7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

ŠMC inf.

Vytenis Burokas. Sanatorija. ŠMC skaitykloje

Kuratorė: Justina Zubaitė
2019.05.15-2019.06.07
Parodos atidarymas 2019 m. gegužės 15 d., trečiadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje

„Atvykau į sanatoriją ieškoti proto ramybės, pauzės. Transformuojanti patirtis. Išgyvenau kūrybinių galių rekuperaciją, taip pat pavyko bent trumpam nutildyti obsesija virtusį norą teisinti kiekvieną savo veiksmą. Tuo metu, kai priklausiau slaptąjai „Pentino draugijai“, nekūriau artefaktų. Visi mūsų kūriniai vykdavo tik mūsų galvose, ir visuomet atsirasdavo tik judant – net ir eidami plačiausia gatve stumdydavomės, glaustydavomės ir nejučiomis bent alkūnės smaigaliu liesdavomės vienas prie kito. Tą pačią akimirką, kai kas nors iš mūsų vis tik pabandydavo kurti medžiagoje – rašyti, paišyti, tverti erdvėje ar tapyti – kiti tuoj pat įjungdavo savo kritinius aparatus ir paralyžuodavo troškimą imtis veiksmo. Mes tai vadinome „sutramdymu“. Viskas likdavo tik žodžių žaidimuose ir ritualiniuose šokiuose.

„Pentino klubas“ buvo hermetiška draugija. Nedaug kas numanė, ką jos nariai veikia ar kas juos sieja. Aišku buvo tik tiek, kad pentinai joje buvo skirti tramdyti ne žirgams, o patiems raiteliams ir vidiniams jų troškimams, besikėsinantiems žengti už regulos ribų. Šis tramdymas buvo savitramda (nepainioti su savitvarda). Jokiu būdu negalima teigti, kad mus kartu laikė tik baimė. Nuolatinis nerimas, jaudulys ir priklausymo kažkam didesniam jausmas taip pat buvo galingos, vieną prie kito mus traukiančios jėgos. Prie to prisidėjo ir grupės charizma, aistra ir nuolatiniai simpoziumai. Kiti galbūt pastebėdavo tam tikrą simboliką, gestus, ženklus, kuriuos gal ir galėjo atpažinti, bet negalėjo pilnai įvardinti nieko, kas už to slypi. Susitikę šokdavome ritualinį šokį, kurį praminėme „tramdymu“. Šokdami tarsi piešėme žvaigždę ar pentiną savo kūnais: energingais, sprogstamais judesiais šuoliuodavome iš erdvės vidurio į išorę, mūsų alkūnės atsiskirdavo, bet susikibdavo delnai, o tada pasileisdavome ir kaip sraigtai sukdamiesi aplink savo ašį keisdavomės vietomis su kitais šokėjais, vikriai ir lengvai griždami į centrą. Mūsų būdavo koks tuzinas, ir visas šis šokis veikė kaip toroidinis magnetizmas. „Tramdymas“ baigdavosi tada, kai visi nariai būdavo susikeitę vietomis ir grįžę ten, kur pradėjo – bet jau kitokie“.

Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje pristatomi Vytenio Buroko akvarelės ir piešiniai tušu — greiti judesiai užrašinėje, jo pramanytos fikcinės bendruomenės ženklai, jėgų atgavimo ritualai. Savo kūryboje menininkas tyrinėja žinių fermentaciją ir metabolizmą, aptrupėjusius kultūrinių įtakų pėdsakus, ir, perleisdamas jas per asmeninių patirčių ir įžvalgų filtrą, jungia į naują visumą.

Vytenis Burokas baigė šiuolaikinės skulptūros ir meno pedagogikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2013–2014 m. buvo „Rupert“ alternatyvios edukacinės programos dalyviu. Keletą metų menininkas dirbo edukacijos ir parodų kuratoriumi Nacionalinėje dailės galerijoje, šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedroje.

Paroda veiks ŠMC skaityklos darbo metu gegužės 15—birželio 7 d.
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

Dėkojame Virginijai Januškevičiūtei, Laurai Kaminskaitei ir Dominykui Liaudanskui.

Monika Krikštopaitytė

Draugai, banano ar vaivorykštės?

Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas

Pasakos suaugusiesiems

Pokalbis su menininke Laisvyde Šalčiūte apie parodą Mantujoje

Galerijai „Contour Art Gallery“ praeitą rudenį pristačius mano darbus „ArtVerona“ meno mugėje, Mantujos kunigaikščių rūmų muziejus (Palazzo Ducale Mantova – didžiausiais architektūrinis muziejaus kompleksas Italijoje, užimantis 34 000 m²), tiksliau, jo vadovai Peteris Assmannas ir Renata Casarin iš visų toje mugėje dalyvavusių menininkų pasirinko mano ir italų skulptoriaus Gehardo Demetzo kandidatūras, kaip geriausiai tinkančias konceptualiam Palazzo Ducale Mantova muziejaus šiuolaikinio meno projektui – meniniam mūsų tarpusavio dialogui ir kartu pokalbiui su kadaise šiuose rūmuose kūrusiais gotikos, Renesanso, baroko menininkais.

Laisvydė Šalčiūtė, „Auksinės bitės“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „Auksinės bitės“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „Europos pagrobimas“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „Europos pagrobimas“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „Veneros gimimas“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „Veneros gimimas“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „Stubinančios nekaltybės būsena“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „Stubinančios nekaltybės būsena“. 2019 m. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Parodos „Coming Out“ fragmentas. E. Pezzini nuotr.
Kristina Stančienė

Serotoninas iš dažų ir drobės

Inos Budrytės paroda „Saulės!“ galerijoje „The Room“

Naujausioje parodoje Ina Budrytė ėmėsi savotiško „užkalbėjimo“, norėdama prisišaukti daugiau vaiskios saulės šviesos, džiugesio, optimizmo. Galerijoje „The Room“ Budrytės darbai rodomi jau antrą kartą – 2018 m. žiemą vyko pirma paroda „Dviejų juodų periodas“, tarsi interliudija į dabartinę, nors jokio parodų ciklo ar diptiko menininkė tikriausiai neplanavo. Po „juodųjų“ atėjo saulės ilgesys – viskas logiška. Tiesa, anąkart buvo akvarelė. Dabar – tapyba, kuri galbūt geriau, produktyviau ir greičiau gamina tapybinį „serotoniną“. Juoda tąkart ne tik įkūnijo liūdnokas, slegiančias menininkės asmenines patirtis, permainų gausą ir netikrumą jų akivaizdoje, bet ir simbolizavo mielus jos kasdienybės palydovus – katinus. Gyvūnėliai tarsi „įžemino“ tapytoją, veikė kaip atsvara, leidžianti užmegzti ryšį su efemerišku pasauliu.

Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Rengėjų inf.

Paroda: Eikasia Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 15, Vilnius)

Atidarymas gegužės 10 d. 18 val.

Eikasia, anot Platono, išlavintas regėjimas.  
,,Our world as we experience it, is an illusion, a collection of mere appearances like reflections in a mirror or shadows on a wall.”

Eikasia, kaip esaties ir nesaties sąveika, pasireiškia tarp parodos "lankytojų'' ir virtualios realybės kūrinių. Taip akcentuojant parodos kūrėjų, kaip ir daugelio kitų, šių dienų žmonių patirtis, gyvenant dualizme su virtualybe.
Sąmonės srautas susiorientuoja tik įsierdvindamas, todėl eksponavimas bažnyčioje iškelia percepcijų patikimumo, realybės kvestionavimo problemas. Parodos "lankytojai'', įžengę į šią heterotopinę erdvę, kuri yra tarsi visų erdvių užribyje, bet kartu reali, (bažnyčia, kaip vieta, nėra nei iki galo atvira, nei iki galo uždara - nors sukurta viešumai, ji turi tam tikras įėjimo ir išėjimo taisykles, nėra prieinama bet kuriuo metu, kaip paprastos, viešos vietos) savaime susiduria su esaties ir nesaties sąvokų interpretacija, tokiu būdu "praregėdami’’ ir patys tapdami parodos dalimi.

Projekto dalyviai:
Nidas Kaniušas, Gailė Cijūnaitytė, Agnė Masilionytė, Vytautas Stanevicius, Osvalda Mickutė, Matas Sergijus Šatūnas, Tatsiana Licheuskaya, Gintarė Rapševičiūtė, Simonas Kotovas, Kostis Solanos, Irmantas Kaseta, Dominykas Surgailis, Almantas Klibavičius, Pavel Purpurovich,Tomas Sheludyakovas

Kuratoriai:
Arturas Bukauskas, Nidas Kaniušas, Gintare Valeviciute Brazauskienė

Parodos darbo laikas:
Gegužės 10d 18 - 20 val.
Gegužės 11d 12 - 16 val.  
Gegužės 15d 16 - 20 val.
Gegužės 16d 16 - 20 val.
Gegužės 17d 15 - 19 val.
Gegužės 18d 12 - 16 val.
Gegužės 22d 16 - 20 val.
Gegužės 23d 16 - 20 val.
Gegužės 24d 15 - 19 val.

 

VDA inf.

Laima Oržekauskienė-Ore, Monika Žaltauskaitė Grašienė, Lina Jonikė: PHO-TEX Vol. 3

Paroda PHO-TEX Vol. 3 – trijų menininkų, kolegių, Vilniaus dailės akademijos, Kauno fakulteto, Tekstilės katedros dėstytojų bendras projektas. Projekto idėja gimė prieš dvejus metus, kelionės į Kiotą (Japonija), Kioto fotografijos festivalį (KYOTOGRAPHY | KG+) metu. Viešnagės metu autorės sulaukė galerijos „GALLERYGALLERY“ (JPN) savininkės bei kuratorės Keiko Kawashima kvietimo dalyvauti parodoje PHO-TEX Vol.2., o šiemet, balandžio 20–gegužės 4 dienomis, minėtoje galerijoje ir įvyko šio bendro projekto premjera. Iškart po debiuto Japonijoje projektas pristatomas ir Lietuvoje, VDA tekstilės galerijoje „Artifex“.


Pagrindinė PHO-TEX idėja yra santykis tarp tekstilės ir foto-medijos sričių. Anot kuratorės Keiko Kawashima būtent tai šias tris žymias lietuvių tekstilės menininkes ir sieja – ne tik technikų bei priemonių (nuo tradicinių iki šiuolaikinių) naudojimas, bet ir jų kombinacija su foto-media. Neretai autores vienija ne vien raiškos priemonės, bet ir temos. Šios parodos-projekto tema – kelionė, kuri autorių darbuose persipina tiek fizine, tiek mentaline, tiek dvasine prasmėmis. Nepaisant to, kiekviena autorių turi individualų suvokimą apie šią temą, tekstilę ir jos būtį.


Šioje parodoje Lina Ožerkauskienė-Ore instaliacijoje „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“ ieško naujų prasmių dvejus metus rinktuose, iš įvairių kelionių parsivežtuose religiniuose Šv. Mergelės Marijos atvaizduose. Monika Žaltauskaitė Grašienė kūrinyje „Ryšiai“ nagrinėja žmogaus ir medžio (gamtos) santykį ir narplioja eglės simboliką, o Lina Jonikė miniatiūrų kolekcijoje „Mylimukai“ apžvelgia kiekvienam iš mūsų mielų, iš kelionių parsivežtų niekučių reikšmę.

 

Parengė M. K.

Savaitės akcentai

Gegužės 3-iosios proga Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje buvo pagerbti arti keturiasdešimt asmenų už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrų bendradarbiavimą bei už veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui. Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šalys yra strateginės partnerės. Už išskirtinius nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą Komandoro kryžiaus ordinas skirtas dailininkui Stasiui Eidrigevičiui ir Dainiui Junevičiui. Kavalieriaus kryžiaus ordinu pagerbtas Kęstutis Kuizinas. Auksiniu kryžiumi už nuopelnus šalių kultūrai pagerbti: Šviesė Čepliauskaitė, Antanas Ivinskis, Jonas Jučas, Rolandas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, dažnas šio leidinio autorius Helmutas Šabasevičius, Ričardas Sviackevičius, Aleksandra Žvirblytė, Andrzej Łuksza. Sidabriniu kryžiumi pagerbti: Alvidas Bakanauskas, Herkus Kunčius, Virginijus Savukynas.

Stasys Eidrigevičius. „Po karo“. 1987 m. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Stasys Eidrigevičius. „Po karo“. 1987 m. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Apdovanojimai Lenkijos Respublikos ambasadoje
Apdovanojimai Lenkijos Respublikos ambasadoje
Rūta Jusionytė. „Raiteliai“. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Rūta Jusionytė. „Raiteliai“. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Skirmanto Valiulio medijų centras
Skirmanto Valiulio medijų centras
Trivium inf.

Namų galerijoje „Trivium" Arūnės Tornau „Objektai“

Namų galerijoje „Trivium" (Vilkpėdės g. 7- 105, Vilnius)“ 2019 m. gegužės 9 d. 18 val. atidaroma Arūnes Tornau paroda „Objektai“. Atidaryme dalyvaus autorė.


Arūnė Tornau- tapytoja, žinoma savo jautriomis abstrakčiomis drobėmis. Paremtos spalvos niuansais tirpstančios formos jau tapo tapytojos atpažinimo ženklu, tačiau dauguma žiūrovų nežino ir nepamena, kad ši menininkė paskutinį XX a. dešimtmetį yra sukūrusi nemažai objektų ir instaliacijų. Ilgą laiką sukurti objektai gulėjo menininkės sodyboje.


Autorė apie parodos objektus: „Medinius objektus pradėjau daryti apie 1990-tuosius. Inspiravo mūsų senos sodybos Labanoro girioje apleistumas, sulūžę, surūdiję, sudilę daiktai, kadaise tarnavę šeimininkams buityje, bylojantys apie jų gyvenimo ritmą – išbyrėjusios statinių ar medininių kubilų detalės, suirusios audimo staklės, lietaus išlytos langinių lentos, išblukusios audinių skiautės. Patiko laiko žymės, paliktos medžio paviršiuje. Tie radiniai asocijavosi su praėjusiu laiku, valstietišku laiko skaičiavimu nuo vienų lauko darbų iki kitų, laiką suvokiant pagal saulės ir mėnulio judėjimą dangaus skliaute, išskrendančius ir atskrendančius paukščius. Nenorėjau, kad tie daiktai sunyktų ir sutrūnytų, sudegtų krosnyje, kaip malka. Norėjau, kad kita forma jie gyventų toliau.“


Arūnė Tornau (g. 1956) – tapytoja, dailės pedagogė. 1974–1979 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų. Kūrė scenografiją spektakliams, kuravo tapybos parodų projektus Lietuvoje ir užsienyje. Menininkė nuolat dalyvauja grupinėse parodose šalyje bei užsienyje ir rengia asmenines savo kūrybos parodas.


Paroda veiks iki birželio 6 dienos.  
Parodos kuratorė: Aistė Kisarauskaitė
Organizatorius: VšĮ „Artišokai“, Vilnius
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė

 

LDS inf.

Šiuolaikinės tapybos paroda „Karnavalas“

Gegužės 9 d., ketvirtadienį, 19 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma šiuolaikinės tapybos paroda „Karnavalas“.


Parodos menininkai: Raminta Blaževičiūtė, Konstantinas Gaitanži, Jonas Jurcikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Knyzė, Donata Minderytė, Ričardas Nemeikšis, Viktoras Paukštelis, Monika Plentauskaitė, Gabrielė Šermukšnytė, Eglė Ulčickaitė.

Karnavalas – šventė su eitynėmis, šokiais, vaidinimais ir pokštais, anksčiau turėjusi religinę reikšmę. Dabar karnavalu dažnai vadinama bet kokia, su konkrečiu laikotarpiu nesusijusi spalvinga šventė. Pati šventės sąvoka postmoderniame, vartotojiškame pasaulyje pakito – mes nebemokame švęsti, ar tiksliau – švenčiame kiekvieną dieną, karnavalas persikėlė į kasdienybę. Dėvėti kaukes ir keisti kailius mums leidžia (ir skatina) šiuolaikinės technologijos – socialiniuose tinkluose, viešojoje erdvėje gali kurti savo „tapatybę“ vaizdų ar tekstų pavidalu vis iš naujo.


„Duok žmogui kaukę, ir jis pasakys tiesą“, teigia Oscar Wilde, bet šiandieną kyla klausimas,  ar tai tikrai tiesa, ar ne atvirkščiai? Jei taip, visi gyvena gražiai – guli balto smėlio paplūdimiuose, valgo jaučio sėklides raudono vyno padaže ir užsigeria Mimoza. Gyvenate ne taip? Ar kaukė tikrai atskleidžia tiesą?


Šiame kasdienybės karnavale dažnai sutinkamas personažas – Anonimas. Jis, kaip paslaptingai atsiranda, taip ir išnyksta – kartais kaip koks Zoro darantis savą tvarką, kartais – kaip katinas Češyras, palikdamas matomą tik savo šypseną, o kartais – kaip keiksmažodžių rašinėtojas ant sienų, išliejantis neapykantą ant viso pasaulio. Kyla klausimas, kiek įtakos mums turi anonimo kaukės fenomenas? Anonimas tampa epicentru kitiems dėmesio ištroškusiems kaukių nešiotojams – tai proga pasimatuoti naują kaukę, suvaidinti naują vaidmenį. Jis kuria istoriją, kurios neįmanoma patikrinti, bet ja tikima.


Tapybos paroda „Karnavalas“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki gegužės 28 d. Parodos lankymas – nemokamas.


Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
 

 

AV17 inf.

Luca Vanello personalinė paroda „Drėgni raumenys laukia“

Gegužės 14 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į italų-slovėnų kilmės menininko Luca Vanello personalinės parodos „Drėgni raumenys laukia“ atidarymą.


Nenumaldomas žmonijos troškimas kontroliuoti laiką ir neišvengiama, nuolatinė šio siekio nesėkmė reflektuojama ilgamečiuose L. Vanello tyrimuose. Parodoje „Drėgni raumenys laukia“ pristatomi menininko sukurti objektai – abstraktūs, nuo simbolizmo nepriklausomi skulptūriniai procesai ir įvairių fizinių manipuliacijų rezultatai. Veikdami tarsi ekosistema, jie leidžia žiūrovui fragmentiškai pažvelgti į egzistencijos nesaugumą, taip išsilaisvinant nuo žmogaus kaip visatos centro vizijos.


Savo moksliniais tyrimais paremtoje kūrybinėje praktikoje L. Vanello deformuoja nežmogiškus organizmus ir materiją, taip analizuodamas jų socialinę, technologinę ir biologinę reikšmes. Augalai, negyvi objektai ir atvaizdai jo kūriniuose suvokiami kaip dalis organiškos visumos, kuri susilieja su mus supančiais socialiniais laukais. Pritaikydamas fizinę manipuliaciją kaip konceptualų įrankį, menininkas supina kolektyvinius ir individualius pasakojimus su medžiagų modifikacija. Įvairiuose skulptūriniuose procesuose jis sugrąžina kasdienius, istorijos ir atminties prikaupusius objektus į jų pradines būsenas, taip tarsi mėgindamas atsukti laiką, tuo pačiu iš augalų pašalindamas chlorofilą jis sulaiko jų apytakos ciklą ir sustabdo gyvenimo procesą. Manipuliacijų pagalba sukurti objektai parodoje sudaro bendrą nuoseklią sistemą, kurioje pastebimas materijos pažeidžiamumas, netobulumas ir gyvybės laikinumas.


Luca Vanello (g. 1986) – italų-slovėnų kilmės menininkas, gyvenantis ir kuriantis Berlyne ir Briuselyje. Bakalauro laipsnį įgijo Berlyno meno universitete, magistro – „Slade“ meno mokykloje Londone. Autorius yra surengęs aštuoniolika personalinių parodų Italijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Slovėnijoje ir Lietuvoje, taip pat aktyviai rengia grupines parodas tarptautiniu mastu. 2017 m. menininkas buvo nominuotas Brachum meno apdovanojimui, 2015 m. – atrinktas į Adrian Carruthers apdovanojimo finalininkų sąrašą, o 2013 m. tapo vienu iš atrinktųjų Schulz Stübner apdovanojimui gauti.


Parodą remia Kauno logistikos agentūra ir Italų kultūros institutas Vilniuje.
Paroda „Drėgni raumenys laukia“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki birželio 22 d.

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas