7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: JMVMC inf.

JMVMC inf.

Gegužės 23 d. – liepos 9 d.: paroda „Fluxus“ avilys“

„Fluxus“ – XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje susikūręs tarptautinis avangardinio meno judėjimas, kuriame svarbų vaidmenį atliko ir lietuvis išeivis Jurgis Mačiūnas (George Maciunas). Šio judėjimo atstovai siekė ne tik iš esmės reformuoti išsisėmusį ir komercinį tapusį anuometinį meną, bet ir apskritai sudrebinti kultūros pagrindus.


Vienas didžiausių tokios revoliucijos akstinų buvo tikrovės įsiveržimas į kūrybą, ištrinant ribas tarp vadinamojo elitinio ir masinio, vaizduojamojo ir taikomojo menų. „Fluxus“ atstovų veiklai buvo būdinga antielitinė, „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself), paprastumo, kasdienybės, pokšto, tiražavimo, performatyvi, procesuali estetika. Ir, žinoma, vienas esminių bruožų ‒ kūrybinės veiklos kolektyviškumas.


Parodoje „Fluxus“ avilys“ pristatoma Jono Meko vizualiųjų meno centrui priklausanti „Fluxus“ kolekcijos dalis, atspindinti šį judėjimą kaip kolektyvinę veiklą. Žinoma, „Fluxus“ buvo išimtinai performatyvus, nesibaigiantis eksperimentavimas, todėl šiandien įmanoma pristatyti tik tą daugialypį procesą atspindinčius dokumentus ir artefaktus, paprastai tariant ‒ archyvą.


Parodoje Nacionalinėje bibliotekoje „Fluxus“ pristatomas būtent per kolektyviškumo prizmę, be to, ne tik kaip avangardinio meno judėjimas siaurąja prasme, bet ir kaip pasaulėžiūros principas apskritai, kaip banga, kuri auga, plečiasi ir ilgainiui netikėtais būdais paveikia vis platesnius kultūrinius arealus.  
Ekspozicijoje „Fluxus“ kolektyviškumo principas atspindimas keliomis kryptimis: a) įvairių kolektyvinių „Fluxus“ akcijų, hepeningų, festivalių plakatai; b) keletas kolektyviai sukurtų (kartais be autorystės) artefaktų; c) objektai, skirti kontaktui su žiūrovu; d) galų gale, fragmentiškai, asociatyviai užkabinamas aprėpiantis tris pirmuosius, menininkų bendruomenės SoHo kvartale Niujorke kūrimosi, aspektas. Taigi „Fluxus“ kolektyviškumas ‒ tarsi avilio metafora ‒ atsiskleidžia keliomis (archyvinėmis) briaunomis.


Paroda atidaroma gegužės 23 d. 17 val., veiks iki liepos 9 d. Parodos kuratorius dr. Kęstutis Šapoka.
„Fluxus“ kolekcijos paroda „Avilys“ yra didesnio projekto dalis. Kita dalis ‒ „Fluxus & Mačiūnas’92“ – atidaryta gegužės 9 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Malūnų g. 8, Vilniuje. Joje eksponuojamas rekonstruotas 1992 m. Vilniaus moksleivių rūmuose vykęs vienas pirmųjų „Fluxus“ projektų Lietuvoje. Šame projekte kolektyviškumas taip pat buvo svarbus.

 

JMVMC inf.

Alekso Andriuškevičiaus kūrybos paroda „Nerodyti“

2018 m. kovo 29 d. 18 val. Jono Meko Vizualiųjų menų centre, Malūnų g. 8, Vilniuje atidaroma Alekso Andriuškevičiaus kūrybos paroda „Nerodyti“.

Kaune gyvenantis ir kuriantis menininkas Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) ‒ XX a. 9 dešimtmečio antros pusės, Sąjūdžio laikotarpio ir 10-jo dešimtmečio vienas iškiliausių Lietuvos avangardistų.

Andriuškevičius dar XX a. 9-jo dešimtmečio viduryje debiutavo kaip savitos fotorealistinės tapybos atstovas, tačiau tolimesnei kūrybos genezei įtakos turėjo pažintis su Robertu Antiniu, Česlovu Lukensku ir Gintaru Zinkevičiumi, paskatinusi pasukti į kolektyvinį akcionizmą. Nuo 1990 m. − Andriuškevičius grupės „Post Ars“ narys. Taip pat, galima sakyti, kad Andriuškevičiaus yra vienas videoperformansų, apskritai konceptualaus meno pradininkų Lietuvoje.

Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, taip pat jame tarpstanti laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum.

Parodoje „Nerodyti" pristatomi menininko kūriniai, jų ciklai, sukurti apytikriai 1989‒1992 m., dvidešimt su viršumi metų išgulėję dirbtuvėje, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatsiradę parodose ar bent jau nežinomi Lietuvos žiūrovui. Tai konceptualūs piešiniai, objektai, iš senų VHS kasečių ištrauktų keletas akcijų, performansų.

Sujungdamas praeitį ir dabartį ‒ suformuodamas laiko kilpą ‒ Andriuškevičius tarsi debiutuoja vėl, „iš naujo“ steigia ir teigia Lietuvoje konceptualųjį meną.

 

Parodos rengėjas: Jono Meko vizualiųjų menų centras

Partneris: Kultūros taryba

JMVMC inf.

Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos/ asmenys, reiškiniai, objektai

Gintaro Znamierowski paroda:
Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos/ asmenys, reiškiniai, objektai

Esame pripratę, kad dailėtyra ir dailės kritika „egzaminuoja meno praktikas ir menininkus. Tačiau ar negali būti priešingai? Ar gali dailė egzaminuoti dailėtyrą ir dailės kritiką? Menininkas Gintaras Znamierowski meta iššūkį ir įrodo, kad gali!  


Parodoje gilinamasi į dvi potemes: „Teorijas, metodus ir praktikas“ ir „Asmenis, reiškinius ir objektus“. Paroda turi „Įžangos“, „Dėstymo“ ir „Išvadų“ dalis. Be to, kiekvienai jų dar būdingos „išnašos“, priminiai, antriniai ir tretiniai šaltiniai.


Paroda formuojama kaip muziejinė etnografinė ekspozicija-instaliacija, kuriai būdingas kultūros antropologijos naratyvas. Į lietuvių dailėtyrą ir dailės kritiką žvelgiama kaip į lokalų „etnografinį“ reiškinį, kurį apibūdina tam tikros bendrijos materialinė, buitinė ir dvasinė kultūra. Dailėtyra ir dailės kritika čia traktuojamos kaip sparčiai nykstančios primityvios lokalios (sub)kultūros, kurias reikia nuodugniai ištirti, klasifikuoti, bent simboliškai išsaugoti ateinančioms kartoms.  Parodoje surenkami šios materialinės ir dvasinės kultūros faktai, sugrupuojami, suklasifikuojami. Taip pat gilinamasi į profesinės grupės (dailėtyrinink(i)ų ir dailės kritik(i)ų) sakytinę ir rašytinę tautosaką (t.t. profesinius tekstus), pasaulėžiūrą, gyvensenos ir mąstysenos ypatumus. Galima sakyti, jog paroda yra lyginamosios (komparatyvistinės) etnografinės informacijos sintezės atitikmuo, tik išreiškiamas per sudaiktintą informaciją ‒ vizualumą ir artefaktus.


Paprastai etnografijos tyrimų objektai yra kraštovaizdis, urbanistikos paveldas, dvarai, sakralinė architektūra, mažoji architektūra, etninė architektūra, statinių puošyba, technikos vertybės, tautinis kostiumas, audinių raštai, vestuviniai sodai, margučių raštai, Užgavėnių kaukės, žemdirbystės padargai, namų apyvokos daiktai, amatininkų darbo įrankiai, muzikos instrumentai, šventės, tradicijos, tautinių mažumų kultūros paveldas, memorialinės laidojimo vietos, o ypač iš kitų tautų Lietuvą dar išskiria metalinės kryžių viršūnės ir sakralinė medžio skulptūra.


Znamierowski išskiria atskirą dailėtyros ir dailės kritikos (taip pat feministinės) etnografinį lygmenį ir tyrinėja jas apibūdinančią kultūrą, tiek dvasinę ‒ sąvokas, įsivaizdavimus, įvaizdžius, mentalitetą, tradicijas ‒ tiek ir materialinę ‒ namų apyvokos daiktus, dailėtyros padargus, darbo įrankius, būdingą aprangą ir t.t.


Pirma, įžanginė, parodos dalis vadinasi „Vaizdas, medija ir prievaizdas“. Šiame parodos skyriuje pristatomos į kūrinį orientuotos suvokimo perspektyvos, o kūrinys suprantamas kaip dailininko per medijas, vaizdus ir prievaizdus organizuojamas tyrimas. Prievaizdas yra kažkas prie vaizdo. Tai yra įžanginė dalis, kurioje žiūrovas supažindinamas su tyrimo problematika, struktūra, metodologija. Metodologijos esmė ‒ tam tikra metodologija, kuri yra taikoma kaip tam tikras metodas.
Antroje dalyje „Aplinka, ryšiai ir kyšiai“ į perteikiamą kūrinį žvelgiama kaip į vieną iš dailėtyrininkų ir dailėtyrininkių ryšių dėmenų. Nepaisant pasirinktos žiūros perspektyvos, kūrinys bus tik vienas iš ryšių sąveikos grandinės elementų, kuris traktuojamas ir interpretuojamas kaip vienas iš dailėtyrininkų ir dailėtyrininkių ryšių dėmenų „kaip danguje, taip ir žemėje“. Aplinka yra ta terpė, kurioje tie funkcionalūs, institucijų ryšiai mezgasi ir skleidžiasi, o kyšiai (tai, kas įkišama) yra tie kūriniai, kurie įsikiša ir įsiterpia į tų ryšių perteikimo procesą ir simboliką ir yra kartais pasiūlomi kaip funkciniai šių ryšių tarpininkai, t. y. kyšiai. Šioje dalyje analizuojam „dvasinė gelmė“, kaip menotyrinis pseudoįrankis „kaip danguje, taip ir žemėje“.


Trečiojoje dalyje „Struktūra, mąstymas ir sklastymas“ dėmesys perkeliamas nuo objekto į subjektą duotuoju būdu ‒ kūrinį interpretuojantį dailėtyrininką ar dailėtyrininkę, dailės kritiką ar kritikę, tačiau dažniau į kūrinį interpretuojančią dailėtyrininkę kaip profesinį subjektą „kaip danguje, taip žemėje“. Analitiniu žvilgsniu žvelgiama į šio profesinio subjekto gelminę struktūrą ‒ mąstymo būdus, gyvensenos stilių, skonį, mentalinių sąveikų dinamiką duotuoju būdu. Tai ir yra vadinamoji „Išvadų“ dalis, kurioje duotuoju būdu tarsi pateikiamos išvados.
Kuratorius: Kęstutis Šapoka


Parodos atidarymas 2017 m. gruodžio 28 d. 18 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centre


Gintaras Znamierowski (g. 1970) ‒ yra lietuvių šiuolaikinio meno enfant terrible. Dar XX a. 9-jo dešimtmečio pabaigoje kartu su Donatu Srogiu pagarsėjo kaip ciniško „Lazdynų (taip vadinamas Vilniaus miegamasis rajonas) konceptualizmo“ atstovas. Šis „konceptualizmas“ papiktino to meto dailėtyros atstoves ir Znamierowski ilgam buvo nustumtas į lietuvių šiuolaikinio meno paraštes.
Maža to, Znamierowskis, atsimokęs Vilniaus dailės akademijoje vos du kursus, paliko akademiją savo noru, nes, pasak menininko „tenai nieko doro išmokti neįmanoma“.  


Znamierowskis taip pat garsėja ir kaip lietuvių tapybos tradicijai svetimos ir nepriimtinos „plastamsinės“, „bedvasės“, pop meno ir hiperrealizmo bruožų turinčios tapybos, puoselėtojas. Kūryboje Znamierowskis tyčiosi iš visų šventų ir brangių lietuvių menui, taip pat ir dailėtyrai dalykų. Dažnai tai daro balansuodamas ne tik ant parodijos, tačiau ir ant įžeidimo ribos.


2010 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre buvo surengta Gintaro Znamierowski ir Donato Srogio „Lazdynų konceptualizmo“ retrospektyva. Tai antrasis menininko projektas JMVMC.

JMVMC inf.

Beno Šarkos paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose“

Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma menininko Beno Šarkos paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose“.
2017 11 08 – 12  16


Parodoje pristatoma labiau „apčiuopiama“ ar netgi objektinė, nors ir nedidelė, Beno Šarkos kūrybos dalis ‒ (akcijų) fotografijos, piešiniai, objektai, videokūryba. Tai ‒ glausta retrospektyva, apimanti paskutinius 20 (ne)kūrybinės veiklos metų. Visi kūriniai yra „ištraukos“ iš Šarkos performansų, spektaklių ‒ performatyvumo apskritai dokumentai. Kai kurie eksponuojami pirmą kartą. Kai kurie „teatrališki“ kūriniai suformuoti iš pajūryje surinktų į krantą išmestų įvairių objektų. Viskas parodoje yra veikiau dvasinės visumos elementai, pabaigos ir pradžios neturintis procesas.


„Rojus smegenų žievės peizažuose“ ‒ pavadinimas, padiktuotas XX a. pradžios Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės ligonių (anonimiškų) smegenų žievės rentgeno nuotraukų ciklo.  Šios nuotraukos stebėtinai primena peizažus. Anot Šarkos, šiose nuotraukose gali būti užfiksuoti potencialiai bet kurio ano meto Vilniaus intelektualo, menininko ir netgi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio smegenų žievės „vidiniai peizažai“.


Benas Šarka (g. 1963  metais). 1988 m. baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą. „Gliukų“ teatras neturi pastovios trupės, galima sakyti, kad šį teatrą sudaro vienas žmogus – pats Šarka. Todėl Šarka šią vieno žmogaus trupę vadina teatro „trupu[1]“. Šarka vien savo buvimu kvestionuoja meno sistemos konvencijas, kitaip sakant ‒ jų dirbtinumą. Šarkos veikla dažnai pavadinama ir „mėgėjiška“, ir „provincialia“. Tačiau Šarkai nelabai rūpi „aukštasis“ ar „žemasis“ stiliai.


Apskritai, Šarką pristatinėti kaip „režisierių“, „aktorių“ ar „performanso menininką“ būtų netikslu, kadangi Šarka ‒ vienas autentiškiausių ne tik Klaipėdos, tačiau ir Lietuvos avangardistų, nuosekliai nepaisantis žanrų, meno rūšių, komercijos ir avangardo, meno ir dvasinių/magijos praktikų, sapnų ir tikrovės, ribų. Visa tai Šarkai yra viena ir viename. Šarkos (ne)meninę veiklą, taip pat ir objektinius kūrinius, galima vadinti tiesiog performatyvumu per se.


Šarka ‒ fluxus menininkas iš prigimties, o ne stiliaus ir kanono požiūriu. Kažkuria prasme netgi Jurgio Mačiūno sielos brolis. Šarkai svarbi dar ir specifinė teatralizuota tikrovės estetika.
  Kuratoriai: Kęstutis Šapoka, Gintaras Sodeika Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

[1] Rusų kalba „trup“ (труп) reiškia lavoną.

 

 

JMVMC inf.

Jay Gard paroda „It’s the Frame Not the Painting“

2017 09 07 – 10 21
Atidarymas rugsėjo 7 d. 19 val.

Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma menininko Jay Gard paroda „It’s the Frame Not the Painting“. Parodoje pristatoma nauja Jay Gard skulptūrinių objektų serija. Dėmesio centre atsiduria ne pats meno kūrinys, bet jo pagalbinė dalis – paveikslo rėmai. Parduotuvėje nupirkti paveikslo rėmai atskiria kūrinį nuo jį supančio pasaulio. J. Gard išpjauna vieną dalį, išdidina ją iki penkių metrų ilgio ir tokiu būdu sukuria naują rėmo buvimo būdą. Parodoje „It’s the Frame Not the Painting“ transformuojamas požiūris į daiktus bei meno gamybos ir sklaidos reikšmę.

Jay Gard (gimė 1984 m. Halėje, Vokietija) studijavo Leipcigo vizualiųjų menų akademijoje bei Halės menų ir dizaino universitete. Pastaruoju metu menininkas savo parodas pristatė Berlyne, Kopenhagoje ir Niujorke. J. Gard savo darbuose nuolat balansuoja tarp meno ir dizaino disciplinų, svarsto estetinės formos pamatų klausimus, tyrinėja jau tūkstančius metų gaminamus daiktus ir objektus. Pastarąjį dešimtmetį J. Gard nuolatos kuria skulptūras, daiktus ir objektus. Šių objektų formos primena kompiuterinės grafikos vektorinius principus. Menininko kuriami objektai žaidžia su funkcija: mėgdžioja arba slepia ją. Jay Gard neprogramuoja, o tiesiog kuria pasaulį pjūklu, kampiniu šlifuokliu ir elektriniu suktuvu.

Kuratorė Giedrė Malūkaitė
Rėmėjas Goethe’s institutas Lietuvoje
Parodos bičiuliai: Jono Meko vizualiųjų menų centras, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija
Paroda dalyvauja Vilniaus galerijų savaitgalio programoje. Galerija savaitgalį dirbs nuo 12 iki 19 val.

 

Daugiau informacijos: www.mekas.lt

JMVMC inf.

Dano Aleksos paroda „43H“

Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius)
2017 05 04 / 06 03
Atidarymas gegužės 4 d., 18 val.

43H – tai mano vieta lėktuve. Iš vienos pusės tai labai konkreti koordinatė, nurodanti mano padėtį salone. Tačiau lėktuvui pakilus į aukščiausią skrydžio trajektorijos tašką, erdvės suvokimo pojūtis kinta. Už  lango tvyranti beribė erdvė neturi jokio konkretaus atspirties taško, leidžiančio sąmonei susikurti savo koordinačių sistemą. Tokiomis aplinkybėmis atstumas tampa abstrakčia sąvoka. 43H koordinatė netenka savo X, Y, Z ašių.


Parodoje jungiu keletą anksčiau rodytų ir vieną naują darbą. Visus šiuos kūrinius vienija kūno ir erdvės santykį nagrinėjantis naratyvas. Mechanikoje terminas trajektorija reiškia realaus objekto kelią erdvėje. Kai kūno poslinkiai per vienodus laiko tarpus yra vienodi – toks judėjimas vadinamas tolygiu tiesiaeigiu. Tokio judėjimo trajektorija yra tiesė. Realiomis sąlygomis kūnas yra veikiamas įvairių jėgų, todėl judėjimas tiesia trajektorija įmanomas tik teoriškai.
Danas Aleksa


Danas Aleksa – skulptorius, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjas, nors visi šie sandai jo kūryboje dažnai persipynę. Persipynę tiek formaliai, tiek idėjiškai. Dažnas Aleksos skulptūrinis objektas socialus arba yra „užbaigiamas“ socialinėje plotmėje, o tai implikuoja ir specifinį performatyvumą. Kita vertus, ne vienas Dano Aleksos „performansas“ yra tarsi „socialinis objektas“ - situacija, kurioje keliami menininko socialinio statuso, tapatumo, institucinio konteksto klausimai. Taigi, galima sakyti, jog menininkas dažnai tyrinėja tą „atstumą“, kuris yra ar kuris susiformuoja tarp jo, kaip sociokultūrinio kūno/subjekto ir meno (veiksmo), kaip sociokultūrinio objekto. Arba priešingai. Tai, kuo (ne)užpildomas tas atstumas ir yra (ne)jungiamoji Aleksos performatyvių meninių praktikų turinys, idėja.


JMVMC centre rengiamame projekte Danas Aleksa taip pat iš dalies maskuoja po formalizmu, nors iš tiesų, gilinasi į menininko socialines (kūno) trajektorijas, padėtis ir statusą, formuodamas  miniretrospektyvą su naujų kūrinių inkliuzais.  

 

JMVMC inf.

Andriaus Kviliūno personalinė paroda

2017 m. vasario 23 d. (ketvirtadienį) 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre atsidaro Andriaus Kviliūno personalinė paroda ,,Apverstas pasaulis arba naivumas, puikybė, atgaila ir nušvitimas”
Teminis parodos leitmotyvas sukasi aplink (ne)tikėjimą (religiją), gyvenimą ir mirtį – sudarydami egzistencinį trikampį. Gyvenimas visada glaudžiai susijęs su mirtimi, jie vienas į kitą pereina natūraliais ar brutaliais būdais, o į šį ryšį dažnai būda įsipainiojęs (ne)tikėjimas, vienaip ar kitaip aiškinantis ar neigiantis gyvenimą, mirtį, jų (ne)sąryšingumą. Visi šie trys leitmotyvai susiję, pereinantys vienas į kitą, kartu juose įvairiai sąveikauja naivumas, puikybė, atgaila ir nušvitimas, tikrovė ir iliuzija. Tiesa, Kviliūno parodos egzistencinis trikampis apverstas ‒ jo centrine ašimi tampa videofilmas, nufilmuotas mobiliuoju telefonu vieno Lenkijos miesto parke, kuriame esančiame apleistame bunkeryje maniakas žudydavo vaikus. Būtent aplink šią makabrišką teminę ašį spirale sukasi ir kiti Kviliūno filmai, kuriuose skleidžiasi gyvenimo, mirties, (ne)tikėjimo leitmotyvai.

Parodos struktūra atliepia koncepciją ‒ ašinis ekspozicijos elementas yra filmas apie maniaką „Apverstas pasaulis“. Aplink jį audžiama parodos architektonika ‒ tiek instaliaciniai/objektiniai elementai, tiek kitų videofilmų pinamas bendras  naratyvas. Vieną grupę filmų sudaro tie, kuriuose sąlygiškai galima įžiūrėti gyvenimo ir/ar mirties leitmotyvus. Kitą filmų grupę sudaro Kviliūno sukurtas ciklas, skirtas krikščioniškųjų šventųjų/prakeiktųjų temai.

Andrius Kviliūnas ‒ ko gero, yra vienas pagrindinių lietuvių grynojo videomeno atstovų, nuosekliai dirbantis šioje srityje nuo XX a. 10-jo dešimtmečio antros pusės. Menininko kūryba visada renčiama ant autobiografinio pagrindo, persisunkusi subjektyvaus erdvėlaikio syvais, tam tikra prasme, netgi modernistinė ‒ radikaliai asmeniška, dienoraštinė, kartu susieta su bendrakultūrine simbolika. Dėl ryškių autobiografinių motyvų, artimiausios aplinkos, buities dalyvavimo filmuose, Kviliūno kūryba daug kam gali pasirodyti perdėm „sunki“, „slegianti“. Tačiau ši kūryba nėra formali. Kviliūno kūryba giliai išjausta ‒ tarsi atplėšta, išplėšta iš paties Kviliūno krūtinės kraujuojanti, bet vis dar plakanti, pulsuojanti širdis.

Paroda veikia 2017 m. vasario 23 ‒ balandžio 8 d.
JMVMC atidarytas antradieniais-penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12-16 val.

JMVMC inf.

Paroda „Fluxus + Fluxus”

 

Rugsėjo 23 d. (antradienį) 18 val Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14,. atidaroma paroda „Fluxus + Fluxus”.

XX a. 7-jo dešimtmečio pradžioje, daugiausiai Jurgio Mačiūno dėka, užgimęs „Fluxus“ (anti)meninis judėjimas buvo toks universalus, jog išsklido laike ir erdvėje, ir įtakojo beveik visą vėlesnį Amerikos, taip pat Vakarų ir Rytų Europos meną. „Fluxus“ ideologija rėmėsi ribos tarp meno ir kasdienybės, rimtumo ir kvailiojimo, estetikos ir ideologijos panaikinimu.

JMVMC inf.

Ariel Soulé ir Simon Toparovsky paroda „Gėdos stulpas“

 

Jono Meko vizualiųjų menų centras, bendradarbiaudamas su Italijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadomis Lietuvoje, pristato dviejų menininkų, Ariel Soulé (Milanas) ir Simon Toparovsky (Los Andželas), parodą „Gėdos stulpas”.

JMVMC inf.

Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio paroda „Before and After“

 Jono Meko vizualiųjų menų centre

 Šių metų kovo 15 d. (penktadienį) 19 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 14, Viliuje) atidaroma garsaus kauniečio menininko Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio paroda „Before and After“.

 

 

Eugenijus Varkulevičius. Čepkelių raistas II. 2012 m.
Eugenijus Varkulevičius. Čepkelių raistas II. 2012 m.