7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sapienti sat!

Paroda „Kontr-argumentas II“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Linas Bliškevičius
Nr. 7 (1286), 2019-02-15
Dailė
Vita Opolskytė, Here no Ghost. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Vita Opolskytė, Here no Ghost. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Jūsų Mylystoms, galingiausiems Lietuvos „kritikams“ ir kritiškiausių minčių be jokio skausmo Perėtojams – „Kontr-argumentui“ šįjį nuskurusį liesą, nepaklusnybe aimanuojantį, dekadentišką bei modernišką tekstą pašvenčiu, nužemintajai melsdamas gerai, gerai pasūdyti ir galingiausios „kritikos“ kamine puikiai išrūkinti, kad būtų skani jo liesa prasmė. Juozapo A. Herbačiausko žodžiais iškart save sumenkinęs, kreipdamasis klausiu, ar įmanoma patekti tarp dangiškųjų karžygių, neatsidūrus situacijų labirinte, pamokančiame praeities archyve, stumiančiame, bet ne visuomet iš savęs išleidžiančiame.

 

„Kontr-argumentas“ siekia įminti amžinai tveriančiąją paslaptį. Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas savo mintį, tapusią materija, įžiebė 2018 m. pradžioje vykusia paroda „Kontr-argumentas“. Pasitelkdami priešdėlį, reiškiantį priešpriešą, tapytojai stengėsi pasėti sėklą, oponuojančią visų įprastinių parodų padermei, kuriai būdinga tradicija ir tingios mistiškos svajonės. Koncepcija, turinti įveikti nemėgstamąsias šmėklas, neišvengė jų šešėlių ir „Kontr-argumentas II“ neišpildė savo gaivališko narsumo – žiemos nesudrebino griaustinis.

 

Tarp šių dviejų išsiliejimų „Kontr-argumentas“ tapo visu judėjimu, siekiančiu savuoju čiulbesiu paklibinti visų idėjų pamatus, sulipdytus jaunų tapytojų galvose, atgaivinti užpelkėjusius ežerus šaltinio vandenėliu. Išsiūbavo akimirkai galvas nauja platforma, įgalinančia jų nerimastingą vitališkumą ir hormonų audras išdėti į raštą, savo vėjuotą rūstumą įtvirtinti kaip priešpriešą „įsigalėjusioms meno pašiūrėms“. Iš potencijos vystyklų lipantys tikrieji opozicionieriai vis dėlto prisiglaudė prie LDS galerijos „Meno parkas“ tvirtybės, ten vyko pirmoji ir antroji „Kontr-argumento“ paroda.

 

Naujai apšviestieji tekstai buvo publikuojami nekonvencinėje vietoje – feisbuke. Paniurę dekonstruotojai turbūt supranta absurdą ir patys demaskuoja jį su ironija. Ir nuo pat pirmųjų kontristų pareiškimų drebėjo žemė, apsiniaukė galerininkės, koktėjosi „ramybės“ šalininkai ir įvairūs puritonai pasijuto it įkritę į erškėčių krūmą. Ilgi, metaforiški, bet akivaizdūs, herojingai skausmingi, kūrybinės valios kupini moralinių autoritetų dokumentai daugelį užbūrė druskos pylimo ant žaizdos apeigomis. Kliuvo ir įgrisusioms parodų ekspozicijų formoms, ir jų atidarymų, sklaidos tradicijoms, ir pelėsio, mirties, vaistų kvapo laidai su isteriškai radikaliu muzikos pasirinkimu („Linija, spalva, forma“), o labiausiai visokioms kerpėmis apaugusioms galerijoms su architektūrinių angų pavadinimais. Nepatenkintiems ir viską kiaurai permatantiems dvasregiams bloga ir dvasinė vergovė, paklusimas aplinkybėms. Viename iš raštų savo taikiniu jaunimas pasirinko senamadišką galeriją „Akademija“, kurią iškart pažinę bandė išvesti iš tamsuoliškumo, vesdami ir kelis tapytojus užkabino, o šie įsivėlę į ūkanotą ir rūstoką ginčą pavertė „Kontr-argumentą“ pasyvaus agresyvumo bičių spiečiumi. Viskas išlikę, užfiksuota, bet akmeny dar neiškalta, todėl visuose „Kontr-argumento“ disputuose dar galima sudalyvauti. Bet kartu dialogą keliančiuosius aprėkti galima tik tuomet, kai jų žodžiai neatliepia veiksmų ar kitaip pavirsta į numirėlišką misteriją, čiulpiančią kapinynų raudų upokšnius.

 

Kad ir kaip būtų, savo potencialą inspiruoti atsivėrimą „Kontr-argumentas“ paverčia triumfu jau antrą kartą, mąstydamas ir kisdamas, dargi ir keldamas tylųjį zvimbimą, atlieka savo funkciją, jei tokia yra. Todėl svarbu aptarti ir pačią parodą, kaip pareiškimą, ne apie menininkus ir kūrinius (kurių būta išties puikių), o apie mintį, pasislėpusią po kuratorių vardais. „Tačiau tik užėjęs į ekspoziciją randu prie ko prikibti“, – rašė kadais Kazimieras Brazdžiūnas. Pirma – net nepakėlus akių nuo telefono aparato pasitiko vientisa savo nevientisumu ir dvelkianti beskonybe kviečiančioji reklama. Neužburiantis žingsnis oponuoja tik kokybei, o dargi ir snobiškąsias nosis riečia. Parodos anotaciją, kur pareiškiama parodos koncepcija, sutrumpinau: „Kontr-argumentas – tai bendravimas. Parodoje skirtingi žmonės galvoja apie tapybą. Tapyba – tai bendravimas. Žiūrovai bendrauja su tapyba. Kontr-argumentas čia yra ne „prieš“, o „už“, už viską ir apie viską, išskyrus tai, kas nusistovėję. Pagrindinis visko tikslas – naujumas.“ Sutinku, jog tokiu būdu vešlias garbanas paverčiu nuplikusia galva, bet taip išryškėja spindesys – naujumo ir bendravimo kategorijų svarba. Tačiau vienas iš kuratorių, kadaise ugningai kritikavęs rizikos stoką Kipro Černiausko parodoje, pats kartu su kolege surizikuot nedrįso. Ekspozicija dvelkė ne kuo kitu, kaip tradiciškumu, joje net amžinasis atributas – telikas – kabėjo. Visa, kas joje naujo, kilo tik iš asmenybių ir pačių kūrinių, o kaip atskleista anotacijoje, tai jau ne kuratorių sumanymas, bet pačių menininkų sąlyga. Tačiau menininkai ir jų darbai yra pati tikriausia parodos egzistencinė sąlyga, ir kliautis vien pačių darbų nuostabumu – tas pats, kas skinti gėles nuo šventų kapų.

 

Ši puota, nors ir puiki, kontristine prasme buvo tik suneštinis balius. Aristoteliškai fabulai nesuveikus, įvyko paroda, neprieštaraujanti niekam, išskyrus savo pačios pulsingų vidurių logiką. Toji sąvoka reikalauja savo referento, o oponentu netapsi pritardamas proponentui. Stengtasi pabrėžti kūrėjų skirtingumą ir jų tarpusavio aidų susišaukimą – bet, mielieji, tai kuo natūraliausia kiekvienos grupinės parodos pasekmė, žmogiškosios sąmonės, žvelgiančios į visumą, veikimo būdas, o ne kažkas, ką atskleidė kuratorių valia. Štai tikroji šios binarinės dichotomijos apraiška buvo kiek kita, bet tą patį branduolį išlaikiusi šios chebros paroda. Kuluariškai įvykusi buvo patepta krauju, bet tik gyvybinių skysčių aukojimas dėl idėjų išryškino dalykų padėtį – ar aukojame koncepciją tam, kad vienas muziejus pirktų, ar konfrontuojame. Žinoma, konfrontuojama nebuvo. Ir ta, ir ši paroda atskleidė, kad menine prasme „Kontr-argumentas“ išties yra tik „pakviestų nepakviestųjų“ klubas. Tų, kurie viską daro taip, kaip visi, priklauso galerijoms, institucijoms, eksponuojasi ir yra tradiciški, bet turi kažkokią įsivaizduojamą pretenziją į opoziciją visiems ir tokiu būdu stengiasi tapti kažkuo nauju. Bet „jei kas po savim pasišlapina, tai dar ne srovė“.

Galiu tik pasakyti, jog pati dvasia per vilko gerklę šaukia ant mėnulio, o nors kiti bumba, kad ramybę drumsčia, dargi ir į juoduosius sąrašus kartais įtraukia, visgi lyg netyčia užsimiršta, kad pas mus išties stokojama ginčų, diskusijų ir gyvybinių skysčių nuleidimo. Neretas mato tik visuotinės sąmonės kartojamą mantrą – tiks, kas yra, o ne po velėna slepiamas asmenines peštynes. Ir nors šioji paroda kelia mintis puikias, o kūrėjai ryškūs savo talentingumu, judėjimo esminė problema išliko ta, jog „kažko“ šauksmas netapo jų giesme.

 

Paroda veikia iki kovo 9 d.

Vita Opolskytė, Here no Ghost. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Vita Opolskytė, Here no Ghost. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Kazimieras Brazdžiūnas, be pavadinimo. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Kazimieras Brazdžiūnas, be pavadinimo. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Rūta Valiugaitė, be pavadinimo. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Rūta Valiugaitė, be pavadinimo. 2019 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Sonata Riepšaitė, iš serijos "Tolimas artimas". 2018 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Sonata Riepšaitė, iš serijos "Tolimas artimas". 2018 m. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.