Ženklai, kurie skauda. T. Kitamuros darbų parodoje „Plevenimai“ – Vilniaus istorija

Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Galera“ (Užupio g. 2A) eksponuojama japonų kūrėjo Tetsuo Kitamuros meninė instaliacija „Walk Along the Voice Without Body“ (liet. „Plevenimai“). Tai – jautri ir asmeniška autoriaus kelionė per Vilniaus istorijos patirtis.

Tetsuo Kitamura – Vilniuje pagal profesūros mainų programą reziduojantis vizualaus šiuolaikinio meno kūrėjas, tyrinėtojas ir Japonijos Gunma universiteto dėstytojas. Kurdamas piešinius, skulptūras ir instaliacijas Tetsuo įkvėpimo semiasi iš vietovių, kuriose apsistoja, istorijos, taip pat šių dienų socialinių problemų. Nuo balandžio mėnesio Tetsuo gyvena Lietuvoje ir, remdamasis savo patirtimi bei Vilniaus istorija, per kūrybą interpretuoja save, Užupį ir aplinkinį pasaulį.

Japonų menininkas Tetsuo Kitamura mus dar kartą pakvietė kitaip pasivaikščioti po Vilniaus ir visos Lietuvos istoriją. Jis piešia – braižo unikalų emocinį žemėlapį, susidedantį iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinamų tarpusavio ryšio elementų. Neapsigaukite, čia nėra atsitiktinumų. Šioje parodoje viskas preciziškai susiję glaudžiais ir daugiasluoksniais ryšiais: vaškinis permatomas popierius, smeigtukai, maži polietileno maišeliai, kuriuose tūno gabalėliai žemės ir akmenukai, iš parafino ir vaško išlieta žydiško antkapio „macevos“ forma, apgalvotos visos spalvos ir net lietaus vandens atspindžiai.

Save menininkas prilygina mažai bitei, kantriai po gabalėlį renkančiai Lietuvos istorijos trupinėlius ir nešančiai į savo pasaulėvokos namus. Permatomas popierius tarsi simbolizuoja komplikuotą, dažnai ūkanotą Lietuvos istoriją. O ant popieriaus išnyrantis ornamentas įženklina būtent šią erdvę, nuo kurios ir prasidėjo Tetsuo kelionė atsigręžiant į ilgaamžę Vilniaus žydų istoriją. Ornamentas  – tai antro aukšto pastato grindų raštas, kurį galime pamatyti ir šiandien, o rūsyje yra išlikę ir ritualinės vonios – mikvos. Pastatas, kuriame esame, buvo žydų maldos namai, kurie stovėjo pakeliui į Tanato karalystę keliaujantiems pro čia. Per Užupį iki antrųjų senųjų žydų kapinių ėjo visos laidotuvių procesijos. Šiam keliui ir skirtas violetiniai žalias piešinys.

Kitas, žaliai oranžinis  piešinys brėžia mirties kelią – kelią link Misionierių bažnyčios, kuriuo buvo priversti eiti tūkstančiai žmonių. Prieš iškeliaudami į Panerius ar koncentracijos stovyklą, paskutinę naktį, lietui lyjant, pasmerktieji praleisdavo būtent čia.

Tarsi aliuzija į origamio tradiciją – Vilniaus žydų kvartalo „žemėlapis“, talpinantis savyje svarbius žydų bendruomenei faktus.

Centrinis parodos „eksponatas“ – maceva, kurio paviršiuje perskaitomas įrašas  kalba apie begalę žydiškų antkapių, po karo panaudotų kaip statybinė medžiaga. Tai tarsi paminklas, primenantis apie besaikį cinizmą. Šis faktas sukrėtė menininką, kuris nesuprato, kaip žmonės gali kasdien mindžioti antkapinius akmenis. Įrašas byloja apie Taurakalnio laiptus ir baisią Šoa bei po katastrofos ištikusią patirtį. Dangaus ašaros dengia paviršių, o jame tarsi veidrodyje atsispindi visa Tatsuo suvokta ir išgyventa patirtis, kurią menininkas vadina labai fragmentiška ir nedidele.

Tačiau ne viskas čia apie mirtį. Žemė, vaškas, bitės, kelias ir vanduo – gyvybės simboliai, kurie kviečia švęsti gyvenimą. O šioje parodoje susipynusius japonų, žydų, lenkų ir lietuvių kultūros gijos tik dar kartą į paviršių iškelia svarbiausia vertybę – žmoniškumą.

Shana tova u‘metuka! Gražių ir saldžių 5779-ųjų metų!

(Menotyrininkė Rūta Ostrovskaja)

Paroda veiks iki rugsėjo 23 d.