7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas sakė, kad išgaravęs vanduo nesimato?

Urtės Bimbaitės paroda „Iš vandens“ galerijoje „Ramybė“ Palangoje

Monika Valatkaitė
Nr. 30 (1267), 2018-09-28
Dailė
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.

Bent 70 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo, o bent 70 proc. šiuolaikiško gyvenimo – yrimasis didžiuoju pirštu juodojo veidrodžio paviršiumi. Nepaisant mirkimo vienoje eketėje, tuo pat metu galima būti visuose uostuose. Stebėti kitų kapitonų prišvartuotus gyvenimo atspindžius arba nuotraukomis ir grotažymėmis statyti savo švyturį. Kol tikrovė jungdamasi su kibernetika generuoja alternatyvias gyvenimų versijas, poetišką požiūrį į skaitmeninamą tikrovę žiūrovams primena menininkė Urtė Bimbaitė pirmoje savo personalinėje parodoje Lietuvoje – „Iš vandens“.

Kaip sufleruoja parodos pavadinimas, pagrindinė ekspozicijos darbų tema – vanduo. Urtės Bimbaitės darbuose ji atsiskleidžia per stichijos susisluoksniavimą nuo konceptualaus kūrinių turinio iki techninio jų atlikimo. Parodos ekspoziciją sudaro dvi dalys, jas jungia aerografijos ir akvarelės technikos. Čia dažas veikia per sąlytį su vandeniu, o jam išdžiūvus lieka kaip jo pėdsakas.

Pirmoje dalyje plokštuminiai mišrios technikos darbai su iliustracijos užuomina vaizduoja miglotus pajūrio peizažus. Juose įterpiamos figūros – plūduras, valtis, tinklas, žvejys, tai pėdsakai, kurie išduoda kūrinių ryšį su Palanga, kur ir vyksta paroda. Per minimalias detales prisimenamas istorinis miesto lygmuo, kai kurortas buvo žvejų gyvenvietė, vykdžiusi vietinio turto – gintaro, medaus – prekinius mainus su aplinkiniais miestais. Autorės darbuose atsiskleidžiančiame žvilgsnyje į praeitį dominuoja šaltas koloritas. Rūko gaubiama atmosfera kuria nostalgišką, ilgesingą nuotaiką. Justi apgailestavimas dėl sunykusio vietovės autentiškumo. Dabar tarp „tailandietiškų“ ledainių grįžtant nuo jūros kažkokią savastį primena nebent po audros į krantą išmestos sidabrinės lito cento monetų plokštelės.

Antroje dalyje, sudarytoje iš abstrahuotų asambliažinių kompozicijų, lydimų Edvino Valikonio miniatiūrų-tekstų, pereinama į globalų kontekstą. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškuose akvarelės dėmių, plastiškai išlinkusių popieriaus atraižų, tikrų gamtos objektų ir minimalistinių aerografinių kompozicijų deriniuose neilgai trukus kristalizuojasi konkretesni siužetai. Iškilios geometrinės detalės virsta į krantą išmetamomis nuolaužomis, atliekomis. Pamažu aiškėja, kad vaizduojamas vandenyno ir sausumos santykis nėra abstrakti užteršta vieta, kur žiūrovas niekada nebuvo. Architektūrinių maketų principu dėliojami molas, urbanistinės užuominos ar vaizduojamas priartintas lėktuvnešio fragmentas kuria atpažįstamų vietų vizijas. Kažkas įžvelgia tapatumą su uostamiesčiais, NATO karinių pajėgų pratybų teritorijomis. O menininkė pripažįsta viename darbų reflektuojanti gimtinės vaizdą iš paukščio skrydžio.

Abi kūrinių serijas jungia ne tik naudojamų technikų pagrindas, bet ir dominuojantis koloritas, kurį pasitelkiant vaizduojamas vandens perėjimas iš melsvos ir violetinės spalvų gamos į juodą. Tad juoduma darbuose kaip užsitraukiantis tamsus ledas – juodasis veidrodis dabartyje paverčia fizinę tikrovę įstiklintu bei tolstančiu horizontu.

„Įsisupa ir įsisiūbuoja žvilgsnis, toldamas ir artėdamas, artėdamas ir toldamas; į regą pliūpteli vaizdai, ragenoje suvilnija jų artumas prieš pat vėl įgaudamas mylias ir jūrmylias. Čia tu, nesujudėjęs jau šimtą metų, vis dar tą patį akmenį mėtantis upės paviršiumi. Čia tu, tekanti pro mano namus mūsų namus.“ (Edvino Valikonio tekstas, lydintis parodos kūrinį)

Sakoma, kad žmogus labiausiai pailsi žiūrėdamas į ugnį ir vandenį. Tačiau užterštas vanduo, koks yra dabar, kad ir kaip šiais vizualiosios estetikos laikais būtų gražiai nufotografuotas su šiukšlėmis vandenyno dugne, pajūryje plastikiniame maiše įstrigusiu gandru ar ausų krapštuką plukdančiu jūrų arkliuku, neberamina. Kuo toliau, tuo labiau ryškėja ne tik žalos gamtai poveikis, bet ir paralelė tarp šios panoramos ir žmogaus kasdienybės, kur jo žvilgsnis įstrigęs tarp vaizdų šiukšlių išmaniųjų įrenginių ekrane.

Paroda veikia iki rugsėjo 29 d.

Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė,  iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.
Urtė Bimbaitė, iš parodos „Iš vandens“. M. Valatkaitės nuotr.