Išliekamosios vertės beieškant

Girdėjau, skaičiau, kad atsitraukei nuo meno ir miesto, apsigyvenai vienkiemyje, augini avis. Bet kūryba lieka? Kokios jos formos?

Apsigyvenau miške prieš 5 metus. Norėjau nuolat gyventi toje aplinkoje, kur gamta kasdien keičiasi ir galima viską tyrinėti ilgai, neskubant. Pradžioje visą laiką skyriau aplinkos pažinimui ir kultūrinimui, sezoniniams darbams ir maisto auginimui. Taip natūraliai įvyko atsitraukimas nuo to, kas begyvenant Vilniuje atrodė būtina – dalyvauti meno lauke. Bendrauti su žmonėmis, kurie tyrinėja gamtą, tapo dažnai daug įdomiau nei su menininkais. Sekiau, kas vyksta Vilniuje. Atsitraukimas padėjo tarsi iš šalies pažvelgti į šiuolaikinio meno sceną, kuri pasirodė pernelyg mažutė ir siaura.

Provincijoje pasigedau profesionalaus meno, todėl nusprendžiau pasikviesti keletą žmonių ir surengti simpoziumą. Atsirado poreikis paieškoti kitokios kūrybos ir dalinimosi formos nei kūryba menininkų rezidencijose ir baltos sienos galerijoje. Norėjau parodos miške be kūrinių. Taip pat norėjau bendradarbiavimo, kuriame procesas ir santykis tarp dalyvių ir gamtos yra svarbiausias.

Avys tapo svarbia mano ekosistemos dalimi. Škudės yra labai mažos, primityvios, todėl atsparios ir neišrankios avys. Jos nugano mano pievą ir krūmus, taip padėdamos palaikyti natūralios pievos bendriją, dar pagamina trąšų augalams. Avis kerpu du kartus per metus. Ir supratau, kad ūkininkai vilną kerpa, bet išmeta. Lietuvoje nėra pagarbos vilnai tradicijos, kaip Škotijoje ar Švedijoje. Taip atradau verpimą, nes norėjau patirti visą vilnos kelią nuo avies iki megztinio. Domėjausi vilnos apdirbimo procesų istorija visame pasaulyje, išbandžiau įvairiausius gamtinius procesus, įskaitant dažymą savo užsiaugintu indigu.

Šioje veikloje man svarbu sezoniškumas ir gyvas pažinimas. Supratau, kad šiuolaikinis menas ir amatai yra suvokiami kaip atskiros orbitos, ir norėčiau tai pakeisti. Taip pat pasirodė, kad svarbus elementas čia laikas. Laikas, kurio neskaičiuoju, arba jis yra, eina visai kitokiu greičiu nei mieste.

Kas yra tavo suburta verpėjų grupė? Iš mokymų susiformavusi grupė ar profesionalės? Gal turite kokių nors planų?

„Verpėjos“ yra besitęsiantis projektas, o grupė susiformuoja tuomet, kai kuriamas vasaros simpoziumas. „Verpėjos“ – tai socialinė ir kultūrinė iniciatyva, kurioje dalyvauja šiuolaikinio meno kūrėjai ir vietos bendruomenės. Projektu norima ne tik užfiksuoti tradicijų, papročių likučius, bet ir inicijuoti veiklas, skatinančias profesionalaus šiuolaikinio meno ir nykstančių kaimo veiklų pokalbį. Simpoziumą sumaniau 2017 metais kaip dešimties dienų trukmės meno profesionalų susirinkimą Dzūkijoje. Su Danute Gambickaite, Milda Laužikaite ir Jurgita Žvinklyte vaikščiojom po miškuose paskendusius kaimus, kalbinome senoles, klausėmės istorijų, surengėme verpimo dirbtuves Margionių kaime ir savo įžvalgas pristatėme Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato leidinyje „Šalcinis“ (http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/22043/leidiniai/laikrastis-salcinis.html).

Pernai Jurgitai pasiūlius „Verpėjas“ surengti Aukštaitijoje, prie mūsų prisijungė menininkės Indrė Liškauskaitė ir Aurelija Maknytė, biologas Ainis Pivoras ir indologė Kristė Krupoviesaitė. Skirtingos mūsų patirtys ir veiklos sritys mums padėjo sukurti daugiasluoksnę temos plėtotę, kurią sudėjome į leidinį. Supratau, kad „Verpėjos“ yra gilus šaltinis, kurį noriu ir toliau tęsti, todėl rugpjūčio mėnesį planuoju surengti simpoziumą vėl Dzūkijoje ir pakviesti naujų dalyvių.

Kairėnų botanikos sode vyko „Verpėjų orkestras“ – ratelių garsą papildė elektronika, šviesa. Kokio rezultato siekėte? Gal gali nusakyti sumanymą?

„Verpėjų orkestras“ Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sode yra jau penktasis (pernai vyko Salų kaime, Utenoje, Anykščiuose ir Klaipėdoje). Dažniausiai tai dviejų dienų trukmės renginys, į kurį kviečiant atvirai susirenka įvairaus amžiaus ir patirties žmonės, norintys išmokti verpti arba jau dalyvavę „Verpėjų“ projekte. Vyksta intensyvus mokymasis, dalinimasis patirtimi, pokalbiai apie vilną ir kitus vietinius pluoštus, tekstilės pramonės taršą, ekologiją, senų verpimo ratelių taisymas. Antros dienos vakare vyksta viešas pasirodymas su mikrofonais įgarsintais rateliais. Nėra nei kompozicijos, nei dirigento, nei scenografijos, o garso ir apšvietimo estetika gana eklektiška, priklausanti nuo verpimo ratelių, erdvės ir vietos. Aš paprašau visų dalyvių verpti sutartą laiką įsiklausant vienų į kitus pagal savo vidinį laikrodį. Susiklausymas ir garso pastiprinimas padeda susitelkti, nekalbant susikurti vienybės jausmą, tai yra tarsi iniciacija į verpėjų bendriją, o stebėtojai tampa iniciacijos liudininkai. „Verpėjų orkestras“ tai vienur, tai kitur susiformuoja kaip vis auganti gyva verpėjų bendrija. Ieškau naujų netikėtų menui atsirasti vietų – pakraščių, o kartu ir naujos meno produkcijos – vartojimo formos, kai žiūrovai ir dalyviai susilieja.

Kas pirmiausia tau yra verpimas? Empirinis malonus procesas ar mitinis veiksmas, o gal naudingas amatas?

Verpimas man yra kasdieninis darbas, ir jo prasmės aš nenoriu vienu žodžiu nusakyti. Kad tai nėra tiesiog tik vienas iš daugelio amatų, mums priminė Kristė Krupoviesaitė savo tekste antrojo „Verpėjų“ simpoziumo leidinyje. Ji pasakoja apie ratelį, kuris yra ne tik Indijos mitologijos ir filosofijos dalis, bet ir Indijos pilietinio pasipriešinimo simbolis.

Buitinis rankų darbas tavo kūryboje pasirodo ne pirmą kartą: kepei sausainius kuratoriams būdama rezidencijoje, virei uogienes ir rodei jas „Vartų“ galerijoje. Ar taip ironizuoji meno pasaulio rimtumą? Sveri meno ir gyvenimo santykį labiau į gyvenimo?

Galbūt taip kvestionuoju išliekamąją meno vertę, bandau suardyti tvarką, įmesdama klaidą. Pavyzdžiui, uogienės turėjo didžiausią pasisekimą galerijoje, o bulvės ir obuoliai suvyto sausoje galerijos erdvėje ir pasirodymo pabaigos nesulaukė, man jų buvo labai gaila.

Dabar labai susidomėjau meistryste, kai tik laikas ir nuoseklus darbas leidžia pasiekti unikalų rezultatą. Kūrinys yra suaugęs su žmogumi ir baigiasi su jo mirtimi, nes svarbu ne pats artefaktas, o žmogaus meistrystė. Tuomet nebetenka prasmės kūrinio parodymas galerijoje, tik gyvas bendravimas gali būti pilnavertis kūrinio skaitymo būdas.

Gal esi ką sumaniusi artimiausiu metu? Ar tavo vienkiemis atviras lankytojams? Kokios įmanomos formos?

Mano namai yra paprasta kaimo pirkia, visą jos erdvę užima dirbtuvė. Svečius priimu, bet tai nėra renginių vieta. Kviečiu į „Verpėjų“ simpoziumo verpimo dirbtuves, kurios vyks rugpjūtį Dzūkijoje.

Minėjai, kad prisidedi prie „Pelkių dienos“ renginio Dzūkijos nacionaliniame parke organizavimo. Kokie įspūdžiai?

„Pelkių dienos“ šventė buvo neeilinė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato direkcijai. Juos aplankė Nomeda ir Gediminas Urbonai ir nušvietė „Swamp School“ projektą. Parko darbuotojai labai nuoširdžiai padirbėjo ir surengė savo pelkių versijos pasirodymą. Aš talkinau tekstilės dizaino srityje sukurdama pelkinio kimino ląstelės su pertvarėlėmis formos mezgimo raštą Čepkelių pelkės tyrinėtojos dr. Onutės Grigaitės kostiumui. Dar buvo ekskursija į raistą ir visokius turistinius objektus.

Toks sąmoningas atsitraukimas ir įsitraukimas man daro didžiulį įspūdį ir šiek tiek jungiasi paralele su neseniai skaityta Marinos Abramović knyga „Eiti kiaurai sienas“. Joje aprašytas laikotarpis, kai ji su Ulajumi gyveno mikroautobuse ir talkino ūkininkams prie gyvulių, Marina megzdavo iš čia pat augančių avių vilnos. Ji irgi kalba apie santykį su žiūrovu, kitą meno patyrimą, dalinimąsi. Nors galiausiai ji pati grįžo į meno pasaulio centrus ir man atrodo kaip dėmesiu mintanti hidra. Ar šios menininkės kūryba, jos idėjos tave kaip nors veikia?

Tai nėra mano pati mėgstamiausia menininkė, nors knygą ir aš neseniai skaičiau maždaug iki to periodo apie gyvenimą mikroautobuse. Nuotraukoje su mezgančia Marina pastebėjau namų darbo dar neišvytas siūlų gijas, ir pagalvojau, kad nuostabu, jog Marina greičiausiai moka verpti ir mes galėtume kartu paverpti. Kartą mes su šuniu vardu Banga nuvažiavome į MO atidarymą ir įsiprašėme vidun, nors šunims ten lankytis, pasirodo, draudžiama. Lipdama laiptais įsivaizdavau, kad viršuje pamatysiu Mariną, drožiančią kaulus, ir mano Banga bus labai laiminga, galėdama dalyvauti.

Kaip manai, ar gyvenimas miške laikinas?

Taip.

Kalbino Monika Krikštopaitytė