7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp inovacijos ir tradicijos

Tarptautinė juvelyrikos meno paroda „Gintaro kambarys“ Klaipėdoje

Kristina Pipiraitė
Nr. 36 (1315), 2019-11-08
Dailė
Adolfas Šaulys, „Labas rytas, Europa 12“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Adolfas Šaulys, „Labas rytas, Europa 12“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.

Pirmiausia įžengę į galeriją pamatome groteskišką, puikiai apšviestą, ant virvelės kybančią galvą. Ši siurrealistinė pamėklė – Sandros Malaškevičiūtės specialiai šiai parodai sukurtas darbas „Gintaro akių šviesa“. Jis puikiai pasitarnauja pagrindiniam rengėjų tikslui – reprezentuoti šiandienos profesionalios gintaro juvelyrikos padėtį šalyje bei kitų Baltijos šalių kontekste per žymiausių šių dienų Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailininkų kūrybą. Parodą surengė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, čia ji ir rodoma (Didžioji Vandens g. 2, 3 a.).

 

Kas vyksta profesionalios gintaro juvelyrikos diskurse šiandien? Akivaizdu, kad merdėjimas. Jį įtikinamai atspindi darbų sukūrimo datos – dalis jų nėra net pastarojo penkmečio. Tad ši paroda – galimybė dar kartą išvysti jau matytus žymiausių Lietuvos juvelyrų, kartais dirbančių ir su gintaru, darbus. Nors darbų amžių atsveria jauniausių parodos dalyvių kūrybiniai ieškojimai, dalį autorių kol kas tegalima pagirti už drąsą dalyvauti renginyje: Unos Mikudos medaliai „Dėkoju už jūsų kelią“ pasirinktų medžiagų derinimu, forma ir proporcijomis sudomina, bet visiškai neatsilaiko prieš autorės jiems užmestą pavadinimo svorį; apie lyriškus Ilzės Eglės debesis išvis nelabai ką galima pasakyti. Ryški išimtis – Ugnės Blažytės spalviškai intensyvūs darbai. Nors jie taip pat kiek slegiami pretenzingo pavadinimo, dailininkė kūrybingai ir profesionaliai derina skirtingas medžiagas bei formas. Gaila, darbas sukurtas dar 2009 metais.

 

Profesionalaus gintaro juvelyrikos meno diskurse jaučiamos dailininkų abejonės dėl jų pasirinktos meno šakos savarankiškumo, jos Vakarų pasaulyje nebeaktualios. Abejonę rodo dailininkų pastangos pripiršti savo darbams įmantrų pavadinimą bei laikytis įsikibus papuošalo funkcijos: „Atmintis“ (Eglė Čejauskaitė-Gintalė), „Daugiau nei dulkės“ (Aušra Mačiulaitienė), „Kaip danguje, taip ir žemėje“ (Vita Paukštaitė-Bružė). Iš pastarųjų išsiskiria Adolfo Šaulio mėginimas panaudoti verslininkišką sėkmės formulę – populiarios antraštinės temos bei šiek tiek meistrystės mišinį. Deja, novatoriški gintariniai „Brexit“ ledinukai nuteikia panašiai kaip riebūs cepelinai.

 

Malonios išimtys – Šarūnės Vaitkutės monumentalios, santūrios ir nerėkiančios sagės bei Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės ciniški, su pavadinimu flirtuojantys kūrybiniai sprendimai. Vaitkutė harmoningai ir subtiliai žaidžia formomis, organiškai lyg atskiras molekules jungia skirtingas medžiagas, taip išryškindama jų savybes. Nors jos darbai išlaiko juvelyrikai būdingą funkcionalumą, jie prabyla apie pirmapradiškumą, žemės sukūrimo mitus, tautosaką ir kitas egzistencines tiesas. Tuo tarpu Jurgitos objektai skatina prisiminti skaitymą tarp eilučių. Taip „musgaudis“ („Tai tik laiko klausimas“) ima pasakoti ne tik apie gintaro istoriją ir jo vertės laikinumą, bet ir paties musgaudžio bei musės egzistencijos trapumą. Daugelis atpažįsta Jurgitą iš jai būdingų aštrių, konceptualių įžvalgų sąsajoje su kalba. Tad ir čia ji puikiai tvarkosi su gintaro keliamais iššūkiais, įdarbindama naudojamą medžiagą kalbėti, o parodos lankytojus – laukti Jurgitos naujų gintaro juvelyrikos kūrinių.

 

Kalbant apie kūrybingą technologijų bei medžiagų išmanymą, Birutės Stulgaitės kaklo papuošalas, kuriam būdinga dailininkės stilistika, naudota prieš du dešimtmečius, galėtų būti įrėmintas kaip siekiamas etalonas, suteikiantis jo autorei galimybę didžiuotis savo talentu. Dailininkės sugebėjimas įsiklausyti į medžiagas ir jas derinti, jautrumas proporcijai, linijai, formai, santūrus grynumas vis dar nėra pralenktas. O juvelyrikai konceptualėjant ir atsisakant funkcionalumo (bent jau pasaulyje) – greičiausiai ir nebus.

 

Solveigos ir Alfredo Krivičių interaktyvus žaidimas „Surask gintaro kambarį“ taip pat yra vienas iš muziejinių eksponatų, primenančių kultūros atgijimo laikotarpį bei siekį įtraukti žiūrovą. Šioje ekspozicijoje jis – vienas įdomiausių smalsiems parodos lankytojams ir mažai atsilieka nuo Lino Kutavičiaus siūlomos pramogos pabūti gintaro viduje.

 

Vieni novatoriškiausių parodoje – Karinos Kazlauskaitės objektai. Dailininkė beveik chirurgiškai tyrinėja gintarą ir jo galimybes. Jos objektai – šlykščiai patrauklūs ir verčia išgyventi sujungtą gimimo ir mirties momentą. Neapdoroti gintarai, sukišti į kiaulės žarną, sukelia dvilypes asociacijas su gimdaplėvėje tebesančiu naujagimiu ar sudūlėjusia aptvarstyta mumija. Tai rezonuoja su dviprasmiška Lietuvos gintaro juvelyrikos rytdiena – baigtis ar gimimas? Kaip ir daugeliui kitų dailininkės kolegų, Karinai vis dar būdingas siekis pažaboti savo iškalbingus darbus juos įvardijant.

 

Neringa Poškutė-Jokumienė ir jos surinkta komanda padėjo atkreipti dėmesį į gintaro juvelyriką Baltijos šalyse, kas įtikinamai rodo, jog padėčiai pataisyti ir dailininkų meniniam lygiui kelti toks renginys yra būtinas. Kadangi tai pirmoji tokio tipo paroda, nenuostabu, kad ne viskas pavyko, ir norėtųsi tikėtis, kad šis projektas išsirutulios į kasmetinį. Nors pagrindinis tikslas buvo šiuolaikinės gintaro juvelyrikos ir jų kūrėjų reprezentacija, vis dėlto ši paroda yra labiau retrospektyvinė. Smagu, kad joje dalyvavo net septyniolika žinomų Lietuvos ir kaimyninių šalių juvelyrų. Organizatoriams norėtųsi priminti, kad menininkas – tai ne dešrelių gamintojas ir darbai pernakt neatsiranda, o Neringai Poškutei-Jumumienei – nepamiršti ekspozicijoje savo kavos puodelio.

 

Paroda veikia iki lapkričio 23 d.

Adolfas Šaulys, „Labas rytas, Europa 12“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Adolfas Šaulys, „Labas rytas, Europa 12“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Kertu Vellerind, „Mano namai“. 2016 m.
Kertu Vellerind, „Mano namai“. 2016 m.
Sandra Malaškevičiūtė, „Gintarinių akių šviesa“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Sandra Malaškevičiūtė, „Gintarinių akių šviesa“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, „Išsinešti“. 2013 m. A. Sidorenko nuotr.
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, „Išsinešti“. 2013 m. A. Sidorenko nuotr.
Neringa Poškutė-Jukumienė, „Gal susitinkam kavos?“. 2017 m. G. Beržinsko nuotr.
Neringa Poškutė-Jukumienė, „Gal susitinkam kavos?“. 2017 m. G. Beržinsko nuotr.
Karina Kazlauskaitė, „Dviprasmybė“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Karina Kazlauskaitė, „Dviprasmybė“. 2019 m. K.L. Richterio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. K.L. Richterio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. K.L. Richterio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. K.L. Richterio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. K.L. Richterio nuotr.