7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Baltų kandžių“ paroda „Tėkmė“

VDA inf.
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Dailė Anonsai

2019 10 01 - 11 03
Atidarymas spalio 1 d. 18:30 val.

Atidarymo metu vyks Kristinos Lunos performansas.

Grupę „Baltos kandys“ kartu Vilniaus dailės akademijoje tekstilę studijavę šešios menininkės Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Julija Vosyliūtė įkūrė 1998 metais. Tuomet pavyzdžiu joms buvo 90-taisiais Rytų ir Vidurio Europoje aktyviai besivystantis jaunų menininkų telkimasis į grupes kolektyvinei kūrybai. Jei anksčiau menininkai tai darė naujoms kryptims propaguoti ar parodoms bei akcijoms organizuoti, tai šiuo periodu tarpusavio ryšiai tampa dar glaudesni. Svarbus šių naujųjų grupių veiklos aspektas – bendras darbas nuo sumanymo iki galutinio įvykdymo. Pavienio kūrėjo indėlis įsilieja į kolektyvinį kūrinį, nors paraleliai menininkas gali įgyvendinti ir savo individualius sumanymus. Šios menininkų grupės neapsiribojo viena sritimi, tradicines priemones derino su video menu, fotografija, instaliacijomis, performansais ir akcijomis.  Muziejų bei galerijų sales šios grupės kaitaliojo su neįprastomis erdvėmis ir gamtos peizažais.


90-tieji Rytų ir Vidurio Europoje buvo kupini ne tik entuziazmo, bet ir ekonominių sunkumų, todėl jėgų sutelkimas grupėje jauniems kūrėjams leido sukurti didelių dimensijų instaliacijas. Nemažiau svarbus buvo tokių grupių mobilumas. Atsisakoma pasyvios laukiančio bei kviečiamo menininko pozicijos. Pasitelkdamos naujas komunikacijas ir savo narių organizacinius sugebėjimus, tokios grupės palaiko tarptautinius ryšius ir yra pajėgios realizuoti įvairių rūšių projektus vis kitose vietose skirtingomis sąlygomis.


Rytų ir Vidurio Europos jaunųjų menininkų grupes vienijo atvira kosmopolitinė laikysena, orientuota ne tik į didžiuosius meno centrus, bet ir į kuo platesnį meninės veiklos lauką. Daugelis anuomet susikūrusių grupių suvaidino svarbų vaidmenį tarptautinėje meno arenoje, tačiau jų gyvavimas buvo trumpalaikis.


Kitaip susiklostė „Baltoms kandims“, kurios į grupę susibūrė šiam judėjimui jau atslūgstant, joms pavyko ne tik perimti šią strategiją, bet ir sukurti stebėtinai patvarų darinį. Daugiau nei per du dešimtmečius šis šešetukas per visas gyvenimo permainas išsaugojo artimą draugystę ir kūrybinį bendradarbiavimą. Kiekviena iš grupės narių ir šiandien šalia savo individualios kūrybos, pedagoginės ar mokslinės veiklos prioritetą vis dar suteikia kolektyviniams projektams.
Jau kūrybinio kelio pradžioje „Baltos kandys“ dalyvauja ne tik specifinėse tekstilės parodose, praplėsdamos šios srities ribas, bet ir tampa šiuolaikinio meno parodų, pasitelkiančių įvairiausias tradicines ir naujas medijas, dalyvėmis. „Kandžių“ meninių projektų geografija labai plati: šalia Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Anykščių, Kėdainių, Molėtų, Alantos, Nidos – Lietuvoje, joms savaime suprantama savo kūrinius perkelti ne tik į Rygą, Varšuvą, Lodzę, bet ir į Edinburgą, Glazgą, Dubliną, Diuseldorfą, Berlyną, Drachteną, Paryžių, San Tropezą, Kijevą,  Maskvą ir net į Pekiną, Tokijų, Delį, Kalkutą, Katmandu, Rosarijų bei Buenos Aires.


Kiekvieną didelį ar mažą savo sumanymą, dideliame mieste ar mažytėje vietovėje „Baltos Kandys“ įvykdo vienodai profesionaliai ir atsakingai.


Lūžiniai „Baltų kandžių“ karjeroje tapo 2003 metai, kai jos sėkmingai pasirodė Didžiojoje Diuseldorfo parodoje. Atidarymo metu jos rodė performansą „Mandala“, per kurį šešios menininkės viena kitą užklojo ryškiaspalvio veltinio gėlių ir vaisių apklotu, po to tarsi pabudę iš detalių sudėliojo ornamentinę kompoziciją. Neįprastas organiškų ir geometrinių formų derinys, kaip ir lėtas, bet gyvybingas pačio ritualinio veiksmo ritmas čia ne mažiau simboliškas nei savaip interpretuota mandala. „Baltų kandžių“ pasirodymas buvo pastebėtas ir iš čia menininkės kuratoriaus Hans-Werner Kalkmann pakviestos 2004 metais sudalyvauti tarptautinėje parodoje Bodenburgo pilyje. Lydimoje solidaus katalogo-knygos projekte „Bocca della Verità “ mokslininkai ir menininkai įvairiapusiškai interpretavo burnos temą. Iš akcijos su tais pačiais daugiasluoksniais elementais iš veltinio fotodokumentacijos menininkės sukuria fotografijų ciklą „Lūpos“. Sučiauptos, pravertos, šnabždančios, besišypsančios ir besijuokiančios lūpos išnyra tarp spalvotų žiedų ir vaisių, slepiančių veidus, bet atskleidžiančių jausmus. Jaunų lietuvių menininkių kadruotų performansų fotografijų su lūpų motyvais ciklas „Lūpos“ atsidūrė šalia pasaulinio garso žvaigždžių Joseph Beuys, Louise Bourgeois, Sam Francis bei tokių įžymių menininkų kaip Enzo Cucchi, Jorg Immendorff, Eva & Adele, Orlan, Veronika Bromova kūrinių. Šis projektas Bodenburgo pilyje lietuvėms baigėsi dar rezultatyviau. Suzanne van Hagen jas pakviečia į savo kuruojamą 2006 metų parodą „ART FAB/L‘Art/La Femme/L‘Europe“ Sen Tropeze. Čia „Baltos kandys“ su kūriniu „Mandala“ dalyvauja parodoje su geriausiomis nūdienos menininkėmis iš dvidešimties šalių, tokiomis pripažintomis kūrėjomis kaip Eija-Liisa Ahtila, Chantal Akerman, Vanessa Beecroft, Monica Bonvicini, Rineke Dijkstra, Marlene Dumas, Valie Export, Katharina Fritsch, Annette Messager, Tatiana Trouve. Iš mūsų Baltijos šalių dar buvo pakviestos Katrina Neiburga ir Liina Siib. Tačiau tada dar būtų buvę sunku patikėti, kad lietuviškos „Mandalos“ kelionė tik prasideda ir kūrinys įvairiausiomis variacijomis bus parodytas ir dar dviejuose kontinentuose.


Kurdamos šiuolaikinį meną moterys dailininkės dažnai naudojasi tekstilės medžiagomis ir technikomis. Čia užtenka prisiminti Louise Bourgeois, Meret Oppenheim, Magdalena Abakanowicz skulptūras, Annette Messager instaliacijas ar Rosemarie Trockel, Ghada Amer ir Audronės Petrašiūnaitės dvimačius kūrinius. Tačiau joms tekstilinės medžiagos yra tik vienos iš daugelio kitų šalia molio, metalo, plastiko, dažų. O audimą, mezgimą, nėrimą, vėlimą ar siuvinėjimą jos dažniausiai renkasi ironiškai kaip specifiškai moteriškas technikas feministiniams turinio aspektams išryškinti. Skirtingai nei dauguma šių menininkių „Baltos kandys“ tekstilei nepriskiria jokių negatyvių konotacijų, tokių kaip priverstinis užsidarymas namie ar antrarūšė namudinė veikla. Šešetukas žavisi tekstilės kūrimu kaip būdu sutverti ypatingą artumą bendruomenėje. Vilnos, drobės, šilko ar medvilnės audimas, balinimas, vėlimas, dažymas, rišimas joms yra svarbūs ritualai suteikiantys kasdienybei prasmę ir sukuriantys šventę. Tekstile „Baltos kandys“ dar labiau žavisi dėl jos archajiškumo, nepertraukiamo ryšio su etnografinėmis ir nomadinėmis kultūromis, kaip ir senovinėmis civilizacijomis. Dar studijų metais jos labiau nei klasikine gobeleno technika žavisi lietuviškų etnografinių juostų pynimo tradicija ir iš Vidurinės Azijos atkeliavusiomis vilnos vėlimo ir šilko dažymo technikomis. Vėliau per studijines išvykas į Aziją ir Japoniją puikiai susipažįstama su dar ne viena tradicine technika. Plačią šių išraiškos būdų paletę menininkės laisvai derina ir pajungia šiuolaikinei plastinei kalbai.


Grupės narės, neramios piligrimiškos būtybės, kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausiai į pačių kūrėjų dažniausiai pasirenkamą priemonę – rankomis veliamą ir dažomą veltinį. Vilna jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tik kaip „baltoji“ jų atmaina menininkės ne naikina, o kuria šia medžiaga. Veltiniu jos susidomėjo dar studijuojamos Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su savo dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene jos organizavo pirmą tarptautinį veltinio vėlimo simpoziumą Lietuvoje. Taip jų kvietimu į šį renginį iš Alma Atos atvyko ir patirtimi pasidalijo tekstilininkė, profesorė Saole Bapanova, kuri daug metų puoselėjo seną Kazachstano nomadų veltinio vėlimo tradiciją.


Įvaldę veltinio technologiją „Baltos kandys“ kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus, bet ir novatoriškai ją pritaiko trimačiams objektams. Jos velia didelių ir mažų skulptūriškų formų kūrinius. Daugelis jų instaliacijų dėliojamos iš smulkių rankomis veltų trimačių detalių. Ne mažiau aistringai menininkės eksperimentuoja su spalvomis. Tradicinių Vidurio Azijos veltinio kilimų grafiškomis kontūrinėmis linijomis atidalinamus kontrastingų spalvų laukus jos pakeičia ne mažiau ryškiomis, bet tapybiškai susiliejančiomis vaivorykštės spalvomis arba monochromija. Čia atsisakoma Vidurio Azijos klajoklių tautų veltiniams charakteringų baltų kontūrinių siūlių. Geometrinę abstrakčią ornamentiką pakeičia realistinis vaizdavimas. Be to lietuvės eksperimentuoja veltinį margindamos technologijomis, skirtomis šilkui ar medvilnei dažyti.


Metams bėgant šalia veltinio jos vis dažniau pasitelkia šilką, susižavėję jo blizgių bei matinių faktūrų kaita, šviesos slydimu ornamentiniais blizgiais paviršiais.


„Baltos kandys“ renkasi tekstilę ir kaip medžiagą, gebančią suteikti šilumą, saugumą. Daug dėmesio skiriama ir šiosios ryšiui su žmogaus kūnu. Iš čia išplaukia polinkis į apeiginius veiksmus. Savo sukurtus tekstilinius objektus performansų metu menininkės panaudoja kaip simbolinius atributus. Taip pievoje po šimtametėmis liepomis, ant jūros pakrantės uolų ar koplyčioje jos ceremoningai susėda prie vaišių stalo. Net ir pats tekstilės kūrimo procesas pavirsta iškilmingu ritualu.

Performanse „Ritinimas“ šešetukas pievoje paupyje džiovina balinamas drobes, užsimindamos apie lietuviškus etnografinius papročius ir kartu sukurdamos poetišką teatralizuotą veiksmą. Panašiai žiūrovas gali pastebėti įkvėpimo impulsų miške ar Pekino senamiestyje paieškas.


Kai kada svarbi reikšmė tenka ir instaliacijoms ar skulptūriniams objektams reikalingų tekstilės mažyčių detalių skaitlingumui. Šimtų vilnos „spirų“ ar šilko „kokonų“ suformavimas bei dėliojimas ar vėrimas rankomis pareikalauja kantrybės, darbštumo, precizijos, bet tuo pačiu prilygsta meditacijos praktikoms.


Tekstilės magija menininkėms slypi ir jos tradicijos nepertraukiamume. Iš čia ir tekstilės kūrimo kaip tėkmės įvaizdis.


Tėkmės įvaizdžiui sustiprinti pasitelkiami ir laiko fenomeną eksploatuojantys menai: performansai, akcijos, video filmai, fotografijos ir galiausiai centrinis eksponatas – interaktyvi instaliacija „Suktinis“. Vaizdų tėkmė čia sukasi ratu ištirpdydama erdvės ir laiko ribas. Iš tekstilės ir judesio kuriama efemeriška, spalvinga ir džiugi patirtis.


Visus „Baltų kandžių“ kūrinius, medžiagiškus ir medialinius, lydimus judesio, garsų, kaip ir sustingusius, vienija ypatingas intymumo ir viešumo derinys. Menininkės kiekvienam projektui realizuoti sukuria savotiškas mikro bendruomenes. Šešetukas gali įtraukti ir kitus dailininkus, muzikus, šokėjas, architektus. „Baltoms kandims“ kūryba yra darbas ir bendradarbiavimas, taip pat kaip apeigos, ceremonija, ritualas. O gal tiesiog poetinis veiksmas? Parodose ir performansais jos sukuria šventę, į kurios tėkmės sūkurį įtraukia ir žiūrovus. Ir taip kandys gali būti baltos.

Prof. dr. Raminta Jurėnaitė

 

Žymos:
VDA inf.,