Griuvo tvirtovė

„Griuvo“ paskutinė vyriškojo modernizmo tvirtovė Vokietijoje, Miuncheno „Lenbachhaus“ muziejuje, nes spalio 21 d. jame atidaryta paroda „Gyvenimo žmonės. Aleksejus Javlenskis ir Mariana Veriovkina“ (Lebensmenschen. Alexej von Jawlensky und Marianne von Werefkin). Frazę „griuvo tvirtovė“ šiuo atveju reikia paaiškinti. Muziejus įsikūręs Miuncheno tapytojo Franzo Lenbacho rezidencijoje, jis buvo garsiausias ir turtingiausias XIX a. pabaigos dailininkas Vokietijoje, tapęs Bismarko, karalių, aristokratijos, naujųjų kapitalistų portretus, už juos gaudavęs pasakiškus honorarus. Miuncheno centre, meno rajone greta pinakotekų ir kitų muziejų, jis įsigijo žemės sklypą, pasistatė italų renesanso vilos stiliaus rūmus, prašmatniai juos įsirengė. Po jo mirties dailininko našlė dovanojo rūmus valstybei, 1929 m. čia buvo atidarytas muziejus, pavadintas „Lenbachhaus“ galerija. 1957 m. Vasilijaus Kandinskio bičiulė dailininkė Gabriele Münter dovanojo muziejui „Mėlynojo raitelio“ grupės dailininkų kūrinių kolekciją.

Nuo tada „Lenbachhaus“ muziejus turi vieną vertingiausių Vokietijoje klasikinio ekspresionizmo ir „Mėlynojo raitelio“ rinkinių, kurį nuolat pildo, ir garsėja kaip išskirtinė, prestižinė Miuncheno meno vieta. Čia rengiamos teminės, monografinės žymiausių ekspresionizmo dailininkų Franzo Marco, Augusto Macke, Paulio Klee, Aleksejaus Javlenskio, Vasilijaus Kandinskio, Alfredo Kubino ir kitų modernizmo klasikų vyrų parodos, tačiau Marianos Veriovkinos parodos muziejus iki šiol neįsileido. Vienintelis jos „Autoportretas“ kabėjo nuolatinėje „Lenbachhaus“ ekspozicijoje, nes „Mėlynojo raitelio“ rato moterų dailininkių kūryba laikyta mažiau vertinga formos atžvilgiu. Nors šios dailininkės kūryba buvo gerai žinoma Vokietijoje, surengta daug parodų kitų miestų muziejuose, „Lenbachhaus“ tvirtovė liko neįveikiama.

Ir tik 2019 m. spalį pirmą sykį per visą muziejaus istoriją surengiama Marianos Veriovkinos kūrybos paroda. Ekspozicija įrengta didžiulėje požeminėje „Kunstbau“ erdvėje, suprojektuotoje rekonstruojant muziejų. Veriovkinos darbai pirmą sykį pristatyti kartu su jos gyvenimo draugo Aleksejaus Javlenskio kūryba. Ir tai dar vienas netikėtas posūkis, nes dailės istorikai dažniausiai interpretavo jų kūrybą kaip nesutaikomus antipodus. Bendras poros gyvenimas buvo konfliktiškas, gyvenimo pabaigoje Veriovkina ir Javlenskis išsiskyrė, tad menotyrininkai, ypač Marianos Veriovkinos tyrinėtojas Berndas Fathke, taip stipriai akcentavo skausmingus tarpusavio santykius, kaltes, išnaudotojo ir aukos vaidmenį, kad ištrynė jų dvasinius ryšius ir ilgą gyvenimo menu patirtį.

Ekspozicija parodė, kad jie ir jų kūryba nėra tokia nesutaikoma, Veriovkinos paveikslai puikiai atrodo greta Javlenskio darbų, o jų poveikio būta abipusio. Parodą rengę dailės istorikai, „Lenbachhaus“ kuratorė Annegret Hoberg ir Vysbadeno muziejaus kuratorius Romanas Zieglgänsbergeris, pasirinko modernizmo dailės pristatymui nebūdingą strategiją: lygiagrečiai su kūrybos raida parodė ir biografinę liniją, iliustruotą nuotraukomis, tekstais: ankstyvasis laikotarpis Sankt Peterburge, išvykimas ir gyvenimas Miunchene, kelionės į Murnau miestelį, egzilis Šveicarijoje ir poros išsiskyrimas.

190 parodos kūrinių surinkti iš įvairių Vokietijos muziejų, privačių kolekcijų; dauguma Veriovkinos paveikslų atkeliavo iš Šveicarijos, Askonos moderniojo meno muziejaus; ekspozicijoje ypač įspūdingai atrodė vilnietiškos tematikos paveikslai „Policijos postas Vilniuje“, „Šv. Onos bažnyčia“. Parodos pristatyme akcentuoti Veriovkinos nuopelnai Miuncheno meno scenai XX a. pradžioje, kai intelektuali dailininkė savo salone subūrė naujojo meno kelių ieškančius avangardo menininkus, galerininkus, muziejininkus. Išleisti katalogo variantai vokiečių ir anglų kalbomis; katalogas prasideda citata iš Veriovkinos laiško, rašyto 1909 m. Kaune Javlenskiui į Miuncheną.

Paroda sulaukė didžiulio publikos susidomėjimo, į atidarymą susirinko daugiau kaip šeši šimtai žiūrovų. Miuncheno spauda plačiai aprašo „genialiosios poros“ parodą, į ją kviečia stendai visame mieste, metro stotyse, ji pristatoma kaip vienas svarbiausių šių metų Miuncheno meninio gyvenimo įvykių. Pripažinimas ir naujas požiūris susijęs su feministiniu posūkiu menotyroje bei konkrečiai su „Lenbachhaus“ muziejaus vadovybės kaita, naujos kartos direktoriumi dailės istoriku Matthiasu Mühlingu.

Lietuvoje kol kas Veriovkinai taip gerai nesiseka. Teko nugirsti, kaip vienas mūsų kultūrininkas pavadino Marianą Veriovkiną „antrarūše rusų dailininke, neverta dėmesio“. Vyžuonėlių dvaras, kuriame ji leido jaunystės vasaras ir pradėjo kūrybos kelią, tebestovi apleistas, Utenos savivaldybė tebedalina pažadus juo pasirūpinti. Marianos Veriovkinos draugija šiemet jau šeštą kartą surengė Vyžuonėlėse tarptautinį dailininkų simpoziumą, inspiruotą Veriovkinos Paryžiaus pamokų; prie simpoziumo senbuvių Romualdo Balinsko, Sauliaus Dastiko, Andriaus Surgailio prisijungė nauji dalyviai Meda Norbutaitė, Miglė Kosinskaitė ir kiti, o prancūzų dailininkai iš Bordo Isidore Krapo ir Christophe Masse suteikė simpoziumui nepakartojamą prancūzišką atmosferą. Nuo daugybės kitų Lietuvoje vasaromis rengiamų plenerų šis simpoziumas skiriasi prasminga istorinės vietos motyvacija ir kultūrine, edukacine veikla. Marianos Veriovkinos draugijos kova už Vyžuonėlių dvaro išsaugojimą dar nebaigta.

XX a. pradžios Miunchenas buvo pagrindinis tarptautinis dailininkų traukos centras Europoje, lenkęs Paryžių ir Berlyną. Anot statistikos, jame gyveno per tris tūkstančius dailininkų, nemažas skaičius tais laikais. Šiandien iš tos galybės kūrėjų dailės istorijoje išliko vos keliolika vardų, tarp jų Marianos Veriovkinos. Paroda Miunchene yra jos pripažinimas ir puiki proga norintiems išvysti dailininkės paveikslų originalus. Iki 2020 m. vasario 16 d. jie bus Miunchene, kovo mėnesį iškeliaus į Vysbadeno, vėliau – į Askonos meno muziejus. Nes parodos Lietuvoje, matyt, teks palaukti.