Eye Gymnastics – sceninis Viktorijos Damerell ir Gailės Griciūtės slapyvardis. Menininkės bendradarbiauja kurdamos eksperimentinės muzikos, instrukcijų, užkalbėjimų pasirodymus. Juslingi tembrai jų tyrinėjimuose jungiasi su mentalinėmis kelionėmis, hipnoze bei pop atgarsiais.
Š. m. lapkričio 15 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) atidaroma paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“, skirta Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino Savicko (1919–2012) šimtosioms gimimo metinėms.
Tą pačią dieną, 11 val. NDG auditorijoje vyks parodai skirta spaudos konferencija, kurioje dalyvaus tapytojas Raimondas Savickas, parodos kuratorius Vidas Poškus, ekspozicijos architektė Marija Repšytė, menotyrininkė Danutė Zovienė, kuri pristatys ką tik išleistą knygą Esu Savickas. Ir man to užtenka, ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė.
Lapkričio 13 d., trečiadienį, 17 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojo ir architekto Kęstučio Lupeikio tapybos paroda „Tinklai: nuojautos ir struktūros“. Parodos ko-kuratorė – Rita Mikučionytė.
Kęstučio Lupeikio parodoje eksponuojami naujausi didelio formato aliejinės tapybos darbai, sukurti 2018–2019 metais, atspindintys autoriaus nuojautas šiandienos aktualijų temomis. Bandoma pažvelgti į kai kurias šiandien aktualias socialines, politines problemas, kurios vertintinos nevienareikšmiškai. Jų pasekmės gali būti grėsmingos. „Ore“ tvyro negera nuojauta, kad atsitiks kažkas – kažkas baisaus. Šalia mūsų vyksta tam tikri procesai, kuriuos apmąstant vėl ir vėl kyla klausimas – „o kas tada bus?“. Taigi parodoje vizualiai tiriamos įvairios nuojautos, ateities ženklai, aktualios šiandieninės visuomenės būsenos, tinklai ir struktūros. Apokaliptinės nuojautos lemia vidinį poreikį netylėti, nebūti pasyviu stebėtoju, o bandyti meninėmis priemonėmis atskleisti tai kitiems.
Nuo lapkričio vidurio galerijoje „Atletika“ (Vitebsko 21, Vilnius) bus galima pamatyti įtraukiančią, neseniai nepriklausomoje meno mugėje Turine, Italijoje, pristatytą menininko Igno Pavliukevičiaus instaliaciją „Vandeniui atspari širdis“.
Ignas Pavliukevičius instaliacijoje „Vandeniui atspari širdis“ kalba apie supanašėjimą tarp to, kas realu, ir to, kas dirbtina. Savo praktikoje jis kuria situacijas, kuriose žmonės priešpastatomi sau santykyje su technologijomis. Jungdamas skirtingas medijas – performansą, virtualią realybę, 3D modeliavimą – Pavliukevičius siekia iššaukti prieštaringą žiūrovo patirtį. Technologinės naujovės vis mažina atskirtį tarp dirbtinio intelekto ir žmogaus proto. Svarbiausi šios akimirkos klausimai – kiek automatizavimas ir skaitmeninimas įtakoja žmogaus būties prasmę ir vertę, ar skaitmeninės būtybės gali būti empatiškos, kada nuspręsime, kaip jaučiamės dėl jų egzistavimo?
Parodos atidarymas VDA Titaniko parodų salėse lapkričio 12 d. 18 val.
Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.
Nemažai, ką mano buvime galima apibūdinti panašiai. Tam tikras atsitiktinumų ir įsivaizduojamybių mišinys. Bandymai išpreparuoti realybę, išpjaustinėti, būtinai sužinoti ir pasidavimas pojūčiams, nieko nebegalvojimas, kai pasikartojanti smulkmė jungia visumą į žmogui nesuvaldomas sistemas.
Sutinku šerną prie pat savo sodo tvoros, klausausi nakties tamsoje jo šnopavimo, kaip slaptos žinutės iš kitos galaktikos. Šifruoju. Ištisus mėnesius visi, atrodo, tik ir pasakoja man apie šernus. Šernas persikelia į tekstus, į popierių, išsilanksto, pučiasi, nebegaliu prasibrauti pro jį iki virtuvės. Gersi kavos? Kodėl pas mane atėjai?
2019 11 14 – 2019 12 07
Lapkričio 14 d. (ketvirtadienį), 18 val. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks tapytojos Eglės Knyzės personalinės parodos „Vietos laiku“ atidarymas.
Vietos laiku
Pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiu vienumoje. O, geriau pagalvojus, viena buvau visą laiką. Juk savo galvose mes visi esame vieni. Ėmiau tyrinėti aplinką, erdvę, kurioje esu, tačiau toji aplinka nėra fizinė mane supanti, greičiau tai vidinė aplinka – mano minčių, jausmų fonas, vidinis kambarys.
Kuomet erdvė uždara, vienintelis judėjimas galimas laike, tegaliu laukti. Šitaip, paradoksaliai, dabartis ima reikštis per jos stoką. Taigi, stokodama kitų vietų, tuo pačiu stokoju ir kitų laikų – galbūt prisiminimo, patirties, arba vilties, pažado. Atsiveria sapniška, reliatyvi būsena.
Atsinaujinusi ir pasipildžiusi fotografijos bei grafikos darbų reljefais taktilinė paroda„Blind Date“ nuo lapkričio 8 dienos grįžta į Nacionalinę dailės galeriją. Aklųjų ir silpnaregių bendruomenei skirta paroda kviečia dar plačiau susipažinti su praeito ir šio amžiaus Lietuvos menininkų kūriniais, o matantiesiems – tai puiki proga kitu pojūčiu, lytėjimu atrasti vizualaus meno kūrinius.
2018 metais paroda „Blind Date“ pristatė nemažai tapybos darbų reprodukcijų. Ši paroda aplankė ir Kauno, Klaipėdos bei Panevėžio miestus. Glaudžiai bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, paroda susilaukė didelės sėkmės, taip pat bendruomenės bei galerijų lankytojų susidomėjimo.
Paroda atidaroma lapkričio 9 dieną, šeštadienį, 18 valandą LDS Šv. Jono gatvės (medalių) galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius).
Parodoje pamatysite kaip skulptoriaus tūrinis mąstymas per liniją perteiktas plokštumoje. Didžiausias Juozo Kalinausko įkvėpimo šaltinis - moters formos atsiskleidžia įvairiais pavidalais ir technikomis ant popieriaus, šilko.. Tai nėra studijiniai piešiniai, o - improvizuotos skulptūros, kupinos skulptoriaus emocijos. Švelnių formų poezija kviečia pasigėrėti moteriško monumentalumo didybe. Parodoje bus rodomi piešiniai nuo 1962 metų. Kita, labiau žinoma skulptoriaus kūrybinė pusė - medalio menas. Jau daugelį dešimtmečių puoselėjama skulptūros sritis, kurios pagrindiniai herojai yra Lietuvos istorijos asmenybės bei didžiosios kovos. Parodos akcentas - dar tebekuriamas Oršos mūšis.
Parodos ekspoziciją papildo skulptoriaus dukros Linos Kalinauskaitės darbai. Jos kūryboje atsispindi tėvo meninis suvokimas ir idėjos, bet jau per kitokią švelnesnę, tapybiškesnę prizmę. Dailininkės polinkis į detalizavimą, medalio meną perkelia į juvelyriką, tokiu būdu sujungiant dvi meno sritis. Portretai, istoriniai ir mitologiniai siužetai vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje pakvies žiūrovą iš arčiau patyrinėti ir atrasti - kaip pasaulis gali tilpti delne.
Paroda veiks iki lapkričio 29 dienos.
Lapkričio 9 d., šeštadienį, 16 val. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) atidaroma tapytojos, tekstilininkės, fotografės iš Lenkijos (Maćkowa Ruda) Annos Strumiłło paroda „Fotofrafija. Tekstilė“.
Anna Strumiłło studijavo Lodzės dailės akademijoje ir Varšuvoje profesoriaus Jano Tarasino tapybos kurse bei tekstilės specialybę pas profesorių Zbigniewą Gostomskį. 1985-2012 metais gyveno Jungtinėse valstijose. Čia dalyvavo čarterinės mokyklos organizavime, dėstė šioje mokykloje, vedė autorinę plastikos programą, paremtą holistiniu ir projektiniu mokymo metodu. Taip pat bendradarbiavo su muziejais ir galerijomis, kūrė edukacinius projektus suaugusiems ir vaikams, dalyvavo bendrose parodose. 2010-2014 bendradarbiavo su Fotopedija.com kaip fotografė ir redaktorė, be kita ko publikavo čia reportažus iš savo ilgus mėnesius trunkančių kelionių burine jachta po Indijos ir Ramųjį vandenynus, fotografijas iš įvairių Australijos, Naujosios Zelandijos, Indonezijos, Malaizijos, Tailando, Pietų Amerikos, Prancūzų Polinezijos regionų. Šiuo metu daugiausia laiko praleidžia Lenkijoje, Maćkowa Rudoje. Fotografijos menas Annai Strumiłło – tai pirmiausia galimybė vizualiai fiksuoti pastebėtą erdvės elementą, šviesą, momentą – savotiškas dienoraštis. Tekstilėje ji naudoja natūralius augalinius dažiklius tiesioginio augalų kontakto su medžiaga metodu.
VDA galerijoje Krematoriumas/Meno krosnys.
Lapkričio 20 - gruodžio 10 d.
„Pakraščiais. Peizažo likučiai“
Vilniuje yra daug pakraščių – vietų palei kraštą – erdvės ar laiko tėkmės skiriamųjų. Tarkim, tai kažkada buvusios miesto ribos, už kurių tvyrojo laukai, arba dabartiniai aplinkkeliai, atrėžę nuo miesto priemiesčius. Keistos, beveik laukinės vietos. Čia dirbtinis landšaftas gretinasi prie natūraliai išlikusių gamtos lopinėlių, greitkelį įrėmina pylimai ir šlaitai, protarpiais iškyla dirbtinės kalvelės ir salelės.
Kartais važiuojant aplinkkeliu staiga ima ir atsiveria toks vaizdas, tarsi susidėlioja, įgauna baigtinį pavidalą, užsifiksuoja galvoje ir sukelia neramų norą ten atsidurti.
Imi kamerą ir eini ten pabūti. Nors aplink nuolat garsingai zuja automobiliai, užkopus į šlaitą ar kirtus kelią ir atsidūrus salelėje su varganu miškeliu, apima tylaus nuščiuvimo jausmas. Tyros, palaimingos, nelytėtos vietos. Kur ne kur vos įžiūrimas takelis, kokio nors gyvūno išgulėta žolė.
Tyloje ir pakraščių vėjyje veriasi netikėti vaizdai.
Tai 17-toji ( 9-toji fotografijos) autorinė paroda.