7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Serotoninas iš dažų ir drobės

Inos Budrytės paroda „Saulės!“ galerijoje „The Room“

Kristina Stančienė
Nr. 19 (1298), 2019-05-10
Dailė
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.

Naujausioje parodoje Ina Budrytė ėmėsi savotiško „užkalbėjimo“, norėdama prisišaukti daugiau vaiskios saulės šviesos, džiugesio, optimizmo. Galerijoje „The Room“ Budrytės darbai rodomi jau antrą kartą – 2018 m. žiemą vyko pirma paroda „Dviejų juodų periodas“, tarsi interliudija į dabartinę, nors jokio parodų ciklo ar diptiko menininkė tikriausiai neplanavo. Po „juodųjų“ atėjo saulės ilgesys – viskas logiška. Tiesa, anąkart buvo akvarelė. Dabar – tapyba, kuri galbūt geriau, produktyviau ir greičiau gamina tapybinį „serotoniną“. Juoda tąkart ne tik įkūnijo liūdnokas, slegiančias menininkės asmenines patirtis, permainų gausą ir netikrumą jų akivaizdoje, bet ir simbolizavo mielus jos kasdienybės palydovus – katinus. Gyvūnėliai tarsi „įžemino“ tapytoją, veikė kaip atsvara, leidžianti užmegzti ryšį su efemerišku pasauliu.

 

Ryški Budrytės kūrybos savybė – tikrumas, ypač autentiška ir glaudi gyvenimo ir tapybos samplaika, kai menas tampa ne tik išgyvenimų liudininku, o ir patirtis įgyja jo spalvą, formą, kvapą. Kaip gyvenimo tarpsniai ar metų laikai keičia vienas kitą, taip ir paveikslų temos, nuotaikos nuosekliai plaukia viena iš kitos. Gal ir neatspėtume, kokia bus kita Budrytės paroda, bet aišku, kad apie ją pačią. 

 

Šiek tiek pažinodama šią mąslią, itin kuklią ir kartu savitai rafinuotą menininkę neabejoju, kad darbų parodoje atsirado tiek, kiek turėjo atsirasti. Paukšteliai, vabalai, džinai, švyturiai, lėktuvėliai, žmogeliai ir kiti personažai taip pat natūraliai atkeliavo į drobes, kur jiems, matyt, jau buvo paruošta vieta. Budrytės paveikslai šiuo požiūriu – tarsi mažyčiai žaismingi ir jaukūs Platono idėjų pasaulio modeliukai, kur idėja, arba daikto esmė, visada egzistuoja šalia jo ir yra nepavaldi laikui ir erdvei. Tai anaiptol nereiškia vaizdo monumentalumo, sąstingio. Budrytės herojai aktyvūs, jie kažką nuolatos veikia, dažniausiai paprastose, lakoniškose kompozicijose interjere ar apibendrintame gamtos fone. Tačiau kasdienybės patirtys, aliuzijos į aktualius įvykius čia vis viena lieka kaip individualus menininkės pasakojimas, kuris įsileidžia žiūrovą į savo būtį, neprimesdamas kokio nors aiškaus sprendimo ar išvados. Iš pirmo žvilgsnio ekspresyvūs, negrabūs, mieli ir kartais juokingi veikėjai bei jų gyvenimo vaizdeliai veikia ir kaip ženklai, savotiškos būsenų ir išgyvenimų ikonos. Tokį įspūdį sustiprina vaizdo fragmentavimas, monumentalumas, keistai derantis su naiviu „vaikiškumu“.

 

Nepaisant mažorinės parodos nuotaikos ir tikslo „pagauti“ saulę, Budrytė išlieka mistikė, vienatvės ir ilgesingų svajų, graudžiai juokingų istorijų pasakotoja. Štai kad ir centrinis parodos paveikslas, vaizduojantis saulėtu peizažu tarsi antklode prisidengusius žmogeliukus: už jų nugaros rutuliojasi kažkokia vakarėjančio arba skausmingai pavasario laukiančio pasaulio drama – raudonas ir švino pilkumo dangus, juodų plikų medžių ritmas. Kitur lediniame peizaže žingsniuoja vieniša elnio figūra. Ant postamento rymo sparnuotas sfinksas, nusisukęs nuo aukštyn kojomis gulinčio paukščio, o kamputyje tarsi reljefinė archajinės epochos šventyklos juosta rikiuojasi sparnuotos būtybės. Yra ir veržlių, karingų pasakojimų – antai kažkoks padaras su plazdančia vėliavėle eina per paveikslą ant didžiulių kojūkų tarsi pasakiškų molinių milžino kojų ar fantastinės karo mašinos. Suprask – kariauti yra juokinga. Atakos, žygiai, užkariavimai Budrytės paveikslų mikropasauliuose ironiškai susilygina su kitomis, nebatalinėmis dramomis ir nutikimais – drakonas taikosi praryti paukštelį, stebuklingai atgyja skulptūros, kas nors sklendžia oru, taikosi kažkur nutūpti, dainuoja serenadas ar tiesiog grėbia žolę. Tapytojos paveiksluose spalvos visada tarsi kiek išblukusios, duslios, kai kur dažų sluoksniai lengvi, peršviečiami. Todėl net ir didelės, sunkios formos ar liūdnoki įvykiai rodosi lengvi, nostalgiški, efemeriški. Menininkės pomėgis žiūrovui atverti tik figūros ar scenos dalelę, išstumdyti jas po paveikslą it stipriam vėjo gūsiui nupūtus visada palieka paslapties, mistikos nuojautą.

 

Taikli Aistės Paulinos Virbickaitės mintis, jog Mažasis princas būtų geras Inos Budrytės paveikslų žiūrovas, o visiems kitiems, pasak jos, „tenka truputį pasistengti tam, kad nuramintume konkrečių atsakymų nerandantį protą ir pradėtume žaisti“. Žaismė, tarsi šachmatų lentos ar simbolinės scenos, kurioje stumdomos marionetės, principas, kaip ir tariamai naivi pavidalų deformacija – viena svarbiausių menininkės kūrybos savybių. Išlaikiusi skaidrų „vaikišką“ žvilgsnį, tapytoja žaidimą naudoja ne tik kaip aplinkos daiktų ir reiškinių tyrimo būdą, bet ir kaip spontanišką galimybę atskirti kažką (įspūdį, nuojautą, išgyvenimą) nuo visos supančios aplinkos.

 

Paroda veikia iki birželio 8 d.

Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.