Liepos mėnesio parodos Vilniaus rotušėje

Liepos 2–21 d.

Marija Griniuk „Archyvas", dalyvaujamųjų projektų dokumentacija

Parodos atidarymas – liepos 2 d. 17.30 val.

Marija Griniuk (g. 1984) gyvena ir dirba Kopenhagoje, Danijoje, ir Vilniuje, Lietuvoje.

„Mano praktika apima įvairiapusius aspektus, kurie šiuo metu sutelkti į dalyvaujamąjį meną. Dažnai naudoju archyvus – ir institucionalizuotus, ir individualius, dažnai intymius, kurie gali būti susiję tiek su mano kartos individualiomis patirtimis, tiek mano kūno, kaip archyvo, metalygmeniu.
ARCHYVAS yra mano riba tarp buvusių projektų ir ankstesnių dokumentavimo būdų bei NEŽINOMO“.

Liepos 2–31 d.

Algimantas Vitolis Trušys „Ateinu“ (In Memoriam)
(1936-09-16–2018-02-21)

Parodos atidarymas – liepos 2 d. 18 val.

Vitolis Trušys (1936–2018) gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Nors jo dokumentuose užfiksuota gimimo vieta yra Kaunas, profesoriaus vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Pušalote, o save jis didžiuodamasis laikė žiemgaliu. Kelis dešimtmečius V. Trušys savo kūryboje skelbė žiemgališkąsias tradicijas ir vertybes, aktyviai dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos veikloje, kuravo kasmet vykstančius žiemgalių dailininkų plenerus.

1955–1961 m. V. Trušys studijavo Vilniaus valstybiniame Dailės institute. Daug metų jis dirbo Šiaulių universitete, buvo Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Už mozaikų ciklą „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete (1974–1978) buvo apdovanotas respublikine premija. Nedaugelis žino, kad  ir 2017 m. jis buvo pristatytas panašaus rango nacionalinei premijai gauti.

V. Trušio kūrybos amplitudė labai plati: tapyba, freskos, mozaikos. Su tapybos ir akvarelės darbais dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje). Yra surengęs personalinių parodų Vilniuje (1975, 1998, 2006), Kaune (1996, 2000),  daug jų rengė Šiauliuose, Pakruojyje, Žeimelyje, Pasvalyje, Žagarėje, Jelgavoje. Išleido mokymo priemones: „10 piešimo technikų vaikams“ (kartu su prof. A. Toleikiu, 1984), „Animalistiniai piešiniai“ (1994), „Šriftas“ (1994).

Žinomos profesoriaus mozaikos ne tik Vilniaus universitete, bet ir „Gyvybės medis“ (Šiaulių ligoninėje, 1982), „Tragedija ir komedija“ (Šiaulių Dramos teatre, 1984–1986), „Ąžuolas“ (Žarėnų–Latvelių kultūros rūmų fasadas, 1983–1984), mozaikiniai V. Grinkevičiaus, J. Vasaičio, Z. Vaišvilos, M. Valančiaus, M. Katiliškio, V. van Gogo ir kitų žymių žmonių portretai. Profesorius tebėra nepralenktas, žymiausias XX a. antrosios pusės-XXI a. pradžios Lietuvos mozaikos meistras.
Freskos gerbėjai žavisi jos sukurtomis freskomis: „Orfėjas ir Prometėjas“ (1971), „Liaudies menas ir amatai“ (1972), „Medicina“ (1973), „Stumbrų medžioklė“ (1973–1974), „Kartos“ (1984–1985).
V. Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, JAV, Rusijoje.

Profesorius išleidęs poezijos knygą „Už horizonto“ (2006), kurioje grįžta į žiemgališkąją tėviškę. Jo tekstai – autobiografiniai štrichai, praplečiantys dailininko kūrybos ribas, tarsi padedantys geriau suvokti V. Trušio dailės kūrinius. Vieni joje pasigenda tradicinio rimavimo, poezijos nusistovėjusių taisyklių, kiti giria, kad autoriaus poezija – tąsa tapybos ir pastelių darbų – rupi, vyriška, nepataikaujanti, kartais skaudi.

    Knygoje „Už horizonto“ spausdinami ankstyvojo V. Trušio kūrybos laikotarpio (1974–1975) piešiniai.
     2010 m. išleista plačios apimties autobiografinė  V. Trušio knyga „Laikas virto Akmeniu. Gyvenimo ir kūrybos proskynos“. Paskutinė jo knyga – „Užgeso mano Gabija“ – skaudi, atvira, parašyta ir išleista po žmonos Galinos mirties 2013 m.

    Skaitydamas V. Trušio tekstus nejučia prisiminiau linkuvės mokytojos Stasės Lovčikaitės žodžius: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“. Ar ne taip yra ir V. Trušio drobėse, jo poezijoje?

       V. Trušys savo deklaruojama, ilgo gyvenimo keliu išbandyta kūrėjo pozicija įtvirtino Lietuvos dailėtyroje REGIONIZMO terminą. Tai grįžimas prie Pasvalio krašto ištakų, pasaulėjautos. Tai refleksinė kelionė atgal į Šiaurės Lietuvą, Pušalotą, kur buvo nutapytas pirmasis V. Trušio peizažas – „plati ir rami Šiaurės Lietuvos erdvė, visada gili neatskleista paslaptis. Asukštaičių žemė.
                                                                                              
Stasys Tumėnas

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. [email protected]; tel. 8 616 25996