7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rugsšviesmetis

Patricijos Gilytės instaliacijų paroda „Ekvinokcija“ KKKC Parodų rūmuose

Rosana Lukauskaitė
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Dailė
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka

Rugsėjis pajūryje šiemet – kosminis mėnuo: Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose duris tą pačią dieną atvėrė Šiuolaikinio meno mėnesiui skirtos parodos: „Moterys Mėnulyje“ ir Patricijos Gilytės instaliacijų paroda „Ekvinokcija“, sudaryta iš šiemet Klaipėdoje sukurtos „Equinox K-7392“ ir Austrijos miestui Lincui skirtos „Tri-Galaxian L-4116“ (2014 m.).

 

Klaipėdietiškoji instaliacija remiasi Klaipėdos miestovaizdžiu kaip pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Skirtingais metų laikais uostamiestyje gyvenusi menininkė stebėjo miestą kaip vienį ir kartu analizavo atskirus jo aspektus (garsus, spalvas, energijos bangas, skubėjimą), taip pat pastovias, lėtai besikeičiančias formas, t.y. architektūrą, bei pasikartojančias formas – marinistinius elementus. Savo pastebėjimus ji perkėlė į vaizdus stabdyto kadro animacijoje (angl. stop motion), panaudojusi 7392 žvakutes. Uždegant arba gesinant atskiras žvakutes buvo kuriamas vizualus miesto, kaip kintančio žvaigždyno, pasakojimas.

 

„Pagrindinė mano kūrinio vizuali žinia – judėjimas, trajektorijos. Miestą aš lyginu su galaktika. Jei nebūtų žmonių, miesto galaktika sustotų, neplauktų laivai, nutiltų Biržos tilto dunksėjimas, gatvės sustingtų ir liktų tik saulės metamo šešėlio judėjimas pastatų paviršiais... Ir tik kosminės galaktikos suktųsi toliau. Kiekvienas žmogus, judantis mieste, vykstantis į darbą, keliaujantis krantine ar vedžiojantis šunį, vežantis prekes, ruošiantis kavą, renkantis šiukšles, stovintis ir laukiantis autobuso, stebintis bangas pakrantėje, tampa miesto judesio, miesto gyvybės dalimi, atskiru šviesotaškiu“, – parodą pristatančioje medžiagoje pasakoja menininkė.

 

Žiūrovas projekcijose ant sienos mato tik miestų įvaizdžius, savotiškus jų kosminius atspindžius. Nors trimatėje kosmoso erdvėje žvaigždės gali neturėti jokio realaus ryšio, žiūrint iš Žemės į nakties dangų jas galima sugrupuoti į tam tikras grupes, įžvelgti jų sukuriamas geometrines formas, piešinius. Tokiu principu ir šios žvakutės, atskiri autonomiški objektai, geba kartu sukurti tam tikras formas, reikšminius laukus. Tai galėtų būti gera mūsų pačių metafora – manome esantys išskirtinės asmenybės, vieninteliai ir nepakartojami, tačiau taip pat esame ir to paties didelio skruzdėlyno darbininkai, formuojantys miesto veidą savo judėjimu. Arba matricos lentelės nuliai ir vienetai, kai bent vienam dingus sutriktų visa sistema. Instaliacija sukelia emociją, panašią į tą keistą neišverčiamą jausmą „sonder“, įkvėptą vokiečių ir prancūzų kalbų ir reiškiantį staiga apėmusį gilų suvokimą, kad visi aplinkui, net ir nepažįstamieji, einantys gatve, gyvena tokį pat unikalų ir sudėtingą gyvenimą kaip ir tu, net nesuvokdami to ypatingumo. Kaip jiems tai priminti?

 

Naktį žiūrėdami į tolimas miesto šviesas kartais pamirštame, iš kur jos sklinda, – mus pasiekia svetimų namų ir gyvenimų žiburiai. Kažkas įsijungęs šviesą galbūt skaito išsiskyrimo laišką arba verkia prisiminęs skaudžius išgyvenimus, bet tai, ką mes matome už daugybės kilometrų, atrodo kaip džiugus gyvenimo šviesų festivalis. Nežinojimas kartais yra palaima. Žinant per daug gali pradėti matyti aplinką kaip amžiną tragedijos foną nelyg eksperimentinės dokumentikos režisieriaus Jameso Benningo kraštovaizdžio filmuose, kuriuose jis užfiksuoja ir perteikia landšaftus, galinčius generuoti socialines, politines bei ekologines prasmes ir atskleisti istoriją – asmenines patirtis, kovą, smurtą ir ekologinius praradimus. Tokio sujautrėjimo atveju geriau rinktis nomado kelią – neprisirišti prie vienos vietos, atšaukti įsipareigojimo jai burtą.

 

Rudens lygiadienis tarsi dalija pasaulį į dvi dalis – šviesos ir tamsos. Mažėjant natūraliai šviesai, vis dažniau kliaunamės jos pakaitalais. Gilytės kūrinyje žvakių gesinimas ir uždegimas turi tam tikrą kodą, šviesos ir tamsos algoritmą bei vizualiai perduoda žinią. Mūsų žmogiškas įprotis visur atpažinti tam tikrus simbolius paskatina vaizduotę ir lemia tai, kad kiekvienas pikselis menininkės darbuose įgauna tam tikrą prasmę. Antropologai net teigia, kad modernaus pasaulio nepaveikti čiabuviai, pirmą kartą išvydę vaizdus ekrane, jų neatpažįsta – jie matą tik atskirus taškus arba vienos spalvos laukelius, kurie jiems atrodo kaip beprasmis chaosas. „Ekvinokcija“ veikia mus atvirkštiniu principu – tarsi skatina įsižiūrėti į mažiausias detales, trumpam pamiršti bendrą vaizdą, pamedituoti sukoncentravus žvilgsnį į vienišos žvakutės liepsnos šokį.

 

Lietuvių mentalitetui, žinoma, žvakių jūra pirmiausia asocijuojasi su Vėlinių simbolika, bet šiuo atveju išėjusiųjų pagerbimo ženklas čia atstovauja gyviesiems ir jų nuolatiniam judėjimui, kvėpavimui, degimui, nerimui ir vidinei šviesai. Kaip ateiviška gyvybės forma, stebinti miesto gatves iš paukščio skrydžio ir viską matanti pro infraraudonųjų spindulių kameros objektyvą, esame nustebinti šilumos ir šviesos susibūrimu – kažkam galbūt tikrai esame niekas daugiau, tik deguonies vartotojai, per dieną vidutiniškai įkvepiantys dešimtis tūkstančių litrų oro ir visi kartu suformuojantys vieną didelį parazitinį židinį. Egzistencinį nerimą paaštrina ir kompozitoriaus, garso menininko Donato Bielkausko-Donio sukurtas instaliacijos „Equinox K-7392“ garso takelis, laviruojantis tarp spengiančios kosmoso tylos ir industrinio kasdienybės triukšmo.

 

Vaikščiodamas tamsoje po parodinę salę jautiesi anonimu, neįžiūri kitų lankytojų veidų, neatpažintum net jei ir gerai pažinotum juos, matai tik šviesų projekcijas, kartais nugulančias ir ant žiūrovų siluetų, o atsisukęs į projektoriaus pusę gali būti trumpam apakintas šviesos srauto, prarasti orientaciją, netyčia į ką nors atsitrenkti ir pasijausti nesąmoningai besiritinėjančiu dangaus kūnu. Bet taip nėra – mes turime savo likimą, savo trajektoriją, individualų kelią, siūlą kosmoso raštų grandinėje. Įjungus šviesą ši visata laikinai pradingtų, nes gali egzistuoti tik esant amžinam šviesos ir tamsos kontrastui.

 

Paroda veikia iki spalio 6 d.

Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka
Patricija Gilytė, projekto „Ekvinokcija“ kūrimo akimirka