Diplomatas? Deputatas? Advokatas? Biznesmenas!

Andrejaus Polukordo instaliacija Nacionalinėje dailės galerijoje, pavadinta „Galeristo įrankiai“, – viskas, ko reikia respektabiliam verslininkui, kuris panoro išbandyti savo jėgas meno rinkoje. Galerijos direktoriumi prisistatantis menininkas savo darbą eksponavo grupinėje parodoje, kurios tema – menininko kolaboracijos su verslininku problema, tokio bendradarbiavimo plėtros galimybės. Tačiau būtent Polukordas išsiskyrė ištisa ikonografine sistema ir keistumu, nusviedžiančiu į tuos laikus, kai net ir aukščiausi pareigūnai gyveno pavojuje.

Hibridines kūrybos strategijas taikantis menininkas per pastaruosius metus pasiūlė gausybę skirtingų projektų, kurie stebina įvairove, turinio amplitude. Nusiteikęs kaip takiosios modernybės čiabuvis, prisiminiau dar Vilniaus dailės akademijoje regėjęs vieną įdomiai apsirengusį verslininką, kuris nepaleidžia iš rankų diplomato. Persunktas performatyvumas, į kurį savaime įsitraukė ir mano pamatymas, privertė pasižiūrėti atidžiau. Bet žvilgsnį vis dėlto nugali esmės neapčiuopiamumas, kylantis iš barjero, kurį turi kiekvienas žmogus ir kurį pažįsta kaip paprastas pilietis, sužinojęs, kad jo mylimas politikas ne toks švarus ir nepildo pažadų. Tai yra toji riba, kuri neleidžia iki galo pažinti kito, bet netrukdo tikėti ir mėgautis reginiu.

Suskliaudus filosofines problemas, prieš akis iškilo ir kiti aspektai, istorijos apie žmones, kuriuos itin mėgo peikti tie, kurie ne už tokią Lietuvą kovojo. Naudojama abejotinos reputacijos verslininko atributų ikonografija yra tiesioginė nuoroda į laukinio kapitalizmo laikus ir tuomet iškilusius biznesmenus, kurie su neaiškios kilmės kapitalu labai daug nuveikė tėvynės labui. „Nuo nulio“ pradedantys didieji oportunistai savo veikla užsiėmė tada, kai tai buvo pavojinga, nes visur savo aštuonkojo čiuptuvus išraizgiusi mafija siekė atsiriekti dalį sėkmės. Sproginėjo bombos, nužudyti žurnalistai, prokurorai, prie Salomėjos Nėries mokyklos profesionaliai, snaiperio šūviu anapilin buvo pasiųstas Daškinis, šėlo gaujos, brigados ir gyvenimas virė. Kai kurie verslininkai, žaidę nešvarius žaidimus, kartais sugebėdavo su mafija puikiai sutarti, užsukti bizniuką, „pasiimti“ turto, o kartais net prisidėti prie valstybės valdymo ir turėt itin dailius bei vešlius ūsus. Taip lyg netyčia menininko instaliacijoje atsiradę antrankiai šalia senamadiško kostiumo, dabar tinkančio tik tam, kuris jau 20 metų nepirko naujo, liudija apie laisvosios rinkos formavimosi istoriją, kuri iki galo į paviršių turbūt ir neiškils, nors iki dabar formuoja politinę tikrovę.

Teisingose situacijose besisukantis menininkas panašiai slepia savo tikrąją tapatybę ir sukuria puikų efektą – niekada neaišku, kas rimta, o kas atsitiktinumas, kokia tiksliai ideologinė nuostata, kur tik žaidimas su atmintyje įsirėžusiais įvaizdžiais, o ką ten reikia suvokti itin analitiškai. Neskoningi kaklaraiščiai iki dabar mėgstami ūsuotais bebrais vadinamų politikų, diplomatai, kurių viduje menas (nors gali būti ir rašalo bonkė, ir atkąstas sumuštinis, jei nesisuka biznis), odekolonas, kurio būdavo galima rasti prie gėrimų tuose baisiuose metaliniuose kioskuose, kur visuomet nepilnamečiams parduodavo cigarečių ir kramtoškių su plikom mergom, juodi batai, kėdė, it pavogta iš įmonės, kurią privatizavus jos turtas buvo išparduotas metalo laužui ir plytoms, kolūkinio baroko stiliaus plėtotei, – tai tie objektai, kurie kuria sistemą, į save įtraukiančią visą, kas tinka pagal konotacijas. Tai svarbios detalės, leidžiančios menininkui suformuoti ne tiesiog personažą, bet laiko pjūvį.

Ši kūryba pajuntama ir ne vien atsiminimais, vaizdiniais. Čia dominuoja komiškumas, kuris, kaip teigia Henri Bergsonas, „gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. (...) Galima juoktis iš kepurės, tačiau tokiu atveju juokiamės ne iš veltinio ar šiaudų kuokšto, bet iš formos, kurią jam suteikė žmonės, nes jis įgavo žmogiškojo įnorio formą.“ Įnoriai dažnai lemia tai, kad atsiranda disonansas tarp to, ką turi, ir to, ką nori turėti, – iš čia ir auksinio „Rolex“ padirbinys, auksinės grandinėles, ant kurių kabėdavo mergelės Marijos atvaizdas, vos matomas pro plaukuotą krūtinę ir dūmus. Tačiau 10-ojo dešimtmečio ikonografijos esencija, būtinieji atributai, atsidūrę instaliacijoje, turi pasiūlyti kokią nors reikšmę. Galbūt pats menininkas dabar yra panašioje padėtyje, kaip kadaise buvo verslininkas. Jis turi būti labai išradingas, kartais teisingai kopijuoti tai, ką matė Vakaruose, o jei nori prakusti, turi gauti rimtą valstybinį užsakymą, pasitrinti prie lovio arba pirkti investicinius čekius ir pavogęs viską slapstyti nuo teisėsaugos. Ir puikiai visa tai supratęs Polukordas ieško savo kelio ir jam pavyksta demaskuoti žiupsnį realybės, kuri su kintančiais laikais tik sušvelnėjo ir įgavo subtilesnes formas. Bet iš principo visi menininkai priversti iš dalies būti ir biznesmenais.

Polukordas viename interviu atskleidžia, jog jis ir yra „darytojas“, o ne menininkas. Jis daro dėl to, kad darytų, ir tik mes, žiūrovai, priskiriame jam patogų vardą. Jis yra „Galerie Uberall“ („Galerija Visur“) direktorius ir teigia, kad yra „pasmerktas sujungti save su menu ir tuo verslu...“ Nors Polukordas vis dėlto užsiima reprezentacijomis ir jas atlieka ten, kur įprastai yra menas, ir taip, kaip įprasta menininkams, bet ši pretenzija į „nemenininką“ galbūt tėra pėdų mėtymas, kaip performatyvus dokumentų naikinimas kontoroje. Bet už tai nei mafija, nei teisėsauga Polukordo nepersekios, nes jis geba ištraukti iš savo sąmonės archetipus, kuriuos pasitelkdamas manipuliuoja mūsų pačių patirtimis. Jis pataiko savo atgaivinamąja strategija atlikdamas performatyvų muziejų. Bet sudėtinga tai, kad jo kūryba tampa iškart pagaunama, bet kažkaip ir lieka nesuprantama. Atrodo, kad galima suregzti naratyvą, įkontekstinti, padaryti tinkamas jungtis, bet nekyla noro tai daryti. Toks prieigos būdas atrodo perteklinis. Siūlydamas kolegoms pažvelgti į jo kūrybą lauki ne teorinių įžvalgų, o to žvilgsnio, kuris palydėtas šypsenos liudija, jog užčiuopia, apie ką ir yra visa tai. Jo kūrybos nesinori dekonstruoti, kaip nesinori aiškint anekdoto.

Paroda veikė iki vasario 24 d.