7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Stulpas į kosmosą

Dariaus Žiūros projektas „Gustoniai“

Rita Mikučionytė
Nr. 29 (1266), 2018-09-21
Tarp disciplinų Dailė
Darius Žiūra, kadras iš projekto „Gustoniai“
Darius Žiūra, kadras iš projekto „Gustoniai“

Kai sulaukiau Dariaus Žiūros kvietimo dalyvauti pristatant jo tęstinį projektą „Gustoniai“ ir liepos 27–28 d. atvykti į Pasvalio rajone organizuojamas Gustonių meno dienas, gerokai nustebau. Taip, susitinkam Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur abu dirbame, kartais persimetam keliais žodžiais, ir tiek. Turbūt dažniau sutikdavau jo žmoną dailininkę Vaidą Žiūrienę, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje vedančią įsimintinus edukacinius užsiėmimus. Taigi nėra jokių išankstinių asmeninio ryšio pinklių, išskyrus stiprias emocijas išgyvenant Dariaus kūrybą ir atsiminimus apie praeities renginius, kuriuose dalyvavo ir kiti to paties VDA tapybos kurso studentai: Darius Mikšys, Andriaus Kviliūnas, Justinas Vaitiekūnas.

 

Dariaus Žiūros darbai man visuomet buvo ir yra išskirtiniai, sakyčiau, net drastiški. Juk jie –  apie mūsų viltis, lūkesčius ir likimus, o jei tiksliau – apie gyvenimą ir mirtį, apie atėjimą ir išėjimą. Menininkas atvirai ir drąsiai provokuoja permąstyti tam tikras sociumo dorovines normas. Žiūros meniniuose projektuose kalbama apie išorines aplinkybes ir vidinę elgesio inerciją (iki šiol apmąstau kolegės Aušros Trakšelytės Gustoniuose išsakytą paradoksalią mintį – iš pažiūros Žiūra yra introvertas, o jo darbai visada ekstravertiški). Kitaip tariant, šio menininko kūrybos medžiaga yra energinga, t.y. ritminė, pulsuojanti tvarumo dėsnio išraiška. Įdomu, kaip jo gvildenama asmeniška istorija rutuliosis, kaip vaizdas, kuriuo operuoja menininkas, žiūrovo galvoje pakis, modifikuosis, kokį naują pavidalą įgis. Taip sulydomos mūsų viltys („Lydinys“, 1998, monetos iš fontano parke šalia buvusių Tiškevičių rūmų Palangoje), maldos ir prisiminimai („Dievo pušynas“, 1995, kapinių žvakių vaškas), taip „užkonservuojamas“ ilgesys ir liūdesys (fotografinių portretinių vaizdų projektai: „Gustoniai“, nuo 2001; „Kolekcija“, 2003; „Portretai“, 2005; „Rinktiniai kadrai“, 2010), aistra menui ir siekis tobulėti („Monumentas utopijai“, 2015, vogtos knygos ir akademinė skulptūra).

 

Gustonių meno dienų proga dovanų gavau Dariaus Žiūros VDA meno doktorantūros tekstą „Meno projektas SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (Vilnius, 2017). Skaitydama jį tarsi dar kartą apėjau Žiūros gyvenimo ir kūrybos vingiais. Iki penkerių metų jis augo Gustonių kaime su savo močiute, kurią iki šiol šiltai prisimena ir meiliai vadina baba. Tad neatsitiktinai Dariui Gustoniai yra lyg „stulpas į kosmosą“ (žr. interviu LRT „Kultūros savaitė“, 2018-07-21 https://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/65555/limit/30). Iš tikrųjų turbūt kiekvienas iš mūsų yra atradęs panašų traukos centrą, kur išgyvenama visa apimanti palaima ir ypatingas ryšys su visata. Todėl važiuojant į Gustonius man buvo svarbu pajusti tos aplinkos emocinį lauką, kad geriau suvokčiau ne tik menininko kūrybos prigimtį, bet ir vietą, kurioje nuo 2001 m. kas treji metai buvo filmuojamas kaimo žmonių portretų ciklas. Kita vertus, tai buvo premjerinis įvykis.

 

Manau, kad Žiūrą nuo seno traukia portreto žanras ne tik dėl noro dokumentuoti, bet ir dėl ypatingo asmeninio santykio su modeliu. Autobiografiniame doktorantūros tekste jis užsimena apie gatvės piešėjo-portretisto patirtį (jam teko užsidirbti pragyvenimui piešiant portretus tiek Palangoje, tiek Paryžiuje – ar tik čia nėra paralelių tarp prekybos savo menu tarsi kūnu?). Mano manymu, Žiūrą visada labiau domino tiksli forma. Vis dėlto žvelgiant į gustoniškių videoportretus labai ryški tapytojo patirtis, turiu omeny šviesą ir foną kadre. Su didžiule atida Darius renkasi vietą ir apšvietimą, kur jo prikalbintas žmogus vieną minutę stovi prieš videokamerą. Tad yra ką veikti antrojo plano mėgėjams, nes už portretuojamojo

nugaros vis keičiasi gamtos peizažas ar trobesių faktūros. Tiesa, šie videoportretai turi ir

performatyvumo bruožų – juk žmogus markstosi, žvelgia tiesiai ar prošal, net gali išbėgti ir vėl įbėgti į kadrą. (Panašų principą, tik neutraliame fone, Žiūra taiko ir šiuo metu ŠMC veikiančioje parodoje „Laukiant kito atėjimo“, kur eksponuoja projektą „Videobandymai“, kai kiekvienas norintis parodos lankytojas gali nusifilmuoti čia pat esančioje studijoje.)

 

Ir Žiūros darytose fotografijose, ir videoportretuose juntamas menininko noras atskleisti tuometę žmogaus būseną, jo džiaugsmą, liūdesį. Tad gustoniškių videoportretai yra labai tikroviški ir žmogiški, o tai pasiekti kalbinant kaimo žmones buvo nelengva. Juk visiems mums būdingas noras matyti save kiek gražesnius ir jaunesnius. Manau, kad kaimo žmonės yra labai drąsūs, nebijantys akistatų su savimi tokiu, koks esi, be pagražinimų.

 

Būnant kelias dienas Gustoniuose laikas tarsi ištįso, gal net jo nebeliko, aplankė keistai nostalgiškas amžinybės jausmas, tarsi būnant kartu su visais tavęs nėra. Tokį sustingusio laiko pojūtį patyriau ir žvelgdama iškart į šešis ekranus (kiekvienas iš jų skirtas 2001, 2004, 2007, 2011, 2014 ir 2017 m. filmuotiems kadrams), kuriuose mačiau vis tą patį žmogų (jei kažkuriais metais nesifilmavo, ekranas tamsus). Keisčiausia, kad žmonės ypatingai gražūs, senėjimo bruožų tarsi nematyti, nebent užslinko ligos ar priklausomybių šešėlis. Tai dėmesio vertas psichologinio portreto fenomenas, ypač šiais skaitmeninio vaizdo nuvertėjimo laikais. Kita vertus, šeši skirtingais metais filmuoti videokadrai rodo ir filmavimo priemonių raidą, pradedant pirmąja Dariaus įsigyta videokamera ir baigiant skaitmeniniu telefonu. Todėl įdomu stebėti, kaip ir kiek viena ar kita filmavimo priemonė lemia vaizdo pobūdį ir kokybę. Galima tik konstatuoti, jog Žiūra puikiai įvaldęs spalvotą vaizdą, jis netampa pigia reklamine iliustracija.

 

Pristatant videoinstaliaciją „Gustoniai“, manau, labai svarbu buvo ne tik tai, kad nusifilmavę žmonės pirmą kartą pamatė save ir Lietuvoje įvyko projekto premjera. Ne mažiau reikšminga, kad šis projektas buvo rodomas toje vietoje, kur ir buvo sukurtas. Taip gerokai sustiprėjo gyvas emocinis ryšys su vieta ir žmonėmis, kurie sėdėjo šalia ir žiūrėjo į save. Dariui dėkoję gustoniškiai prisiminė, kad kadruose užfiksuoti anapilin išėję jų artimieji ilsisi čia pat kapinaitėse, paėjus keliuku vos kelis šimtus metrų Mūšos upės pakrante.

 

Beveik dvi valandas trukusi peržiūra tikrai niekam neprailgo – vieni laukė pažįstamų atvaizdų, kiti nejučia susitapatindavo, ieškodami panašumų su savo šeimos istorija. Ypač gyva buvo gustoniškių projekto dalyvių reakcija – jie šūkčiojo, replikavo, plojo pažįstamiems kaimo „herojams“. (Prisimenu kelias menininkų replikas. Juozas Laivys taikliai pasakė, kad pirmą kartą mato žmones, plojančius televizoriams. Kitą dieną atvažiavęs Andrius Erminas papildė – iš kur Laivys gali žinoti, juk jis neturi televizoriaus.)

 

Du vakarus rodomi „Gustoniai“ buvo tik dalis visos meno dienų kultūrinės programos. Didelio vietos žmonių ir vaikų susidomėjimo sulaukė Vaidos Žiūrienės vedami edukaciniai užsiėmimai („Audinių marginimo būdai“, „Piešiniai ant marškinėlių“, „Molio lipdynės“, „Tapyba ant šilko“) ir Juozo Laivio improvizuotos akcijos, „apžaidžiančios“ jo mobiliąją ruonio skulptūrą („Ruonis keičia kailį“ ir „Ruonės pieno degustacija“). Tačiau turbūt svarbiausias „Gustonių“ peržiūras lydintis kultūrinis akcentas – speciali muzikinė programa. Pirmą dieną – daugiau folklorinė. Skambėjo senieji, dar sovietmečiu rengtų etnografinių ekspedicijų įrašai ir jaunų folkloro atlikėjų trio (Rūta Stonkienė, Jogailė Jurkutė, Vytautė Gumbienė) atliekamos dainų interpretacijos. Manau, ši muzikinė dalis buvo puikus pirmojo vakaro peržiūros įvadas, juk Darių galėtume vadinti savotišku vizualinės etnografijos kūrėju, nes jo projektas „Gustoniai“ ne tik atskleidžia žmonių psichologinius tipus, bet ir fiksuoja kaimo demografinę kaitą – vieni čia gimė, kiti mirė, vieni emigravo, kiti atsikėlė nusipirkę sodybas. Pirmąją dieną kaimo kultūros įvairovę atspindėjo ir Meškalaukio „Bočių“ sentimentalaus folkloro grupės (meno vadovė Nijolė Stepulienė) atliekamos dainos. O kur dar alus ir „virtieniai“...

 

Antrosios dienos muzikinės programos dalis buvo skirta klasikinei muzikai su Kristupo medinių pučiamųjų kvintetu: Giedrius Gelgotas (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas), Paulius Lukauskas (valtorna). Koncerte taip pat dalyvavo Ramunė Grakauskaitė (smuikas), Augustas Žiūra (saksofonas). Išties įdomu ir netikėta klausytis klasikos repertuaro kaime saulės kaitroje. Ne vienas Dariaus Žiūros šeimos narys yra muzikantas – brolis Andrius, sūnūs Kristupas ir Augustas. Nors iki šiol Darius jaučia užslėptą širdgėlą, kad netapo muzikantu, vis dėlto jo meniniuose projektuose išryškėja ypatingas dėmesys universaliam ritmo pojūčiui ir ypač pauzėms.

 

Man Gustonių meno dienos praėjo išjaučiant tam tikrą „ateivių“ sindromą. Tarsi Mūšos pakrantėje nusileido menininkų „laivas“, porą dienų pabuvo, apsidairė ir vėl ilgam išskrido. Be abejo, niekas nieko nebūtų girdėję, jei ne „ateivių komandos“ garso režisierius Antanas Dombrovskis, o tai, kas iš tikrųjų vyko, pamatysime Dariaus Žiūros filme, kurį jis rengia kartu su operatoriumi Eitvydu Doškumi ir garso režisieriumi Sigitu Motoru.

Darius Žiūra, kadras iš projekto „Gustoniai“
Darius Žiūra, kadras iš projekto „Gustoniai“
Darius Žiūra. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Darius Žiūra. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Darius Žiūra, kadras iš projekto „Gustoniai“
Darius Žiūra, kadras iš projekto „Gustoniai“
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų, Juozo Laivio skulptūra. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų, Juozo Laivio skulptūra. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Darius Žiūra. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Darius Žiūra. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.
Iš Gustonių meno dienų. A. Garastaitės-Dulkienės nuotr.