Reidas

Salvinijos Giedrimienės retrospektyvinė tekstilė paroda „Kelias“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A). Anksčiau lyg ir prisnūdęs muziejus pagaliau parodė savo ekspozicinės erdvės potencialą. Kuratorių Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės ir Nijolės Žilinskienės parengta Salvinijos Giedrimienės tekstilės darbų paroda nugriaudėjo beveik gotikinės bažnyčios masteliu su kontrastingais apšvietimais. Asociacijas su šventove kėlė ir nuo 10-ojo dešimtmečio ryškios religinių temų linijos: austos stilizuotos stacijos, Dievo Motina, avinėlis. Tokie kaip Giedrimienės iškalbingi ir daugiasluoksniai darbai turėtų puošti šiandienos bažnyčias. Nors suprasčiau ir jų prisibijančius, nes tekstilės menas, bent jau man, visada buvo labai kūniškas: vis netyčia išryškėja pasaulio pradžios, sluoksniams susiklojus atsiskleidžia viso ko susipynimas, paslaptingos metaforos, kas dogmoms nelabai aktualu. Beveik visi darbai nekvadratiniai, t.y. neigiantys paveikslo, kaip lango, logiką. Dalis jų net erdviniai, labiau nusakantys pasaulio struktūrą nei mėginantys tapti vienu ypu aprėpiamu reginiu. Kūriniams reikia daug laiko sukurti ir daugiau nei paprastai suvokti, mat jų suvokimas irgi audžiamas keliais sluoksniais: matai plokščią bendrą, po to įstrižai pasisukus – gylį, tada atsiskleidusius sluoksnius, randi kelią, kuriuo reikia pereiti. Todėl jų patyrimas yra greičiau kelionė, turinti trukmę, o todėl ir pasakojimas. Štai mano mėgstamiausias, jau vien dėl pavadinimo „Močiutės staltiesė, mergaitės svajonių suknelė, mamos pelargonijos“ (2016), perveda per tris kartas, trijų moterų dėmesio polius (valgymas ir svečių laukimas, savistaba ir noras būti matomai, susitelkimas į savo kuriamą pasaulį, jo puoselėjimas), viskas susipynę į vieną, panaudotas vadinamas „rastas daiktas“, jei tokiu gali vadinti močiutės staltiesę. Esu įsitikinusi, kad net dėl snobiškumo nemėgstančius tekstilės paroda, veikianti iki balandžio 14 d., maloniai nustebins. O jei liksit prie savo, ten pat dar galima pasidomėti mados kaita parodoje „Paryžiaus mados magai. 1920–1999 m.“.

Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI amžiaus muziejus“ VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3). MO muziejus padarė meną madingą, o Vaitiekūno kūrybą galime vadinti tą madą gerai kurstančia, nes ji pilna efektingų kūrinių, kurie yra tobuli asmenukių ir kitokių pastatyminių nuotraukų, įtraukiančių aplinką į kadrą, fonai. Čia ir ližių jūra, ir muzikantų apleistas orkestras, ir putoplaste paskandintų lėlių nubalinta siena, pragręžtų akmenų pano. Stebina menininko atkaklumas ir kantrybė. Po patraukliuoju paviršiumi tvyro liūdnumas ir neišsipildymo įtūžis, galbūt todėl kita smulkesniųjų darbų dalis kalba apie laiką: sovietinį praėjusį, archajišką prarastą, šiandienos juokingą. Paroda veikia iki vasario 16 d.

Dominyko Sidorovo ir Kazimiero Brazdžiūno paroda „Apmatai“ VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1). Nors rašoma, kad autoriai du, jų darbai susiviję kaip tekstilė. Audimą taip pat primena brūkšneliai, taškeliai, rutulėliai ir rašmenys popieriaus lape ir sąsiuvinyje, o ir parodos pavadinimas. Parodą vertinant modernistiškai, tai nieko ten naujo – Janas Fabre tušinuku yra padaręs turbūt viską, kas įmanoma (piešiniai, sienos, kambariai), Linas Blažiūnas piešė peizažus ir stebėjo, kaip jie blunka. Kitaip tariant, šiuo aspektu paroda net vaikiška. Tačiau jei žiūrėtume iš, pavyzdžiui, Jono Meko kasdienybės poezijos ar fluxus nereikšmingumo perspektyvos, tai visai simpatiškas ir nuoširdus paprastų kuriančiojo dienų pasakojimas. Paroda veikia iki vasario 16 d.

Akvilės Magicdust personalinė paroda „Čia gyvename visi kartu“ Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1). Labai gaivi ir smagi paroda, primena vaikščiojimą knygos vaikams puslapiais. Tai visiškai nereiškia, kad nėra svarbių temų, atvirkščiai – vaikams aiškinama apie esminius dalykus: draugystę, pagarbą, drąsą, kad reikia saugoti gamtą, priimti kitokius nei pats esi žmones. Atrodo, kad dabarties politikos akivaizdoje viską pasikartoti netgi būtina. Atskirų puslapių jausmą kuria vaizdų telkiniai grupėmis ir pauzės tarp jų. Autorė puikiai geba kalbėti vaizdais, jie šmaikštūs ir prasmingi, galbūt susitelkę per didelėmis grupėmis netenka galimybės būti gerai išgirsti, bet galvojant apie internetinį mąstymą (srautiškai) ir apie šios aplinkos problemas (perkrova) – lyg ir organiškas vaizdelis. Spėju, kad ši autorė geriausiai skleidžiasi net ne galerijos, o nematerialiojoje aplinkoje. Paroda veikia iki vasario 27 d.

Ramintos Blaževičiūtės personalinė paroda „Kelionė su dviem palydovais“ „The Rooster Gallery“ (Gynėjų g. 14). Dar vienas jaunas, iki šiol mažai matytas vardas. O tai, kad ja užsiėmė galerija, nuteikia žvilgtelėti į šią kūrybą atidžiau. Parodoje į akis krito du dalykai: tai, kad paveikslai labai skiriasi nuo piešinių, ir kino kadrų efektas. Drobėse viskas atrodo sustabdyta, sustingę, pagauta apgalvotai pozuojant, o piešiniuose judru, tarsi kito žmogaus dirbta: čia grimasos, veiksmas, maišto energija. Nejudrumas ir smūgis. Jei vienoje drobėje karalaitė sustabdyta lipanti laiptais, kitoje matysime ją jau iš arti, tame kambaryje, į kurį ėjo. Kaip ankstesnėje Vitos Opolskytės tapyboje, Blaževičiūtės veikėjai yra kintančio dydžio: tai maži lyg lėlės, tai dideli, bet žaidžiantys it vaikai. Matyt, tai kažkokia augimo fazė, kol galutinai persiriti į suaugusiųjų pasaulį, nors mažu jaustis (ar mažumo temą tyrinėti) galima ne tik per santykį su vaikyste, bet ir su istorinėmis vėtromis ir t.t. Tapytojos pasaulis masina savo keistumu, jos abejonės ir komplikacijos man teikia vilčių ir paguodos, kad aplinka (virtuali, psichinė ir bendra) nėra aiški ir jaunimui. Paroda veikia iki vasario 24 d.

Lino Jusionio personalinė paroda „Augalai, kaminai ir plynės“ galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39). Beveik steriliose šio tapytojo drobėse irgi pasireiškia kino pamokos, tik kitaip. Jis neduoda pamatyti svarbiausio, kaip Hitchcockas savo siaubo filmuose, neleidžia suprasti, kas konkrečiai už visko slypi, kaip Kafka, niekas ten neateina, kaip pas Beckettą. Žiūrovo vaizduotė ne kurstoma, o alinama. Jusionis priartėja prie „ai, ir aš taip galėčiau“ ribos, bet mažyte užuomina nurungia diletanto puikybę ir trukteli už vaizduotės virvelės. Kūriniai geriau veikia paskirai, parodoje jie atrodo kiek vienodoki dėl tos pačios struktūros. Pritrūkau ir pristatymo choreografijos, ir eksponavimo akcentų – lyg žiūrėtum pro traukinio langą į mažai besikeičiantį peizažą. Bet kam gi stengtis, jei, anot paskalų, dar neatidarius parodos pusė darbų jau buvo nupirkta it karštos bandelės. Publika ar žiūrovas niekada neturėtų būti primiršti, jų vilnijimas arba nevilnijimas – vienas iš ženklų ir pinigų orakulams. Paroda veikia iki kovo 15 d.