7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

The Room inf.

Lino Leono Katino tapybos paroda „Nirvana (su pakulomis)“

„The Room“ galerija
Polocko g. 17, Vilnius

Atidarymas kovo 6 d. 18 val.

Kovo 6 d., trečiadienį, 18 val. „The Room“ galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) atidaroma Lino Leono Katino tapybos paroda „Nirvana (su pakulomis)“.

Paroda vyks iki 2019 m. balandžio 10 d.

„Lino Leono Katino 2016–2018 metų kūrybos – nematytos ir negirdėtos, bet žinomos ir nuspėtos (nes pats menininkas publikai yra puikiai pažįstamas), parodos pavadinimas galerijoje „The Room“ yra padiktuotas ir nulemtas vieno konkretaus, naujo ir nelabai kam viešai matyto šio tapytojo darbo, sukurto 2017–2018 metais, „vardo“, „etiketės“: „Nirvana (su pakulomis)“. (Reikia pastebėti, kad žodžių junginys „su pakulomis“ čia egzistavo kaip neoficiali, darbinė kūrinio pavadinimo versija, panaudota organizatorių, bet esmės tai nekeičia).


Net nekreipiant dėmesio į plastines to kūrinio ypatybes (akademiškai nenagrinėjant – sugestyvus jis autoriui, žiūrovui ar – ne), bet žvelgiant retrospektyviai, yra akivaizdu, jog tai žodiniu principu egzistuoja ir veikia kaip tam tikras kodas į katiniškąją tapybos esmę.


Viena vertus – tai yra visiška Nirvana. Šis terminas sąmoningai parašytas iš didžiosios raidės, nes L. L. Katino tapyba jau kelis dešimtmečius – minimum nuo kokių ano amžiaus hipiškų „šešiasdešimtųjų“ veikia kaip tam tikras instrumentas nirvanai (sansarai, pabudimui, prašviesėjimui) sukelti... Žvelgi į ją ir supranti, kad čakros atsidaro...


Iš kitos pusės – Lino Leono Katino tapyba ir taip veikia kaip kuo tikriausias Nirvanos šalies žemėlapis! Ypač tai matosi žvelgiant iš vadinamojo paukščio skrydžio, kuomet regimi kalnai ir vandenynai, lygumos, dykumos, ežerai ir upės. Nes šio menininko kūriniai yra kuo tikriausi dvasiniai peizažai, mentaliniai kraštovaizdžiai, kur keliaujančiųjų po juos akys bei protai turi įsisąmoninti, jog susidurs su Marco Polo vertomis kelionėmis.


Iš kitos pusės – nagrinėjant šiuos, naujus ar ankstesnius paveikslus (ir tame slypi didelis gabalas tiesos), Lino Leono Katino kūryba savyje turi kažkokį pakulų gumulo kąsnį. Patikslinsime (tiems, kas nežino), jog „pakulos tai yra suvelti linų ar kanapių pluoštai; nušukuotų linų ar kanapių liekanos, pašukos, nuošukos“. Šiandienos laikais pakulos yra naudojamos neo-folklore bei santechnikoje (sandarinant prakiurusias kriaukles ir žinojimo liukus). L. L. Katino kūryba būtent ir yra tokia – siekianti egzaltacinių aukštumų, tačiau turinti gyvenimiškai sprangaus skonio. Tiesiog ji yra graži ir skelbianti tiesą viename asmenyje. O tai įpareigoja.


Tad kviečiame pamatyti naujus L. L. Katino darbus. Jie tipiškai „katiniški“ – aistringi ir poetiški, spalvingi ir kūniški, nirvaniškai pakuliniai su linų ir kanapių prieskoniu bei ataskoniu... “
Parodos kuratorius dr. Vidas Poškus

Linas Leonas Katinas (g. 1941) – dailininkas, tapytojas. 1959-1964 m. studijavo architektūrą Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1967 m. dalyvauja parodose. Nuo 1990 m. dailininkų grupės „24“ narys. Dėstė M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje. 1999 m. Linui Leonui Katinui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Parodos laikas: 2019 03 06 – 2019 04 10
Galerijos darbo laikas: I-V 11-19, VI 11-15
Lankymas – nemokamas.
Daugiau informacijos: www.facebook.com/TheRoomArtBooksWine

 

 

VDA inf.

Paroda „7 istorijos Gabrielei“ iš parodų ciklo „Sugrįžimai“

Kviečiame į VDA Tekstilės katedros 1993-1999 m. Tekstilės programos studentų ir absolventų Vaivos Abromaitytės, Gerdos Navickaitės, Indrės Sofijos Ditkovskės, Martyno Gedimino, Giedriaus Bagdono ir dėstytojos Eglės Gandos Bogdanienės parodos „Septynios istorijos Gabrielei" iš parodų ciklo „Sugrįžimai" atidarymą VDA galerijoje „Artifex“ kovo 5 d. 18 val. Paroda veiks iki kovo 16 d.
Paroda „7 istorijos Gabrielei“ iš parodų ciklo „Sugrįžimai“ – Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros 1993-1999 m. Tekstilės programos studentų ir absolventų Vaivos Abromaitytės, Gerdos Navickaitės, Indrės Sofijos Ditkovskės, Martyno Gedimino, Giedriaus Bagdono ir dėstytojos Eglės Gandos Bogdanienės paroda, dedikuota kurso draugei Gabrielei.


1993 m. Tekstilės katedroje susibūrė ypatingas kursas – septynios asmenybės, septynios menininkų istorijos – kartu ir atskirai, septynios maištingos sielos. Šis kursas buvo pirmasis Akademijoje, atlikęs tarptautinę mokomąją praktiką Anglijoje, West Dean koledže, kur dailininkė ir dėstytoja Pat Taylor supažindino studentus su klasikine tapiserija ir jos audimo ypatumais. Tate Modern ir Viktorija ir Alberto muziejaus kolekcijos tuomet pribloškė savo dydžiu, meno darbais, eksponavimo kultūra ir požiūriu į muziejų lankytojus.

Akademinės studijos ir praktikos West Deane, Londone, Labanore ir Paberžėje pas Tėvą Stanislovą apjungė kursą į draugų ir bendraminčių grupę. Ir nors ne visi baigė programą, vienos absolventės mūsų tarpe nebėra, o kurso draugai šiandieną savo profesinius gebėjimus plėtoja itin skirtingose srityse, lig šiol išliko saitai, rišantys kursiokus tarpusavyje ir su Akademija.

Kursui specialybės ir vizualios raiškos dalykus dėstė prof. Vladas Daujotas, prof. Regina Sipavičiūtė, prof. Linas Katinas, dėstytojai Danutė Jonkaitytė, Jonas Stankevičius, Medardas Šimelis, Eglė Ganda Bogdanienė, Žydrutė Ridulytė ir kiti.

Paroda „7 istorijos Gabrielei“ iš kasmetinio Tekstilės katedros parodų ciklo „Sugrįžimai“ sukvietė kurso draugus ir dėstytoją į akademinę aplinką prisiminti studijas, pristatyti savo kūrybą ir padiskutuoti, kaip Akademijoje įgytos žinios padėjo (ar trukdė) jiems kurti savo profesiją.

Linas Bliškevičius

Diplomatas? Deputatas? Advokatas? Biznesmenas!

Paroda „Kolega iš kitos genties. Menininkas susitinka su verslininku“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Andrejaus Polukordo instaliacija Nacionalinėje dailės galerijoje, pavadinta „Galeristo įrankiai“, – viskas, ko reikia respektabiliam verslininkui, kuris panoro išbandyti savo jėgas meno rinkoje. Galerijos direktoriumi prisistatantis menininkas savo darbą eksponavo grupinėje parodoje, kurios tema – menininko kolaboracijos su verslininku problema, tokio bendradarbiavimo plėtros galimybės. Tačiau būtent Polukordas išsiskyrė ištisa ikonografine sistema ir keistumu, nusviedžiančiu į tuos laikus, kai net ir aukščiausi pareigūnai gyveno pavojuje.

A. Vasilenko nuotr.
A. Vasilenko nuotr.
A. Vasilenko nuotr.
A. Vasilenko nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
LFS inf.

Jindřich Štreit fotografijų paroda „Kur namai mano?“

Fotografijų paroda
2019 02 26 – 03 30
„Prospekto“ fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Nuo 2019 m. vasario 26 d. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atsidaro čekų autoriasu Jindřich Štreit fotografijų paroda „Kur namai mano?“. Susitikimas su autoriumi vyks kovo 13 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje.


Čekų fotografas Jindřich Štreit viename savo fotografijos projektų stebi sudėtingą ir prieštaringą žmogaus be namų – benamio – pasaulį. Už visuomenės ribų atsidūrusių žmonių likimai jau ne kartą aprašyti įvairiose mokslinėse ir tiriamosiose studijose, įtraukti ne į vieną socialinį projektą, taip pat apgaubti ir begalės kolektyvinių mitų. Čekijoje menininkų, kurie intensyviai ir sistemingai fiksuotų benamio gyvenimą, nėra daug. Būtų galima teigti, kad fotografo požiūriu benamiai ir jų socialiniai portretai priskiriami toms „patrauklioms temoms“. Tačiau juos fotografuodamas fotografas dažnai nė pats to nesuvokdamas jaučiasi tarsi užsienietis ar turistas, patekęs į kultūriniu požiūriu skirtingą aplinką, taigi per porą valandų susidaro atitinkamą nuomonę apie benamius ir ją pateikia visuomenei kaip požiūrį į atitinkamą problemą.


Savo ilgalaikiame projekte „Kur mano namai?“ J. Štreitas paniro į benamių pasaulį be jokių išankstinių nusistatymų ir su nuolankumu, kurio išmoko dalyvaudamas ankstesniuose socialiniuose projektuose su narkomanais, neįgaliaisiais, neregiais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Anot teksto autoriaus Jiři Siostrzonek, J. Štreitas savo naujajame fotografijų cikle nesiekia analizuoti benamystės priežasčių, o pateikia tik vizualiai stiprią žinutę iš pasaulio, į kurį net mintimis nukeliauti mums nepakanka drąsos.

Jindřich Štreit gimė 1946 m. rugsėjo 5 d. 1967 m. baigė meno studijas Olomouco miesto F. Palackio universitete. Dirbo dailės mokytoju, buvo mokyklos direktoriumi, vadovavo kelioms galerijoms, už komunistų valdžiai nepriimtiną veiklą (surengė neleistinas fotografijų parodas) buvo nuteistas dešimčiai mėnesių. Išėjęs iš kalėjimo nebegalėjo dirbti mokytoju. Po 1989 m. Aksominės revoliucijos dirbo Bruntalo muziejuje, nuo 1994 m. yra nepriklausomas fotografas. 1991–2003 m. mokė Prahos menų akademijoje, 1991–1992 m. – Bratislavos menų akademijoje, nuo 1991 m. iki šiol dėsto fotografijos meną Opavos Silezijos universitete.


2000 m. apgynė habilituoto daktaro laipsnį Prahos menų akademijoje, tapo fotografijos meno docentu, 2009 m. gavo profesoriaus laipsnį Prahos meno, dizaino ir architektūros akademijoje, 2014 m. Bratislavos meno akademijos meno taryba suteikė J. Štreitui honoris causa daktaro vardą.
Nuo 1991 m. dirba su įvairiais projektais Prancūzijoje, Anglijoje, Brazilijoje, Moldavijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Kinijoje, Rusijoje, taip pat Čekijoje. Vieni žinomiausių jo projektų: „Moterų kalėjimas“, „Olomouco krašto žmonės“, „Kelias į laisvę“, „Už uždangos“, „Tyli liga“, „Su meile“, „Iš tamsos į šviesą“ ir daugelis kitų.


J. Štreitas parengė daugiau nei 1350 asmeninių ir kolektyvinių parodų. Išleido 36 knygas, parengė katalogų. Jo darbai saugomi žinomose galerijose – MOMA Niujorke, Vašingtono nacionalinėje galerijoje, Taikomosios dailės muziejuje Prahoje, Moravijos galerijoje ir daugelyje kitų. Apie jį buvo sukurti keli filmai.

Projektas dalinai remiamas Lietuvos kultūros tarybos ir Čekijos respublikos ambasados Vilniuje.

Vilniaus rotušės inf.

Paroda „Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“

Kovo 4–31 d.
Parodos atidarymas – kovo 5 d. 17 val.

Kunigaikščiai Giedraičiai yra viena seniausių lietuvių aristokratų giminių. Kaip liudija pavardė ir jiems priklausiusių žemių vieta Aukštaitijoje – tai neabejotinai lietuviška, dar Lietuvos valstybės formavimosi pradžioje iškilusi, dinastija. Kunigaikščiai valdė nemažas teritorijas su centrais Videniškiuose (pagal giminės tradiciją Giedriaus, suteikusio pavardę savo palikuoniams, tėvo vardas buvo Vidas) ir Giedraičiuose. XVI amžiuje ne be Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globoto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tėvo – Motiejaus Stryjkovskio raštų įtakos, ano meto sąmonėje įsitvirtino nuomonė, kad Giedraičiai, kaip ir kitos kilmingos lietuvių šeimos, yra kilę iš Palemono į šiuos kraštus atsivestų romėnų. Tai liudija ir „romėniškas“ herbas – sparčiai priekin šuoliuojantis, tačiau atgal atsisukęs ir lanku šaunantis kentauras. Simboliška, kad menamoje Giedraičių tėvonijoje – Videniškiuose – yra išlikę būtent lietuviško Renesanso architektūros paminklai ar jų liekanos – Baltadvaris bei Šv. Lauryno bažnyčia. Yra pakankamai sudėtinga išvardinti visus mūsų kultūrai ir istorijai nusipelniusius Giedraičius – sąrašas būtų labai ilgas ir platus. Paminėtinas 2018 lapkričio 8 dieną oficialiai palaimintuoju paskelbtas Mykolas Giedraitis (apie 1420–1485), minėtasis Žemaičių vyskupas Merkelis (1536–1609), taip pat Juozapas Arnulfas (1754–1838), galop didysis intelektualas ir dviejų tautų taikytojas Jerzy Władysław Giedroyc (1906–2000). Kunigaikščių giminė yra gyvybinga ir dabar – išsibarsčiusi po visą platųjį pasaulį.

Nuo 2002 metų Molėtų krašto muziejaus ir Dailės galerijos iniciatyva būtent Videniškiuose beveik kiekvieną vasarą vyksta tai, kas seniai nebevadinama pleneru ar simpoziumu. Tai daugiau kūrybinės laboratorijos, meninės rezidencijos principais vykstančios tapytojų studijos, kurių metu menininkai gilinasi į turtingą ir išraiškingą Videniškių krašto paveldą bei kraštovaizdį. Anksčiau buvę gausesniais dalyvių kiekiu, pastaruoju metu kameriniais (dėl stipresnės koncentracijos ir beveik vienuoliško susikaupimo) tapę menininkų susibūrimai bando įprasminti vietos dvasią – genius loci atmosferą. XV–XVIII amžiuje Videniškiai veikė kaip stiprus intelektualinis centras, savotiškas Vilniaus priemiestis – jame veikęs atgailos kanauninkų vienuolynas darė poveikį visai anuometinės Lietuvos visuomenei.

Parodoje pristatomi publikai puikiai žinomų, 2018 metais Videniškiuose buvojusių ir kunigaikščių Giedraičių dvasios ieškojusių, dailininkų – Aistės Gabrielės Černiūtės, Viktoro Paukštelio, Vido Poškaus, Mindaugo Skudučio sukurti paveikslai. Dalis jų buvo sukurti in situ – pačiuose Videniškiuose ilgiausiomis vasaros dienomis, kiti – sugrįžus į studijas mieste, iš naujo ir vis iš naujo permąstant – kas mes esame ir iš kur atėjome...


Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė
Projektų vadovė
El. p. [email protected]
tel. 8 616 25996

 

 

Monika Krikštopaitytė

Kūnai su vaizduote

Vieno kūrinio interpretacija

Tschabalala Self (g. 1990) užaugo Niujorko Harlemo rajone, kur vyrauja afroamerikiečių kultūra, o kvaili baltųjų juokeliai apie juodaodžius būtų, švelniai tariant, nesuprasti. Vienas iš menininkės projektų buvo skirtas jos vaikystės vietinei krautuvei ir žmonėms – tiems, kurie ten dirbo ar lankėsi. Eilės limonadų, skalbinių minkštiklis, ledai su visu savo oraliniu žavesiu, atšaut pasirengę paaugliai ir kiti žmogiški personažai. Jų visų kūnai netaisyklingi, jusliški.

Tschabalala Self, „Mane“. 2016. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Tschabalala Self, „Mane“. 2016. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
NMKČDM inf.

Miestiečių manifesto skaitymas ir menininkės Auksės Petrulienės piešinių paroda „Pyktis ir protestas. Pokytis“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune vasario 28 d., ketvirtadienį, 17.30 val. galerijos paviljono sezoną atidaro Miestiečių manifesto skaitymas ir menininkės Auksės Petrulienės piešinių paroda „Pyktis ir protestas. Pokytis“.
Paviljone eksponuojamose fotografijose – piešinius laikantys medžių gynimo įvykių dalyviai. „Piešiniai yra tiesos liudininkai. Aš stoviu Smetonos alėjoje iškėlusi piešinį ir kartoju: čia įvyko blogis. Negrįžtamas praradimas. Nusikaltimas. Kas iš to – ką keičia vienos menininkės pozicija? Blogis slenka toliau, ir vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, – stovėti su piešiniu, kuris yra mano šūkis, mano tiesa. Ir štai stebuklas: apsidairau – aš stoviu ne viena, šalia manęs – žmonės”, – sako parodos autorė.


Keliaujančių piešinių fotodokumentikoje – jų sugrįžimas į A. Smetonos alėją, į sunkių prisiminimų vietą. Nuotraukose – ir Jonavos Ramybės skveras. Čia eksponuoti piešinius pakvietė sunerimę miesto „žalieji“, kai, rekonstruojant istorinį miesto skverą, buvo nukirsti brandūs medžiai, tarp jų – galingi kaštonai.


Piešinių ant drobės ciklas, lyg procesijai paruoštos vėliavos, rikiuojasi parodoje „Nukirstas miestas – persodintas žmogus“. 2018 m. gegužę atverta paroda matuoja pokyčius – čia eksponuojamos istorijos nesustojo vietoje. Parodos herojų bendruomeniškumas skleidžiasi plačiai: nuo operos kūrimo iki visuomenės intereso gynimo teismuose.

Renginio metu skaitomas Miestiečių manifestas – tai unikalus dokumentas, kolektyvinis miesto gyventojų kūrinys, gimęs Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus projekto „Mieste. Gatvėj. Galerija be sienų“ metu. Miestiečių manifestas nuolat pildomas ir saugomas tinklalapyje www.besienu.com.

Kviečiame pamatyti, išgirsti, pajusti pokyčius.


Paroda veiks: 2019 02 28 – 2019 03 31


Papildomą informaciją teikia: Auksė Petrulienė tel. 8 612 44 272

 

Kauno bienalė

Skelbiami 12-osios Kauno bienalės PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT menininkai

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT tyrinėja kelionę plačiąja prasme, tarpinę būseną, procesus ir metaforas, Kauno daugiasluoksnius kontekstus ir kultūrinį identitetą. Šių metų birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno traukinių stotyje ir jos prieigose, Ramybės parke, Kauno paveikslų galerijoje. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys 26 menininkų darbai, iš kurių net 9 – sukurti specialiai Kaunui.

Parodos PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT koncepcija

12-oji Kauno bienalė tyrinėja kelionę, kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą. Pažvelgę į ne tokią tolimą praeitį pamatysime, kad Kaunui teko išgyventi nemažai politinių pokyčių; buvo pereita iš vieno režimo į kitą. Net ir dvidešimt metų trukusį klestėjimo etapą, kai Lenkijai užėmus Vilnių tarp 1919 m. ir 1940 m. Kaunas buvo tapęs laikinąja sostine, miestas praleido laukime – pasiruošęs vėl susigrąžinti antro pagal dydį miesto titulą po pirmosios sostinės išvadavimo. Deja, po to sekė sovietų okupacija, po jos – nacistinės Vokietijos, ir vėl sovietų, kol galiausiai Lietuva atgavo nepriklausomybę 1990 m. Šalis tapo Europos Sąjungos nare 2004 m. Ši įvykių grandinė ne tik atkūrė Lietuvos suverenitetą, bet ir sugrąžino Kaunui antrojo pagal dydį miesto statusą su nepajudinama laikinosios sostinės pravarde. Šie nesibaigiantys pokyčiai panardino miestą į kolektyvinę amneziją, kurią paskatino prieštaringos skirtingų kartų patirtys. Laukdamas savo Europos kultūros sostinės kadencijos 2022-aisiais, Kaunas siekia susikurti kelią į ateitį grįstą savo paties sąlygomis, mitologizuodamas sudėtingą praeitį, kad užrašytų naujų, dabarties pasakojimų.
PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT naudoja Kauno istoriją, kaip išeities tašką, kad galėtų išnagrinėti platesnę perėjimo sąvoką asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų kontekste. Parodoje matyti kaip dezorientacijos jausmas, lydintis šiuolaikinę mūsų egzistenciją pasauliniu mastu, susipina su konkrečiomis tautos kūrimo sociopolitinėmis realijomis Naujuosiuose Rytuose, kur alternatyvūs Europiniai susivienijimai po truputį atsiskiria nuo praeities rėžimų. Be šių istorinių ir geopolitinių naratyvų, parodoje ieškoma poetiškesnių strategijų, kurios padėtų pavaizduoti, o galbūt ir įveikti nesaugumo būklę. Norint susiorientuoti neaiškioje teritorijoje naudojamos absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės. Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT šie pereinamieji momentai traktuojami ne tik kaip kontempliacijos, laukimo ar abejonės galimybė, bet taip pat, kaip raginimas veikti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – ieškant savo vietos pasaulyje.

12-osios Kauno bienalės menininkai

12-ai Kauno bienalei specialius kūrinius kurs Jasmina Cibic (Slovėnija, gim. 1979), Johanna Diehl (Vokietija, gim. 1977), Inga Galinytė (Lietuva, gim. 1988), Christian Jankowski (Vokietija, gim. 1968), Laura Kaminskaitė (Lietuva, gim. 1984), Artūras Morozovas (Lietuva, gim. 1984), Robertas Narkus (Lietuva, gim. 1983), Tamu Nkiwane (Didžioji Britanija, gim. 1990), Andrej Polukord (Lietuva, gim. 1990), Mykola Ridnyi (Ukraina, gim. 1985).

Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT taip pat bus eksponuojami menininkų Céline Condorelli (Didžioji Britanija, gim. 1974), Ieva Epnere (Latvija, gim. 1977), Aslan Gaisumov (Čečėnija, gim. 1991), Alberto Garutti (Italija, gim. 1948), Francesca Grilli (Italija, gim. 1978), Laura Grisi (Italija, 1939 – 2017), Bas Jan Ader (Nyderlandai, gim. 1942), Taus Makhacheva (Rusija, gim. 1983), Adrian Melis (Kuba, gim. 1985), Deimantas Narkevičius (Lietuva, gim. 1964), Amalia Pica (Argentina, gim. 1978), Karol Pichler (Slovakija, gim. 1957), Ghenadie Popescu (Moldova, gim. 1971), Naufus Ramírez-Figueroa (Gvatemala, gim. 1978), Balint Szombathy (Serbija, gim. 1950), Gediminas ir Nomeda Urbonai (Lietuva, gim. 1966, gim. 1968) darbai.

Londone kurianti menininkė iš Slovėnijos Jasmina Cibic kuria pasirodymus, instaliacijas ir filmus. Savo darbuose J. Cibic pasitelkia įvairiausias medijų ir teatrinių taktikų suteikiamas galimybes, padedančias pergalvoti ar pakeisti požiūrį į tam tikras konkrečias ideologines formacijas, ir įvairias joms apibrėžti skirtas priemones, kaip menas ir architektūra. Jos darbuose sutinkamos paralelės tarp nacionalinės kultūros kūrimo ir jos vertės siekiant politinių tikslų, skatinant žiūrovą apsvarstyti psichologinių ir minkštosios galios mechanizmų be laikiškumą, kuriais naudojasi autoritarinės struktūros, savaip perkurdamos ir keisdamos realybę. Berlyne kurianti autorė Johanna Diehl išsiskiria konceptualia fotografine akimi. Menininkė pirmiausia suformuoja idėją ar temą, o tuomet leidžiasi į paieškas, kūriniuose sujungdama ideologiją, propagandą, politiką ir nesėkmes. Menininkė Inga Galinytė savo meniniuose projektuose yra eksperimentavusi su įvairiomis medžiagomis ir medijomis, bet jos naujos patirtys teatre, šokyje ir meditacijoje, atvedė ją į scenos menus. Tai viena iš jaunųjų Lietuvos talentų kartos menininkų, pasitelkianti tarpdisciplinines menų praktikas ir ieškanti geriausio mediumo kiekvienam iš savo projektų. Pasaulinį pripažinimą pelnęs šiuolaikinės multimedijos menininkas Christian Jankowski kuria Berlyne ir dirba su vaizdine medžiaga, instaliacija ir fotografija. Lietuvos menininkė Laura Kaminskaitė naudodama objektus ir kalbą, žiūrovų ir klausytojų protuose kuria netikėtus scenarijus ir pasakojimus. Fotožurnalistas Artūras Morozovas, per pastarąjį dešimtmetį nušvietė nemažai svarbiausių Lietuvos ir užsienio įvykių, bei reagavo į įvairias jautrias socialines problemas regionuose, juose vykusių konfliktų metu, ir po jų. Menininkas Robertas Narkus savo praktiką apibūdina kaip „aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje“. Lietuvos menininkas suvienija įprastą ir absurdišką suvokimo, ekonomikos, troškimų ir senėjimo sampratą.  Tuo tarpu menininkas iš Didžiosios Britanijos Tamu Nkiwane  savo darbuose nagrinėja jį supančią aplinką ir iš praeities sklindančius virpesius, pasiekiančius mus surenkant ir perrenkant tam tikras medžiagas ir objektus. Autobiografinio tyrimo motyvai sustiprina autoriaus kūrybą – ar jos centre būtų Londono gatvių šiukšlės, ar, iš naujesnių projektų, mažiau pažįstama Zimbabvės aplinka. Menininkas visuomet komunikuoja tai, kas nematoma ir pamiršta: per ritualinius surinkimo procesus, rašytinį tekstą ir garsą. Andrej Polukord savo tapyba, instaliacija bei atlikimu ir vaizdo menu sukuria nenuspėjamą aplinką ir absurdiškas situacijas, kurios suteikia dvigubą reikšmę ir dviprasmiškumą. Kylantis Ukrainos menininkas, filmų kūrėjas ir  kuratorius Mykola Ridnyi, darbuose apima daugybę medijų nuo ankstyvųjų kolektyvinių akcijų viešosiose erdvėse, iki įvairių įvietintų instaliacijų, skulptūrų, fotografijos ir judančių vaizdų, kuriuos galima dažnai sutikti šiandieninėje jo praktikoje.


12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT vyks birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis Kaune. 12-oji Kauno bienalė organizuojama bendrakuratorystės principu, ją kuruoja kylančių kuratorių komanda: Daniel Robert Milnes (Didžioji Britanija / Vokietija), Elisabeth Del Prete (Didžioji Britanija), Lydia Pribišova (Slovakija), Neringa Stoškutė (Lietuva) ir Alessandra Troncone (Italija), konsultuojantis kuratorius Lewis Biggs (Didžioji Britanija). Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos: www.bienale.lt/2019  

 


Kontaktai išsamesnei informacijai:
Kauno bienalės vadovė
Kotryna Žemaitytė
El. p. [email protected]
Tel. +37060614370

Komunikacijos koordinatorė
Gintarė Žaltauskaitė
El. p. [email protected]
Tel. +370 60059146

12-os Kauno bienales kuratoriai
12-os Kauno bienales kuratoriai
LDS inf.

Andriaus Makarevičiaus paroda „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“

2019 02 22 – 2019 03 14
LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius
Paroda atidaroma vasario 22 d., penktadienį, 18 val.


„Sako, stoties rajonas atgyja! Barai ir kavinukės, galerijos ir kepyklėlės kuriasi kaip ant mielių. Ir aš čia! Jau dešimt metų sukuosi tarp Halės turgaus, V. Šopeno, Šv. Stepono ar Aguonų gatvių. Erdvė, kurioje gyvenu, tampa ir kūrybine studija, kurioje gimsta personažai, su kuriais kasdien prasilenkiu stoties rajone, o jų tipinė ir efektinga apranga krenta akin ir vaizduotėn.


<...> Štai čia į akis jau pradeda žvelgti didmiesčio balandžiai ant palangės. Šie sparnuotieji yra neatsiejami stoties veikėjai, kaip ir netoliese besitrinantys treninguotieji. Visa ši žaizdotoji sociumo dalis atgyja pasakų personažais: batuotas katinas įsitaiso šalia gražuolių, o Mėlynbarzdis ištirpsta potėpių fone. Dėl daugybės elementų, veikėjų ir spalvų derinių, atrodo, kad vyksta nesibaigianti ironiška ir reali gyvenimo šventė.


Potėpiuose palikau daug savianalizės momentų, bet daugiau dėmesio skiriu aplinkai, kurioje gyvenu, miesto detalėms, kurias praeinu ir galiausiai palieku ant drobės fragmentais ar užrašais.
Proporcijos išsikraipo, spalvos nesutampa su realiomis, sapnas atgimsta kasdienybėje, daiktai nebesuvokiami taip pat – gimstant naujoms interpretacijoms, susikuria nauja istorija su kitais daiktais, o gal tai tik Mandelos efektas?“
Andrius Makarevičius

Andrius Makarevičius – jaunosios kartos tapytojas, kurio kūryba labai gaivališka ir ekspresyvi. Tirštais dažų sluoksniais drobėse Andrius reflektuoja kasdienės aplinkos aktualijas, kuria ryškius ir ironiškus siužetus. Kūrybos epicentre – žmogus ir jo santykis su savimi, su jį supančia aplinka. Andrius tapo tai, kas įvairiomis fantasmagoriškomis formomis vyksta gyvenime arba gimsta jo fantazijos plotmėje. Darbuose atsirandantys įvairūs veikėjai sąveikauja tarpusavyje, komunikuoja: dailininkas nestokoja humoro, ironijos, nevengia atvirumo, bohemiškos aplinkos replikų ir realybės sutirštinimo.


Parodoje pristatomi kūriniai iš naujausio dailininko kūrybos ciklo, kuriame reprezentuojami autoriaus gyvenamoje aplinkoje pastebėti tipažai, šnekamąja kalba tariant „marozai“, taip pat dalis ankstesnių kųrybinių ieškojimų ir vzualinėmis pauzėmis tampantys, kiek netiėkti Andriaus kūrybai peizažai.
Paroda LDS galerijoje „Arka“ atidaroma vasario 22 d., penktadienį, 18 val.

Paroda veiks iki kovo 14 d.
Parodą iš dalies remia: Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija. Lankymas nemokamas.
Galerijos darbo laikas: II-V 12-19, VI 12-16.

Išliekamosios vertės beieškant

Pokalbis su menininke Laura Garbštiene

Apsigyvenau miške prieš 5 metus. Norėjau nuolat gyventi toje aplinkoje, kur gamta kasdien keičiasi ir galima viską tyrinėti ilgai, neskubant. Pradžioje visą laiką skyriau aplinkos pažinimui ir kultūrinimui, sezoniniams darbams ir maisto auginimui. Taip natūraliai įvyko atsitraukimas nuo to, kas begyvenant Vilniuje atrodė būtina – dalyvauti meno lauke. Bendrauti su žmonėmis, kurie tyrinėja gamtą, tapo dažnai daug įdomiau nei su menininkais. Sekiau, kas vyksta Vilniuje. Atsitraukimas padėjo tarsi iš šalies pažvelgti į šiuolaikinio meno sceną, kuri pasirodė pernelyg mažutė ir siaura.

Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“.  D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Kairėnų botanikos sode „Verpėjų orkestras“. D. Bielkausko nuotr.
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
Iš asmeninio archyvo
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas