Traukinys į Marcinkonis iš Vilniaus važiuoja triskart per dieną. Vaizdas pro langą toks, jog nustoji vėpsoti į telefoną. Ankstyvieji miško gėrybių rinkėjai su pilnais krepšiais kantriai sėdi ir laukia to vienintelio namo parvešiančio traukinio, o mes besimarkstydamos priešais saulę, žaidžiančią lieknuose pušų kamienuose, pasiekiame kelionės tikslą – medinukė carinio laikotarpio Marcinkonių traukinių stotis atvertomis durimis pasitinka mus ir vos kelis atvažiavusius. Galutinė maršruto stotelė, traukinys nustoja triukšmauti ir ore pakimba tokia tyla, jog pajunti, kad laikas čia teka visai kitaip nei Vilniuje, o orą norisi valgyti gabalais.
Pagaliau ištesėjau prieš kokius trejus metus sau ir savo buvusiai bendramokslei Laurai duotą pažadą apsilankyti. Laura (Garbštienė – red. past.) gyvena 15 km nuo Marcinkonių ir augina avis (1 pav.), dar ji verpia, o vilnonius siūlus dažo augalais (2 pav). Organizuoja ir įgyvendina keistai įdomius meninius projektus (pvz., verpimo ratelių koncertus) ir turi nuostabią be pavadėlio lakstančią kalytę Bangą (3 pav.).
Važiuodama visiškai nežinojau, ko tikėtis iš kelių dienų tame Dzūkijos kampelyje, tačiau boluojantis senosios stoties lange lapas jau skelbė tos dienos renginių programą, pavadintą „Skroblaus vingiais“ (4 pav.). Žemiau paaiškinta, kad Marcinkonių traukinių stoties laukiamoji salė tampa kūrybos, parodų, susitikimų, klausimų, prasmių ir tinklų mezgimo vieta. Ir tikrai – akyse vyko salės transformacija: vidun buvo nešami kvepiantys švendrai ir oranžinėmis uogomis degančios šermukšnių šakos, eksponuojami paveikslai ir kiti simpoziumo metu atlikti darbai bei ruošiamas maistas. Ne tik laukiamoji salė, bet ir langai bei tarpulangiai tapo ekspozicine erdve.
Pirmiausia akį patraukė žalsvų tonų paveikslai ir atėjo į galvą mintis, kad šie darbai tarsi nepavaldūs laikui – niekaip negalėjau jų priskirti kažkuriam konkrečiam laikotarpiui. Visą ciklą sieja koloritas, darbai tarsi labai panašūs, tačiau juos skiria subtilūs niuansai, atskleidžiantys upelio Skroblaus grožį (5, 6, 7, 8 pav.). Dėl savo unikalumo Skroblus yra saugomas įsteigtame gamtiniame rezervate, į kurį patenka ir Rudnelės kaimas. Šioje draudžiamoje lankytis vietoje gyvenusi dailininkė Gražina Didelytė įkūrė savo kūrybos galeriją. Jos niekur niekam nematytas kūrinių ciklas „Skroblaus vingiai“ įkvėpė surengti simpoziumą kaip platformą naujiems gamtiniams ir kultūriniams vietos pokyčiams apsvarstyti.
Parodos kuratorė Laura Garbštienė užsiminė: „Apie dailininkę žinau iš ją asmeniškai pažinojusių draugų pasakojimų. Apie tai, kaip ji prie Skroblaus gyveno. Tokia sudievinta kažkokia pasirodė atsiskyrėlė, kurią vadina pasaulinio garso, nors tas garsas gal ir periferinis meno scenos atžvilgiu. Mes jos darbų ciklą „Skroblaus vingiai“ pamatėm ir įrėminom tik prieš pat parodą. Man patiko Gražinos Didelytės ėjimas išilgai Skroblaus, aš pritaikiau jį kaip simpoziumo temos plėtotę.“
Visa likusi ekspozicijos erdvė užpildyta simpoziume dalyvavusių menininkių Mildos Laužikaitės, Rūtos Spelskytės, Saulės Urbanavičiūtės, Rasos Žmuidienės darbais, apie kuriuos renginio metu kalbėjo menininkės, pasakodamos apie unikalią simpoziumo patirtį, susijusią su upelio, augalų ir gyvūnų pažinimu. Klausydamasis simpoziumo dalyvių pradedi pavydėti jų potyrių, o pristatomi darbai prabyla kita kalba. Taip pat parodoje eksponuojama laikraščio skiautė su Zitos Mažeikaitės eilėraščiu, dedikuotu kaimynei Didelytei, ir geologo Gedimino Motuzos, lydėjusio Skroblumi simpoziumo dalyvius, Skroblaus aukštupio mažųjų vietovardžių žemėlapis. Greta pateiktas sąrašas vietų pavadinimų, skambančių kaip sena užmiršta, bet pažįstama: Aukštakalnis, Cicnaginė, Golia, Kurpikai, Pagolys, Prūtai, Paskersbalė ir kt.
Laukiamosios salės langai „išsiliejo“ Saulės Urbanavičiūtės akvarelėmis (9, 10, 11 pav.), o laukiamosios salės erdvėje eksponatu tapo ir sena spinta, jos viduje Milda Laužikaitė pateikė savo vizualinį metraštį, kuriame atrasite mąstymo ir giliosios ekologijos sąvokas, filmuotą povandeninį Skroblų ir byrantį smėlį (12, 13 pav.).
Menininkės Rūtos Spelskytės pasakojimas ir savo darbų pristatymas užbūrė. Pirmą kartą išgirstu apie Myrmeleon formicarius (lot.) – skruzdžių liūtą, kurio kartoninis modelis puikuojasi ant sienos (14 pav.). Šis labai įdomus vabzdys visiškai nepanašus į liūtą, gyvena smėlyje ir minta daugiausia skruzdėlėmis. Rūta pasakoja: „Dienomis man klijuojant skruzdžių liūtą, visas ant grindų nukritusias popieriaus atraižas surinkdavo didelės rudos skruzdėlės. Po mano darbo stalu, esančiu Marcinkonių klebonijoje, kunigo kambaryje, jos konstravo popierinį skruzdėlyną. Kaip simboliškai skruzdėlės sulaužė grandinės taisyklę: skelbdamos gyvenimo šventę, jos kruopščiai statėsi naujus namus iš savo priešo „kūno dalių“ (15 pav.). Kitos dienos rytą turėjome galimybę įvertinti jų triūsą, nes nakvojome po tuo pačiu klebonijos stogu.“
Kontekstualumo parodos atidarymui suteikė susitikimas ir diskusija su aplinkosaugininku Žymantu Morkvėnu, taip pat Aistės Andriušytės paskaita apie medinę kaimo architektūrą. O kad nesėdėtume pastate diskutuodami apie jungtis tarp meno ir gamtos tyrinėjimų, veiksmas persikėlė į vakarėjantį Čepkelių raistą, kurio fone filosofas Gintautas Mažeikis skaitė paskaitą keistu sudėtingu pavadinimu – „Simbolinio mąstymo trajektorijos ir konfigūracijos: navigacijos problema“. Į vakaro šviesą buvo ištempti pinčiukai, būrėjos, kūlgrindos ir kitokia velniava, bet buvo nepaprastai smagu. Viešnagę raiste simboliškai užbaigė renginių dalyviai, ragaudami bruknes ir basi maklinėdami po rudenėjančią gamtą. Renginys baigtas senojoje stotyje, kur skambėjusius indiškos muzikos – Bansuri fleitos (Adomas Tyloje) ir tablos (Bernardas Janauskas) – garsus sugėrė užgriuvusios sutemos. Jei norite pamatyti parodą, sėskite į traukinį ir važiuokite, o senojoje stotyje jus visad pasitiks Laura ir kalytė Banga.
Paroda veikia šeštadieniais ir sekmadieniais 12–17.30 arba susitarus telefonu 8 614 16255.
