Autorius: Kauno bienalė

Kauno bienalė

„Kauno bienalė“ įgyvendindama tarptautinį platformų projektą „Stebuklingi kilimai“ (ang. „MagiC Carpets“) šiais metais keičia savo veiklas ir dėmesį skirs šalies menininkų bei vietos bendruomenių iniciatyvoms. Penki tarpdisciplininiai projektai įtrauks skirtingas Kauno miesto ir rajono bendruomenes.

Kauno bienalė

Specialiai 12-ai Kauno bienalei sukurtas menininko iš Ukrainos Mykola Ridnyi darbas  „Dingęs bagažas“ dar kurį laiką bus pristatomas mieste. Vieną juodžiausių ir skaudžiausių istorijos periodų – Holokaustą – prisiminti skatinantis kūrinys, šią vasarą buvo eksponuojamas Kauno geležinkelio stotyje. Pasibaigus parodai „Po išvykimo | Prieš atvykstant“, milžiniškose dviejų metrų vazos, kuriuose Kauno geto kasdienybę atspindintys piešiniai, buvo perkeltos į naują ekspozicijos vietą – Kauno IX forto muziejų.

Kauno bienalė

Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone, JAV gyvenantys menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui atskubėjo į Kauną. Čia, Vytauto Didžiojo universitete, jiems suteiktas vizituojančių profesorių statusas, o 12-oje Kauno bienalėje eksponuojamas svarbus menininkų gimtajai šaliai kūrinys „Družba“.

Jūsų kūryba pastaraisiais metais glaudžiai siejasi su pelkėmis: Venecijos bienalei buvo įrengtas „Pelkių paviljonas“, toliau tęsiama „Pelkių mokyklos“ veikla, inicijuojami tyrinėjimai ir ekspozicijos... Pelkes sudaro labai daug elementų, tiek augmenija, tiek visi dariniai ir įvairi gyvūnija. Kurie elementai atspindėtų kiekvieną iš jūsų ar judu kaip duetą?
Nomeda: Jei jau reikia kažką išskirti, pirmiausia pagalvoju apie tai, kas įsiminė iš paskutinių susitikimų pelkėje-lagūnoje šių metų gegužės–birželio mėnesiais rezidencijos Venecijoje metu. Tai – salikornija (lot. salicornia) – žavus ir labai skanus augalas. Norėčiau ja būti. „Pelkių mokyklos“ kūrinių kolekcijoje, šiuo metu eksponuojamoje VDU Kaune, yra islandų dizainerio Tomas Pausz darbas, kuris vizualizuoja kaip salikornija „kuria“ žemę ir padeda įsitvirtinti kitiems augalams.

Kauno bienalė

Ar pamenate tą jausmą, kai leidžiatės savo mylimo miesto nepažintais takais, ar nustembate pakėlę galvą kasdieniame maršrute. Tokias atradimų kupinas ekskursijas siūlo 12-oji Kauno bienalė, viešosiose erdvėse išsidėsčiusius objektus apipindama pasakojimais, kviesdama stabtelti ne tik prie meno kūrinių, bet ir prie miesto architektūros bei istorijos kontekstų. Trys maršrutai,su bienalės gidų komanda: „30 šviesų“, „2 žingsniai“ ir „99 metrai“, laukia pakeleivių liepos - rugsėjo mėnesiais. Prieš prasidedant kelionei, kviečiame į pažintį su vienais šių ekskursijų idėjos autorių, architektu Algimantu Grigu bei menotyrininke Juste Litinskaite.

Abu esate profesionaliais gidai. Kuo Jus sužavėjo ši profesija?

Algimantas Grigas (A. G.)
Gidas – tai vedlys kelionėje. Vaikystėje leisdavausi į žygius su draugais ir juose visada būdavo  vadas, nes be jo niekur nenueisi arba eisi ratais. Gidas žino kelią arba ėjimo būdą. Gidavimas gali būti ir meninė priemonė. Gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikras savybes – pavyzdžiui gerą orientaciją erdvėje, žinias arba garsų balsą, nebijantis auditorijos. O svarbiausia – noras.

Justė Litinskaitė (J. L.) Man gidas pirmiausia yra patirčių kūrėjas. Teisingai Algimantas pastebėjo – tai žmogus-vedlys, savotiškai diktuojantis kelią ir pažinimo eigą, padedantis atrasti tam tikrus objektus.  Sutinku, kad gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikrų savybių. Manau, kad svarbiausia jų – tai gebėjimas ekskursijos metu sukurti betarpišką atmosferą, kurioje būtų nebaisu klausti, paprieštarauti vienai ar kitai nuomonei, nebijoti megzti dialogus. Man patinka dialogai su žmonėmis, kuriuos galima užmegzti ekskursijų metu. Negana to, gidavimą suprantu kaip savotišką asmeninį-menotyrinį tyrimą, kurio metu aiškinuosi, ką žmonės mato, ko nemato ir ką nori matyti mene. Man visa tai yra beprotiškai įdomu.

Algimantai, kokiais keliais atkeliavote į Kauno bienalės gidų komandą?
A. L. Pagal profesiją esu architektas. 2015 m., pirmajame „Open House Vilnius“ susitikau kelis bičiulius, su kuriais pradėjome „Ekskursą”. Pirmiausia, norėjome turėti panašias į „Open House“ ekskursijas Kaune, erdves tyrinėti savu formatu – trumpai, be sudėtingų architektūrinių terminų, pristatyti objektus, įtraukiant žmones. Rengėme vasaros ciklus, vėliau prasidėjo liepos 6-osios dienos festivalis. Komanda keičiasi, pulsuoja: tai architektai, menotyrininkai, istorikai su kuriais galime diskutuoti. Visi žmonės skirtingai mato aplinką, o kartu galime parengti ekskursijas, kurios būtų kuo universalesnės, bet ne mažiau įdomios. Nuo 2017 m.  „Ekskurso“ komanda prisijungė prie Kauno bienalės. Vienuoliktoji Kauno bienalė buvo unikali, nes beveik visi darbai buvo mieste ir geriausiai ją patirti buvo galima su gidu, vaikštant nuo vieno darbo prie kito. Mes buvome palyda, pasakojantys apie tą vietą, kurioje atsidūrė meno kūrinys, taip suteikiant papildomo konteksto. Menininkas sukuria darbą erdvėje, čia meno darbas sukuria tam tikrus raibuliavimus. Šiųmetinėje bienalėje vedžiojame žmones pagal objektų geografinį išsidėstymą, trimis skirtingais maršrutais, pristatydami meno kūrinius miesto kontekste.

Juste, tai Jums – trečioji Kauno bienalė. Taip pat esate pradedančioji meno kuratorė, bendraujate su menininkais. Kokius virsmus pastebite Kauno bienalėje?
J. L. Kiekviena bienalė – tai atskira istorija ir kelionė. Šiemet kelionė taip pat yra ir pagrindinė bienalės tema. Kiekviena bienalė yra savita. Skirtingi kuratoriai suburia vis kitą menininkų komandą, o kiekvienas iš jų pagrindinę bienalės temą papildo naujomis idėjomis. Šiųmetinė bienalė išskirtinė tuo, kad pirmą kartą ją kuruoja daugiau nei vienas kuratorius, vystomas bendrakuratorystės principas. Pati bienalė įdomi dar ir tuo, kad kadaise ji buvo tekstilės bienalė ir tik vėliau tapo šiuolaikinio meno paroda. Ji eksperimentatyvi, vis dažniau išeina iš tradicinio meno erdvių. Su kiekviena bienale galima justi tam tikrą lemiamą posūkį, kuris neretai yra plėtojamas ir tęsiamas vėlesnėse bienalėse.

Ką reiškia ekskursija? Jums patiems ji labiau potyris ar procesas?
J. L. Tai procesas, kuriantis potyrius, kurių kiekvienoje ekskursijoje gali būti ne vienas. Ekskursijos metu kiekvienas jos dalyvis išgyvena skirtingas patirtis. Be to, tai daugybės pasaulėžiūrų susitikimas. Mes gidai, ekskursijų metu tarsi būname dominuojantys asmenys, bet kartais labai netikėtai galime užmegzti lygiavertį dialogą su ekskursijų dalyviais.

Kauno bienalės ekskursija „30 šviesų“, vinguriuoja nuo Autobusų stoties iki Paveikslų galerijos. O kaip ją apibūdintumėte Jūs, ko galėtų žmogus tikėtis ir kokie akcentai šioje ekskursijoje - svarbiausi?
J. L. Kaip jau minėjo Algimantas, kurdami idėjas kiekvienai ekskursijai atsispyrėme nuo geografinių koordinačių. Šioje ekskursijoje koncentruojamės į tarpkultūriškumo temą. Pastebėjome, kad nemažai šioje geografinėje atkarpoje esančių menininkų kūrinių yra tarpkultūrinio diskurso dalis. Šios ekskursijos centre turime menininko Roberto Narkaus instaliaciją, kuri yra sudaryta iš trisdešimt kelių oro uosto pakilimo-nusileidimo tako lempų, tad ir ekskursija pavadinta „30 šviesų”. Kūrinys labai įdomiai papildo temą.
A. G. Svarbu parėžti, kad ekskursijų metu lankomi bienalės meno kūriniai, tačiau pasakojame ir apie jų buvimo erdvę – Ramybės parką, Kauno autobusų stotį. Arba turo metu patenkame ten, kur įprastai durys būna uždarytos, kaip ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje.  

Kokia būtų šios ekskursijos „razina”? J. L.  Aš labai mėgstu ironiją, satyrą, gebėjimą kalbėti apie labai rimtus ir sudėtingus ar skaudžius dalykus su humoru. Šioje ekskursijoje yra tokių kūrinių, tai Ghenadie Popescu „Vidury”, Adrian Melis „Nebuvimo nauda. Pasiteisinimai neiti į darbą”, Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)”. A. G. Man patinka pasakoti apie meno kūrinius, tuo pačiu pabrėžiant, kur jie atsidūrė. Kai tu įeini į galeriją pro ten, kur niekada neitum, arba parke, kuriame niekada nesilankai randi netikėtą kūrinį, išgirsti parko istoriją – tai tampa geriausiomis „razinomis“.
Kaip tinkamai pasiruošti ekskursijai?
J. L. Labai svarbu – patogūs batai. A. G. Reikia būti pavalgius, turėti kepurę nuo saulės. Iš tiesų fiziologiniai poreikiai yra labai svarbūs, tai matau vedant ekskursiją. Pavyzdžiui, tikrai sunku klausyti, jei esi alkanas, tuomet stojame su grupe pakeliui užkąsti ar atsigerti.
J. L. Pritariu, o tada jau kyla intelektualiniai poreikiai, kuriuos mes patenkinsime su kaupu.

Ką rekomenduotumėte žmogui, stokojančiam kantrybės ar dėmesio sutelkimo? Ar gali ekskursiją rinktis smalsus, tačiau žmogus-nenuorama.

A. G. Mūsų ekskursijos sukonstruotos taip, kad mes pasakojame apie meno kūrinius mieste: mes vaikštome po jį ir pasakojame apie Kauną, apie miesto gatvės meną, apie čia esančius parkus, pastatus, tarpukario architektūrą. Miestas – universali patirtis, nepaliekanti abejingų. Kauno bienalėje kaip įkvėpimo šaltinis, kaip atspirties taškas, tai atsispindi net kelių menininkų kūriniuose.
J. L. Kiek laiko užtrunkame prie kiekvieno objekto, labai priklauso nuo to, kiek jis kelia klausimų. Kadangi dalis ekskursijos vyksta viešose miesto erdvėse, dinamikos tikrai netrūksta. Aš į ekskursijas žiūriu iš menotyrinės perspektyvos, tad su manimi žmonės daugiau sužino apie meno kūrinius ir nuolatines menininkų praktikas, stengiuosi paminėti kuo įdomesnius faktus, aptarti daugiau ankstesnių menininkų kūrinių. Kiekviena ekskursija yra pakankamai unikali. Niekas nežino kur ateis, o tai ką atras – atsitiktinumo klausimas, bet tikrai kažką ras net ir „smalsuolis-nenuorama“.

Ką kiekvienam jūsų reiškia kelionė? Kur dabar esate – po išvykimo, ar prieš atvykstant?
J. L. Aš esu absoliučiai ir visomis prasmėmis „po išvykimo, prieš atvykstant“. Manau, kad tai nuolatinė kiekvieno mūsų būsena gyvenime, su tam tikromis stotelėmis.
A. G. Dabar esu tranzitinėje būsenoje. Nors gyvenu vienoj vietoj, sėsliai, bet galvoje – kelionė.

12-osios Kauno bienalės parodos „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ artimiausios ekskursijos: „30 šviesų“ liepos 13 d. 14 val.
„99 metrai" liepos 18 d. 21 val.
„99 metrai” liepos 20 d. 14 val.
„2 žingsniai“ liepos 27 d. 14 val.
Daugiau informacijos: www.bienale.lt/2019/ekskursijos .

Kauno bienalė

Birželio 7-9 dienomis, šventinių renginių savaitgaliu Kaune prasideda bene didžiausias šių metų kultūros renginys Lietuvoje, 12-oji Kauno bienalė. Iki pat rudens atvirose miesto erdvėse, muziejuose bei netradicinėse menui vietose įsikursianti bienalės ekspozicija PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT, kvies leistis į kelionę šiuolaikinio meno maršrutais.

Trisdešimties menininkų iš viso pasaulio kūriniai ir instaliacijos šių metų bienalėje tyrinės kelionės temą, kvies susipažinti su Kauno, Lietuvos ir tarptautinėmis patirtimis, neatsiejamomis nuo judėjimo ir pokyčių jausmo. Parodos eksponatai bus įkurti skirtingose miesto muziejuose bei netradicinėse viešosiose erdvėse – Kauno geležinkelio ir autobusų stotyse bei jų prieigose, specialiai atgabentuose traukinių vagonuose, autostradoje Vilnius-Kaunas ir senosiose Kauno kapinėse. Daugiau kaip dešimt šių metų bienalės kūrinių sukurti specialiai Kaunui liks miesto urbanistinės istorijos dalimi.

Didysis Kauno bienalės atidarymas birželio 7 d. 18:00 val., prasidės Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios specialiai šiam vakarui sukurtas jungtinis menininkų performansas nusidrieks iki pat Kauno paveikslų galerijos.   

Birželio 8-9 d., Kauno paveikslų galerijoje, Kauno menininkų namuose bei Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyks performansų programa. Kauno bienalės atidarymo savaitgalį bus pristatyti menininkės iš Argentinos Amalia Pica darbas „A ∩ B ∩ C (Line)“, Jasminos Cibic (Slovėnija) performansas „Klimato kaita“, italės kūrėjos Francescos Grilli kūrinys „Užmiršti orą“. Jungtinis menininkių Ingos Galinytės (Lietuva) ir Anna Papathanasiou (Graikija/Kanada) darbas „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“ Kauno geležinkelio stotyje bendrai patirčiai įsitrauks ir žiūrovus. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį publika yra kviečiama prisidėti prie miegojimas po žvaigždėmis veiksmo ir kartu pasitikti saulėtekį.

Nuo birželio 8 d. Kauno bienalė miestiečius ir miesto svečius su menininkais bei jų darbais kviečia susipažinti specialiose teminėse ekskursijose. Įdomūs pasakojimai ir istorijos, kartu su profesionaliais gidais keliaus maršrutais „99 metrai“, „30 šviesų“ ir „2 žingsniai“.

Tema „99 metrai“ – tai laukimo jaudulys Kauno geležinkelio stotyje. Kartu su gidais bus nagrinėjami Lietuvos ir pasaulio laikinumo, tapatybės, vertybių, ryšių ir konfliktų atspindžiai. Ekskursija, jungianti Kauno autobusų stotį ir Kauno paveikslų galeriją, „30 šviesų“ įtrauks į žaidimą identitetu, tautos ir kultūros sąvokomis. Atsigręždamas į architektūrą ir viešąsias erdves, tapusias laikinomis galerijomis, turas „2 žingsniai“ įtrauks į miesto istoriją Kauno paveikslų galerijoje ir Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje.

Didysis atidarymo savaitgalis birželio 7 – 9 dienomis pradės 12-ąją Kauno bienalę PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT. Bienalės paroda, ekskursijos ir edukaciniai renginiai Kaune vyks iki pat rugsėjo 29 dienos. Daugiau informacijos: www.bienale.lt. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kauno bienalė

12-osios Kauno bienalės parodoje „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ bus pristatyti Kaune reziduojančių menininkių kūriniai. Tai – projekto „Stebuklingi kilimai“ („MagiC Carpets“) rezidenčių Anos Kovačić ir Sonjos Jo meniniai tyrimai. Menininkė iš Kroatijos Ana Kovačić savo tyrimui Kaune pasirinko prof. Tado Ivanausko asmenybę, o serbų kilmės menininkė Sonja Jo tyrinėjo Šančių rajoną, rinkdama jo gyventojų ir fabrikų istorijas.

Projektas „Stebuklingi kilimai“ – tai kūrybiškos Europos iš dalies finansuojamas keturmetis tarptautinis projektas, įtraukiantis 13 organizacijų iš skirtingų Europos šalių bei koordinuojamas Kauno bienalės. Projektas sujungia vietos bendruomenes ir kylančius menininkus bendroms meno veikloms įgyvendinti.

Prof. T. Ivanausko pėdomis besekant Menininkė Ana Kovačić kelionės temos tyrinėjimams pasirinko garsaus lietuvių zoologijos profesoriaus Tado Ivanausko asmenybę. Ana Kovačić rinko profesorių pažinojusių žmonių istorijas, įskaitant jo įdukros vyrą prof. Algirdą Baltuškevičių bei prof. Tomą Staniką, lydėjusį profesorių į jo paskutinę ekspediciją 1960 m. Obės upės link vakarų Sibire, Rusijoje. Menininkė aplankė Ventės ragą ir jame įsikūrusią ornitologinę stotį, Žuvinto biosferos rezervatą pietų Lietuvoje, bei Zoologijos muziejų Kauno centre – visi jie trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje įkuti prof. T. Ivanausko iniciatyva.

Menininkė Kauno bienalės lankytojams pristatys trijų dalių įvietintą instaliaciją „Migruojančios rūšys – judėjimo apmąstymai“, sujungiančią tris išskirtines Kauno vietas: Kauno autobusų stoties laukimo salę, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejų ir Obelynės parką. Instaliacijų centre – migruojančių paukščių tema. Anos Kovačic kūriniuose paukščių migracija persipina su šiuolaikiniame pasaulyje paplitusiu žmonių nuolatiniu judėjimu.

Pirmoji instaliacijos dalis – tai Kauno autobusų stotyje įrengtas videokūrinys. Vaizdo įraše matomi menininkų ir kitų gamtos stebėtojų trumpo metražo filmai, įrašas papildytas juodomis ir baltomis fotografijomis iš prof. T. Ivanausko asmeninių albumų, taip pat Anos rezidencijos metu užfiksuotomis paukščių migracijos akimirkomis.

Antroji instaliacijos dalis įsikurs Laisvės alėjoje esančiame Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Šią instaliaciją sudarys 4 dioramos, pasakojančios istoriją apie kasmetinį paukščių migracijos ciklą ir jų kelionių niuansus: lizdų sukimą, migracinį nerimą, didelių vandens telkinių vengimą ir kai kurių paukščių kelionę net iki Pietų Afrikos Respublikos.

Paskutinė, trečioji instaliacijos dalis – tai paukščių stebėjimo stotis – įsikūrusi Obelynės parke, Akademijoje, netoli prof. T. Ivanausko sodybos. Paukščių stebėjimo stotis suręsta iš aplinkui Obelynę esančiuose miškuose surinktų medžių kamienų. Joje bus įrengti skirtingi paukščiams reikalingi įrengimai: lesykla, vandens maudyklėlė ir vieta, kurioje žmonės gali sėdėti ir stebėti paukščius. Pagrindinis šios instaliacijos tikslas – skatinti vietos žmones naudotis Obelynės parku poilsio reikmėms, priartinti juos prie gamtos ir ištirti tiek paukščių, tiek ir žmonių migravimo ypatumus.

Ana Kovačić (g. 1986 m.) Zagrebe gyvenanti ir dirbanti multimedijų menininkė, savo darbuose menininkė tiria ryšį tarp asmeninės ir socialinės atminties ir to, kaip atmintis įsirašiusi mūsų kūnuose ir mūsų gyvenamojoje erdvėje. Ekonominės ir politinės transformacijos, darbo ieškančių ir migruojančių žmonių istorijos, atotrūkis tarp čia ir ten, dabarties ir praeities – tai atsikartojančios jos darbų temos. Juose nagrinėjami įvairialypiai jos analizuojamose vietose vykstantys pokyčiai – ar tai būtų apleistas kaimas, perėja, vyno darykla ar jos šeimos butas. Savo darbuose menininkė pasitelkia asmenines istorijas, padedančias jai kalbėti apie „didesnes“ temas platesniame kontekste: nostalgiją, priklausymo kažkam jausmą, tapatybės paieškas ir nesaugumo jausmą.

Šančių fabrikai ir besikeičiantis darbuotojo gyvenimas
Menininkę iš Serbijos Sonją Jo patraukė Šančių rajono istorijos. Menininkė sukūrė projektą „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio", kuriame nagrinėjamos istorinės, 1990 metais Lietuvoje vykusios transformacijos. Į šią temą pažvelgiama iš buvusių Šančių fabrikų istorijos perspektyvos. Konceptualumo prasme Sonja Jo atskleidžia nenutrūkusį ryšį tarp pramonės ir politikos, ar tiksliau – kaip į pelno siekimą nukreiptas mąstymas prisitaiko prie savo laikų politinių ir ekonominių galimybių. Menininkės atspirties tašku tapo asmeniniai buvusių Šančių fabrikų darbuotojų liudijimai apie istorinius režimų pasikeitimus, o patį projektą sudaro dvi dalys.

Pirmoji projekto dalis – „Kaip ištaisyti savo istoriją“ atskleidžia asmenines buvusių fabrikų darbuotojų istorijas, bei jų bandymą naviguoti neramiuose komunistinių ir kapitalistinių režimų politinių ir industrinių audrų vandenyse. Menininkė surinko vietinių darbuotojų mintis, jausmus ir nuomones, ir jas įkūnijo fizinėje skulptūros formoje. Raudonų ir baltų plytų skulptūrinės konstrukcijos liudija apie komunistinės ir kapitalistinės ideologijos sankirtą. Šios skulptūros ir jų fotografijos pristatomos Kauno Šančių poliklinikoje.

Antroji projekto dalis – „Kaip atsikratyti savo istorijos“ – tai videokūrinys ir instaliacija, kurių tikslas parodyti sąlygas, kuriomis Kaunas ir likusi Lietuva priėmė visas ideologines savo istorijos transformacijas. Vaizdo įraše motyvacines kalbas sako vis savo kalbėjimo manierą bekeičianti pranešėja. Pagrindinė žinutė žiūrovui – kad istorinių ir šiuolaikinių politinių įvykių priėmimas – tai asmeninis pasirinkimas. Tuo tarpu video kūrinį lydinčią instaliaciją sudaro raudonas, sovietinį režimą simbolizuojantis kilimas, ir buvusiuose Šančių fabrikuose rastos medžiagos – dulkės bei įvairios atliekos. Instaliacija siekiama parodyti, jog kad ir kaip stengtumeisi, savo istorijos neįmanoma atsikratyti, nes ji palieka savo žymę. Ši kūrinio dalis yra pristatoma Kauno paveikslų galerijoje.

Sonja Jo (g. 1992 m.) – gyvena ir dirba Novi Sade, Serbijoje. Jos kuriamų skulptūrų ir instaliacijų centre – vizualiosios kultūros įtaka kasdienei komunikacijai, pradedant nuo vaikystės žaidimų, TV reklamų iki raudonos penkiakampės žvaigždės. S. Jo seka šių kasdien sutinkamų simbolių transformaciją, kvestionuodama dvi nesutaikomas gyvenimo koncepcijas – praeities ideologijas ir šiuolaikinį gyvenimą. Menininkės darbuose atsikartojančios temos – tai dviprasmė praeities ir dabarties prigimtis bei prasmės transformacijos skirtingose ideologinėse sąlygose.

Kelionės metaforose
12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT vyks birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis. Šiemet bienalė tyrinėja kelionę plačiąja prasme, tarpinę būseną, procesus ir metaforas, Kauno daugiasluoksnius kontekstus ir kultūrinį identitetą. Šių metų birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno traukinių stotyje ir jos prieigose, Kauno paveikslų galerijoje, miesto viešose ir muziejinėse erdvėse. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys bene trisdešimties menininkų darbai, iš kurių net daugiau kaip dešimt – sukurti specialiai Kaunui. Didysis atidarymo savaitgalis birželio 7 – 9 d. Daugiau informacijos: www.bienale.lt. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kauno bienalė

Kuratoriai: Elisabeth Del Prete, Daniel Milnes, Lýdia Pribišová, Neringa Stoškutė, Alessandra Troncone
Konsultuojantis kuratorius: Lewis Biggs

Šių metų birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno geležinkelio stotyje ir jos prieigose, viešosiose miesto erdvėse, Kauno paveikslų galerijoje. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys 26 menininkų iš viso pasaulio darbai, iš kurių net 11– sukurti specialiai Kaunui.

12-oji Kauno bienalė tyrinėja kelionę, kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą. Pažvelgę į ne tokią tolimą praeitį pamatysime, kad Kaunui teko išgyventi nemažai politinių pokyčių; buvo pereita iš vieno režimo į kitą. Net ir dvidešimt metų trukusį klestėjimo etapą, kai Lenkijai užėmus Vilnių tarp 1919 m. ir 1940 m. Kaunas buvo tapęs laikinąja sostine, miestas praleido laukdamas – pasiruošęs vėl susigrąžinti antro pagal dydį miesto titulą po pirmosios sostinės išvadavimo. Deja, po to ėjo sovietų okupacija, po jos – nacistinės Vokietijos, tada vėl sovietų, kol galiausiai Lietuva atgavo nepriklausomybę 1990 m. Šalis tapo Europos Sąjungos nare 2004 m. Ši įvykių grandinė ne tik atkūrė Lietuvos suverenitetą, bet ir sugrąžino Kaunui antrojo pagal dydį miesto statusą su nepajudinama laikinosios sostinės pravarde. Šie nesibaigiantys pokyčiai panardino miestą į kolektyvinę amneziją, kurią paskatino prieštaringos skirtingų kartų patirtys. Laukdamas savo Europos kultūros sostinės kadencijos 2022-aisiais, Kaunas siekia susikurti kelią į ateitį, grįstą savo paties sąlygomis, mitologizuodamas sudėtingą praeitį, kad užrašytų naujų, dabarties pasakojimų.

PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT pasitelkia Kauno istoriją, kaip išeities tašką, kad galėtų išnagrinėti platesnę perėjimo sąvoką asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų kontekste. Parodoje matyti kaip dezorientacijos jausmas, lydintis šiuolaikinę mūsų egzistenciją pasauliniu mastu, susipina su konkrečiomis tautos kūrimo sociopolitinėmis realijomis Naujuosiuose Rytuose, kur alternatyvūs europiniai susivienijimai po truputį atsiskiria nuo praeities režimų. Be šių istorinių ir geopolitinių naratyvų, parodoje ieškoma poetiškesnių strategijų, kurios padėtų pavaizduoti, o galbūt ir įveikti nesaugumo būklę. Norint susiorientuoti neaiškioje teritorijoje, naudojamos absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės. Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT šie pereinamieji momentai traktuojami ne tik kaip kontempliacijos, laukimo ar abejonės galimybė, bet taip pat, kaip raginimas veikti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – ieškant savo vietos pasaulyje.

Birželio 7 d. 18 val. - didysis Kauno bienalės atidarymas sujungs Kauno geležinkelio stotį ir Kauno paveikslų galeriją.

Birželio 8-9 d. - įvairūs Lietuvos ir užsienio menininkų performasai Kauno menininkų namuose, Kauno geležinkelio stotyje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Kauno paveikslų galerijoje, specialios ekskursijos Kauno bienalės maršrutu.

„MagiC Carpets" (Stebuklingi kilimai) projekto rezidenčių Ana Kovačic ir Sonja Jo projektų pristatymas.

2019 06 07 - 09 29 - parodos PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT lankymas, renginiai, ekskursijos, edukacijos.

Kauno bienalė

Kas yra paminklas? Koks, kada, kodėl, jis galėtų būti ar nebūti? Kokių paminklų mums reikia ar nereikia šiandien, kaip jie mus veikia ar neveikia? Tokius klausimus 2017 m. kėlė 11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“, kuruojama menininkės ir rašytojos Paulinos Pukytės. Šis viešųjų erdvių projektas oponavo konservatyviam ir autoritariškam paminklų tradicionalizmui ir juose įkūnytai didaktikai ir demagogijai. Jis skatino radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias kolektyvinės atminties įamžinimo idėjas ir formas, pakviesdamas Lietuvos ir užsienio menininkus tirti sudėtingą Kauno (ir Lietuvos) istoriją ne tik permąstant buvusius ir esamus bet ir įsivaizduojant galimus (ar negalimus) naujus paminklus. Akcentuodama paminklinimo paradoksalumą knyga-katalogas PAMINKLO (NE)GALIMYBĖ toliau kelia šiuos klausimus ir ieško atsakymų – tiek teorinių, tiek praktinių, – ne tik pateikdama šio sėkmingo projekto dokumentaciją (įskaitant kontekstines parodas ir žodinę programą), bet ir atskleisdama kai kurių įvietintų kūrinių paslaptis bei žiūrovų reakcijas į juos. Mūsų viešosiose erdvėse toliau dygstant abejotinos meninės vertės, kilmės ir paskirties statuloms, paminklo (ne)galimybės klausimas nepraranda savo aktualumo.

Knygos sudarytoja – Paulina Pukytė. Autoriai: Paulina Pukytė, Rasa Antanavičiūtė, Udi Edelman, Laima Kreivytė.
 
Knygą „Paminklo (ne)galimybė“ įsigyti galite Knygų mugės Kauno menininkų namų stende, Nacionalinėje dailės galerijoje, Kauno bienalės tinklapyje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kauno bienalė

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT tyrinėja kelionę plačiąja prasme, tarpinę būseną, procesus ir metaforas, Kauno daugiasluoksnius kontekstus ir kultūrinį identitetą. Šių metų birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno traukinių stotyje ir jos prieigose, Ramybės parke, Kauno paveikslų galerijoje. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys 26 menininkų darbai, iš kurių net 9 – sukurti specialiai Kaunui.

Parodos PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT koncepcija

12-oji Kauno bienalė tyrinėja kelionę, kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą. Pažvelgę į ne tokią tolimą praeitį pamatysime, kad Kaunui teko išgyventi nemažai politinių pokyčių; buvo pereita iš vieno režimo į kitą. Net ir dvidešimt metų trukusį klestėjimo etapą, kai Lenkijai užėmus Vilnių tarp 1919 m. ir 1940 m. Kaunas buvo tapęs laikinąja sostine, miestas praleido laukime – pasiruošęs vėl susigrąžinti antro pagal dydį miesto titulą po pirmosios sostinės išvadavimo. Deja, po to sekė sovietų okupacija, po jos – nacistinės Vokietijos, ir vėl sovietų, kol galiausiai Lietuva atgavo nepriklausomybę 1990 m. Šalis tapo Europos Sąjungos nare 2004 m. Ši įvykių grandinė ne tik atkūrė Lietuvos suverenitetą, bet ir sugrąžino Kaunui antrojo pagal dydį miesto statusą su nepajudinama laikinosios sostinės pravarde. Šie nesibaigiantys pokyčiai panardino miestą į kolektyvinę amneziją, kurią paskatino prieštaringos skirtingų kartų patirtys. Laukdamas savo Europos kultūros sostinės kadencijos 2022-aisiais, Kaunas siekia susikurti kelią į ateitį grįstą savo paties sąlygomis, mitologizuodamas sudėtingą praeitį, kad užrašytų naujų, dabarties pasakojimų.
PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT naudoja Kauno istoriją, kaip išeities tašką, kad galėtų išnagrinėti platesnę perėjimo sąvoką asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų kontekste. Parodoje matyti kaip dezorientacijos jausmas, lydintis šiuolaikinę mūsų egzistenciją pasauliniu mastu, susipina su konkrečiomis tautos kūrimo sociopolitinėmis realijomis Naujuosiuose Rytuose, kur alternatyvūs Europiniai susivienijimai po truputį atsiskiria nuo praeities rėžimų. Be šių istorinių ir geopolitinių naratyvų, parodoje ieškoma poetiškesnių strategijų, kurios padėtų pavaizduoti, o galbūt ir įveikti nesaugumo būklę. Norint susiorientuoti neaiškioje teritorijoje naudojamos absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės. Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT šie pereinamieji momentai traktuojami ne tik kaip kontempliacijos, laukimo ar abejonės galimybė, bet taip pat, kaip raginimas veikti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – ieškant savo vietos pasaulyje.

12-osios Kauno bienalės menininkai

12-ai Kauno bienalei specialius kūrinius kurs Jasmina Cibic (Slovėnija, gim. 1979), Johanna Diehl (Vokietija, gim. 1977), Inga Galinytė (Lietuva, gim. 1988), Christian Jankowski (Vokietija, gim. 1968), Laura Kaminskaitė (Lietuva, gim. 1984), Artūras Morozovas (Lietuva, gim. 1984), Robertas Narkus (Lietuva, gim. 1983), Tamu Nkiwane (Didžioji Britanija, gim. 1990), Andrej Polukord (Lietuva, gim. 1990), Mykola Ridnyi (Ukraina, gim. 1985).

Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT taip pat bus eksponuojami menininkų Céline Condorelli (Didžioji Britanija, gim. 1974), Ieva Epnere (Latvija, gim. 1977), Aslan Gaisumov (Čečėnija, gim. 1991), Alberto Garutti (Italija, gim. 1948), Francesca Grilli (Italija, gim. 1978), Laura Grisi (Italija, 1939 – 2017), Bas Jan Ader (Nyderlandai, gim. 1942), Taus Makhacheva (Rusija, gim. 1983), Adrian Melis (Kuba, gim. 1985), Deimantas Narkevičius (Lietuva, gim. 1964), Amalia Pica (Argentina, gim. 1978), Karol Pichler (Slovakija, gim. 1957), Ghenadie Popescu (Moldova, gim. 1971), Naufus Ramírez-Figueroa (Gvatemala, gim. 1978), Balint Szombathy (Serbija, gim. 1950), Gediminas ir Nomeda Urbonai (Lietuva, gim. 1966, gim. 1968) darbai.

Londone kurianti menininkė iš Slovėnijos Jasmina Cibic kuria pasirodymus, instaliacijas ir filmus. Savo darbuose J. Cibic pasitelkia įvairiausias medijų ir teatrinių taktikų suteikiamas galimybes, padedančias pergalvoti ar pakeisti požiūrį į tam tikras konkrečias ideologines formacijas, ir įvairias joms apibrėžti skirtas priemones, kaip menas ir architektūra. Jos darbuose sutinkamos paralelės tarp nacionalinės kultūros kūrimo ir jos vertės siekiant politinių tikslų, skatinant žiūrovą apsvarstyti psichologinių ir minkštosios galios mechanizmų be laikiškumą, kuriais naudojasi autoritarinės struktūros, savaip perkurdamos ir keisdamos realybę. Berlyne kurianti autorė Johanna Diehl išsiskiria konceptualia fotografine akimi. Menininkė pirmiausia suformuoja idėją ar temą, o tuomet leidžiasi į paieškas, kūriniuose sujungdama ideologiją, propagandą, politiką ir nesėkmes. Menininkė Inga Galinytė savo meniniuose projektuose yra eksperimentavusi su įvairiomis medžiagomis ir medijomis, bet jos naujos patirtys teatre, šokyje ir meditacijoje, atvedė ją į scenos menus. Tai viena iš jaunųjų Lietuvos talentų kartos menininkų, pasitelkianti tarpdisciplinines menų praktikas ir ieškanti geriausio mediumo kiekvienam iš savo projektų. Pasaulinį pripažinimą pelnęs šiuolaikinės multimedijos menininkas Christian Jankowski kuria Berlyne ir dirba su vaizdine medžiaga, instaliacija ir fotografija. Lietuvos menininkė Laura Kaminskaitė naudodama objektus ir kalbą, žiūrovų ir klausytojų protuose kuria netikėtus scenarijus ir pasakojimus. Fotožurnalistas Artūras Morozovas, per pastarąjį dešimtmetį nušvietė nemažai svarbiausių Lietuvos ir užsienio įvykių, bei reagavo į įvairias jautrias socialines problemas regionuose, juose vykusių konfliktų metu, ir po jų. Menininkas Robertas Narkus savo praktiką apibūdina kaip „aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje“. Lietuvos menininkas suvienija įprastą ir absurdišką suvokimo, ekonomikos, troškimų ir senėjimo sampratą.  Tuo tarpu menininkas iš Didžiosios Britanijos Tamu Nkiwane  savo darbuose nagrinėja jį supančią aplinką ir iš praeities sklindančius virpesius, pasiekiančius mus surenkant ir perrenkant tam tikras medžiagas ir objektus. Autobiografinio tyrimo motyvai sustiprina autoriaus kūrybą – ar jos centre būtų Londono gatvių šiukšlės, ar, iš naujesnių projektų, mažiau pažįstama Zimbabvės aplinka. Menininkas visuomet komunikuoja tai, kas nematoma ir pamiršta: per ritualinius surinkimo procesus, rašytinį tekstą ir garsą. Andrej Polukord savo tapyba, instaliacija bei atlikimu ir vaizdo menu sukuria nenuspėjamą aplinką ir absurdiškas situacijas, kurios suteikia dvigubą reikšmę ir dviprasmiškumą. Kylantis Ukrainos menininkas, filmų kūrėjas ir  kuratorius Mykola Ridnyi, darbuose apima daugybę medijų nuo ankstyvųjų kolektyvinių akcijų viešosiose erdvėse, iki įvairių įvietintų instaliacijų, skulptūrų, fotografijos ir judančių vaizdų, kuriuos galima dažnai sutikti šiandieninėje jo praktikoje.

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT vyks birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis Kaune. 12-oji Kauno bienalė organizuojama bendrakuratorystės principu, ją kuruoja kylančių kuratorių komanda: Daniel Robert Milnes (Didžioji Britanija / Vokietija), Elisabeth Del Prete (Didžioji Britanija), Lydia Pribišova (Slovakija), Neringa Stoškutė (Lietuva) ir Alessandra Troncone (Italija), konsultuojantis kuratorius Lewis Biggs (Didžioji Britanija). Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos: www.bienale.lt/2019  

Kontaktai išsamesnei informacijai:
Kauno bienalės vadovė
Kotryna Žemaitytė
El. p. [email protected]
Tel. +37060614370

Komunikacijos koordinatorė
Gintarė Žaltauskaitė
El. p. [email protected]
Tel. +370 60059146