Vitos Opolskytės paroda „Folie à deux“ Pamėnkalnio galerijoje
„The Rooster Gallery“ atstovaujama menininkė Vita Opolskytė dar nebuvo surengusi personalinės parodos Lietuvoje, nors jos kūrinių jau spėjo įsigyti svarbieji kolekcininkai. Šios tapytojos iš neatitinkančių dydžių suręstas, tarp tikrumo ir netikrumo dreifuojantis pasaulis meno gerbėjams jau buvo šiek tiek žinomas iš dalyvavimo bendrose parodose.








Jurga Juodytė
Meno ir inžinerijos vienos dienos projektas
2018 m. spalio 12 d.
Kaišiadorių geležinkelio stotis
Trukmė: nuo 12.33 val. iki 20.39 val.
Videoperformansai: Jurga Juodytė
Kuratorė: Lina Urbanavičienė
Inžineriniai sprendimai, programavimas: Paulius Tumelis
Vaizdo instaliavimas, montavimas: Augustas Bagdonas
Tarpdisciplininio meno projektas apjungia videoperformansą, mokslą ir kompiuterines technologijas.
Videoperformansų menininkė Jurga Juodytė tyrinėja medijų meno, tarpdisciplininio menininko ir mašinos santykį. Šiame videoperformanse ją domina ne vien glaudus tiesioginis ryšys tarp medijų, padedančių sukurti meno kūrinį (fotoaparato, vaizdo kameros, kompiuterio), bet ir meno kūrinio transliacijos. Videoperformanso menas yra priklausomas nuo technologijų – jos neišvengiamos kuriant, vizualizuojant ir eksponuojant meno kūrinį. Tokiame santykyje menininkas pasijunta pavaldus mašinai – jis negali kurti be elektros generatoriaus. Tačiau kūrėjas (vis dar) turi galią paspausti mygtuką OFF/ON. Vienintelis būdas paversti šį subordinacinį santykį lygiaverčiu – pažinimas. „Kuo labiau esame priklausomi nuo technologijų, tuo labiau būtina tyrinėti ir parodyti jų veikimo principus.“ (2011 m. J. Oliver, G. Savičić ir D. Vasiliev „Kritiškos Inžinerijos manifestas“). Technologijų perteklius verčia mus kritiniu mąstymu įvertinti technologinį progresą.
Menininkė vizualizuoja glaudų žmogaus ir technologijų ryšį pajungdama mašiną (traukinį) išpildyti menininko prašymą – įjungti video projektorių ir eksponuoti meno kūrinį. Programa, instaliuota delno dydžio kompiuteryje, priima traukinio siunčiamą signalą ir siunčia jį vaizdo projektoriui. Be traukinio energijos meno kūrinio demonstracija būtų neįmanoma. Geležinkelio stoties perone esantys penki projektoriai įsijungia traukiniui atvykus ir demonstruoja videoperformansą „Sudie“ – dedikacija laikui.
Geležinkelio stoties laukiamajame vaizdo projektorius „įgauna“ visaregintį žvilgsnį iš aukštai (vaizdas projektuojamas žemyn) ir ant laukiamojo salės grindų demonstruoja videoperformansą „Mano cube”: 8 valandos, virstančios 8 minutėmis“ (belaukiant kelionės laikas išsitempia).
Projektu siekiama vizualizuoti mašinų ir meno santykį.
Organizatorius: Kaišiadorių kultūros centras
Partneris: „Lietuvos geležinkeliai“
Rėmėjas: Kaišiadorių savivaldybė
2018 m. spalio 4 d., ketvirtadienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaroma paroda „Romas Viesulas (1918–1986). Grafika“ (veiks iki gruodžio 2 d.). Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Regina Urbonienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė.
Spaudos konferencija – spalio 4 d. 11 val.
Ekspresija, vitališkumas, iš pažiūros lengvas ir virtuoziškas stilius, spalvinė įtaiga – tai tik keletas grafiko Romo Viesulo kūrybos privalumų. Skaudi gėla, tikros, išgyventos emocijos slypi abstrahuotose dailininko vizijose, kuriose atpažįstame komplikuotą nūdienos pasaulį.
Viesulas sulaukė plataus pripažinimo ir tarptautiniu mastu išgarsėjo kaip litografijos meistras. Jį žavėjo šios technikos spontaniškumas, minkšti subtilūs pustoniai bei gilūs aksominio juodumo tonai, piešinio laisvė ir galimybė perteikti plonyčių, tirpstančių linijų virpėjimą. Ekspresyvią ir spontanišką laisvų potėpių manierą, tapybiškas spalvotos litografijos paieškas Viesulo kūriniuose keitė santūri minimalistinė raiška ir eksperimentiniai menų sintezės atradimai.
Didelis litografijos entuziastas, jis prisidėjo prie šios technikos populiarinimo Jungtinėse Amerikos Valstijose, daug nuveikė dėstydamas: nuo 1960 m. jis dirbo Templo universiteto Tyler meno mokykloje, tapo profesoriumi, grafikos skyriaus vedėju. Dailininkas ne kartą buvo siunčiamas į Italiją, su pertraukomis dėstė mokyklos filiale Romoje, o 1985 m. buvo paskirtas šios meninės institucijos direktoriumi ir vadovavo jai iki pat mirties. Viesulas, plačių interesų menininkas, bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje, daug rašė lietuvių dailės klausimais, skaitė paskaitas. Pats parašė poetines įžangas savo grafikos ciklams Toro desconocido (1960) ir „Smūgis“ (1963), parengė monografiją apie Dailės ir amatų mokyklos grafikos mokytoją Freiburge Telesforą Valių, rašė apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Adomą Galdiką, aktyviai domėjosi įvairiais meno gyvenimo klausimais. 1984 m. laimėjo Vatikano paskelbto šv. Kazimiero pašto ženklo konkursą.
Dailininkas surengė per 50 asmeninių kūrybos parodų, dalyvavo daugybėje bendrų ir grupinių parodų JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Japonijoje, Čilėje, Australijoje, Meksikoje, Kanadoje. Viesulo kūrinių turi daugiau kaip 40 užsienio šalių muziejų, galerijų ir bibliotekų: Modernaus meno ir Metropoliteno muziejai Niujorke, Vašingtono nacionalinė meno galerija, San Francisko dailiųjų menų muziejus, Siatlo dailės muziejus (JAV), Walkerio meno centras Mineapolyje (Minesota, JAV), Modernaus meno muziejus Kamakuroje (Japonija), Vatikano muziejus, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Krokuvos nacionalinis muziejus ir dar daugelis kitų.
Suprasdama išskirtinę Viesulo kūrybos reikšmę Lietuvai, vertingiausius dailininko kūrinius ir didelį dokumentinį archyvą Lietuvos dailės muziejui šeimos vardu padovanojo menininko našlė Jūra Viesulas. Jos dėka jubiliejinėje retrospektyvinėje Romo Viesulo kūrybos parodoje pirmą kartą Lietuvoje pristatomi visi septyni svarbiausi menininko sukurti ciklai ir pavienės litografijos. Ekspoziciją papildo dailininko ankstyvosios kūrybos pavyzdžiai iš Antano Mončio namų-muziejaus Palangoje.
Parodą palydi dailininko kūrybai skirtas albumas (sud. R. Urbonienė). Juo, pasitelkus naujai prieinamą autentišką medžiagą (dailininko kūrinius, dienoraštį, asmeninę korespondenciją, šeimos, kolegų prisiminimus), siekta papildyti vieno talentingiausių Lietuvos išeivijos grafiko biografiją naujais faktais ir detalėmis, apžvelgti dailininko meninio stiliaus raidą ir pokyčius, surinkti ir suregistruoti svarbiausiuose Lietuvos muziejuose saugomą dailininko kūrybą, pateikti iki šiol mažai pažintą jo gyvenimo vaizdinę retrospektyvą su biografiniais dokumentais ir nuotraukomis iš dailininko šeimos bei Lietuvos dailės muziejaus archyvo.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau informacijos:
www.ldm.lt
parodos kuratorė Regina Urbonienė mob. 8 682 66146
LDM Ryšių su visuomene skyrius
85 262 18 83, 8 674 94 104
Šiuolaikinis metalas ir konceptuali juvelyrika – tai meno kūriniai, kurių adresatas dažniausiai yra kūnas. Kūno objektai. Konceptualių šios srities kūrinių Lietuvoje matome retai, todėl Šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas“, Vilniuje rengiama jau ketvirtąjį kartą, yra nepaprastai svarbi. Tai bene vienintelis Lietuvoje tarptautinis metalo menui ir juvelyrikai skirtas renginys simbolišku pavadinimu: Metalofonas – instrumentas, sugebantis prakalbinti metalą. Tačiau metalas gali tapti ir ryškiu fonu naujoms mintims skleistis.
2018 m. bienalė „METALOfonas“ – ypatinga, tai – Nepriklausomybės šimtmečio bienalė. Ypatinga ir vieta: Lietuvos Nacionalinio muziejaus Signatarų namų parodų salė. Signatarų namuose buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas – dokumentas, oficialiai paskelbęs ir įtvirtinęs nepriklausomybės paskelbimą. Kiekvieno signataro parašas – asmeninis patvirtinimas, indėlis į nepriklausomybę. Todėl ir 2018 m. bienalės tema – “Parašas/Signature”. Tai ir aliuzija į Signatarų namus, ir parašus ant Nepriklausomybės akto, o drauge – tai ir siekis demonstruoti savo meninę individualybę, meninį braižą. Kiekvieno menininko maniera yra tarsi jo asmeninis parašas, kuriuo jis ženklina aplinkinį pasaulį. Kiekvienas autorius savo parašu patvirtina savo buvimą pasaulyje; kiekvieno menininko kūryba yra jo parašas.
Bienalėje dalyvauja net 62 menininkai iš Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos, Latvijos, Norvegijos, Belgijos, Estijos, Škotijos, Ispanijos, Austrijos, Vokietijos, Suomijos, Lietuvos. Tarp autorių – pasaulinio garso menininkai Ted Noten (Nyderlandai), Emmanuel Lacoste (Prancūzija), Siegfried De Buck (Belgija); autoriai pristato darbus, kurie yra jiems svarbiausi. Parašas – signature, o signature work reiškia kūrinį, iš kurio galima atpažinti autorių, svarbiausią jo darbą. Autorių kūryba labai įvairi, todėl ir bienalėje eksponuojami kūno objektai kartais – labai drastiški, labai įžūlūs. Kartais – poetiški, nepaprastai subtilūs. Tiek lietuvių, tiek ir užsienio autoriai deklaruoja savo nepakartojamą meninę manierą. Auksas ir vaškinės gėlės, menininko autoportretas vietoje žiedo akies, atvaizdai ant sidabro – menininkai pasirašo pasaulį įvairiausiais būdais.
METALOfonas: PARAŠAS – unikali proga pamatyti pasaulinio garso metalo menininkų darbus Vilniuje.
Dalyviai: Ulla Ahola (FI), Nevin Arig (TR/FR), Ruth Sara Brown (UK), Monika Brugger (FR), Siegfried De Buck (BE), Linnea Blakeus Calder (NO), Isabelle Carpentier (BE), Eglė Čėjauskaitė-Gintalė (LT), Putte Helene Dal (NO), Hilde De Decker (BE), Marytė Dominaitė (LT), Frieda Dörfer (DE), Åsa Elmstam (SE), Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė (LT), Katrin Feulner (DE), Jantje Fleischhut (NL), Darijus Gerlikas (LT), Živilė Guigaitė (LT), Sophie Hannagarth (CH/FR), Heidemarie Herb (DE/IT), Peter Hoogeboom (NL), Ramunė Jundaitė (LT), Rasa Jundulaitė (LT), Malene Kastalje (DK), Karina Kazlauskaitė (LT), Marie-Louise Kristensen (DK), Mervi Kurvinen (FI), Emmanuel Lacoste (FR), Lore Langendries (BE), Claire Lavendhomme (BE), Eimantas Ludavičius (LT), Sandra Malaškevičiūtė (LT), Simona Martinkutė (LT), Merlin Meremaa (EE), Veera Metso (FI), Una Mikuda (LV), Marc Monzo (ES), Ted Noten (NL), Anneli Oppar (EE), Kristi Paap (EE), Roberta Pavone (IT), Nathalie Perret (FR), Ruudt Peters (NL), Darja Popolitova (EE), Neringa Poškutė-Jukumienė (LT), Vita Pukštaitė-Bružė (LT), Anna Rikkinen (FI), Mette Saabye (DK), Ieva Sadauskaitė (LT), Philip Sajet (NL), Kairi Sirendi (EE), Birutė Stulgaitė (LT), Eglė Širvytė (LT), Jelena Škulienė (LT), Anna Talbot (NO), Terhi Tolvanen (FI/NL), Kotryna Vaitekūnaitė (LT), Saulius Vaitiekūnas (LT), Kadi Veesaar (EE), Andrea Wagner (NL), Petra Zimmermann (AT)
Kuratorė Dr. Jurgita Ludavičienė
Parodos architektas Eimantas Ludavičius
Vieta: Signatarų namų salė
Pilies g. 26, Vilnius 01123
2018 10 04 – 2018 11 04
Darbo laikas: II-V 15.00-18.00
VI: 14.00-18.00
Parodos atidarymas: spalio 4 d. 18.00
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos nacionalinis muziejus
Spalio 4 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. Tai devintoji menininko fotografijų paroda, kurioje rodomi pastarųjų dvejų metų darbai: 62 vaizdai iš 45 Lietuvos katalikų bažnyčių. Fotografijose užfiksuotos vietos, kuriose neužsibūnama: rečiau pastebima bažnyčios erdvė, esanti prieš pagrindinę navą ar šalia jos, ir neretai ten stovinčios uždangstytos apvalkalais bažnytinės vėliavos, procesijų altorėliai, atsitiktiniai baldeliai, veidrodžiai, seni kilimai, šarvonės, vadinamos katafalkais.
Parodoje eksponuojami ir trys vertingi sakralinės dailės kūriniai – calūnai: laidotuvių liturgijoje naudojami juodos spalvos patiesalai su religine simbolika iš Bažnytinio paveldo muziejaus fondų. Tokiu būdu ir parodos architektūra, ir turinys, ir geduliniai artefaktai išryškina priešnavio, kaip paskutinės pakylos, metaforą.
Spalio 4 d. 19 val galerija „Meno niša“ pristato parodą „MOnikos“, kuri dedikuojama MO muziejaus atidarymui. Ekspozicijoje „MOnikos“ bus pristatyta dviejų menininkių Monikos Furmanos ir Monikos Plentauskaitės kūriniai.
„Su nekantrumu laukiame mūsų galerijos kaiminystėje įsikursiančio MO muziejaus atidarymo. Todėl sugalvojome sukurti šventę ir savo erdvėse. Norime padėkoti muziejaus įkūrėjams Danguolei ir Viktorui Butkams už tokia reikšmingą dovaną Lietuvai ir visai MO komandai, kurie kuria muziejų. Tai yra didžiausias šimtmečio kultūros įvykis“, – teigia galerijos „Meno niša“ vadovė Diana Stomienė.
Parodoje „MOnikos“ lankytojai išvys dviejų įdomių ir skirtingų menininkių kūrinius. Jos abi Monikos, abi tapytojos ir abiejų kūrinius yra įsigijęs MO muziejus. Parodoje bus pristatyti dar niekur nerodyti M.Furmanos ir M.Plentauskaitės kūriniai.
Pasak parodų kuratorės Sonatos Baliuckaitės, vardas yra pirmas asmens atpažinimo ženklas, o kūrinys – kūrėjo identifikacijos: „Pagal vardą identifikuoji žmogų, o pagal kūrinį, jo braižą techniką kūrėją, kuris neatsiejamas nuo vardo. Vardas tampa identiteto dalimi. Nes ir kūrėją vadini vardu.“
M.Furmana teigia, kad jei nori sukurti ką nors stipraus, privalo maištauti prieš aplinką, o svarbiausia, prieš pačią save. „Vaikystėje, nemėgau savo vardo, jei kas ištardavo – pajusdavau nepatogumo jausmą. Taip ir augau su kertiniu nepatogumo pojūčiu, lydima pamatinio klausimo – kas su manimi ne taip? Vardo reikšmė „vieniša“ (graik. monos) man reiškė būti „ne prie chebros“. Visgi vienatvėje dažniausiai jausdavausi ypatingai komfortabiliai, kompensavau ją fantazijų pasauliu, kuris atsivėrė kaip plačios Narnijos durys. Vėliau reikšmę „vieniša“ pakeičiau į „vienintelė“. Tai man reiškė būti originaliai ir nesekti masių. Ambicinga, bet dar svarbiau – atsakinga. Pati sau draugas ir pati prieš save maištaujanti“, – pasakoja M.Furmana.
Menininkė teigia, kad parodoje pristatomus jos kūrinių kolekciją lėmė atsitiktinumas. Visi šie darbai, jau egzistavo keletą metų, bet vis neįsikomponuodavo į parodų ekspozicijas. Keistas sutapimas, kad visus juos jungia motinystės tema. Moteris, kaip cikliškumo įkaitė. Išsinerianti, gebanti sukurti naują gyvybę, bet neišsivaduojanti nuo savo pačios mirtingumo.
M.Plentauskaitė parodoje pristatys naujausius savo kūrinius, tai jos ankstesnės parodos „Butaforijų parkas“ tęsinys, kuriame statomi intymūs, o kartais ir apgaulingai jaukūs namai. Juose kaupiami asmeniški vaizdai iš artimos aplinkos, vaikystės bei šeimos albumų nuotraukų, kurie pertapomi įgauna teatrališkumo – nuasmeninami ir tampa naujų scenų personažais-lėlėmis.
Parodos atidarymas spalio 4 d. 19 val., paroda „MOnikos“ veiks iki spalio 26 d.. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.
Vienas didžiausių meno renginių Lietuvoje – Kauno bienalė, jau 2019-ųjų vasarą kvies į parodas kelionės ir tarpinės būsenos tema. Šįkart keičiamas ne tik festivalio laikas, tačiau ir darbo metodas – parodas sudarys ir įgyvendins tarptautinė kylančių kuratorių komanda.
Bienalės laukite vasarą
Kauno bienalė, įprastai vykusi kas antrų metų rudenį, keliasi į vasarą ir įvyks jau 2019 metų birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis. Vieno iš didžiausių meno įvykių Kaune laiką nuspręsta keisti siekiant padidinti kultūros renginių pasiūlą mieste vasaros laikotarpiu, bei skatinti kultūrinį turizmą. Tačiau ir ateinančiais metais Kauno bienalės komanda sieks išlaikyti netradicinį formatą, nustebinti lankytojus meno kūriniais netikėčiausiose Kauno miesto erdvėse ir galerijose.
„Po išvykimo | Prieš atvykstant“
Mūsų gyvenimai yra kelionės: iš naivios ir žingeidžios vaikystės į (tikėtina) išmintingą ir pasvertą senatvę, iš tėvų namų į nepažintus miestus, šalis, iš saugaus į nesaugumą. Savyje ir aplink save stebime dvasines bei fizines keliones. Yra savanoriškų, yra prievartos kelionių. Yra keliaujančių pažinti savęs ar Kito; yra bėgančių nuo mirties ir prievartos į saugesnę vietą.
Išvykimo vieta visada turės įtakos tam, kaip mes suvoksime ir priimsime savo kelionės tikslą ir netgi kaip būsime priimti kitų tarpinėje ar galutinėje stotelėje. Taigi ne tik pati kelionė, bet ir išvykimo bei atvykimo vietos tampa lemiamais faktoriais ribų, riboženklių, muitinių, pasienių, žinių, meilės, atsivertimų ir bėgimų nuo savęs ir aplinkybių peržengimo kelionėse.
Atsigręžus į istoriją matyti, kad keliavimas, judėjimas pirmyn ir atgal, migravimas visada buvo modernybės bruožas, kaitos veiksnys. Kelionės keičia gyvenimą. Bet skirtumai tarp migracijos, emigracijos ir imigracijos, tarp „svetimšalio“ ir „Kito“ sąvokų bei tarp egzilio ir diasporos vis ryškesni. Galingosios migracijos proceso akivaizdoje, negalime nemąstyti apie šį daugialypį reiškinį humanistiniu aspektu, vertybių ir požiūrių kaitos aspektu. Negalime mąstyti apie save nemąstydami apie tą Kitą. 12-oji Kauno bienalė sieks gilinti mūsų supratimą apie atsiskyrimo ir per(si)kėlimo temas bei analizuos kelionės kaip žmogaus ir žmonijos dvasinio augimo, brandos, atsidavimo, pasiekimų ir pažangos, bet ir netekčių, nuopuolių, žiaurumo lemtą fenomeną.
12-oji Kauno bienalė grįsta bendra-kuratorystės metodu
12-os Kauno bienalės struktūra grįsta bendra-kuratorystės metodu – temą išskleis tarptautinė 5-ių kylančių kuratorių grupė, vadovaujama konsultuojančio kuratoriaus Lewis Biggs (Didžioji Britanija).
Dar šią vasarą Kauno bienalė paskelbė atvirą kvietimą kuratoriams ir sulaukė virš 25 paraiškų iš viso pasaulio. Į pirmąjį – susipažinimo susitikimą Kaune, buvo pakviesti tik 8 kuratoriai. Šis susitikimas tai dalis atrankos, kurios metu bienalės komandai buvo svarbu pamatyti kaip kuratoriai mato Kauną bei įsitikinti, ar atrinkti žmonės gali bendradarbiauti, ar tarp jų įmanoma kūrybinė sinergija. Susitikimo metu vyko ne tik kūrybinės kuratorių sesijos, tačiau ir intensyvi pažintis su Kauno miestu, jo kultūra, istorija bei žmonėmis.
12-osios Kauno bienalės kuratorių komandą sudarys: Daniel Robert Milnes (Didžioji Britanija / Vokietija), Elisabeth Del Prete (Didžioji Britanija), Lydia Pribišova (Slovakija), Neringa Stoškutė (Lietuva) ir Alessandra Troncone (Italija).
Kiekviena bienalė – naujas požiūrio taškas
Darbas tarptautinės bendra-kuratorystės metodu atneša naujus požiūrio taškus, skirtingas žinias bei jų dalinimąsi. Pasak Lewis Biggs tarptautiškumas padeda pažinti save: „Mes nepažįstame savęs, tol kol kažkas Kitas mūsų neaplanko ir pasidalina mintimis apie mus. Galime su tuo sutikti arba galime tam priešintis, tačiau Kito nuomonė mus visuomet paskatins savęs pažinimo procesui, naujoms įžvalgoms patiems apie save“.
Kauno bienalės vadovė Kotryna Žemaitytė pabrėžia, jog kiekviena Kauno bienalė labai skirtinga: „Kauno bienalė žymi tuo, jog kiekvienais metais paruošia skirtingą metodą, skirtingą temą ir vietas: 10-oji Kauno bienalė buvo kuruota pasaulinio lygio žvaigždės kuratoriaus – Nicolas Bourriaud; 11-oji Kauno bienalė gvildeno nepaprastai sudėtingą ir jautrią temą ir tą padarė nuostabiai, dėka tuometinės kuratorės, menininkės ir rašytojos – Paulinos Eglės Pukytės. Ateinančiais metais siekiame kuo giliau išanalizuoti tokią plačią sąvoką – „kelionė“ atiduodami kūrybinę kuratorystės laisvę komandiniam darbui.“
Kauno bienalė, organiškai išaugusi iš tekstilės į vieną didžiausių šiuolaikinio meno renginių, vėl pasiruošusi nustebinti. Kauno bienalės vadovė K. Žemaitytė ragina lankytojus neprarasti smalsumo, išlikti atviriems bei laukti ateinančios vasaros.
12-oji Kauno bienalė „Po išvykimo | Prieš atvykstant“
2019 m. birželio 7 – rugsėjo 29 d.
www.bienale.lt
Kontaktai išsamesnei informacijai:
Kauno bienalės vadovė
Kotryna Žemaitytė
El. p. [email protected]
Tel. +37060614370
Komunikacijos koordinatorė
Gintarė Žaltauskaitė
El. p. [email protected]
Tel. +370 60059146
Opus Duarum
Parodos kuratoriai: prof. Gabriel Palowski ir dr. hab. Małgorzata ET BER Warlikowska
Parodos koordinatorius: Rytis Konstantinavičius
Atidarymas: spalio 1 d. /pirmadienį/ 18 val.
Naujus studijų metus Vilniaus dailės akademijoje „Titanikas“ pradeda su VDA partnerės – Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda. Vilniaus ir Lietuvos publikai šį kartą prisistato dvi – Keramikos ir Grafikos katedros. Šių padalinių pedagogų ir absolventų kūryba neretai apibrėžiama „mokyklų“ („Vroclavo keramikos mokykla“, „Vroclavo grafikos mokykla“) sąvokomis. Abiem atvejais tai yra po II pasaulinio karo – 1946 metais Vroclave įsteigtos Valstybinės dailiųjų menų aukštosios mokyklos kontekstuose kuriantys, tačiau kultūriškai ir geografiškai kur kas platesnio masto virsmus mene inicijuojantys autoriai.
Keramikos ir stiklo meno mokykla neatsitiktinai buvo įsteigta Vroclave. Nuo seniausių laikų šis regionas buvo garsus stipriomis stiklo ir keramikos gamybos tradicijomis. 2019 metais Vroclavo dailės akademijos Keramikos ir stiklo fakultetas minės 70-ąsias savo veiklos metines. Tokios apvalios datos visuomet suteikia galimybę ne tik užduoti klausimus, susijusius ne tik su institucijos įkūrimo ir veiklos istorija, bet ir sudėlioti akcentus, apibendrinant – kas buvo, kas vyksta ir ko galima tikėtis ateityje. Galop, kaip ir šioji paroda yra bandymas atsakyti, kas yra Vroclavo dailės akademija, kuo ji pasižymi, kuo yra įdomi tarptautinei publikai.
„Vroclavo keramikos mokykla“ pasižymi tuo, jog molis čia vis dar naudojamas kaip pagrindinė ir esminė medžiaga. Didelis dėmesys taip pat skiriamas degimui, technologiniams dalykams apskritai. Vis tik šioje keramikoje siekiama pakeisti, netgi perlaužti stereotipinius keramikos (paprastai suvokiant ją kaip funkcionalių artefaktų gaminimą) šablonus. Kūrinių dėka kuriami estetiniai- reliaciniai ryšiai tarp žiūrovų auditorijos ir paties meno. Gal nebūtų tikslu sakyti, kad tokiu būdu keramika „prilygsta“ tapybai ar skulptūrai, nes kiekviena iš šių medijų paklūsta savo logikai bei principams; tačiau tokiu atveju, tradicinį funkcionalumą nustumiant į antrąjį planą, svarbiomis ypatybėmis tampa medžiagiškumo ir erdviškumo, spalvos ir formos, galop – literatūros ir koncepto naratyvai.
Analogiškai kalbama apie „Vroclavo grafikos mokyklą“. Tokiu pavadinimu savo bendrus darbus nuo 2009 metų pristato glaudžiai su Vroclavo E. Gepperto dailės akademijos Grafikos ir vizualiųjų menų fakulteto Meno grafikos katedra susiję grafikos meno kūrėjai. Jų užsispyrimas ir nuoseklumas lėmė, kad laikui bėgant šis pavadinimas tapo savitu prekės ženklu. Tačiau ką jis galėtų reikšti? Ar tai tik menininkų grupės pavadinimas, ar bendresnio pobūdžio apibrėžimas, turintis savo istorinį pagrindimą? Šį kartą, esant išskirtinei progai – Vilniaus parodų salės „Titanikas” rengiamai parodai,
į klausimą apie „Vroclavo grafikos mokyklos” reikšmę atsako ir šią sąvoką apibrėžia patys parodos autoriai. Dauguma jų – Vroclavo dailės akademijos absolventai, savo kūrybine ir pedagogine veikla teberašantys naujus jau 70-metės grafikos universitete istorijos puslapius. Žvelgiant plačiau, savo darbais jie atstovauja lenkiškajai grafikai, pasižyminčiai lygiaverčiu tradicinių ir šiuolaikinių technikų puoselėjimu, stipriomis pasakojimo per formą ir turinį, grafikos konceptualizavimo tradicijomis.
Šią per abu VDA parodų salų „Titanikas“ aukštus išsidėsčiusią parodą lydi Vroclavo E. Gepperto meno ir dizaino akademijos profesorės Katarzynos Koczyńskos-Kielan keramikos darbų autorinė paroda „Gobis/Lauko ekspo” paviljone (Gedimino pr. 13, Vilnius). Taip pat kitame – „VDA/Laiko ekspo“ (Maironio g. 4) paviljone pristatomi šios pedagogės vadovaujamos keramikos žiedimo studijų programos studentų geriausi darbai.
Susipažinti ir pabendrauti su parodos autore, sužinoti plačiau apie jos kūrybą, maloniai visus kviečiame rugsėjo 30 d., nuo 12 iki 13 val. prie “Gobis/Lauko ekspo” paviljono, Gedimino pr. 13, Vilniuje. Paroda paviljone veiks iki spalio 28 d.
Parodos atidarymas: spalio 2 d. (antradienį), 18 val.
Vieta: Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31).
Paroda „Vilnius ir jo žmonės“ struktūriškai yra sudaryta iš dviejų dalių. Ir tai kažkuo primena Vilniaus miesto herbą, kuriame vaizduojamas legendinis milžinas Alkis, nešantis savo žmoną arba (turbūt tai įtikinamesnė versija) –Šv. Kristoforas su kūdikėliu Jėzumi ant pečių.
Viena parodos dalis yra skirta Vilniaus ikonografijai, ją įkūnijantiems darbams iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių. Natūralu, kad tai studentų (daugelis jų vėliau tapo žinomais menininkais) kūriniai – kursiniai ar diplominiai, praktikų metu sukurti darbai. Savo ruožtu, šis parodos segmentas taip pat yra dvilypis, nes atrinkti darbai fiksuoja ne tik miesto, bet ir miestiečių gyvenimo akimirkas.
Paroda yra skirta Vilniaus miestui (šiais metais mininčiam savo pirmojo paminėjimo 695-asias metines) ir 225-ajam Vilniaus dailės akademijos jubiliejui – 1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioje mokykloje buvo įkurta Architektūros katedra, kuriai vadovavo profesorius Laurynas Gucevičius, nuo kurios savo gyvavimą pradėjo svarbiausia aukštoji Lietuvos dailės mokykla. Paroda neatsitiktinai veikia Vilniaus rotušėje. Dar 1941 m., Lietuvai atgavus Vilnių, čia pradėjo funkcionuoti Dailės muziejus, tad sostinei ir jos gyventojams skirta paroda, kurioje rodomi ne vieno būsimo klasiko darbai, tartum pratęsia šią ekspozicinę tradiciją.
Mindaugas Skudutis. Pavasaris protnamyje. 1988
Mindaugas Skudutis. Švėntė. 1973
Kita parodos dalis yra skirta gyvajam lietuviškos tapybos klasikui – Mindaugui Skudučiui. Menininkas nuo studijų laikų tapė Vilnių (šis jo kūrybos fragmentas, suteikiantis galimybę palyginti, kaip keičiasi kūrėjo kelias studijų metais ir vėliau, demonstruojamas ir „akademinėje“ ekspozicijos dalyje), tapo, piešia jį iki šiol. Tad viena Vilniaus rotušės salė yra skirta vilnietiškajai šio dailininko kūrybai.
Kaip sako pats M. Skudutis, Vilnių jis tapo būtent nuo studijų laikų. „Įstojus į Dailės institutą, <...> man atrodė, kad vien akademinių užduočių nepakanka, kad pasidarytum geru dailininku, dėl to piešiau visur: Institute, bendrabuty, mieste. Nuo tada ir įsimylėjau Vilnių, buvo jis kitoks nei dabar, gerokai apleistas, bet dėl to tik dar gražesnis dailininko akiai. Tada mieste kiemai buvo atviri visiems, nebuvo tvorų, grotų, tad būdavo galima įlysti kur į ramų kampą ir tapyti, žmonių gatvėse tada buvo nedaug – ne taip kaip dabar, per dykinėtojus negali praeiti. Kadangi tapiau pagrinde iš natūros (tik užbaiginėdavau paveikslą dirbtuvėj), tie miesto vaizdai padaryti vienu atokvėpiu, nes aplinkybės versdavo dirbti greitai, į paveikslus papuldavo ir žmonės ir mašinos, kartais jie pradingdavo apatiniam dažų sluoksnyje, tada jų vietoje atsirasdavo kažkas kita“.
Skudučio tapyba taip pat yra jubiliejinė, būtent šį spalį menininkas švenčia savo septyniasdešimties metų gimtadienį.
Paroda veiks iki lapkričio 10 d.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
VI-ojo tarptautinio A. Švėgždos piešinių konkurso laureatės Lauros Slavinskaitės tapybos parodos OBSERVATORija (kuratorė Austėja Austėja Mikuckytė-Mateikienė) atidaryme VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44; darbo laikas I – VI 12:00-18:00).
Paroda veiks iki spalio 13 d. 17 val.
OBSERVATORija
Jaunosios kartos tapytoja Laura Slavinskaitė ir jos kūrybinis kelias puikiai sugula į observatorijos kaip stebėjimo, regos, akylaus matymo metaforą. Menininkė įdėmiai žvelgia į pasaulį, stebi ir pastebi jo prozos moduliacijas. Prie gamtos apsupties pratusi autorė miestą ir jo chaosą jaukinasi teptuku. Jos tapyba yra postmoderni, turinti popartiškų bruožų. Tačiau, kitaip nei popmene, autorė nesiima kritikos. Priešingai – jos drobės, rodos, generuoja savitą fenomeną – jausmingą objektyvumą, emocingą neutralumą. Pastaruoju metu Lauros paveikslų motyvai ima keliauti iš vienos drobės į kitą, visai natūraliai kuriasi paveikslų grupės, serijos. Tapytoja jau yra atradusi savo ikonografinį lauką ir estetinę kalbą. Jos kūryba autobiografiška ir tuo pačiu labai bendražmogiška. Lauros Slavinskaitės drobėse skleidžiasi jos psichologinės būsenos portretas, bet ir be didelių empatinių pastangų žiūrovas gali susitapatinti su drobių veikėja. Parodos lankytojas kviečiamas leistis į asmeninių interpretacijų, savo jausmų atspindžių paieškas.
Kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Į sostinę atvykau lygiai prieš metus, gimtąją pušyno oazę išmainiusi į sėsliai apgyvendintų daugiaaukščių mikrorajoną. Neįprastos, nepažįstamos erdvės įkvėpta, atėjūnės akimis intuityviai pradėjau kaupti įspūdžius, iš jų gimstančius motyvus tapybai. Įnikau į naujo pasaulio stebėjimą be išankstinių nuostatų ir nuolatinį stebėjimąsi. Leidau sau skęsti mane įtraukusioje statiškų (daiktų vitrinose) ir judančių (žmonių) objektų masėje, mėgautis skęsmu, tuo pat metu jo prisibijodama. Neįsidėmėjimą veidų, su kuriais kasdien prasilenkinėju gatvėse, pradėjau talpinti į metaforas: manekenus, saldainius, balionus tuščiose, išvalytose erdvėse. Drobėse daiktams leidau atgimti, juos sureikšminau, suteikdama naujas prasmes. Taip susikūrė nežemiška, lyg sapniška pasaulio interpretacija. Tik savęs susistabdymas – autoportretų atsiradimas – nuolat pargrąžina į realybę. Šiame pasaulyje esu tik aš ir jie – nepažįstamieji, įsikūniję netikėtuose pavidaluose.
Tapytoja Laura Slavinskaitė