7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Esamasis dažninis

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje „AV17“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 7 (1286), 2019-02-15
Tarp disciplinų Dailė
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.

Nežinia, ar aš kartoju, ar vėl esu kartojama Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ („Last Year at Marienbad“, 1961). „Ir vėl vaikštau šiais koridoriais, po šias sales, galerijas, po šį pastatą, atkeliavusį iš kito amžiaus. Po šį didžiulį prabangų barokinį viešbutį, kur vieni koridoriai veda į kitus nesibaigiančius koridorius“, einu paskui Kristinos Inčiūraitės kartojamus filmo žodžius, viešbutyje, priklausančiame praeičiai, supainiotas laikas įtraukia savo spiralėmis, barokinėmis ar dabarties, tranzitinės erdvės neturi vieno stiliaus, tik visa persmelkiančią nuojautą, kad viskas jau kartojasi, dabar. Esamasis dažninis. Alaino Resnais filmas tampa atraminėmis sienomis Kristinos Inčiūraitės parodai „Limbo“, tampa pretekstu dar kartą eiti paskui kamerą jau kito viešbučio – „Greenbrier“ Vakarų Virdžinijoje – koridoriais, su menininkės į pasakojimą įtrauktu bunkeriu-slėptuve, kuri, beje, pastatyta tuo pačiu metu kaip ir „Praėjusiais metais Marienbade“.

 

Bunkeris-slėptuvė Šaltojo karo metais buvo skirta Jungtinių Valstijų Senato ir Atstovų rūmų nariams apsaugoti, todėl akivaizdžiai šis viešbutis irgi priklauso praeičiai, 1948 m. puošniai dekoruotas vienos garsiausių ano meto JAV interjero dizainerių Dorothy Draper. „Itin manieringai dekoruoti galerijos, salės, koridoriai, kambariai primena saldų įvairiaspalvį amerikietišką pyragą, kuris sluoksniuojasi keliais aukštais: kriauklės, rododendrai, rožės, bananų lapai, plačiai išsiskleidę tapetuose bei kilimuose, tarsi užkariautos žemės – kolonializmo reminiscencijos. Plati raštų ir spalvų paletė išsiskleidžia viešbučio patalpų paviršiuose, o žingsniuojant vis tolyn ir tolyn pradeda trūkti kvapo. Norisi prasmukti pro laiko plyšį, pabėgti“, – rašo autorė. Nežinau, kaip papasakoti apie tuščių kambarių bei juodais ir baltais langeliais puoštų grindų, sienų apmušalų ir krėslų ornamentų magišką galią nemačiusiems pirmojo „Marienbado“, nežinau, kaip pasakoti apie klaidžiojimą po nebūties persmelktą vietą, nežinantiems, kas yra Limbo.

 

Greičiausiai šis menininkės filmas skirtas tiems, kurie jau turi ką pakartoti, kurie žino, kas yra dabarties dažninis veiksmas.

 

Parodoje, galerijos koridoriuje (ir vėl koridoriai!), kabo metališko paviršiaus „žėrinti vaivorykštinė, spalvas keičianti“ (kaip rašoma buklete) vaikiška striukelė. Šis rūbas yra „klastingas“, „veikiausiai ji „vaikų vagilė“, – sako Inčiūraitė, dėdama žalius saldainių žirnelius į striukės kišenes, kad ją dėvinčio vaiko oda neišblykštų, netaptų permatoma kaip kalkinis popierius ir galop visai neišnyktų veido kontūrai kaip filme. Galerininkė primena žiūrovams patikrinti kišenes ir rasti tuos žalius žirnelius (tuoj apsuksiu ratą ir pakartosiu žirnelius, juos aprašydama kitoje pastraipoje, tuos, kurie padėti kitame kambaryje).

 

O striukė padeda autorei interpretuoti niekada neegzistavusio viešbučio vaiduokliškame Marienbade monochromiškumą. Visame jos filme spalvotas tik vienas kadras – su papūga. Beje, dabartyje, visai paprastoje dabartyje, mano dukra turi tokią pat striukę, bet mergaitė neišbluko, liko tokia pat spalvota su savo vienaragiais ir Grani. Nežinote, kas yra Grani? Ji – pamėklė, pikta senė mirtis, sakanti „Aš tave matau“, ir Inčiūraitės filme taip pat yra Grani, ne tik mūsų, žiūrovų-stebėtojų, forma, bet ir stebėtojų filme, nematomų stebėtojų-mokslininkų, išduodančių savo buvimą, tyrimo buvimą keliomis taupiomis frazėmis ir kompiuterio sugeneruotu moters balsu.

 

Inčiūraitė naratyvą pildo Solly’o Zuckermano tiriamąja knyga „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ („The Social Life of Monkeys and Apes“, Kegan Paul, Trench, Trubner & Co, Londonas, 1932). „Atliekant įvairiausius tyrimus su nelaisvėje laikomomis beždžionėmis buvo analizuojamas jų socialinis gyvenimas.“ Vyras buvo stebimas. Jis gyveno iš pradžių su trimis jaunesnėmis moterimis, nuo kurių buvo atskirtas dėl savo valdingo ir agresyvaus elgesio. Vėliau – su viena. „Jam gyvenant su ja, nebuvo pastebėta jokios seksualinės veiklos.“ Ar šis filmas apie vyro ir moters santykius? Tiek, kiek „Marienbadas“ – vyras ir moteris, lyg vaiduokliai įstrigę neapibrėžtame šiapus ir anapus. Bet laikas, prisiminimas ir pakartojimas yra taip pat veikėjai, nes abu filmų kūrėjai viską suka ratu, tarsi kartojasi ar bandomi kartoti jau išnykę žmonių santykiai, stebimi, slapti, neįvykusios ar įvykusios aistros eina greta su Šaltojo karo realybe, tiksliau – sovietine saugumo sekimo sistema.

 

Taip, mes ir dabar esame stebimi, bet kitaip, mes nebejaučiame savo stebėtojų fiziškai esant už sienos, kaip tai buvo Ingmaro Bergmano filme „Gyvatės kiaušinis“ („Das Schlangenei“, 1977 m.). Filme, kurį vaikystėje man ir mano tėvams perpasakojo Daina Steponavičiūtė tamsią vasaros naktį vakarojant su Algirdu Steponavičiumi ir Birute Žilyte prie laužo ant Aiseto kranto. Perpasakojo, nes mes galėjome niekad jo nepamatyti. Perpasakotuose filmuose mes, žiūrovai, esame pakartojami, net jei nebuvome originale. „Vieną ankstyvą rytą jie buvo supažindinti vienas su kitu. Jis manė, kad grįžo ta pati mirusi moteris, su kuria jis gyveno keletą mėnesių.“ – „Man atrodo, kad tu manęs neprisimeni. Tai buvo praeitais metais.“

 

Ant šio neatsiminimo, tiksliau, ant mokslininkų išvados, kad beždžionės neskiria gyvųjų ir mirusiųjų, Inčiūraitė ir stato savo filmo konstrukcijas. Klaidžiojant po mirusiųjų pasaulį, į ką nurodo ir filmo pavadinimas, iš tiesų sunku atskirti, kas buvo ar yra dabar. Ištrūkti iš vaiduoklių pasaulio, iš monochrominės aukso ir marmuro prabangos mums padeda tik tie ryškiai spalvoti Joniuko ir Grytutės išbarstyti trupinėliai – saldūs žali žirniukai.

 

„Nors buvau dar ketverių metų vaikas, bet gan ryškiai prisimenu savo senelio laidotuves. Tai anaiptol ne slogus prisiminimas. Atsisveikinimas su seneliu buvo šviesus. Viena iš šermenyse dalyvavusių moteriškių mane pavaišino saldainiukais – žirniukais. Juos šiek tiek pagromuliavau burnoje ir tik tada sukramčiau. Sovietmečiu nebuvo daug skanių saldainių, džiaugėmės bet kokiu saldžiu gaminiu. Pagalvojau, ar šiandien galima dar rasti panašių saldžių žirnelių? Jie nebuvo labai skanūs, lyginant su šiandien parduodamais saldainiais. Tačiau pamėginau surasti jų ir taip susigrąžinti praeities „fragmentą“. Pavyko rasti šio to panašaus. Skambinau į saldainių gamyklą, man ten pasakė, kad šiais gaminiais jau neprekiaujama, tad reikia užsisakyti. Pasakiau, kad nupirkčiau keletą pakuočių. Tada man buvo atkirsta, kad neapsimoka tokio kiekio gaminti. Reikia užsisakyti bent 25 kg... Na, kiekis tikrai nemažas, bet neturėjau iš ko rinktis. Užsakiau tuos 25 kg saldžių žirnelių savo parodai. Jais galėsiu pavaišinti parodos lankytojus“, – sako autorė.

 

Ir stovi dėžutė žalių saldainiukų greta didžiulio pripūsto lyg vaikiškas batutas dryžuoto gal cepelino, o gal pagalvės. Vėl nepastebimai perkuriama Valdo Ozarinsko juoda pagalvė Šiuolaikinio meno centre („Formalizmas: ne_sėkmės“, 2011), jo monochrominė milžiniška „nesėkmė“, o 1998 m. guminis pripučiamas kūrinys tame pačiame ŠMC, parodoje „Sutemos“, stovėjo su Audriaus Novicko pavarde („Ekvalaizeris“). Spalvotas. Dryžuoti egzotiški gyvūnai lyg „Greenbrier“ viešbučio sienų dekoro aidas. Taip vėl apsisuka dar viena spiralė, jau prieš laiko tėkmę, viskas lyg vaikiškas čiuožimas nuo pripūsto batuto su nusileidimo platforma – eini ir čiuoži, dar ir dar kartą. Eini ir vėl kyli laiptais nuo juodomis ir baltomis kvadratų plytelėmis puoštų grindų, lieti ištaigingus metalinius turėklus, vėl leidiesi tais pačiais laiptais, koridoriais, „tykiais kambariais, kur žingsnių garsą sugeriantys kilimai yra tokie sunkūs ir stori, kad ausies nepasiekia joks garsas. Tarytum pati ausis, vėl vaikštant šiais koridoriais, po šiuos kambarius... Koridoriais, kurie paeiliui veda į kambarius, apsunkusius nuo praeities puošmenų.“

 

„Dvejus metus vyras gyveno viešbutyje, kuris veikia kaip žmogaus elgesio laboratorija.“ Viešbučiai tebėra neatsiejami nuo netikėtų susitikimų, svetimų žmonių atsitiktinių susitikimų, nuo planuotų susitikimų, meilės istorijų, ir kiekvienoje vonioje šalia kriauklės gali jausti kažkieno paliktus geismo likučius, būsimo geismo užuomazgas, nuolat pasikartojančias nebūtis, „su durų imitacijomis ir apgaulingais vaizdais. Su netikrais išėjimais“, lyg iš tiesų gyventum vaiduoklių pasaulyje, kuriame visada yra du žmonės.

 

Būtų laikas jau užbaigti šį tekstą, ištrūkti iš tranzitinių erdvių ir būsenų, ištrūkti turėtų padėti paprastučiai vaikiški žali saldainiukai. Tačiau prieš išeidama norėčiau dar valandėlę paklajoti tuščiais koridoriais beveik jausdama monochrominės prabangos faktūras, veidrodžių stiklą, sienų apmušalus, kriauklės formos muilą, fotelio, apmušto audiniu smulkiais augalų ornamentais, atlošą, tuščias tolstančias patalpas, pasikartoti Kristinos Inčiūraitės filmą, pasikartoti dar kartą. Jos pasakojimas – kaip magijos seansas, kaip dažninė esatis, ne tik kaip viešbučius persmelkianti galimos ar jau būtos meilės istorija, – saldus sapnas nebeleidžia skirti gyvenančiųjų nuo jau išėjusiųjų ar niekad neatėjusiųjų, tačiau vis tiek norisi, kad tai nesibaigtų. O juk taip dažnai ir žmonių gyvenime sunku atskirti, kurios meilės istorijos prasideda, o kur kalbiesi su tau jau seniai mirusiais mylimaisiais, sunku suprasti, ar jiems esi gyvas, ar kada nors buvai... Nežinia, kada vėl ištiks toks stiprios, daugiasluoksnės, hipnotizuojančios parodos sukeltas katarsis.

 

Paroda veikia iki vasario 28 d.

Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Kristinos Inčiūraitės parodos „Limbo“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.