7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie kultūros padėties priežastis

Proklamacija

Linas Bliškevičius
Nr. 30 (1267), 2018-09-28
Kultūros tribūna Dailė
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Rugsėjo 7 d., per Vilniaus galerijų savaitgalį, Kompozitorių namuose vyko diskusija „Kaip pagarsinti šiuolaikinį meną?“ Atrodo, kad pagrindinis taip keliamo klausimo tikslas yra meno sujungimas su visuomene. Buvo minimos jau pabodusios mintys apie parodų aprašymų sudėtingumą, šiuolaikinio meno neįskaitomumą. Pabrėžtos esminės sklaidos problemos, vaizdų įtekstinimo galimybė. Kalbėta apie tai, kaip būtų galima pritaikyti reklamines strategijas, leidžiančias populiarinti šiuolaikinį meną. Atrodytų, kad viskas kultūros sferoje yra gerai ir visko joje pakanka, belieka galvoti tik kaip efektyviau prekiauti.

 

Akivaizdu, kad ne! Tai rodo ir rugsėjo 17 d. įvykęs kultūros darbuotojų protestas siekiant gyventi oriai. Protestas atrodė liūdnai: abstrakčios skanduotės, armonikos, dominavo regionų kultūros institucijų darbuotojai. Anot premjero, kultūros darbuotojų noras gyventi, o ne egzistuoti, neturi pagrindo. Iš minios performatyvumo estetikos pobūdžio buvo galima suprasti, kiek šioje valstybėje investuojama į kultūrą. Bet nekalbama apie esminius veiksnius, nulemiančius sunkią kultūros padėtį – socialinę atskirtį ir vis labiau spaudžiamą vidurinę klasę.

 

Kaip rodo istorija, Nyderlandų renesansą XV–XVI a. lėmė stiprios ir perkamąją galią turinčios vidurinės klasės – pirklių, amatininkų – formavimasis. Ir tik tuomet pradėjo gimti genijai (tiesa, po šimto metų), tik tuomet miestiečių namai prisipildė paveikslų ir menininkai tapo žvaigždėmis, o kartais net ir labai įtakingais politiniais komentatoriais. Meno sužydėjimas, filosofijos, mokslo progresas akivaizdžiai susijęs su pramonės, ekonomikos centrais ir vidurine klase – pagrindiniu sluoksniu, turinčiu perkamąją galią, – taip pat tam tikra politine santvarka ir visuomeninio gyvenimo taisyklėmis.

 

Kitas pavyzdys – Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominis šuolis, kuris, anot kai kurių tyrinėtojų, įvyko kaip tik dėl to, jog didžiausia mokesčių našta buvo užkrauta turtingiesiems ir progresyviai sumažinta žemesnėms klasėms. Tai sukūrė stiprų ir pajėgų socialinį sluoksnį, kuris, patenkinęs savo poreikius, pradėjo mąstyti ir kultūrinėmis kategorijomis, todėl jų vaikai pagimdė roką ir įvairius pilietinio aktyvizmo judėjimus. Iki tol menas buvo importinis, tačiau būtent tokiomis sąlygomis susikūrė kino, muzikos, šiuolaikinio meno, teatro, šokio pramonė, kuriai sunku rasti lygių. Ir, kaip pastebima, tai įvyksta tik per šimtmetį nuo tinkamų sprendimų įgyvendinimo ir jų tęstinumo užtikrinimo.

 

Sugrįžtant prie meno padėties Lietuvoje, tampa akivaizdu, kad ne kultūros finansavimo problema yra esminė. Tačiau protestuotojai prie Vinco Kudirkos paminklo nesąmoningai ignoravo politinį, valstybės organizavimo principų dėmenį. Atsisakydami būti politiški, jie išdavė savo pačių interesus. Visiems Lietuvoje yra žinoma, kad valstybė įspūdingomis sumomis subsidijuoja stambiuosius žemės ūkininkus, paramą gauna neaiškios įmonės, išlaikomi neefektyvūs verslai, Spaudos ir radijo rėmimo fondas remia politinės reklamos gavėjus, švietimo reformos motyvu tampa nekilnojamasis turtas. Iki šiol Reformatų skvero aktyvistai negauna jiems pažadėtų atsakymų, jiems tik šypsosi problemos nematantis vyr. architektas, o miestas virsta bedvasiu, sulygintu, nupjautu, savo daugiakultūrišką tapatybę prarandančiu užkampiu. Iki šiol bergždžiai kovojama su verslo ciniškumu Misionierių, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčių pašonėje. Ir viskas smirdi korupcija. Net švietimo finansavimas pastebimai dosnus statybininkams ir langų gamintojams, viešiesiems pirkimams. Gyvenant tokioje šalyje, kurioje vyr. kalbininkas paprastame trolinime įžvelgia „žydmasonių“ sąmokslą ir planą naikinti lietuvių kalbą, neišvengiamai ima stiprėti demokratijos pabaigos nuotaikos. Stebime intelektualinį potencialą turinčio vidurinio sluoksnio tylėjimą besirūpinant savo išlikimu, nors būtent jis turėtų pasipriešinti Kremliaus metodus taikančioms politinėms jėgoms.

 

Kultūros srityje pamirštamas esminis ekonominės logikos dėsnis – turi susiformuoti rinka. Meno vartojimas ir jo populiarumas tiesiogiai priklauso nuo paklausos. Populus turi būti išsilavinusi ir turėti galimybę savo išteklius skirti ne tik pirminiams poreikiams. Taigi net ir kultūros populiarinimas turėtų būti įgyvendinamas politiškai – taip, kaip dabar kovojame dėl viešųjų erdvių, taip, kaip dabar kovojama dėl pačios demokratijos idėjos. To reikia siekti ne skanduojant „gėda“ ir paskui ramiai sugrįžtant į kultūros centrus gerti arbatos, o mąstant strategiškai ir holistiškai. Esminė problema – mūsų politikoje trūksta politikos.

Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Lino Bliškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.