Afrikos šalių paviljonai 58-ojoje Venecijos bienalėje
Afrikos šalių dalyvavimo Venecijos meno bienalėje istorija yra labai nesena, prasidėjusi tik 2007 m. prieštaringai vertinamu Afrikos paviljonu, siekusiu atstovauti viso žemyno menui. Jis buvo organizuotas kaip 52-osios Roberto Storrso kuruotos bienalės dalis ir finansuotas kongiečio kolekcininko Sindikos Dokolo. Nepaisant renginį lydėjusio entuziazmo ir postūmio jausmo, inicijavusio nacionalinių Afrikos paviljonų steigimą, jų išliko nedaug.
Afrikos žemyno ir jo diasporos meno indėlis buvo ypač išryškintas ir įtrauktas į bienalės darbotvarkę nigeriečio menininko ir kuratoriaus Okwui Enwezoro dėka, jis 2015 m. kuravo 56-ąją Venecijos bienalę pavadinimu „Visos pasaulio ateitys“. Bienalėje pasirodė kūriniai, pasakojantys apie besitęsiantį kolonizacijos poveikį, klimato kaitą ir migracijos kaip „krizės“ suvokimo poveikį. Tačiau kitais metais Christine Macel iškelta tema „Viva Arte Viva!“ garbino menininkus ir „meną dėl meno“, taigi atitolino bienalę nuo politinių apmąstymų.
Tapybos ir fotografijos santykis Donatos Minderytės parodoje „Vartų“ galerijoje
Kai buvo išrasta fotografija, apie tai išgirdęs tapytojas akademistas Paulis Delaroche’as sakė: „Nuo šios dienos tapyba mirusi.“ Daugelį amžių mene dominavusią mimetinę tradiciją dabar buvo galima išpildyti pasitelkus technologiją. Ji pakeitė tapybą, nes šiai nebeliko prasmės tarnauti tikrovei, ir „jau 1855 m. Antoine’as Wiertzas pasveikino fotografiją kaip tarpininką, kuris leidžia menininkams susitelkti į filosofinius meno aspektus“. Paskelbta pirmoji tapybos mirtis reiškė, kad reprezentacijos funkciją geriau atliko pati gamta, piešdama ant jautraus paviršiaus. Bet fotografija vis dar stokojo spalvos ir neturėjo to, kas esminga tapybai, – subjektyviojo dėmens. Vaizduotę ir klaidas pakeitęs fotografinis faktas ištirpina charakterį, o dėl per didelio smulkmenų kiekio kūrybai nesuteikia mąstymui būdingo pavidalo – vieną akį turinti kamera neteisingai perteikia suvokimą, nes „protas filtruoja ir akcentuoja“.







Lapkričio 9 d. 19 val. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma menininkės Kah Bee Chow solo paroda „GĖLĖS“. Tai – pirmoji menininkės solo paroda Baltijos šalyse.
Miela S, Prieš savaitę mano mama paviešino vaizdo įrašą, kuriame naminis vėžliukas bando ištrūkti į laisvę. Ji juos laiko prie įėjimo į restoraną, matyt pagal Fshui taisykles. Klipe vėžliukas bando išlipti iš baltos plastikinės vaikiškos vonelės, užsikabina priekinėmis kojomis už krašto ir kelia visą kūną. Nėra jokio dangčio, jokios kito barjero – rodos, tik laiko klausimas, kada vėžliukui pavyks.
Tarptautinė juvelyrikos meno paroda „Gintaro kambarys“ Klaipėdoje
Pirmiausia įžengę į galeriją pamatome groteskišką, puikiai apšviestą, ant virvelės kybančią galvą. Ši siurrealistinė pamėklė – Sandros Malaškevičiūtės specialiai šiai parodai sukurtas darbas „Gintaro akių šviesa“. Jis puikiai pasitarnauja pagrindiniam rengėjų tikslui – reprezentuoti šiandienos profesionalios gintaro juvelyrikos padėtį šalyje bei kitų Baltijos šalių kontekste per žymiausių šių dienų Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailininkų kūrybą. Parodą surengė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, čia ji ir rodoma (Didžioji Vandens g. 2, 3 a.).








Šiuolaikinio meno festivalis VIRUS‘24
2019 10 25 – 2019 12 15
Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245
Lapkričio 15 d. (penktadienį) 16 val. parodos atidarymas.
Parodą pristato Vilniaus rotušė.
Atidarymo metu vyks Nancie Naive performansas - singlas "Ambitious".
Lapkričio 6 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Gyčio Skudžinsko paroda „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“.
Čia nėra pradžia, bet nėra ir pabaiga. Ši paroda nėra baigtinis apibendrintas meninis projektas. Tai rastų daiktų, naujų kūrinių užuomazgų, neišsipildžiusių sumanymų sankaupa. Kartais, praėjus kuriam laikui, jie pakeičia formą ir išnyra nauju pavidalu.
Lapkričio 12 dieną, 18 val., sostinės galerija „Meno Niša“ pristato Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, grafiko, tapytojo Kęstučio Grigaliūno parodą „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“.
Karo fenomeną tyrinėjantis darbų ciklas-instaliacija „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“ apjungia tapybą, piešinius, objektus ir fotografiją. Parodoje Kęstutis Grigaliūnas pasakos istoriją, kurią, žvelgiant skirtingais kampais, galima skaityti be galo. Tai istorija apie karus, kurie niekada nesibaigia. Šis fenomenas reiškiasi ne tik mūšio lauke, bet ir žiniasklaidoje, mene, šeimoje, reklamoje, internetinėse bendruomenėse, švietime, lyčių konstravimo procesuose ir t.t.
Amerikiečių filosofė ir kultūrologė Susan Bordo savo knygoje „Vyro kūnas“ (1999) teigia, kad „moterys vyriškėja, vyrai supervyriškėja“. Sociologas Artūras Tereškinas jai antrina, sakydamas, kad „šarvai – vieni iš svarbiausių šiuolaikinio vyro atributų“.
Atidarymas lapkričio 8 d. 19 val.
Jaunojo tapytojo prizas (JTP) – vyksta Baltijos šalyse nuo 2009 metų.
Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma.
Lapkričio 7 d., ketvirtadienį, 18 val. Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86) atidaroma A. Kmieliausko (1932–2019) kūrybos paroda
Žinomas–nežinomas.. Antano Kmieliausko tapyba, eskizai, modeliai
Antanas Kmieliauskas (1932–2019) – menininkas, kurio šiemet netekome, yra žinomas ir nežinomas kūrėjas (kaip ir daugelis tokio masto asmenybių). Regis, kad kiekvieną dieną matydavome ir jį patį, ir jo kūrinius – Vilniaus gatvėse ir kiemuose, Universiteto skliautuose, bažnyčių altoriuose, daugelyje Lietuvos vietų – Dauguose, Klaipėdoje, Šiluvoje, Guronyse... Atstovaudamas universaliajai savo talentingųjų dailininkų kartai (čia ir V.Kisarauskas, ir V. Antanavičius, ir V. Valius, ir A.Steponavičius bei B. Žilytė bei daugelis kitų), A. Kmieliauskas buvo daugialypis, daugiaveidis ir daugiabriaunis. Vienoks jis oficialiuose, bažnytiniuose sieninės tapybos ir skulptūrų užsakymuose (labiau barokinis klasicistas), kitoks – grafikoje (čia linijos ir formos ypač vibruoja muzikiniu ritmu), dar kitoks molbertinėje tapyboje. Čia jis tiesiog visoks, – ir jausmingas, ir tragiškas, ir santūrus, ir
lyriškas viename asmenyje.
Mariana Veriovkina „Lenbachhaus“ muziejuje Miunchene
„Griuvo“ paskutinė vyriškojo modernizmo tvirtovė Vokietijoje, Miuncheno „Lenbachhaus“ muziejuje, nes spalio 21 d. jame atidaryta paroda „Gyvenimo žmonės. Aleksejus Javlenskis ir Mariana Veriovkina“ (Lebensmenschen. Alexej von Jawlensky und Marianne von Werefkin). Frazę „griuvo tvirtovė“ šiuo atveju reikia paaiškinti. Muziejus įsikūręs Miuncheno tapytojo Franzo Lenbacho rezidencijoje, jis buvo garsiausias ir turtingiausias XIX a. pabaigos dailininkas Vokietijoje, tapęs Bismarko, karalių, aristokratijos, naujųjų kapitalistų portretus, už juos gaudavęs pasakiškus honorarus.







