Įspūdžiai iš 10-osios meno mugės „ArtVilnius ’19“
„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.
Šiandien meno galerijoje „Kunstkamera“ atidaroma nauja dviejų autorių – Sigitos Maslauskaitės (g. 1970) ir Viktoro Paukštelio (g. 1983) – kūrybai dedikuota paroda „Prisimenant „ArtVilnius‘19“. Jos tikslas – ne tik pratęsti šventišką meno mugės nuotaiką, bet ir atkreipti dėmesį į šiuolaikinį meną, kuris gali papuošti namų ir darbo erdves, o taip pat tapti meno kūrinių kolekcijų dalimi.
„Idėją surengti tokio pobūdžio parodą padiktavo patys meno mugės lankytojai. Dažnas, aplankęs galerijos stendą, grožėjosi mūsų pristatomais autoriais, jų kūriniais ir neslėpė, kad jie verti atskiros parodos. Grįžusi į meno galeriją „Kunstkamera“ mūsų komanda pagalvojo: o kodėl ne? Nes juk dažnai šiuolaikinių menininkų kūriniai mažai eksponuojami – jų kūriniai neretai tiesiog iškeliauja pas savo naujus šeimininkus ir vėliau nebūna rodomi viešai“, – teigia galerijos „Kunstkamera“ renginių ir parodos koordinatorė Rasa Dargužaitė.
Parodoje pristatomi du šiuolaikiniai lietuvių dailininkais – S. Maslauskaitė ir V. Paukštelis. Iš viso – 15 paveikslų ir 10 miniatiūrų. Abu autoriai yra skirtingi, tačiau ir panašūs: juos vienija kūriniuose užkoduota visiškai nauja jau žinomų kūrinių, siužetų, istorijų interpretacija.
S. Maslauskaitės paveikslai yra įkvėpti Francisco Goya‘os garsiųjų keliolikos „Pinturas negras“ freskų serijos, kuri šiuo metu yra saugoma Prado muziejuje. Šiomis freskomis dailininkas buvo ištapęs savo namą „Quinta del Sordo“ („Kurčiojo namą“), kuriame praleido paskutinius gyvenimo metus, būdamas jau kurčias ir ligotas. Tai – labai autentiški ir atviri kūriniai, nes F. Goya juos kūrė sau, neturėdamas jokių minčių juos eksponuoti.
„Interpretuoti kito kūrėjo ir dar tokio, kaip F. Goya, kūrinius – didžiulė drąsa, iššūkis ir rizika. Tačiau S. Maslauskaitė ne tik tai įveikia, bet ir suteikia netikėtas konotacijas spalviniais sprendimais neutralizuodama beviltiškumą ir desperaciją“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė, pridurdama, kad šioje parodoje eksponuojami patys naujausi, 2018–2019 m. nutapyti dailininkės kūriniai, tokie kaip „Asmodėjas“, „Dvikova“, „Goyos šuniukas“ ir kt.
Kito pristatomo dailininko – V. Paukštelio – paveikslai įkvėpti skirtingų meno kūrinių ir istorijų, kurias jis tarsi pratęsia ir pasakoja toliau nuo to momento, kai faktai pasibaigia arba yra nutylėti ir nežinomi. Legenda tapęs paveikslas „Prieš parskrendant į žemę“ pasakoja lapės medžioklės istoriją, paveiksle „Zelandija“ užfiksuotas istorijos apie Danijos saloje išmestą didžiulį banginį, kurį aplankė dailininkas Albrechtas Diureris, tęsinys ir kt.
Paroda meno galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki liepos 5 dienos – ją apžiūrėti galima nemokamai kiekvieną dieną galerijos darbo metu nuo 10 val. iki 18.30 val., šeštadieniais – nuo 12.00 val. iki 16.00 val.
Apie autorius trumpai:
Sigita Maslauskaitė (g. 1970 m.) 1996 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (VDA)
1997–2000 m. studijavo bažnytinį paveldą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje
Nuo 2003 m. dėsto Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre
Nuo 2009 m. yra Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Nuo 2010 m. tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) narė
2013 m. ir 2017 m. pelnė valstybės stipendiją, skirtą kultūros ir meno kūrėjui
2015 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu
Viktoras Paukštelis (g. 1983 m.)
2018 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį VDA Nuo 2018 m. studijuoja tapybos magistrantūrą VDA
2009–2012 rezidavo Paryžiuje menininkų rezidencijoje (Cité Internationale des Arts de Paris)
2016 m. pelnė VDA Justino Vienožinskio vardo premiją
2017 m. pelnė Vilniaus „Rotary“ klubo premiją
Š.m. birželio 7 d. 16 val. LDS būstinės salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) vyks Jono Kazlausko tapybos parodos „Žvilgsniai iš praeities“ atidarymo vakaras. Parodos atidarymo metu Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokinė Darija Misiūnaitė pagros F. Kevereno ir G. Kuprevičiaus kūrinius (mokytoja A. Ruzgienė). Parodą pristatys menotyrininkas Gediminas Jasinskas.
„Mane visuomet domino ir traukė filosofinis, metaforiškas vaizdavimo būdas. Antropocentrinį pasaulio suvokimą skatino ir veikė mitologija. Tapyba tampa tarsi šamaniškas ritualas susiliejant su paveikslu ir išaukštinant patį kūrybos procesą. Visada ieškau regimosios tikrovės išraiškos, kuri remiasi kaita, judėjimu ir transformacija, tačiau nesiekiu kurti vientiso idealo bei imituoti įvairių objektų ir jų paviršių. Kuriu stabilius ir apibrėžtus vaizdinius, kurie tarsi sustabdyto laiko segmentai, siekiu jų išraiškingumo ir įtaigos skatinti mąstyti.
Kūryboje ieškau taurumo, ekspresijos ir psichologizmo ryšio, norisi, kad veržlumas ir entuziazmas sklistų iš potėpių.
Esu įsitikinęs, kad kuo didesniais tempais istorija veržiasi į priekį, tuo dažniau ji kartojasi iš pradžios. Susipina dabartis, ateitis, praeitis ir išnyksta atskaitos taškai. Tūkstančius metų žmonės meldė Dievą ir dieviškąsias jėgas išsaugoti pasaulio tvarką. Šiandien matome, kad patys pražudysime pasaulį. Technika žudo ir naikina žmogaus sielą. Ar tai ir yra ilgai visų laukta ir melsta pažanga, kai mūsų gyvenimą ir likimus valdo mašinos?”
Jonas Kazlauskas
Birželio 7-9 dienomis, šventinių renginių savaitgaliu Kaune prasideda bene didžiausias šių metų kultūros renginys Lietuvoje, 12-oji Kauno bienalė. Iki pat rudens atvirose miesto erdvėse, muziejuose bei netradicinėse menui vietose įsikursianti bienalės ekspozicija PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT, kvies leistis į kelionę šiuolaikinio meno maršrutais.
Trisdešimties menininkų iš viso pasaulio kūriniai ir instaliacijos šių metų bienalėje tyrinės kelionės temą, kvies susipažinti su Kauno, Lietuvos ir tarptautinėmis patirtimis, neatsiejamomis nuo judėjimo ir pokyčių jausmo. Parodos eksponatai bus įkurti skirtingose miesto muziejuose bei netradicinėse viešosiose erdvėse – Kauno geležinkelio ir autobusų stotyse bei jų prieigose, specialiai atgabentuose traukinių vagonuose, autostradoje Vilnius-Kaunas ir senosiose Kauno kapinėse. Daugiau kaip dešimt šių metų bienalės kūrinių sukurti specialiai Kaunui liks miesto urbanistinės istorijos dalimi.
Didysis Kauno bienalės atidarymas birželio 7 d. 18:00 val., prasidės Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios specialiai šiam vakarui sukurtas jungtinis menininkų performansas nusidrieks iki pat Kauno paveikslų galerijos.
Birželio 8-9 d., Kauno paveikslų galerijoje, Kauno menininkų namuose bei Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyks performansų programa. Kauno bienalės atidarymo savaitgalį bus pristatyti menininkės iš Argentinos Amalia Pica darbas „A ∩ B ∩ C (Line)“, Jasminos Cibic (Slovėnija) performansas „Klimato kaita“, italės kūrėjos Francescos Grilli kūrinys „Užmiršti orą“. Jungtinis menininkių Ingos Galinytės (Lietuva) ir Anna Papathanasiou (Graikija/Kanada) darbas „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“ Kauno geležinkelio stotyje bendrai patirčiai įsitrauks ir žiūrovus. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį publika yra kviečiama prisidėti prie miegojimas po žvaigždėmis veiksmo ir kartu pasitikti saulėtekį.
Nuo birželio 8 d. Kauno bienalė miestiečius ir miesto svečius su menininkais bei jų darbais kviečia susipažinti specialiose teminėse ekskursijose. Įdomūs pasakojimai ir istorijos, kartu su profesionaliais gidais keliaus maršrutais „99 metrai“, „30 šviesų“ ir „2 žingsniai“.
Tema „99 metrai“ – tai laukimo jaudulys Kauno geležinkelio stotyje. Kartu su gidais bus nagrinėjami Lietuvos ir pasaulio laikinumo, tapatybės, vertybių, ryšių ir konfliktų atspindžiai. Ekskursija, jungianti Kauno autobusų stotį ir Kauno paveikslų galeriją, „30 šviesų“ įtrauks į žaidimą identitetu, tautos ir kultūros sąvokomis. Atsigręždamas į architektūrą ir viešąsias erdves, tapusias laikinomis galerijomis, turas „2 žingsniai“ įtrauks į miesto istoriją Kauno paveikslų galerijoje ir Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje.
Didysis atidarymo savaitgalis birželio 7 – 9 dienomis pradės 12-ąją Kauno bienalę PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT. Bienalės paroda, ekskursijos ir edukaciniai renginiai Kaune vyks iki pat rugsėjo 29 dienos. Daugiau informacijos: www.bienale.lt. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
2019 m. birželio 7–22 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje
„Kairė-dešinė“ pristatoma Augusto Bidlausko kūrybos paroda „Tiek tos gamtos“.
Atidarymas 2019 m. birželio 7 d., 18.00 val. VGMC (Latako g. 3)
Anot parodos autoriaus, žmonėms svarbu turėti aiškias taisykles ir raciją. Gamta – tai fonas arba kilimas: gražu, bet turi būti ir funkcionalu; malonu padams, bet kaupia dulkes. Todėl periodiškai prisireikia siurblio, reiškiančio pasaulio sutvarkymą. Tokiu būdu buitis ima viršų, bet nervas tarp kultūros ir natūros išlieka jautrus. Šiame kontekste ne mažiau prieštaringa ir žmogaus anatomija, balansuojanti tarp pilvo ir galvos. Tai veda prie siužetų su gamtos reiškiniais, kūnais, kultūriniais artefaktais, klausiant, kuris iš šių elementų dominuoja.
Augustas Bidlauskas (g. 1981) 2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistrantūrą. Nuo 2007 m. dalyvauja parodose. Kūryboje naudoja išskirtinai mecotintos techniką. Beveik dešimtmetį Augusto kūriniams yra būdinga žmogaus tema, kurią dailininkas interpretuoja pasitelkdamas alegorijų kalbą, su neslepiama ironija tyrinėdamas žmogiškumo ribas ir silpnybes. Naujausiame kūrinių cikle autorius imasi jam sudėtingiausios temos – peizažo. Paradoksalu, tačiau sąmoningas siekimas atsitraukti nuo žmogaus veda į daugiasluoksnį pasakojimą būtent apie jį.
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
12-osios Kauno bienalės parodoje „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ bus pristatyti Kaune reziduojančių menininkių kūriniai. Tai – projekto „Stebuklingi kilimai“ („MagiC Carpets“) rezidenčių Anos Kovačić ir Sonjos Jo meniniai tyrimai. Menininkė iš Kroatijos Ana Kovačić savo tyrimui Kaune pasirinko prof. Tado Ivanausko asmenybę, o serbų kilmės menininkė Sonja Jo tyrinėjo Šančių rajoną, rinkdama jo gyventojų ir fabrikų istorijas.
Projektas „Stebuklingi kilimai“ – tai kūrybiškos Europos iš dalies finansuojamas keturmetis tarptautinis projektas, įtraukiantis 13 organizacijų iš skirtingų Europos šalių bei koordinuojamas Kauno bienalės. Projektas sujungia vietos bendruomenes ir kylančius menininkus bendroms meno veikloms įgyvendinti.
Prof. T. Ivanausko pėdomis besekant Menininkė Ana Kovačić kelionės temos tyrinėjimams pasirinko garsaus lietuvių zoologijos profesoriaus Tado Ivanausko asmenybę. Ana Kovačić rinko profesorių pažinojusių žmonių istorijas, įskaitant jo įdukros vyrą prof. Algirdą Baltuškevičių bei prof. Tomą Staniką, lydėjusį profesorių į jo paskutinę ekspediciją 1960 m. Obės upės link vakarų Sibire, Rusijoje. Menininkė aplankė Ventės ragą ir jame įsikūrusią ornitologinę stotį, Žuvinto biosferos rezervatą pietų Lietuvoje, bei Zoologijos muziejų Kauno centre – visi jie trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje įkuti prof. T. Ivanausko iniciatyva.
Menininkė Kauno bienalės lankytojams pristatys trijų dalių įvietintą instaliaciją „Migruojančios rūšys – judėjimo apmąstymai“, sujungiančią tris išskirtines Kauno vietas: Kauno autobusų stoties laukimo salę, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejų ir Obelynės parką. Instaliacijų centre – migruojančių paukščių tema. Anos Kovačic kūriniuose paukščių migracija persipina su šiuolaikiniame pasaulyje paplitusiu žmonių nuolatiniu judėjimu.
Pirmoji instaliacijos dalis – tai Kauno autobusų stotyje įrengtas videokūrinys. Vaizdo įraše matomi menininkų ir kitų gamtos stebėtojų trumpo metražo filmai, įrašas papildytas juodomis ir baltomis fotografijomis iš prof. T. Ivanausko asmeninių albumų, taip pat Anos rezidencijos metu užfiksuotomis paukščių migracijos akimirkomis.
Antroji instaliacijos dalis įsikurs Laisvės alėjoje esančiame Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Šią instaliaciją sudarys 4 dioramos, pasakojančios istoriją apie kasmetinį paukščių migracijos ciklą ir jų kelionių niuansus: lizdų sukimą, migracinį nerimą, didelių vandens telkinių vengimą ir kai kurių paukščių kelionę net iki Pietų Afrikos Respublikos.
Paskutinė, trečioji instaliacijos dalis – tai paukščių stebėjimo stotis – įsikūrusi Obelynės parke, Akademijoje, netoli prof. T. Ivanausko sodybos. Paukščių stebėjimo stotis suręsta iš aplinkui Obelynę esančiuose miškuose surinktų medžių kamienų. Joje bus įrengti skirtingi paukščiams reikalingi įrengimai: lesykla, vandens maudyklėlė ir vieta, kurioje žmonės gali sėdėti ir stebėti paukščius. Pagrindinis šios instaliacijos tikslas – skatinti vietos žmones naudotis Obelynės parku poilsio reikmėms, priartinti juos prie gamtos ir ištirti tiek paukščių, tiek ir žmonių migravimo ypatumus.
Ana Kovačić (g. 1986 m.) Zagrebe gyvenanti ir dirbanti multimedijų menininkė, savo darbuose menininkė tiria ryšį tarp asmeninės ir socialinės atminties ir to, kaip atmintis įsirašiusi mūsų kūnuose ir mūsų gyvenamojoje erdvėje. Ekonominės ir politinės transformacijos, darbo ieškančių ir migruojančių žmonių istorijos, atotrūkis tarp čia ir ten, dabarties ir praeities – tai atsikartojančios jos darbų temos. Juose nagrinėjami įvairialypiai jos analizuojamose vietose vykstantys pokyčiai – ar tai būtų apleistas kaimas, perėja, vyno darykla ar jos šeimos butas. Savo darbuose menininkė pasitelkia asmenines istorijas, padedančias jai kalbėti apie „didesnes“ temas platesniame kontekste: nostalgiją, priklausymo kažkam jausmą, tapatybės paieškas ir nesaugumo jausmą.
Šančių fabrikai ir besikeičiantis darbuotojo gyvenimas
Menininkę iš Serbijos Sonją Jo patraukė Šančių rajono istorijos. Menininkė sukūrė projektą „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio", kuriame nagrinėjamos istorinės, 1990 metais Lietuvoje vykusios transformacijos. Į šią temą pažvelgiama iš buvusių Šančių fabrikų istorijos perspektyvos. Konceptualumo prasme Sonja Jo atskleidžia nenutrūkusį ryšį tarp pramonės ir politikos, ar tiksliau – kaip į pelno siekimą nukreiptas mąstymas prisitaiko prie savo laikų politinių ir ekonominių galimybių. Menininkės atspirties tašku tapo asmeniniai buvusių Šančių fabrikų darbuotojų liudijimai apie istorinius režimų pasikeitimus, o patį projektą sudaro dvi dalys.
Pirmoji projekto dalis – „Kaip ištaisyti savo istoriją“ atskleidžia asmenines buvusių fabrikų darbuotojų istorijas, bei jų bandymą naviguoti neramiuose komunistinių ir kapitalistinių režimų politinių ir industrinių audrų vandenyse. Menininkė surinko vietinių darbuotojų mintis, jausmus ir nuomones, ir jas įkūnijo fizinėje skulptūros formoje. Raudonų ir baltų plytų skulptūrinės konstrukcijos liudija apie komunistinės ir kapitalistinės ideologijos sankirtą. Šios skulptūros ir jų fotografijos pristatomos Kauno Šančių poliklinikoje.
Antroji projekto dalis – „Kaip atsikratyti savo istorijos“ – tai videokūrinys ir instaliacija, kurių tikslas parodyti sąlygas, kuriomis Kaunas ir likusi Lietuva priėmė visas ideologines savo istorijos transformacijas. Vaizdo įraše motyvacines kalbas sako vis savo kalbėjimo manierą bekeičianti pranešėja. Pagrindinė žinutė žiūrovui – kad istorinių ir šiuolaikinių politinių įvykių priėmimas – tai asmeninis pasirinkimas. Tuo tarpu video kūrinį lydinčią instaliaciją sudaro raudonas, sovietinį režimą simbolizuojantis kilimas, ir buvusiuose Šančių fabrikuose rastos medžiagos – dulkės bei įvairios atliekos. Instaliacija siekiama parodyti, jog kad ir kaip stengtumeisi, savo istorijos neįmanoma atsikratyti, nes ji palieka savo žymę. Ši kūrinio dalis yra pristatoma Kauno paveikslų galerijoje.
Sonja Jo (g. 1992 m.) – gyvena ir dirba Novi Sade, Serbijoje. Jos kuriamų skulptūrų ir instaliacijų centre – vizualiosios kultūros įtaka kasdienei komunikacijai, pradedant nuo vaikystės žaidimų, TV reklamų iki raudonos penkiakampės žvaigždės. S. Jo seka šių kasdien sutinkamų simbolių transformaciją, kvestionuodama dvi nesutaikomas gyvenimo koncepcijas – praeities ideologijas ir šiuolaikinį gyvenimą. Menininkės darbuose atsikartojančios temos – tai dviprasmė praeities ir dabarties prigimtis bei prasmės transformacijos skirtingose ideologinėse sąlygose.
Kelionės metaforose
12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT vyks birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis. Šiemet bienalė tyrinėja kelionę plačiąja prasme, tarpinę būseną, procesus ir metaforas, Kauno daugiasluoksnius kontekstus ir kultūrinį identitetą. Šių metų birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno traukinių stotyje ir jos prieigose, Kauno paveikslų galerijoje, miesto viešose ir muziejinėse erdvėse. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys bene trisdešimties menininkų darbai, iš kurių net daugiau kaip dešimt – sukurti specialiai Kaunui. Didysis atidarymo savaitgalis birželio 7 – 9 d. Daugiau informacijos: www.bienale.lt. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Birželio 5 d., trečiadienį, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) be atidaromojo renginio pradės veikti tapytojo Ričardo Filistovičiaus kūrybos paroda „Letargo miegas. Prisikėlimas“.
Retrospektyvaus pobūdžio parodą pristatantį, siurrealistinei tapybos krypčiai atstovaujantį dailininką dar prieš dešimtmetį sudomino letargo miego fenomenas, suteikiantis erdvės apmąstymams apie vaizduotę ir sapnus. Galbūt sapno pasaulis nėra anapus realybės, galbūt tai tiesiog integrali, įdomesnė ir spalvingesnė tikrovės dalis?
Autorius teigia: „Mane, kaip ir kiekvieną dailininką, domina patys jautriausi žmogaus santykiai su supančiu pasauliu. Nesvarbu, ar tai būtų objektai, aplinka, daiktai ar žmogus. Dailininkas, kurdamas savo paveikslus, stengiasi užmegzti ryšį su stebėtoju, t.y. žiūrovu. Dailininko profesionalumas lemia, ar jam pavyks pasinaudoti tokiomis meninės išraiškos priemonėmis kaip sumanymas, fantazija ir intuicija. Meno galia – tai vaizdai, kurie įgauna galią; tai gebėjimas užmegzti kontaktą su stebėtoju.
Neapsiribojant vien hedonistine kūrinio funkcija, nemažą vaidmenį vaidina ir filosofinė kūrinio potekstė. Žmogaus egzistencija, jo buvimas šiame pasaulyje – tai tik maža akimirka. Dailininkas, turėdamas ribotą laiką, privalo įžvelgti tas aplinkos realijų sąsajas. Pati kūryba yra tik dailininko asmeninis reikalas, be kurio jis negali egzistuoti. Kūryba menininkui yra vienintelis šansas ir vienintelis tikslas išsilaikyti, nepaskęsti šiame sudėtingame pasaulyje.“
Ričardo Filistovičiaus tapybos paroda „Letargo miegas. Prisikėlimas“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki birželio 25 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Vietos atmintis
2019 05 31 - 2019 06 29, LDS galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279, Kaunas, Lietuva)
Tik emocijos yra gyvenimo ir meno reikšmė. Šių įvykių ir veiksmų esmė yra beribis atsidavimas gyvenimui, po ne visuomet mėlynu, dangumi.
Tai tik užrašai, prisiminimai kuriantys vidines erdves nerealių virtualių svajonių pasaulyje.
Galiausiai, kyla klausimų apie mūsų būtį, pasaulio kuriame gyvename, realybėje.
Dorota Kuczma – tapytoja, 1958-aisiais gimusi Poznanėje (Lenkijoje), nuo 1993-ių dalyvauja parodose Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Graikijoje, Nyderlanduose, Stambule ir kt. Kartu su Wacław Kuczma, organizuoja lenkų ir užsienio šalių menininkų, tokių kaip: Tadeusz Brzozowski (PL), Barbara Gawdzik-Brzozowska (PL), Wolfgang Grimm (DE), grupines ir solo parodas. Taip pat, lenkų-vokiečių konferencijas-simpoziumus Lenkijoje ir Vokietijoje, kartu su Wolfgang Grimm (DE) ir Dazi Tyroller (DE). 1993-aisiais kartu su keliais kitais menininkais įkūrė menininkų sąjungą Wieża Ciśnień („Vandens bokštas“), iki 2004-ų buvo jos valdybos narė. 1999-ais Bydgoščiuje (Lenkijoje), kartu su Wacław Kuczma, įkūrė meno mokyklą kurioje veda kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiems, taip pat organizuoja meninius banketus ir aukcionus. Nuo 2005-ųjų Lenkijos menininkų sąjungos Bydgoščiuje narė.
Wacław Kuczma (g. 1956) – menininkas, kuratorius. Kuria tapybos, instaliacijos, performanso srityse. Nuo 1982-ųjų yra surengęs 40 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Graikijoje, JAV. Menininkų sąjungos Wieża Ciśnień bendraįkūrėjas, iki 2003-ių prezidentas. 2002–2016 Bydgoščio miesto galerijos derektorius. Nuo 2015-ųjų Torunės šiuolaikinio meno centro „Znaki Czasu“ („Laiko ženklai“) direktorius. Kuravo tokias parodas kaip: M. Abramović „The Cleaner“ (CoCA Torunė, 2019), K. Musiał lenkų meno kolekcijos „Esame čia“ parodą (CoCA Torunė, 2017), Unik – lenkų meno parodą Tiranoje (Albanija, 2011), A. Warhol‘o parodą (2009), P. Picasso grafikos parodą Bydgoščio miesto galerijoje (2007), performanso meno festivalius „Territories“ („Teritorijos“), „Identity“ („Tapatybė“), „Where is My Home“ („Kur mano namai“) Bydgoščius, Torunė (2015–2018) ir kt.
Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.
Eglės Gineitytės paroda Niujorke
Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.





Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų
2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“