vilniaus šiuolaikinio ir moderniojo meno scenoje. Viena tokių strategijų buvo pakviesti parodoje dalyvauti žinomus Lietuvos muzikos kūrėjus. Kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusiais kompozitoriais Arturu Bumšteinu ir Vytautu V. Jurgučiu projekte pakviesta dalyvauti nemažai populiariosios muzikos (svarbu populiariosios muzikos nepainioti su popmuzika. Terminas „populiarioji muzika“ apima įvairius žanrus, tokius kaip rokas, hiphopas, klubinė elektroninė muzika, metalas ir kt.) atstovų, tokių kaip Andrius Mamontovas, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka, Rokas Beliukevičius, Migloko, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“, „Solo Ansamblis“, „Freaks on Floor“. Muzikantams buvo pasiūlyta sukurti vizualiojo meno kūriniams skirtų darbų, taip tikintis praplėsti įprastą dailės ir šiuolaikinio meno parodų auditoriją – juk muzikos kūrinys gali tapti mediatoriumi, padedančiu žiūrovui atrasti daugiau prasmių dailės kūrinyje, be to, šie vardai gali padėti prisikviesti jiems ištikimą publiką į muziejų – publiką, kuri yra daug platesnė nei įprastinė parodų auditorija.

Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. N. Tukaj nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas