Indrės Šerpytytės paroda „From. Between. To“ galerijoje „Vartai“
Atrodo, kad išgirdę apie liaudies meną mintimis nukeliaujame į vaikystės kaimą, kur raštuota močiutės staltiesė ar medinių baldų kvapas reiškia praeitį. Tautodailė mintyse dažnai atskirta nuo šiuolaikiškumo. Parodoje „From. Between. To“ menininkė Indrė Šerpytytė ištrina ribą tarp archajinio ir šiuolaikinio patyrimo, išryškindama šių dalykų tarpusavio giluminius ryšius. Autorė gilinasi į Baltijos šalių austinių juostų kultūrinį turinį ir sąveiką su šiuolaikiniu kontekstu.








Diletos Deikės projektas „Pauzė tarp krūptelėjimų“ – moters kūrybiškumo ir jos vietos socialinėje bei meno hierarchijoje tyrimas. Nors eksponuojamas „Artifex“ galerijoje, jis netelpa į parodos formatą ir laiką – nes svarbi jo dalis vyko Vilniaus miesto krizių centre. Tai veikiau ilgos trukmės (nesibaigiantis) performansas, kuriame menininkė bando individualias ir kolektyvines išlikimo taktikas.
Individualus būdas išgyventi traumą (savo ar kitos moters) yra pasirinkti „moterišką“ siuvinėjimo techniką ir privesti ją iki absurdo. Tiksliau, paversti ją kasdiene šiuolaikybės meditacija:
„Pradėjau moters kasdienybės dienoraštį, kai dienos siuvinys skiriamas tuo metu aktualaus žiniasklaidos pranešimo apmąstymui. Temos skaudžios – priekabiavimas, smurtas, lyčių stereotipai moteriai priskiriant menkesnius ar net žeminančius vaidmenis. Ir jos vis nesibaigia, diena iš dienos matai, kaip žiniasklaida visa jėga stumia tą seną surūdijusį vyro ir moters šabloninio vaizdavimo viešoje erdvėje traukinį. Nesitikėjau, kad man pasidarys taip tamsu. Beviltiškumo jausmas apėmė ne tik mintis, bet ir kūną, pajutau, kad nebegaliu iš vis nieko padaryti. Nes kokia prasmė, jei nejudame į priekį? Nutraukiau straipsnių analizę ir kolekcionavimą tam, kad apskritai galėčiau tęsti kasdienę meninę praktiką. Keletą metų siuvinys man tapo tarsi antra oda“.
Įkvėpimo menininkė sėmėsi žvalgydamasi į Niujorko Metropoliteno muziejų, kur tūkstantmetę žmonijos kūrybos istoriją atspindėjo vyrų menininkų kūriniai, o moterys tebuvo kūrėjų vaizdavimo objektas. Ir tik XVIII a. – XIX a. pasirodo „Moterų išsilavinimo pavyzdžiai“ – siuviniai su artimos aplinkos vaizdais. Jie įtraukti kaip išnykusios architektūros dokumentacija. Pasak menininkės, „moterų siuviniai tapo vyrų projektuotos architektūros archyvu“. Todėl sąmoningai rinkdamasi rankdarbius Dileta kvestionuoja visuomenės ir meno hierarchiją.
20 mėnesių ji siuvinėjo peizažą – nei konkretų, nei abstraktų – kaip regimybę. Kaip iliuzinė yra ir lyčių lygybė. Siuvinėjimas Diletai yra kaip „pasipriešinimo forma, tiksinti bomba“. Neatsitiktinai „šventą“ idealaus peizažo paveikslėlį primenantis siuvinys yra su metalo apkaustais. Tik tie apkaustai aštrūs ir visai ne sidabriniai.
Antroji, kolektyvinė projekto dalis vyko Vilniaus miesto krizių centre. Į socialiniame tinkle paskelbtą menininkės skelbimą atsiliepė smurtą patyrusios moterys, sutikusios paaukoti drabužį ir pasidalyti savo istorija. Menininkė iš skaudžią patirtį išgyvenusių moterų drabužių nėrė „skausmo kūnelius“, kuriuos susiuvo į kilimą. Krizių centre gyvenančios moterys kartu su vaikais įsijungė į bendrą darbo procesą. Nepaisant pagalbos ir palaikymo, tik nedaugelis moterų išdrįso papasakoti savo istoriją. Diletos kūrinys yra tarsi pauzė tarp „dar negaliu“, ir „jau nebenoriu“, suteikianti bendros pajautos galimybę.
Parodos kuratorė – Laima Kreivytė.
Parodos atidarymas: liepos 2 d. 18 val.
Parodos laikas: liepos 2-13 d.
Adresas: VDA Tekstilės galerija ARTIFEX, Gaono g. 1. Darbo laikas: II-V 12-18, VI: 12-16.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paulinos Pukytės piešinių ir pavadinimų paroda „Penki eilėraščiai“ namų galerijoje „Trivium“
Šiandien menininkės, rašytojos ir kuratorės Paulinos Pukytės meno archyvą, daugiausia susidedantį iš tekstų, instaliacijų ir judančių vaizdų, nuosekliai papildo skaitmeniniai piešiniai, sukurti „iPhon“ arba „iPad“ programėlėmis. Dalį šių naujausių kūrinių jau įsigijo MO muziejus. Man Pukytės piešiniai įdomūs tiek vaizdo, tiek teksto požiūriu, juolab kad „Trivium“ ekspozicijoje abi šios autorės kūrybos sritys yra neatskiriamos.






„AP galerija", Polocko g. 10, Vilnius
Darbo laikas – I–VI 10–20 val., VII 11–17 val.
Paroda veikia 2019 06 05 – 07 06
Audronė Petrašiūnaitė
Žymi tapytoja gimė 1954 m. Kazlų Rūdoje.
1982 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (tapybą).
Nuo 1983 m. dalyvauja dailės parodose.
Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Gyvena ir dirba Kaune, vasarą kuria Višakio Rūdoje, Marijampolės r.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose,
privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Audronė Petrašiūnaitė beveik keturis dešimtmečius aktyviai dalyvauja parodose.Pasitinkame dar vieną jų – „Lėtas laikas“.
Filosofinių minčių perpintose drobėse trykšta jausmingas ir turtingas kūrėjos koloritas, susiformavęs ilgais dešimtmečiais stebint gamtą ir klausant savojo vidinio balso.
Dailininkė naujuose paveiksluose vaizduoja vienodai ritmiškai (lėtai) tekantį laiką, kuriame telpa ir žmogus su visomis savo emocijomis ir būtimi-buitimi, ir paprasti, bet visada kerintys gamtos vaizdai. Visa tai yra vientisa ir virsta atskirais įtaigiais menininkės pasaulio – mikrokosmoso – pasakojimais, kūrybine meditacija.
„Geriausiai jaučiuosi gamtoje, kaime, tarp savo katinų, nutolusi nuo minios, kai galiu būti savimi, kokia esu“, – juokiasi Audronė.
Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės paroda „Stebėtojas. Kampuotas“ Šv. Jono gatvės galerijoje
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.





Paroda „Rekomendacija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose
Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...








Paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“ LDM Vilniaus paveikslų galerijoje
Atrodo, jog pagaliau jaučiamės patogiai vertindami Vilniaus praeitį ir savo santykį su ja. Bent jau tiek, kad galime atsikratyti amžinojo lietuvio naujakurio, į idealizuotą atgautąją, bet vis dėlto nelabai savą sostinę atsikrausčiusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, sindromo. Miesto ir jo gyventojo tapatybės paieškose objektyvus nekompleksuotas požiūris vis labiau tampa nekvestionuojamu kriterijumi. Nenuostabu, kad Vilniaus genius loci paieškos pasitelkiant miesto ikonografiją yra aktuali tema pastarojo meto parodose. XIX–XX a. miesto vaizdų kaitai buvo skirta Laimos Laučkaitės kuruota „Vilnius. Topophilia“ (Nacionalinėje dailės galerijoje, 2017), o vis dar mažai pažįstamas tarpukario periodas apžvelgtas Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Ilonos Mažeikienės parodoje „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (V. Kasiulio muziejuje, 2018). Naujausias bandymas Vilniaus ikonografijoje sugauti genius loci – Rimos Rutkauskienės kuruota paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“.








Atidarymas birželio 20 d., 18 val. LDS Šv. Jono gatvės galerijoje. Paroda veiks iki liepos 12 d.
Teresė Jankauskaitė – dailininkė, keramikė, tapytoja – gimė Žemaitijoje 1949 m., Pakuršėlių kaime, Šiaulių rajone. Užaugo Vilniuje, gyvena ir kuria atokioje, miškų apsuptoje sodyboje Pelekiškių kaime, Merkinės seniūnijoje, Varėnos rajone. 1973 metais baigė Lietuvos Dailės Akademiją ir įgijo keramikės specialybę. 1978 metais buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Studijų metais Teresė dalyvavo etnografinėse ekspedicijose. Susipažinusi su juodąja keramika, jau žinojo, ką dirbs. Meilė juodajai keramikai išliko iki šių dienų. Ekspedicijų metu pabuvojo įvairiuose Lietuvos kampeliuose.
Menininkė taip pat dalyvavo archeologijos ekspedicijose Vidurinės Azijos dykumose, kopė į kalnus, grožėjosi gamta plaukiodama baidarėmis įvairiomis upėmis. Likę prisiminimai netiesiogiai atsispindi jos įvairiapusėje kūryboje. Ypatingai menininkę patraukė Dzūkijos kraštas. Miškingose upių ir ežerėlių išvagotose Merkinės apylinkėse archeologinių ekspedicijų metu rasta juodosios keramikos puodų šukių iš VII – VIII amžiaus prieš Kristų. Juodosios keramikos gamybos tradicijos išliko iki šių laikų. Nepaprastas molio kelias. Teresė Jankauskaitė susipažino su senaisiais juodosios keramikos liaudies meistrais Stasiu Mašala (jis prisiminė kaip degė juodąją keramiką jo močiutė) ir Miku Miliausku. Jie dalijosi su menininke juodosios keramikos degimo paslaptimis ir sukauptomis iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Teresė, visuomet mylėjusi gamtą, apsigyveno viduryje miškų, pasistatę dirbtuvėlę ir juodosios keramikos degimo krosnį. Jau prieš gerą keturiasdešimtmetį Merkinė traukė dailininkus, besidominčius juodąja keramika. Keramikės darbai – paprasti ir stebuklingi.
Vienspalviai, bet juose žaidžia faktūra ir forma. Dvasiukų, juodųjų šviestuvų, dubenų, riedulių, kerėplų ir kitų formų tradicija bei gamtiškumas jungiasi su individualumu. Tik su jai būdingu kruopštumu ir kantrybe Teresė išgauna ypatingą molio kūrinių blizgesį ir ornamentus, o sujungta į ekspoziciją, juodoji keramika dažnai sukuria paslapties ir įdvasintos erdvės įspūdį. Teresė Jankauskaitė yra surengusi per penkiasdešimt autorinių parodų daugelyje Lietuvos miestų ir kitos šalyse: Prancūzijoje, Šiaurės Osetijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Tačiau pačios svarbiausios, surinkusios šimtus žiūrovų, įvyko Bedugnio ežere, ant plaukiojančių salų ir pakrantėje, 1993 ir 2009 metais. O „skambanti“ suknelė, nulipdyta iš molio žvynų, sverianti apie 6 kilogramus, įrašyta į Lietuvos Gineso rekordų knygą. Menininkė taip pat dalyvavo kolektyvinėse parodose, kūrė kūrinius interjerams. Teresės Jankauskaitės vaikystės svajonė būti žoliautoja. O neišsipildantis noras – pasėdėti ant vaivorykštės. Į klausimą kas esi, keramikė atsakė“ dirbanti juodai – gyvenanti baltai.
Birželio 20 d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks kolektyvinės kylančių fotografų parodos "Neatidėliotinas menas gyventi" atidarymas. Ši paroda - Europinės fotografijos platformos Parallel veiklos dalis. Cale Garrido kuruotoje ekspozicijoje pristatomi Fábio Cunha, Marie Lukasiewicz ir Ana Zibelnik darbai. Atidaryme dalyvaus parodos kuratorė ir kūrinių autoriai.
Pradedant pirmaisiais klimato kaitos įrodymais 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai jos priežastys ir pavojai dažniausiai buvo įvardijami per faktus ir duomenis. Jaučiamės nepažeidžiami ir esame priklausomi nuo savo gyvenimo būdo bei pernelyg tingūs atsisakyti kai kurių privilegijų dėl planetos, kurioje gyvename.
Mums reikia vaizdinių, kurie mus paveikia, kurie priverčia mus pamatyti realybę, kurie veda mus prie veiksmų.
Žmonės mąsto simboliais. Fotografinėje kalboje metaforos yra paveikios formos su galia keisti giliai įsišaknijusias mąstymo koncepcijas. Menai gali paskatinti keisti elgesį ir įsitraukti, kadangi jie veikia emociškai, yra arčiau žmogiškųjų vertybių, o šis lygmuo neprieinamas faktais grįstai kalbai. Paroda, kurioje bus eksponuojami Marie Lukasiewicz, Fábio Cunha ir Ana Zibelnik darbai, siekia sukurti erdvę, kurioje tiek menininkai, tiek auditorija gali kūrybingai ir kritiškai įsitraukti į konstruktyvų dialogą, prisidedantį prie reikalingų pokyčių.
Fábio Cunha serijoje "Mes vis dar žudome kiaules savomis rankomis" kuriamas tradicijomis grįstas Portugalijos kaimo vietovės, kurioje iki 15 m. gyveno pats autorius, portretas. Masinės gamybos ir vartojimo eroje, tai, kaip šie žmonės naudoja savo rankas yra parodoma kaip pasipriešinimo veiksmas pasauliui, kuris trokšta naujumo ir lengvo pasiekiamumo. Jo performatyvi intervencija į viešąsias erdves "Nustumti kalną" įprasminą tą pačią idėją. 4.5 x 2.30 metrų dydžio struktūra ant ratų laukia kol bus pajudinta. Tai yra poetinis pareiškimas, kad žmogus turi stiprybės nustumti kalną savomis rankomis.
Marie Lukasiewicz "Už koralų baltumo" kvestionuoja mūsų vartojimo įpročius. Ji išvystė daugiasluoksnį vizualinį tyrimą, nagrinėjantį koralų nykimo ir balimo ir jų panaudojimo farmacijos industrijoje santykį.
Juk sukamės tai mes yra susimąstyti priverčianti Anos Zibelnik serija. Kūriniuose ji gilinasi į laiko baigties reikšmę ir svarsto ar mirties neišvengiamybė gali padėti mums permąstyti savo vaidmenį gamtoje.
Paroda veikia iki liepos 21 d.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir programa Kūrybiška Europa.
Birželio 20 d. Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje atidaroma antroji Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės asmeninė keramikos paroda „Stebėtojas. Kampuotas“, kurioje eksponuojami pastarųjų kelerių metų darbai. Parodos pavadinimas atspindi menininkės kūrybos pobūdį ir interesų lauką. Ją traukia supanti aplinka, gamta, visa, kas gyva, kinta, tačiau kartu ji mėgsta bedaiktes formas, stabilias abstrakčias konstrukcijas, kurias prireikus galėtų keisti, naujai transformuoti, perdėlioti.
Ekspozicija susideda tarsi iš dviejų dalių – figūrinės plastikos (stebinčių gyvūnų figūrų) ir abstarakčių darbų, tarp kurių nėra ryškių skirties ribų. Gal dėl to, kad autorė linkusi apibendrinti formą, panašiai stilizuoti ir figūras, ir daiktus. Jos kuriami sustingę pasyvūs pasaulio stebėtojai – Lietuvos miškų karalius stumbras, kiškiai, lapės, driežai, vištos, avys – monumentalūs, kampuotų formų, su išryškintomis esminėmis detalėms. Tokie pat ir indai – apibendrinti, laiptuoti, stilizuoti, raiškiai transformuoti. Egzotiškus ir mūsų miškų bei naminius gyvūnus Eglė piešė iš natūros, daugiausia Kauno zoologijos sode, vėliau darė atranką iš daugybės eskizų ir lipdė, atmesdama nereikalingas detales, palikdama būdingiausius atpažįstamus bruožus. Jai įdomu fiksuoti stebinčio gyvūno būseną, primenančią žmogaus stebėtojo poziciją. Menininkė tarsi kviečia mus pabūti nejučia užklupto, išsigandusio ar nelaisvėje gyvenančio gyvūno kailyje. Autorės požiūris atspindi pastaruoju metu pasaulio mene aktualizuojamo „gyvūninio posūkio“, t. y. žmogaus ir gyvūno santykių permąstymo, bruožų.
Iš molio autorė dar renčia namus, kuria savotiškas konstrukcijas, derindama statiškas plokštumas su ekspresyviomis. Ant laiko paveiktų lentų kaskart vis kitaip sudėliotos išlankstytos molinės detalės. Keramikė neslepia susižavėjimo modernistiniais formų deriniais, kurie prieš keliasdešimt metų buvo tikras proveržis pasaulio keramikos mene, leidęs ištrūkti iš funkciškai apibrėžtos srities į visavertės kūrybos erdvę.
Taigi Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės interesų laukas platus, tačiau vientisas. Kūrybinę vienovę lemia ir tai, kad darbai sukurti iš to paties gruboko šamoto, dauguma jų degti malkomis kūrenamoje anagamos krosnyje, paliekančioje specifinius molio lydymosi ir pelenų apnašų pėdsakus. Ilgai trunkantis degimas aukštoje temperatūroje priartina darbus prie natūralių gamtos struktūrų, suteikia jiems pirmapradės archajikos ir sustingusio laiko pojūtį.
Autorei būdingas pagarbus santykis su Lietuvos keramikos tradicija ir senosiomis technologijomis. Ji gilina praktinius įgūdžius redukcinio degimo, juodosios ir raugo keramikos seminaruose, dažnai ieško įkvėpimo gamtoje. Nuo 2004 m. menininkė dalyvauja Botanikos sode Kairėnuose rengiamose žemės ir aplinkos meno pleneruose. Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė įsitikinusi, kad šiuolaikinė keramika seniai peržengusi savo srities ribas. Eglės žodžius patvirtina šiais metais jos kuruota paroda „Tekstilė keramikoje ir keramika tekstilėje“.
Paroda veiks iki liepos 12 dienos.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė