Autorius: Vilniaus rotušės inf.

Vilniaus rotušės inf.

Ieva Mediodia „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“

Rugpjūčio 1 – rugsėjo 7 d.
Parodos atidarymas – rugpjūčio 1 d. 18 val. Vilniaus rotušėje

Galime tik spėlioti, kaip būtų susiklosčiusi lietuviško meno raida, jeigu legendinės „Gerų blogybių“ grupės nariai būtų likę Lietuvoje. Dabar tai dramatiškas Vilniaus ir Niujorko darinys, tarpkultūrinė gyvenimo ir kūrybos erdvė, kurioje gausu neužbaigtų pasakojimų ir netikėtų gyvenimo posūkių. Šios istorijos fragmentai po daugelio metų prašosi į visumą, tegul išgalvotą. Todėl vyksta įvairūs bandymai suprasti šios grupės reiškinį, retrospektyviai sugrąžinti jau tik įsivaizduojamą jos istoriją.

Ievos Martinaitytės–Mediodios paroda puikiai atliepia šį archeologinį poreikį. Pirmiausiai, tai Lietuvoje retai matoma menininkė, antra, parodoje susitinka tėvynėje ir svetur sukurti kūriniai, trečia, atsiranda puiki galimybė palyginti šios menininkės lietuviškąjį periodą su Niujorko atradimais ir su dabartinėmis šalies tapybos tendencijomis. Taip visumon lipdosi anuomet nutrūkęs meno raidos visumos pojūtis.

Ieva Mediodia ne tik „Gerų blogybių“ dalyvė, ji tapybos meno novatorė, aktyvi Niujorko meno scenos atstovė. Autorės kūryboje ypatingu būdu reiškėsi svarbiausi posąjūdinės Lietuvos meno lūžiai, modernistinės tapybos transformacija į feministinius, kūniškai faktūrinius autorinės technikos dienoraščius. Stipri jausminė ekspresija ir mokslinis diskursas jos kūryboje vėliau sintezuojasi į dabarties jausenas įkūnijančius perregimus, radioaktyviomis spalvomis švytinčius objektus.

Tokios tapybos lietuviškame kontekste labai trūko nuo „gerų blogybių“ laikų. Ievos gebėjimas derinti kosminių tolių gundymus su neuronų blyksniais, nervingą linijinį piešinį su detalizuota architektonika, geometrines schemas su spontaniškais liejimais reikalauja ypatingos potėpio kaligrafijos, netikėtų pauzių, glotnių paviršių ir perregimų struktūrų. Tai generatyvinės tapybos principas, kuriame atsitiktinumo ir logikos sąveika tiesiog akyse kuria fantastiškų figūrų knibždėlyną, bekryptę takių potėpių, aitrių spalvų ir skvarbių linijų ekspansiją.

Šioje virtualioje erdvėje nėra nuorodų į gravitacijos dėsniais valdomą žemišką gedulingo kolorito pasaulį. Greičiau, tai žudančiai gražaus sprogimo dinamika, šventinis tarpneuroninių jungčių šokis ir grakšti sinapsių choreografija. Todėl šios menininkės kūriniai tokie iššaukiančiai dirginantys, nubloškiantys į nežinomybę, išvengiantys tiesmukiško žvilgsnio. Tai – svaigių potyrių erdvė. O jie įmanomi tik šviesmečių greičiu artėjančio ir optinių nervų kamštyje sprogstančio horizonto akivaizdoje. Todėl taip įdomu stebėti Ievos pastangas vizualiai reflektuoti neurogenezės procesus, sujungti juos su virtualiais pasauliais, nubrėžti neįmanomo kartografijas.

Trys Ievos Mediodios parodos: „Įkelta Atmintis / Uploaded Memory“, „Fiziniai Analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ ir „Imigracija į skaitmens amžių / Niujorkas 2001–2019“, vyksiančios Vilniaus rotušėje, Trivium galerijoje ir Šiaulių dailės galerijoje, suteikia galimybę pirmą kartą išsamiai susipažinti su dinamiškais menininkės kūrybinio gyvenimo vingiais. Svarbiausia, kad šis parodų ciklas pilnai atskleidžia autorės savitumą lietuviškos tapybos kontekste ir  ryškiai brėžia Ievos Martinaitytės–Mediodios kūrybos liniją šiuolaikinio Lietuvos meno istorijoje.

Parodos kuratorius ir teksto autorius – Virginijus Kinčinaitis

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba

Vilniaus rotušės inf.

Women, (In) Between

Kviečiame Jus į parodą Vilniaus rotušėje:
Liepos 24 – rugpjūčio 31 d.
Women, (In) Between

Parodos atidarymas – liepos 24 d. 18 val.

    2019–2021 metais vykstančios keliaujančios parodos metu pristatomi tarptautinio projekto Wom@rts rezidencijų metu sukurti darbai. 32 menininkės (audio–vizualinių menų, grafikos, komiksų kūrėjai) sureagavo į prancūzų rašytojos Simone de Beauvoir novatorišką kūrinį „Antroji lytis“, kuris buvo išleistas prieš septyniasdešimt metų.
    10 skirtingų valstybių atstovaujančių 32 autorių darbai eksponuojami Vilniuje bei Maribor (Slovėnija), Santiago de Compostela (Ispanija), Grand Angoulême (Prancūzija), Rijeka (Kroatija) ir Limerick (Airija) miestuose.
    Darbuose kūrėjos perteikia komunikacijos priemonių, kultūrinę bei kartų išgyventą patirtį, klausdamos savęs apie moters prigimtį, socialinį įsitvirtinimą, asmeninę praeitį ir ateities veiksmus.

 

Vilniaus rotušės inf.

Liepos mėnesio parodos Vilniaus rotušėje

Liepos 2–21 d.

Marija Griniuk „Archyvas", dalyvaujamųjų projektų dokumentacija

Parodos atidarymas – liepos 2 d. 17.30 val.

Marija Griniuk (g. 1984) gyvena ir dirba Kopenhagoje, Danijoje, ir Vilniuje, Lietuvoje.

„Mano praktika apima įvairiapusius aspektus, kurie šiuo metu sutelkti į dalyvaujamąjį meną. Dažnai naudoju archyvus – ir institucionalizuotus, ir individualius, dažnai intymius, kurie gali būti susiję tiek su mano kartos individualiomis patirtimis, tiek mano kūno, kaip archyvo, metalygmeniu.
ARCHYVAS yra mano riba tarp buvusių projektų ir ankstesnių dokumentavimo būdų bei NEŽINOMO“.

 

Liepos 2–31 d.

 

Algimantas Vitolis Trušys „Ateinu“ (In Memoriam)
(1936-09-16–2018-02-21)

Parodos atidarymas – liepos 2 d. 18 val.

Vitolis Trušys (1936–2018) gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Nors jo dokumentuose užfiksuota gimimo vieta yra Kaunas, profesoriaus vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Pušalote, o save jis didžiuodamasis laikė žiemgaliu. Kelis dešimtmečius V. Trušys savo kūryboje skelbė žiemgališkąsias tradicijas ir vertybes, aktyviai dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos veikloje, kuravo kasmet vykstančius žiemgalių dailininkų plenerus.

1955–1961 m. V. Trušys studijavo Vilniaus valstybiniame Dailės institute. Daug metų jis dirbo Šiaulių universitete, buvo Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Už mozaikų ciklą „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete (1974–1978) buvo apdovanotas respublikine premija. Nedaugelis žino, kad  ir 2017 m. jis buvo pristatytas panašaus rango nacionalinei premijai gauti.

V. Trušio kūrybos amplitudė labai plati: tapyba, freskos, mozaikos. Su tapybos ir akvarelės darbais dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje). Yra surengęs personalinių parodų Vilniuje (1975, 1998, 2006), Kaune (1996, 2000),  daug jų rengė Šiauliuose, Pakruojyje, Žeimelyje, Pasvalyje, Žagarėje, Jelgavoje. Išleido mokymo priemones: „10 piešimo technikų vaikams“ (kartu su prof. A. Toleikiu, 1984), „Animalistiniai piešiniai“ (1994), „Šriftas“ (1994).

Žinomos profesoriaus mozaikos ne tik Vilniaus universitete, bet ir „Gyvybės medis“ (Šiaulių ligoninėje, 1982), „Tragedija ir komedija“ (Šiaulių Dramos teatre, 1984–1986), „Ąžuolas“ (Žarėnų–Latvelių kultūros rūmų fasadas, 1983–1984), mozaikiniai V. Grinkevičiaus, J. Vasaičio, Z. Vaišvilos, M. Valančiaus, M. Katiliškio, V. van Gogo ir kitų žymių žmonių portretai. Profesorius tebėra nepralenktas, žymiausias XX a. antrosios pusės-XXI a. pradžios Lietuvos mozaikos meistras.
Freskos gerbėjai žavisi jos sukurtomis freskomis: „Orfėjas ir Prometėjas“ (1971), „Liaudies menas ir amatai“ (1972), „Medicina“ (1973), „Stumbrų medžioklė“ (1973–1974), „Kartos“ (1984–1985).
V. Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, JAV, Rusijoje.

Profesorius išleidęs poezijos knygą „Už horizonto“ (2006), kurioje grįžta į žiemgališkąją tėviškę. Jo tekstai – autobiografiniai štrichai, praplečiantys dailininko kūrybos ribas, tarsi padedantys geriau suvokti V. Trušio dailės kūrinius. Vieni joje pasigenda tradicinio rimavimo, poezijos nusistovėjusių taisyklių, kiti giria, kad autoriaus poezija – tąsa tapybos ir pastelių darbų – rupi, vyriška, nepataikaujanti, kartais skaudi.

    Knygoje „Už horizonto“ spausdinami ankstyvojo V. Trušio kūrybos laikotarpio (1974–1975) piešiniai.
     2010 m. išleista plačios apimties autobiografinė  V. Trušio knyga „Laikas virto Akmeniu. Gyvenimo ir kūrybos proskynos“. Paskutinė jo knyga – „Užgeso mano Gabija“ – skaudi, atvira, parašyta ir išleista po žmonos Galinos mirties 2013 m.

    Skaitydamas V. Trušio tekstus nejučia prisiminiau linkuvės mokytojos Stasės Lovčikaitės žodžius: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“. Ar ne taip yra ir V. Trušio drobėse, jo poezijoje?

       V. Trušys savo deklaruojama, ilgo gyvenimo keliu išbandyta kūrėjo pozicija įtvirtino Lietuvos dailėtyroje REGIONIZMO terminą. Tai grįžimas prie Pasvalio krašto ištakų, pasaulėjautos. Tai refleksinė kelionė atgal į Šiaurės Lietuvą, Pušalotą, kur buvo nutapytas pirmasis V. Trušio peizažas – „plati ir rami Šiaurės Lietuvos erdvė, visada gili neatskleista paslaptis. Asukštaičių žemė.
                                                                                              
Stasys Tumėnas

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt; tel. 8 616 25996

Vilniaus rotušės inf.

Birželio 4–29 d. Vilniaus rotušėje Gintautas Trimakas ir Alis Balbierius

Parodų atidarymas – birželio 4 d. 18 val.

Gintautas Trimakas „Tavo bažnyčios“ (fotografija)   

    G. Trimakas „Vaikščiodamas po „Savąjį“ miestą stengiuosi žiūrėti kiek įmanomai toliau, dangaus link. Pasilabinu su Vilniaus bažnyčiomis. Kai surandu savuosius atramos „taškus“, imu su savimi medinuką ir vaikščioju drauge su savo vilniečiais „mokytojais“ – Juozapu Čechavičiumi, Stanislovu Filibertu Fleri, Janu Bulhaku.
    Ilgus metus – 1989–2019 – kaupiau šį fotografijų ciklą. Pirmasis paviešinimas. Kviečiu pasivaikščioti drauge!“

Alis Balbierius „Vilniaus mozaika“ (fotografija)   

    Rašytojo ir fotografo A. Balbieriaus užfiksuoti miestovaizdžiai analoginės ir skaitmeninės  fotografijos priemonėmis įsiterpia į daugybės fotografų kuriamą Vilniaus vaizdų istoriją. Tai ne tik paskutinio antrojo tūkstantmečio pradžios vaizdai, bet ir tie, kurie fotografuoti vos prieš keletą metų.
    Vilniaus kaita pernelyg greita ir negailestinga. Mieste vyksta savotiška kova tarp seno ir naujo, daug kur prarandamas šimtmečius kurtas sostinės vizualinis tapatumas. Keičiasi ir gatvių, panoramų, pastatų aura; regis, jau kitaip šiandien krenta šviesa negu vos prieš ketvirtį amžiaus... Vizualumo prasme Vilnius dabar labiau apgyventas automobilių nei žmonių.
    Ne tik fotografija vaizdų kalba fiksuoja  praėjusį laiką ir to laiko miestą, bet ir ... Žodis. Parodos atidarymo metu tą žodį tars vaizdų autoriaus literatūros pasaulio bendražygiai ir bičiuliai. Vietoje kalbų apie fotografiją, vieną kitą eilėraštį Vilniaus tema skaitys poetai Vladas Braziūnas, Aidas Marčėnas, Jurgita Jasponytė, Julius Keleras, Marius Burokas ir Dainius Dirgėla.
    Taip ir susidėlios mažytė Vilniaus mozaika iš žodžio, papildančio vaizdą, ir vaizdo, papildančio žodį.

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt; tel. 8 616 25996

Vilniaus rotušės inf.

51-oji Lietuvos karikatūristų paroda „Rinkis čia“

Balandžio 1–29 d.
51-oji Lietuvos karikatūristų paroda „Rinkis čia“

Parodos atidarymas – balandžio 1 d. 17 val. 

Rinkimai į valstybės tarnybas ir įvairius atsakingus postus mūsų šalyje yra reikšmingas įvykis, o išrinktiesiems – svarbus bei atsakingas darbas, reikalaujantis  žinių ir patirties. Padarytos klaidos brangiai kainuoja, todėl yra manančių, kad politikoje juokauti negalima.
    

Laužant  šį stereotipą, karikatūristai nusprendė į tai pažiūrėti su humoru ir satyra. Taip ir kilo mintis surengti karikatūrų parodą „Rinkis čia“.
  

Tenka pripažinti, kad rinkimai dar ir šiandien visuomenėje yra apipinti suokalbiais, sandoriais, gandais ir istorijomis. Būtent šios temos paskatino linksmai, šmaikščiai ir sarkastiškai atspindėti šių įvykių aktualijas.

Parodos dalyviai:
Alvydas Ambrasas, Vincas Bareikis, Antanas Bartašiūnas, Vladimiras Beresniovas, Rimantas Dovydėnas, Vidmantas Eidukaitis, Andrius Gruzdaitis, Algimantas Inčiūra, Antanas Jankauskas, Gintaras Jocius, Alvydas Jonaitis, Juozas Juozapavičius, Vladas Kudaba, Jonas Lenkutis, Ojaras Mašidlauskas, Saulius Medžionis, Mindaugas Milinavičius, Amalijus Narbutas, Justina Puidokaitė, Algimantas  Snarskis, Gintautas Stankevičius, Edmundas Unguraitis, Ramūnas Vaitkus, Jonas Varnas, Rolandas Vičys.
 

Parodos organizatorius – Jonas Varnas

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt
tel. 8 616 25996

 

Vilniaus rotušės inf.

Evaldas Jansas. Tapyba, objektai, videodarbai

Balandžio 3–29 d.
Parodos atidarymas Vilniaus rotušėje – balandžio 3 d. 18 val.

Šokis ugnies atspindžiuose

Niekas taip giliai ir ekscentriškai neįsibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų potrauminės Lietuvos meno radikalumą su dabartine apatija.

Tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms.

Janso kūryboje apstu satanistinio juoko, karnavališko idiotizmo, egzaltuotos saviniekos ir romantiško savižudžio elegancijos. Jo vulkaniškas produktyvumas driekiasi skirtingomis žeidžiančių skulptūrų ir žviegiančių instaliacijų,  makabriškai bukaprotiškų performansų, veriančiai empatiškų video filmų, išpažintinių tekstų, unikalios dokumentikos, aitrių post-punk revival stiliaus drobių linijomis. Tačiau jos visos paklūsta maksimaliai atviram ir sąžiningam šio menininko žvilgsniui į meno kontekstą ir save patį.

Nerdamas į purvu, mirtimi ir smarve trenkiantį sociumo dugną, iš ten jis  pargabena kraujuojančią išskirtinio grožio šukių širdį. Matydamas nuolatinį neatitikimą tarp siekių ir tikrovės, vietinį meno kastų absurdiškumą, romantiškus savo radikalumo spąstus, Jansas renkasi autodestrukciją ir rafinuota kūno choreografija ją atlieka iššaukiančio atvirumo performanse „Savo sultyse“ 1998 m.
Tikrai žinau, kad tokie brutalumo ir jautrumo, nušlifuotos idėjos ir gaivališko spontaniškumo  kontrastai Janso kūryboje yra tikra atgaiva pačiai jauniausiai menininkų kartai. Ji gal nežino menininko asmeniškai, bet gyvena su juo savieškos krizės laikotarpiais, tūnodama JansasTV youtubo kanale. Tai su niekuo nepalyginimas lengvai psichodelinis kultūros metraštis, obsceniškų Janso performansų archyvas, išprovokuotų meno lauko veikėjų kliedesių, išpažinčių, demaskavimų rinkinys.  

Ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija jums primins ikoninių Janso kūrinių  kontekstą. Tiktai nomadiškų Janso studijų vaizdai, video medžiagos screenshotai, eskiziniai koliažai ar instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais kūriniais ir formuoja jau kitus kontekstus.

Kodėl demonstruojami skulptūriniai objektai tokie amorfiniai ir keisti? Nes gimė virškinamojo trakto tamsoje, o ne skulptoriaus rankų miklume, juos sunešė bitės, surausė kiaulės. Vitrinoje įsitaiso ir kamerinio dydžio beribės išpažinties knyga Odė rutinai. Kamerinė dydžiu, kolosali degaus beprotybės ir laisvės mišinio karščiu. Tai neprilygstamas iššūkis drungną košę tarp dantų malantiems rašytojams. Kiekviena odės eilutė dūžta akmenimi ir dvokia šlapimu, maldauja artumo ir vemia nuo nepakeliamos dangaus pilkumos.  

Antra dalis skirta Janso sugrįžimui į savo ištakas -  tapybos stichiją, ekspresyvius, gurmaniškus meno istorijos ir šiuolaikinių medijų kultūros pjūvius. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose.

Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kuomet visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę.

Džiugiai absurdiška Janso tapyba žadina ryškių spalvų ir idiotiškų pramogų alkį. Tai performatyvus menas, tokia tapyba tęsia menininko performansams būdingą intenyvų, sąžiningą ir ribinį dialogą su pasauliu. Kita vertus, demonstruoja tapybos meno gyvybingumą, jo terapinę galią kvailinančio medijų vaizdinių srauto atžvilgiu.

Jansas murkdo raizgiuose potėpiuose pusnuoges Femen aktyvistes ir Trump'ą, meno avangardą ir sąvartynų kiaules, dėlioja iš jų virtuožiškas burleskas. Atviras Janso žvilgsnis, kandi frazė, plati šypsena kiekvieną kartą žada nuotykį, staigų prasmės posūkį. Kiekvienas jo tapybos kūrinys toks pat netikėtumas, momentinė reakcija, naikinantis perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos. „Mano stilius – šokis“, – rašė viename laiškų Nietzsche. Sutikite, kažkas mefistofeliško yra Janso įvaizdyje, o jo akyse nenuilsdami šoka ugnies atspindžiai.

Reziume

Niekas taip giliai ir ekscentriškai neįsibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų potrauminės Lietuvos meno radikalumą su dabartine apatija.

Tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms.

Ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija jums primins ikoninių Janso kūrinių  kontekstą. Janso studijų vaizdai, video medžiagos screenshotai, eskiziniai koliažai ar instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais kūriniais ir formuoja jau kitus kontekstus.
Antra dalis skirta Janso sugrįžimui į savo ištakas -  tapybos stichiją, ekspresyvius, gurmaniškus meno istorijos ir šiuolaikinių medijų kultūros pjūvius. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose.

Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kuomet visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę. Kiekvienas jo tapybos kūrinys gimsta kaip momentinė reakcija, naikinantis perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos.

Virginijus Kinčinaitis 

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt
tel. 8 616 25996

 

Vilniaus rotušės inf.

Paroda „Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“

Kovo 4–31 d.
Parodos atidarymas – kovo 5 d. 17 val.

Kunigaikščiai Giedraičiai yra viena seniausių lietuvių aristokratų giminių. Kaip liudija pavardė ir jiems priklausiusių žemių vieta Aukštaitijoje – tai neabejotinai lietuviška, dar Lietuvos valstybės formavimosi pradžioje iškilusi, dinastija. Kunigaikščiai valdė nemažas teritorijas su centrais Videniškiuose (pagal giminės tradiciją Giedriaus, suteikusio pavardę savo palikuoniams, tėvo vardas buvo Vidas) ir Giedraičiuose. XVI amžiuje ne be Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globoto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tėvo – Motiejaus Stryjkovskio raštų įtakos, ano meto sąmonėje įsitvirtino nuomonė, kad Giedraičiai, kaip ir kitos kilmingos lietuvių šeimos, yra kilę iš Palemono į šiuos kraštus atsivestų romėnų. Tai liudija ir „romėniškas“ herbas – sparčiai priekin šuoliuojantis, tačiau atgal atsisukęs ir lanku šaunantis kentauras. Simboliška, kad menamoje Giedraičių tėvonijoje – Videniškiuose – yra išlikę būtent lietuviško Renesanso architektūros paminklai ar jų liekanos – Baltadvaris bei Šv. Lauryno bažnyčia. Yra pakankamai sudėtinga išvardinti visus mūsų kultūrai ir istorijai nusipelniusius Giedraičius – sąrašas būtų labai ilgas ir platus. Paminėtinas 2018 lapkričio 8 dieną oficialiai palaimintuoju paskelbtas Mykolas Giedraitis (apie 1420–1485), minėtasis Žemaičių vyskupas Merkelis (1536–1609), taip pat Juozapas Arnulfas (1754–1838), galop didysis intelektualas ir dviejų tautų taikytojas Jerzy Władysław Giedroyc (1906–2000). Kunigaikščių giminė yra gyvybinga ir dabar – išsibarsčiusi po visą platųjį pasaulį.

Nuo 2002 metų Molėtų krašto muziejaus ir Dailės galerijos iniciatyva būtent Videniškiuose beveik kiekvieną vasarą vyksta tai, kas seniai nebevadinama pleneru ar simpoziumu. Tai daugiau kūrybinės laboratorijos, meninės rezidencijos principais vykstančios tapytojų studijos, kurių metu menininkai gilinasi į turtingą ir išraiškingą Videniškių krašto paveldą bei kraštovaizdį. Anksčiau buvę gausesniais dalyvių kiekiu, pastaruoju metu kameriniais (dėl stipresnės koncentracijos ir beveik vienuoliško susikaupimo) tapę menininkų susibūrimai bando įprasminti vietos dvasią – genius loci atmosferą. XV–XVIII amžiuje Videniškiai veikė kaip stiprus intelektualinis centras, savotiškas Vilniaus priemiestis – jame veikęs atgailos kanauninkų vienuolynas darė poveikį visai anuometinės Lietuvos visuomenei.

Parodoje pristatomi publikai puikiai žinomų, 2018 metais Videniškiuose buvojusių ir kunigaikščių Giedraičių dvasios ieškojusių, dailininkų – Aistės Gabrielės Černiūtės, Viktoro Paukštelio, Vido Poškaus, Mindaugo Skudučio sukurti paveikslai. Dalis jų buvo sukurti in situ – pačiuose Videniškiuose ilgiausiomis vasaros dienomis, kiti – sugrįžus į studijas mieste, iš naujo ir vis iš naujo permąstant – kas mes esame ir iš kur atėjome...

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė
Projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt
tel. 8 616 25996

 

 

Vilniaus rotušės inf.

Virginijaus Kinčinaičio paroda „SUBLIME" (mobiliografija)

Virginijus Kinčinaitis
SUBLIME (mobiliografija)
Kovo 2–31 d.

Kovo 5 d., antradienį, 18 val. kviečiame į Virginijaus Kinčinaičio parodos atidarymą.

Kinčinaitis geriausiai žinomas kaip esantis kitoje vaizdo pusėje – ne kūrimo, bet tyrimo. Tačiau atsivertus menotyrinius šio autoriaus veikalus pirmiausia išaiškėja, kad jis nuolat jautėsi persekiojamas vaizdų, jam visada rūpėjo vaizdų elgsena, poveikis, ilgainiui teko išrasti savo atsaką. Šioje parodoje Kinčinaitis – ne kuratorius ir ne rašytojas, o fotografas arba kalbantysis vaizdais. SUBLIME – tai asociatyviai komponuojamų fotografinių vaizdų telkinys, kurį autorius sukaupė per kelerius metus tiesiog savo malonumui.

Ko gero, vaizdai ir būtų likę kaip užklasinė veikla, pateikiama vien Kinčinaičio socialinių tinklų profilyje ir vertinama didelio gerbėjų rato, jei ne reiklus menotyrininkių susidomėjimas atpažinus įstabiai ir labai praktiškai veikiančią ne vieną vaizdo teoriją. Vaizdo antropologijos žinovė, žymi menotyrininkė Erika Grigoravičienė pirma suformulavo faktą, kad Virginijaus Kinčinaičio fotografija labai paveiki ir verta atskiro aptarimo, jai spaudoje antrinau kelerius metus reikalaudama parodos. Ir štai pagaliau.

Kinčinaičio vaizdų telkinys ir fotografijų grupavimas man primena labai savotiškai genialaus kultūros teoretiko Aby Warburgo (1866–1929) vaizdų supratimo metodą. Šis iš skirtingų istorinių laikotarpių vaizdų grynai intuityviai dėliodavo vaizdų rinkinius, kurie atskleisdavo nematomas tarpkultūrines viršlaikines gijas ar dar ką nors netikėta. Dabar panašias operacijas, tik kur kas sudėtingesnes, gali atlikti virtualios operacinės sistemos, bet jos negali patirti pasaulio kaip žmogus, juolab – regėjimo ir įžvalgos talentu apdovanotas žmogus.

Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti.

Nors kiekvienas pristatomas vaizdas yra tarsi aplipęs praeities vaizdais, reikšmėmis ir kultūromis, nė iš tolo nesijaučia kai kurių autorių patiriamos desperacijos, nusakomos nuogąstavimu, kad „viskas jau atlikta, viskas jau padaryta, nebeliko ką sukurti“. Netgi atvirkščiai – Kinčinaičio vaizdų pasaulio turtingumas ugdo erdvinį mąstymą, pasaulio tarpusavio ryšių sudėtingumo pajutimą, plečia bendrumo suvokimą. O tai reiškia, kad jungia žmoniją, kalba universalia kalba! Analogijų radimas tarp nepanašių nei kontekstu, nei sandara vaizdų teikia pasaulio logikos, taigi ir saugumo pojūtį. Turint tokius gebėjimus, Kinčinaitis galėtų būti didis manipuliatorius, ideologų svajonių darbuotojas – pavojingas žmogus. Tačiau jo meistriškoje vaizdų iškalboje plyti išmintis, gyvenimo geismas ir svarbiausia – geras humoras. Ir tai keičia viską – sekti Kinčinaičio vaizdų pasaulį yra nepamainomas malonumas, kiekviename vaizde atskirai ir grupėmis, trokštant, kad tik niekada nesibaigtų.

Monika Krikštopaitytė