7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paveldas natūralioje aplinkoje

Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo

Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.

Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.


Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.


Pirmiausia tai žalioji zona, kuri gyvybiškai svarbi aplinkinių kvartalų gyventojams ir tiems, kurie praleidžia šioje miesto dalyje aktyvias dienos valandas. Taigi skveras turi likti skveru ir toliau tarnauti visiems.


Antra, Petro Cvirkos skveras priklauso tipiškoms plastiškoms vilnietiškoms erdvėms – augmenijos saloms, patraukliai jungiančioms užstatytus miesto kvartalus ir formuojančioms miesto centro plaučius. Skveras suprojektuotas kaip terasinis perėjimas per Rožių alėją iš su Senamiesčiu besiribojančios žemesnės Naujamiesčio dalies į Taurakalnio keterą siekiančią Kosto Kalinausko – M. K. Čiurlionio gatvių trasą.


Skvero architektūra – ne tik politinis užsakymas, bet ir Vilniaus urbanistinio audinio modernizacijos materialus ženklas ir paminklas. Ji liudija mums, kaip miestą suvokė XX a. pirmosios pusės ir vidurio vystytojai ir gyventojai. Tai architekto Vladislovo Mikučianio kūrinys, tipiškas 5–6-ojo dešimtmečio landšafto architektūros pavyzdys. Lietuvoje beliko tik keli panašūs skverai. Todėl vilniškį būtina išsaugoti su visomis detalėmis: skaldyto akmens tvorelėmis apkraštuotomis terasomis, takais, suoleliais. Invazija įmanoma tik pagerinant vartotojų komfortą: sutvarkant apšvietimą, pastatant daugiau ir galbūt patogesnių suoliukų bei šiukšlių dėžių, atidžiau suformuojant augmeniją.


Skvero architektūra liudija XX a. 5–6-ojo dešimtmečio modernizacijos procesus, tai autentiška vertybė, suteikianti papildomą vertybinį metmenį Naujamiesčio daliai, kurioje darniai sugyvena XX a. pradžios plytų stiliaus ir art nouveau gyvenamieji namai su 4-ojo dešimtmečio vilomis bei sovietinio modernizmo visuomeniniais ir gyvenamaisiais pastatais. Tai puikus daugiafunkcinio užstatymo pavyzdys, nepageidaujantis jokių radikalių invazijų.


Istorinės miesto dalies unikalumą pirmiausia formuoja tūrių santykiai su erdve, perspektyvos ir panoramos. O jos labai lengvai pažeidžiamos. Turime pakankamai pavyzdžių, kai net laikantis statybos normatyvų ta harmonija suardoma, geri ketinimai, deja, baigiasi brutalia invazija į tai, kas mums brangiausia – Vilniaus istorinį audinį arba miesto aurą.  


Trečia: diskusiją dėl Petro Cvirkos skvero pertvarkymo mėginama sukoncentruoti į būtinybę pašalinti savo simpatijomis sovietų agresoriams susikompromitavusio rašytojo paminklą. Tačiau miesto gyventojai paminklą suvokia ne tik per jo prieštaringą simboliką, bet per materialiąsias savybes: laikmečio madas liudijančio tašytų akmenų postamento ir bronzinės figūros derinį, statulos stilių.
Paminklas yra puikus vadinamojo socrealizmo pavyzdys, akivaizdžiai atskleidžiantis, kaip Lietuvos menininkai buvo įtraukti į totalitarinės kultūros produkavimą. Paminklą šios kultūros vykdytoju paverstam rašytojui Cvirkai sukūrė vienas ryškiausių nacionalinės dailės mokyklos atstovų skulptorius Juozas Mikėnas. Šis duetas iškalbingai liudija epochą, kurią vertiname kritiškai. Kritišką santykį su ja norime įdiegti ir jaunosioms kartoms. Cvirkos paminklas šiuo atveju – įtaigi vaizdinė priemonė. Būtų nedovanotina ją prarasti.


Ši monumentali Mikėno skulptūra yra vienas iš nedaugelio socrealizmo pavyzdžių, išlikusių originalioje aplinkoje (Zarasuose stovėjęs to paties stiliaus Mikėno paminklas Marijai Melnik buvo perkeltas į Grūto parką, ant Vilniaus Žaliojo tilto neliko jo kartu su Juozu Kėdainiu sukurtos skulptūrinės grupės „Besimokantis jaunimas“).


Manome, kad socialistinio realizmo kūriniai turi būti matomi ir prieinami visuomenei, pirmiausia kaip diskusijos objektas ir reali vieta. Juos būtina komentuoti, aiškinat žmonėms, kuo toks stilius, varžantis kūrybos laisvę ir unifikuojantis menininkų individualų braižą, pavojingas ir žalingas. Kita vertus, tik natūroje išlikęs kūrinys gali padėti suprasti, kaip socrealizmo epochoje buvo suvokiamas skulptūros ir architektūros kūrinio medžiagiškumas, kokios buvo technologijos ir reikalavimai medžiaginei išraiškai, kodėl šis stilius turėjo strateginę galią, kodėl reikalavo didelių ekonominių investicijų, kartu iškeldamas režimui parankius ir jam lojalius talentingus menininkus. Siekiant atkurti istorinį teisingumą paminklą būtina turėti, kad jį būtų galima komentuoti ir interpretuoti. Fizinė jo delokacija būtų ydingas sprendimas, atimantis galimybę visuomenei studijuoti charakteringą socrealizmo pavyzdį ir atkartojantis agresoriaus elgesio modelį, liudijantį kitokios pozicijos baimę, kurią maitina silpnumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis.


Skveras ir paminklas visų pirma yra paveldas, kurį privalome saugoti ir prižiūrėti, o ne paversti visuomenės susipriešinimo objektu, nes jis niekada nebūna vienareikšmis. O be to skveras ribojasi su UNESCO pasaulio paveldo vietove – Vilniaus istoriniu centru, yra jo apsaugos zonoje, o Taurakalnis, kaip Senamiesčio branduolį juosiančio žaliojo kalvų žiedo dalis yra Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės elementas.


Didelių pinigų maitinamai jėgai pasipriešinti labai sunku. Bet kodėl į Senamiestį ir Naujamiestį reikia žiūrėti pirmiausia kaip į verslo zoną? Taip nuskurdiname save, o ne praturtiname. Jei investavimo sąlygos trapiausiose Vilniaus dalyse būtų sugriežtintos, investuotojai rinktųsi, ar jiems apsimoka jų laikytis, ar geriau ieškoti kitų erdvių. Tie, kurie vadovauja miestui, turėtų gerai permąstyti, kuo jie įsipareigoja savo rinkėjams, ir pakoreguoti Vilniaus ateities viziją.

 

Lietuvos dailininkų sąjunga

Lietuvos dailės istorikų draugija

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija (AICA)

 

Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.