Virginijus Kinčinaitis
SUBLIME (mobiliografija)
Kovo 2–31 d.
Kovo 5 d., antradienį, 18 val. kviečiame į Virginijaus Kinčinaičio parodos atidarymą.
Kinčinaitis geriausiai žinomas kaip esantis kitoje vaizdo pusėje – ne kūrimo, bet tyrimo. Tačiau atsivertus menotyrinius šio autoriaus veikalus pirmiausia išaiškėja, kad jis nuolat jautėsi persekiojamas vaizdų, jam visada rūpėjo vaizdų elgsena, poveikis, ilgainiui teko išrasti savo atsaką. Šioje parodoje Kinčinaitis – ne kuratorius ir ne rašytojas, o fotografas arba kalbantysis vaizdais. SUBLIME – tai asociatyviai komponuojamų fotografinių vaizdų telkinys, kurį autorius sukaupė per kelerius metus tiesiog savo malonumui.
Ko gero, vaizdai ir būtų likę kaip užklasinė veikla, pateikiama vien Kinčinaičio socialinių tinklų profilyje ir vertinama didelio gerbėjų rato, jei ne reiklus menotyrininkių susidomėjimas atpažinus įstabiai ir labai praktiškai veikiančią ne vieną vaizdo teoriją. Vaizdo antropologijos žinovė, žymi menotyrininkė Erika Grigoravičienė pirma suformulavo faktą, kad Virginijaus Kinčinaičio fotografija labai paveiki ir verta atskiro aptarimo, jai spaudoje antrinau kelerius metus reikalaudama parodos. Ir štai pagaliau.
Kinčinaičio vaizdų telkinys ir fotografijų grupavimas man primena labai savotiškai genialaus kultūros teoretiko Aby Warburgo (1866–1929) vaizdų supratimo metodą. Šis iš skirtingų istorinių laikotarpių vaizdų grynai intuityviai dėliodavo vaizdų rinkinius, kurie atskleisdavo nematomas tarpkultūrines viršlaikines gijas ar dar ką nors netikėta. Dabar panašias operacijas, tik kur kas sudėtingesnes, gali atlikti virtualios operacinės sistemos, bet jos negali patirti pasaulio kaip žmogus, juolab – regėjimo ir įžvalgos talentu apdovanotas žmogus.
Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti.
Nors kiekvienas pristatomas vaizdas yra tarsi aplipęs praeities vaizdais, reikšmėmis ir kultūromis, nė iš tolo nesijaučia kai kurių autorių patiriamos desperacijos, nusakomos nuogąstavimu, kad „viskas jau atlikta, viskas jau padaryta, nebeliko ką sukurti“. Netgi atvirkščiai – Kinčinaičio vaizdų pasaulio turtingumas ugdo erdvinį mąstymą, pasaulio tarpusavio ryšių sudėtingumo pajutimą, plečia bendrumo suvokimą. O tai reiškia, kad jungia žmoniją, kalba universalia kalba! Analogijų radimas tarp nepanašių nei kontekstu, nei sandara vaizdų teikia pasaulio logikos, taigi ir saugumo pojūtį. Turint tokius gebėjimus, Kinčinaitis galėtų būti didis manipuliatorius, ideologų svajonių darbuotojas – pavojingas žmogus. Tačiau jo meistriškoje vaizdų iškalboje plyti išmintis, gyvenimo geismas ir svarbiausia – geras humoras. Ir tai keičia viską – sekti Kinčinaičio vaizdų pasaulį yra nepamainomas malonumas, kiekviename vaizde atskirai ir grupėmis, trokštant, kad tik niekada nesibaigtų.
Monika Krikštopaitytė
Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje „AV17“
Nežinia, ar aš kartoju, ar vėl esu kartojama Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ („Last Year at Marienbad“, 1961). „Ir vėl vaikštau šiais koridoriais, po šias sales, galerijas, po šį pastatą, atkeliavusį iš kito amžiaus. Po šį didžiulį prabangų barokinį viešbutį, kur vieni koridoriai veda į kitus nesibaigiančius koridorius“, einu paskui Kristinos Inčiūraitės kartojamus filmo žodžius, viešbutyje, priklausančiame praeičiai, supainiotas laikas įtraukia savo spiralėmis, barokinėmis ar dabarties, tranzitinės erdvės neturi vieno stiliaus, tik visa persmelkiančią nuojautą, kad viskas jau kartojasi, dabar.








Paroda „Kontr-argumentas II“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune
Jūsų Mylystoms, galingiausiems Lietuvos „kritikams“ ir kritiškiausių minčių be jokio skausmo Perėtojams – „Kontr-argumentui“ šįjį nuskurusį liesą, nepaklusnybe aimanuojantį, dekadentišką bei modernišką tekstą pašvenčiu, nužemintajai melsdamas gerai, gerai pasūdyti ir galingiausios „kritikos“ kamine puikiai išrūkinti, kad būtų skani jo liesa prasmė. Juozapo A. Herbačiausko žodžiais iškart save sumenkinęs, kreipdamasis klausiu, ar įmanoma patekti tarp dangiškųjų karžygių, neatsidūrus situacijų labirinte, pamokančiame praeities archyve, stumiančiame, bet ne visuomet iš savęs išleidžiančiame.








Kviečiame į Rūtos Naujalytės parodos „Mano Meile, surysiu Tave gyvą” atidarymą VDA galerijoje ARTIFEX vasario 19 d. 18 val.
Rūta Naujalytė - menininkė, gyvenanti ir kurianti Oslo mieste, Norvegijoje. Savo kūryboje autorė derina šiuolaikinį tekstilės meną ir amatą su skirtingomis vizualių menų medijom, pavyzdžiui, videomenu. Rūtos darbai dažnai inspiruoti šiuolaikinio feminizmo konteksto ir filosofinės kapitalizmo kritikos.
ARTIFEX galerijoje autorė pristato dvi kolekcijas. Autorė apie kūrinius:
Mano Meile, surysiu Tave gyvą
“Mano Meile, Surysiu Tave gyvą” – viskas apie paukščius ir plunksnų įkvėptas būtybes.
Paukščiai kaip metaforos: pamečiau galvą dėl tavęs, maža saldi nuodėme ir kt.
Gyvenu pasaulyje, kuriame kapitalizmas grasina komercializuoti kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, neatmetant net pačių intymiausių. Šis kūrinys yra aistringos meilės šventė – trauminis kontingentinis susidūrimas, o ne paviršutiniškas vartotojiškas požiūris, kuris mums suteikia „meilę be kritimo”. Kolekciją sudaro tekstilės papuošalų, objektų, poezijos, spaudos ir trumpo filmo kolekcija. Kartu jie sudaro vieną meno kūrinį, kuris yra aistringos meilės išraiška.
Nuoroda į filmą https://vimeo.com/217223870
Septyni nykštukai
Tai darbų kolekcija, įkvėpta populiarios pasakos “Snieguolė ir septyni Nykštukai”. Septyni nykštukai – kitoks tradicinės pasakos aiškinimas, kritikuojantis postmodernistiniame kapitalizme vis dar egzistuojančią lyčių poliarizaciją.
Kiekviena širdis yra kitokia. Lyčių poliarizacija yra Amerikos psichologo Sandros Bemo sociologijos samprata, kurioje teigiama, kad visuomenė, linkusi pabrėžti moteriškumą ir vyriškumą kaip priešingos lyties polius, todėl vyrams priimtinas elgesys ir požiūris nėra laikomas tinkamu moterims ir atvirkščiai.
Kai kurios teorijos, kurios yra bendrai vadinamos socialinio konstravimo teorijomis, teigia, kad lyčių elgesys daugiausia susijęs su socialinėmis konvencijomis. Dauguma vaikų išmoksta suskirstyti juos pagal lytį iki trejų metų amžiaus. Nuo gimimo vaikai mokosi lyčių stereotipų ir vaidmenų iš savo tėvų ir aplinkos.
Populiari širdies simbolio reikšmė, naudojama darbuose, yra ta, kad „širdis – fizinės ir dvasinės būtybės lokusas, reiškiantis centrinę jausmo išmintį, ne proto išmintį “. Tai užuojauta ir supratimas, gyvybė. Tai meilės simbolis. Emocijos, širdis yra meilės sinonimas“.
Taip pat ir seksizmo ar lyčių stereotipų atžvilgiu opozicija išlieka tarp moteriškų savybių (jausmo, užuojautos ir pan.) Ir vyriškų savybių (intelekto, proto, drąsos ir pan.). Taigi atsiranda priešingybių potraukio koncepcija.
“Septyniuose nykštukuose” širdys simbolizuoja būtent šį stereotipinį lyčių bipoliškumą, kuris turi numirti arba pabusti radikaliai skirtingas. Šiam darbui ypač tinka tekstilė kaip vaizdavimo priemone. Tekstilės amatai stereotipiškai suvokiami kaip moteriškoji veikla.
Vasario 14 d. 18.30 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma „Lewben Art Foundation“ organizuojama paroda „PARADO ištrauka“. Tai pasakojimas, suformuotas iš dailininkių darbų, esančių „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje. Mintis kurti parodą išsirutuliojo iš to paties fondo menininkėms skirto projekto „Savas kambarys“, jau porą metų vykdomo Lietuvos žiniasklaidoje.
Šia paroda „Lewben Art Foundation“ kviečia švęsti menininkių kūrybą; atsiminti, kad 1918 m. vasario 17-ąją ką tik nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje įvyko pirmoji protesto akcija – susirinko tūkstantinė minia ir priėmė peticiją, reikalaujančią į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris; atkreipti dėmesį, kad, pripažindama meno pasaulio netolygumus lyčių požiūriu, visa Europa pagrindines sales šiemet skiria menininkių kūrybai, o kartu taip paminimas ir moterų balsavimo teisės šimtmetis bei galimybė studijuoti menus be apribojimų. „PARADO ištrauka“ ir kartu su paroda pristatomas naujausias fondo albumas „Kiekgi galima laukti“ (angl. „What Took You so Long“) yra skirti fondo kolekcijoje esančių menininkių kūrybai. „Kiekgi galima laukti“ – mūsų būdas švęsti įspūdingą kūrybą ir reikšmingus žmonijos pokyčius.
Parodoje „PARADO ištrauka“ pristatomi darbai, sukurti įvairių kartų Lietuvos ir užsienio menininkių: Kristinos Ališauskaitės, Keren Cytter, Monikos Furmanos, Eglės Gineitytės, Andreos Joyce Heimer, Patricijos Jurkšaitytės, Teresos Margolles, Vitos Opolskytės, Eglės Ridikaitės, Tschabalalos Self, Laisvydės Šalčiūtės, Elenos Urbaitytės (Urbaitis), Kazės Zimblytės.
Atidarymas – vasario 14 d. 18.30 val.
Paroda veiks iki kovo 8 d.
Parodos organizatoriai: „Lewben Art Foundation“, Lietuvos išeivijos dailės fondas
Parodos partneris – Dailininkų sąjungos galerija
Parodos kuratorė – Monika Krikštopaitytė
Parodos koordinatorės: Ugnė Bužinskaitė, Giedrė Marčiulaitė, Indrė Tubinienė
Parodos grafinis dizainas – Vilius Dringelis
Parodos draugai: „IMPLMNT architects“, Šiuolaikinio meno centras, „Flügger dažai“, „Kalba plytos“
Rėmėjai: „Lewben Group“, „Enercom Capital“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, „Ellex Valiunas“, „Orion“, Živilė ir Jonas Garbaravičiai, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informaciniai rėmėjai: „7 meno dienos“, artnews.lt, „Echo Gone Wrong“
Daugiau informacijos – lewbenart.com
Papildomą informaciją teikia Ugnė Bužinskaitė, tel. +370 621 84256, el. paštas [email protected]
Trumpos kelių parodų Vilniuje recenzijos
Salvinijos Giedrimienės retrospektyvinė tekstilė paroda „Kelias“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A). Anksčiau lyg ir prisnūdęs muziejus pagaliau parodė savo ekspozicinės erdvės potencialą. Kuratorių Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės ir Nijolės Žilinskienės parengta Salvinijos Giedrimienės tekstilės darbų paroda nugriaudėjo beveik gotikinės bažnyčios masteliu su kontrastingais apšvietimais. Asociacijas su šventove kėlė ir nuo 10-ojo dešimtmečio ryškios religinių temų linijos: austos stilizuotos stacijos, Dievo Motina, avinėlis. Tokie kaip Giedrimienės iškalbingi ir daugiasluoksniai darbai turėtų puošti šiandienos bažnyčias. Nors suprasčiau ir jų prisibijančius, nes tekstilės menas, bent jau man, visada buvo labai kūniškas: vis netyčia išryškėja pasaulio pradžios, sluoksniams susiklojus atsiskleidžia viso ko susipynimas, paslaptingos metaforos, kas dogmoms nelabai aktualu. Beveik visi darbai nekvadratiniai, t.y. neigiantys paveikslo, kaip lango, logiką.








Vasario 13 d., 19 val. vyks Ievos Juršėnaitės parodos „Apie mirtį, kurios niekada nebuvo: metai ir viena diena“ atidarymas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40). Paroda veiks iki vasario 28 d.
„Žmogaus protas negali aprėpti pasaulio visumos, todėl mato ją lyg sukarpytą iš daug detalių.
Darbas, mirtis, vėsoka, vaikai, pietūs, susitikimas… ši mozaika blaško, darosi sunku atskirti svarbius ir esminius momentus nuo menkaverčių.
Savo darbuose aš ieškau svarbių momentų, kurie galbūt slapstosi po kasdienybės bei netikrumo kaukėmis. Mano darbus galima jungti tarpusavy ir skaityti kaip istoriją, arba žiūrėti kaip pro plyšį į „tikresnį“ pasaulį, kur menkaverčiai daiktai taip pat vaidina svarbius vaidmenis…“
Ieva Juršėnaitė
Apie autorę:
Gimė: 1988
Išsilavinimas: 2006- 2010 Vilniaus dailės akademija, Tapybos bakalauro studijų programa
Parodos:
2009 „VEKS” projektas, paroda „Brigada Kormoran” Vilniaus geležinkelio stotyje
2009 „VEKS” projektas, paroda „Meno celės”. Vilniaus kultūros naktis
2010 Scenografija spektakliui-performansui „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“
2010 Bakalauro gynimo paroda Šiuolaikiniame meno centre
2011 „Moonchild”, Fluxus ministerija, Vilnius
2014 „Young Painter Prize”, ŠMC, Vilnius
2018 „Young Painter Prize“ ekspozisija „Tsech“ galerijoje, Vilnius.
Maloniai kviečiame į galeriją „Meno Niša” vasario 15 d., penktadienį, 17 val., kur latvių menininkas Andris Vītoliņš pristatys tapybos parodą „Giliai įkvėpkite prieš naują pradžią“.
Parodą atidarys J.E. Latvijos ambasadorius ponas Einaras Semanis.
Parodą „Giliai įkvėpkite prieš naują pradžią“ sudaro dvi dalys: pirma pavadinta „Tvarkos darymo priemonių salonas“, o kita – „Levituojančių struktūrų salė“. Parodos scenografija yra priešinga senajai patriarchalinei erai, kai paveikslai būdavo eksponuojami žiūrovams nustatyta tvarka. Tuo pačiu ji yra priešinga ir jau „atsistatydinančiai“ šiuolaikinio meno erai, kadangi sudaryta iš klasikiniu būdu sukurtų paveikslų, pasižyminčių griežta struktūra.
„Pastaruoju metu vis norėjau pavaizduoti naują, neegzistuojantį pasaulį. Tai vizualiai nuskaitomi vaizdai, pastatai ir ornamentai, egzistuojantys tik drobėje. Tam tikra prasme tai yra alternatyvus fotografijos epidemijos apimtos šiuolaikinės eros suvokimo ir supratimo modelis“, – sako Andris Vītoliņš.
Profesorius Andris Vītoliņš (1975) baigė Latvijos meno akademiją, šiuo metu jis akademijos projektorius. Nuo 1996 m. menininkas dalyvavo daugiau nei šešiasdešimtyje grupinių parodų, surengė per dešimt asmeninių parodų įvairiose šalyse, įskaitant Baltijos valstybes, Slovėniją, Prancūziją, Briuselį, Kiniją, Indiją, JAV.
A.Vītoliņš kūryba įvertina apdovanojimais ir stipendijomis; jo darbai įtraukti tokias kolekcijas kaip „HangART-7“, „Red Bull Collection“, „Schlossberghotel“, Baku šiuolaikinio meno muziejus, „Hypothekenbank“, „Swedbank“ šiuolaikinio meno kolekcija, Latvijos nacionalinis meno muziejus, Matti Milius meno kolekcija, DnB Nord Bank kolekcija.
Derindamiesi prie projekto #SUMENĖK vasario savaitgaliais dirbsime ilgiau: V 11.00–19.00, VI 11.00–19.00, VII 11.00–17.00.
Paroda veiks iki 2019 m. kovo 14 d. Galerijos rėmėja Vilniaus miesto savivaldybė.
Menininkių kūrybai skirta knyga
Kiekgi galima laukti / What Took You So Long, sud. Monika Krikštopaitytė, Vilnius: „Lewben Art Foundation“, „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, 2018, 320 p. Lietuvių ir anglų kalbomis







Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos dailininkų sąjunga vasario 7 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečia į Salvinijos Giedrimienės retrospektyvinės tekstilės parodos „Kelias“ atidarymą, kuris vyks Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius). Parodoje pristatomi daugiau nei keturių dešimtmečių kūrybos ieškojimai – nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių iki paskutinių darbų. Ketvirtojoje asmeninėje parodoje eksponuojama per 40 gobelenų, surinktų iš muziejų (Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus) ir privačių interjerų, tarp jų – keliolika pastarojo laikotarpio niekad nerodytų kūrinių.
Spaudos konferencija – 11 val. Dalyvaus dailininkė Salvinija Giedrimienė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorės: dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Nijolė Žilinskienė.
Šiandien jau neįsivaizduojame Lietuvos tekstilės be S. Giedrimienės vardo. 1986 m. jos kūryba buvo įvertinta Lietuvos valstybine premija, ji pirmoji iš lietuvių tekstilininkų XX a. pelnė tarptautinį pripažinimą: 1982 m. apdovanota didžiuoju prizu Erfurto socialistinių šalių taikomosios dailės kvadrienalėje (dab. Configura), 1982 m. – pagrindiniu prizu Baltijos šalių taikomosios dailės trienalėje Taline, 1986 m. – specialiuoju prizu tarptautinėje tekstilės trienalėje Lodzėje.
Parodos pavadinimas perimtas iš S. Giedrimienės gobeleno „Kelias“ (1988), jis simbolizuoja menininkės kūrybos ir dvasinės savasties paieškas. Aštunto dešimtmečio pradžioje studijas baigusią dailininkę brandino Lietuvos tekstilės mokykla, grįsta klasikinio modernizmo, susipynusio su liaudies meno tradicijomis, principais. Tačiau kūrybingos ir neramios sielos menininkės netenkino lietuviškoje tekstilėje vyravusi statika ir dekoratyvumas, ji nepasidavė stereotipams, pradėjo rinktis neįprastas temas, siekti formos ekspresijos, naujai traktavo tautodailės paveldą, sukūrė inovatyvių erdvinių kompozicijų.
Ekspozicija atspindi S. Giedrimienės kūrybos laikotarpius, susijusius su meninės formos kaita. Ankstyvuoju periodu (iki devinto dešimtmečio) menininkė siekė audinyje perteikti judesį, vėliau domėjosi erdviškumo įspūdžio galimybėmis, išausdama savitų kompozicijų, kurių skiriamaisiais bruožais tapo pro geometrines struktūras atsiveriantys, subtiliai niuansuoti peizažo motyvai. Gobelenus užliejo technikos pažangą simbolizuojančios traukinių juostos, neono iškabų ir reklamų blyksniai, sporto aikštelių punktyrinės linijos. Uždaroje sovietinėje visuomenėje sukurti S. Giedrimienės gobelenai nei formatais, orientuotais į tarptautinių parodų standartus, nei menine forma nenusileido Vakarų tekstilei.
Šiuo metu S. Giedrimienė – bene vienintelė tekstilininkė Lietuvoje, nuosekliai plėtojanti religinę tematiką, todėl pristatomi pastaruosius tris dešimtmečius audžiami religiniai gobelenai, kurie puošia sakralinės paskirties interjerus ar su kultu susijusias erdves. Parodoje išvysime gobelenus iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos (tarp jų keturiolikos gobelenų ciklą „Kryžiaus kelias“, 1996–1999), Vilniaus arkivyskupijos kurijos, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno, net trejus metus austą monumentalią kompoziciją „Šventoji Šeima“ (2005–2008) ir kt.
Tekstilininkės gobelenų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Bažnytinio paveldo muziejus, Čekijos valstybinis dailės muziejus Brno, jų yra dailės muziejuose Maskvoje. Menininkės kūriniai puošia Vilniaus arkivyskupijos kuriją, Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos kanceliariją, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją ir šios seminarijos koplyčią, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną ir privačius interjerus.
Paroda veiks iki balandžio 14 dienos.
Parodos kuratorės: dr. Lijana Natalevičienė ir Nijolė Žilinskienė.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Informaciją apie parodą teikia kuratorė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė mob. 8 611 05183.
Informacija internete – www.ldm.lt
LDM Ryšių su visuomene skyrius
85 262 18 83, 867 494 104